Didžiausia skriauda vaikui – leisti jam augti be tėčio

Šiame pokalbyje žodis tėtis yra pavartotas per penkiasdešimt kartų. Ir ne šiaip sau – pirmasis birželio sekmadienis juk yra dedikuotas ne kam kitam, bet viso pasaulio tėčiams.

Tiesa, tą dieną minės ne visi. Kai kurie jau nebeturi ką pasveikinti. Kiti galbūt nenorės sveikinti, nes yra nutolę. Kas nors galbūt nesveikins dėl to, kad šventes laiko sentimentaliais dalykais, o vyrams pasiduoti jausmams neva nevalia.

[quote author=“V. Rudelis“]Labai džiugu turėti tėtį, nes yra daug žmonių, kurie jo paprasčiausiai neturi.[/quote]

Tad neretai Tėvo diena šiek tiek nublanksta prieš Mamos dieną.

Tačiau tai nėra teisinga. Juk tėtis – kiekvienam vaikui toks pats svarbus ir reikalingas žmogus, kaip ir mama. Tuo šventai įsitikinęs ir Kėdainių kyokushin karatė klubo „Stoikas“ treneris bei Lietuvos policijos mokyklos profesinės taktikos skyriaus komisaras Vaidas RUDELIS (38).

Tėčio dėka juosmenį juosia juodas diržas

– Vaidai, koks gi yra jūsų tėtis?

– Mano tėtis Zigmantas – pavyzdys. Jis yra autoritetas. Jam – jau arti septyniasdešimties metų, jis kadaise buvo labai žinomas sportininkas, Lietuvos kultūrizmo čempionas. Tėtis mane ir atvedė į kyokushin karatė po to, kai, būdamas septynerių, mokykloje smarkiai gavau į kailį (šypteli).

– Sugrįžęs namo iš mokyklos tąsyk liejote ašaras tėčiui ant peties?

– Tėtis skiepijo, kad vyras negali verkti. Vėliau supratau, kad verkia visi, tik vyrui nevalia rodyti savo ašarų. Jeigu kada ir tenka graudintis, tai būna džiaugsmo ašaros (šypteli).

Tąkart tikrai neverkiau, bet tėtