Sekasi verslas, su meile ir polėkiu lipdomas

„Rugpjūčio 14-ąją minėsime pirmąjį savo gimtadienį. Per vienerius metus bent jau panašaus lygio konkurentų rinkoje neatsirado“, – šypteli keturkojų oazės – šunų viešbučio „Eufera“ įkūrėja, jaunoji verslininkė, kinologė Viltė LIAUGMINAITĖ (27).

Keturkojų oazė vos keliais kilometrais nuo Kėdainių nutolusiame Kėbonių kaime – daugeliu atžvilgių vienintelė tokia. Vienintelė Kėdainių rajone apskritai. Vienintelė, tokį paslaugų paketą – 12 kv. m voljerus aštuoniems viešbučio gyventojams, didžiulį baseiną, treniruoklius ir kirpyklą po vienu stogu, pasivaikščiojimus su profesionalia priežiūra kelissyk per dieną – siūlanti Lietuvoje.

Ir pati moderniausia Baltijos šalyse.

Tai –vienos kėdainiečių šeimos sėkmės istorija. Istorija vienos fantastiškos idėjos, nišos, kurią Liaugminams pasisekė užčiuopti laiku ir vietoje. Istorija atkaklaus darbo ir to, kaip vos per metus beveik hektarą užimantis žemės plotas, per ilgus metus virtęs, liaudiškai tariant, sunkiai įžengiamu šabakštynu, tapo tvarkinga pievele, ant kurios išdygo moderniausias šunų viešbutis Baltijos šalyse, o suremontuota šimtametė sodyba – puikiausiais namais keturkojų viešbučio savininkams.

Skeptikai jau nutilo

Kuomet apie kurį laiką brandintą idėją – pastogę keturkojams – Liaugminų šeima pradėjo kalbėti garsiai, kaipmat atsirado visažinių, kurie bandė šeimą „atvesti į protą“.

[quote author=“Aut. past“]Praėjusią vasarą duris Kėdainių rajone atvėrusi „Eufera“ tapo devintuoju šunų viešbučiu Lietuvoje.[/quote]

„Prieš atsidarant teko išgirsti kalbų, kad mums nepasiseks. Kalbų, kad šunų viešbučio niekam nereikia. Kalbų, kad mes tiesiog išmesim pinigus į balą. Bet taip dažniausiai kalbėjo, kalba ir, nė neabejoju, kalbės daugiausia vyresni žmonės, kuriems šunų viešbutis apskritai atrodo kažkokia utopija. Tokie žmonės, kurie su tuo nesusidūrė, kurie patys neturi šunų arba šių augintiniai gyvenantys prie būdos. Teko girdėti, kad šunų viešbutis – labai naujas dalykas, kurio Lietuvoje niekam nereikės. Teko girdėti, kad mes, lietuviai, tam dar nepasiruošę, – šypteli V. Liaugminaitė ir priduria, kad mes „tokie nepasiruošę“, jog artimiausia laisva vietelė keturkojui „Euferoje“ – tik rugpjūčio viduryje ir vos kelioms naktims. – O aš nė minutei nenustojau tikėti, kad šią idėją mūsų šeimai realizuoti pavyks. Ir svajonė išsipildė.“

Šunų viešbutis be lojimo

Ko gero, atvykdami į viešbutį turėdami tikslą jame palikti keturkojį arba norėdami pasinaudoti kitomis viešbučio teikiamomis paslaugomis, daugelis tikisi čia išgirsti nepertraukiamą viešbučio gyventojų lojimą. Tačiau kas labiausiai stebina Kėboniuose – pavyzdinė tyla.

„Daugelis pirmą kartą atvykstančiųjų įsivaizduoja, kad čia labai triukšminga ir kone pirmasis jų klausimas yra: „Ką kaimynai sako, kad jų kaime yra šunų viešbutis?“. O kaimynai nesako nieko. Šunys išsilaksto, išsibėgioja, yra pamaitinti, pagirdyti, išsidūkę lauke tiek, kad patys pasiprašo į vidų. Jų poreikiai patenkinti, tad kam jiems loti?“ – svarsto V. Liaugminaitė.

„Etatinis“ gyventojas – Pekinas Rikutis

Dažniausi „Euferos“ klientai, be abejo, yra lietuviai iš pačių įvairiausių šalies miestų. Atvyksta į Kėbonius ir kaimynai lenkai.

Savo augintinius šeimininkai įprastai palieka iškeliaudami atostogoms ar su darbo reikalais į užsienį. Sykį šeimininkai savąjį keturkojį viešbutyje kelioms dienoms paliko namuose atlikdami remonto darbus – kad šunelis statybininkams po kojomis nesipainiotų.

Tačiau yra ir išimčių – nuo pirmosios įsikūrimo dienos „Euferoje“ apsistojęs Pekino veislės šuo Rikis.

„Rikučiui – keturiolika metų, bet jis atrodo labai jaunatviškai ir turi daug energijos. Šuniuko šeimininkė pernai pasimirė, jos vaikai, anūkai gyvena Anglijoje ir tiesiog neturi galimybių šuniuką pasiimti pas save. Jeigu sugalvotų taip padaryti, jiems automatiškai tektų dabartinį būstą pakeisti į didesnį, prisireiktų kiemo, ko dabar jie sau leisti negali, – pasakoja V. Liaugminaitė. – Jie, kaskart atvykę į Lietuvą, Rikį būtinai aplanko. Buvo užsukę visai neseniai, atvežė šuniukui naują guoliuką, patys prie jo prisiuvę pagalvėles, atvežė ir naują antkakliuką. Buvo išsivežę kartu su savimi vienai dienai.“

[quote author=“V. Liaugminaitė“]Sugrįžę pasiimti šeimos nario – šuns – pastarąjį jie tikisi rasti geresnį negu kad paliko. Tokia yra tiesa.[/quote]

Tiesa, „Euferos“ vadovė pastebi – nors viešbutis jau tapo Rikučio namais, vis tik ji pati yra mylimas, bet ne pats mylimiausias žmogus šiam keturkojui: „Taip, prie mūsų Rikis yra labai prisirišęs, jis puikiai žino taisykles ir dienotvarkę viešbutyje, bet kuomet atvažiuoja tikrieji Rikučio šeimininkai, mes pamatome, kad toli gražu nesame jam patys svarbiausi žmonės.“

Keturkojis – ir džiaugsmas, ir atsakomybė

Kinologės teigimu, jeigu žmogus myli gyvūnus, svarsto apie šuns įsigijimą, bet bijo, kad nepakaks laiko jį vedžioti, kad neturės kada su juo užsiimti, jeigu bijo ir nesijaučia pasiruošęs – nereikėtų skubėti namuose apgyvendinti gyvūno.

„Ateis laikas, žmogus tvirtai apsispręs – tada jau galės savo namais drąsiai dalintis su gyvūnu, – patarimų šunų mylėtojams negaili V. Liaugminaitė. – Privalumus, kuriuos teikia šunelis, galėčiau vardinti ir vardinti be sustojimo. Taip, šuo yra geriausias žmogaus draugas. Taip, su juo niekada nenuobodu. Bet kartu jis reikalauja labai daug laiko. Jį reikia išvesti pasivaikščioti, prižiūrėti, šukuoti. Augintinis nori būti su žmogumi, todėl reikia skirti laiko bendravimui su savo augintiniu. Jeigu žmogus pakankamai laiko skirti negali – geriau planus kuriam laikui atidėti.“

Blogų šunų nėra – tik netikę šeimininkai

Šunų viešbučio Kėdainių rajone įkūrėja jau ne kartą įsitikino, kad kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir kiekvienas gyvūnas turi savitą charakterį ir reikalauja vis kitokio priėjimo.

„Esame turėję labai sudėtingų charakterių gyvūnų, kurie reikalavo labai daug kantrybės. Bet jie nebuvo blogi. Blogų šunų apskritai nėra – yra tik blogi šeimininkai. Šunys, vis dėlto gali būti mažiau išauklėti ar nesocializuoti, dėl ko ir kyla didžiausios problemos. Nesocializuotas – tai toks šuo, kuris bijo svetimų vietų, žmonių, kitų keturkojų. Tai – toks gyvūnas, kuris mažai visko matęs, ir čia atsakomybė šimtu procentų krenta ant šeimininko pečių. Pasitaiko žmonių, kurie šunį laiko tik namuose, niekur jo neišveda, neparodo, kad pasaulis egzistuoja ir už kiemo vartų. Į nepažįstamą aplinką patekę tokie šunys pasimeta ir tampa neprognozuojami, – tikina V. Liaugminaitė. – Piktų, neišauklėtų šunų į viešbutį nepriimame – griežtai atsisakome tai daryti, jeigu šuo demonstruoja agresijos ženklus. Mes juk turime patekti į kambariuką, išvalyti, išvėdinti jį, pamaitinti augintinį, išvesti jį pasivaikščioti. Dar telefonu, rezervuojant vietą viešbutyje, mes šeimininko paklausiame, ar jis gali garantuoti tai, jog mes prie jo augintinio galėsime prieiti. Perspėjame – jeigu jų šuo yra agresyvus, mes priimti jo negalėsime. Protingi šeimininkai tai supranta. Aišku, reikia mokėti atskirti, kur yra agresija, o kur baimė. Na o šuniui reikia skirti dėmesio, vesti į naujas vietas, mokyti elgtis parodant jam, kad yra ir kitų žmonių be jo šeimininko, ir kitų šunų pasaulyje. Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, yra profesionalių trenerių, begalės patarimų, kaip dirbti su šuniuku ir padaryti jį socialiu.“

Per metus – vos vienas krimstelėjimas

Tiesa, koks gi šunų viešbutis, jeigu jame būtų apsieita be įkandimo? „Padaviau ranką naujai atvykusiam viešbučio gyventojui apsiuostyti, kol šnekučiavomės su jo šeimininku… ir šuo man krimstelėjo. Nesupratau, kodėl jis taip pasielgė – šunelis atrodė labai ramus. Tačiau netrukus susibendravome, – juokiasi V. Liaugminaitė. – Esame turėję vieną prancūzų buldogą, kuris buvo ypatingai taikus iki tol, kol pasilenkdavau paimti jo dubenėlį. Nesvarbu, kad bandydavau paimti tuščią indą – šuo tuoj bandydavo įkąsti.“

Haskiai nublanksta prieš samojedus

„Euferoje“ apsistoję buvo įvairaus plauko šunys – nuo paprastų, bet jokiu būdu neprastesnių mišrūnų iki tarptautinėse parodose ant aukščiausiųjų čempionų pakylų laiptelių lipančių keturkojų.

Ir nors V. Liaugminaitė kol kas neturėjo kada prisėsti suskaičiuoti, kiek gi per metus „Euferoje“ apsistojo gyventojų, verslininkė juokiasi, kad ko jau ko, bet skirtingų veislių jai teko sutikti devynias galybes: „Žinokite, kaip ir drabužių, taip ir šunų mados keičiasi. Anksčiau labai populiarūs buvę Jorkšyro terjerai dabar šiek tiek nustelbti Maltos bišonų. Jaučiasi, kad mažėja šiaurietiškų šunų populiarumas. Iš jų dabar žmonės gausiausiai, sakyčiau, renkasi samojedus, kai anksčiau ant bangos buvo haskiai. Aišku, tokios šunų veislės kaip Labdradorai, auksiniai retriveriai ar vokiečių aviganiai šunys visuomet išlieka populiariausiųjų sąrašo viršūnėje.“

Viešbučių paklausa yra ir tik didės

Praėjusią vasarą duris Kėdainių rajone atvėrusi „Eufera“ tapo devintuoju šunų viešbučiu Lietuvoje.

„Mano žiniomis, per pastaruosius metus naujų viešbučių neatsidarė. Priešingai – keli dėl vienokių ar kitokių priežasčių užsidarė“, – patikina V. Liaugminaitė.

Paklausta, ar, jos nuomone, Lietuvoje atsirastų erdvės antram identiškam „Euferai“ viešbučiui, moteris neabejoja – ši niša šalyje tikrai nėra maksimaliai išnaudota.

„Iš to, kiek žmonių kreipiasi prašydami palikti keturkojį pas mus, galiu spręsti, kad paklausos ne tik yra, bet ji dar ir didės. O mes mąstome apie plėtimąsi, – prasitaria  kinologė. – Labai svarbu viską daryti gerai. Žmonės labai jaučia, kuomet tu sukiesi savo srityje. Su kokia didžiausia problema šiandien susiduriame asmeniškai mes – tai darbuotojų paieškos. Negali priimti bet kokio žmogaus. Juk keturkojų augintojai nori ne tik palikti mums savo šunį. Jie nori atvykę išsikalbėti, pasipasakoti, sulaukti įvairiausių patarimų ir jie puikiai jaučia – išmanai tu tai, kuo užsiimi, ar ne. Visaverčius savo šeimų narius – šunis – jie nori palikti tik nusimanantiems žmonėms. Tada augintinių šeimininkai patys jaučiasi kur kas saugiau. O sugrįžę pasiimti šeimos nario jie tikisi pastarąjį rasti geresnį negu paliko. Tokia yra tiesa.“

[#gallery=903#]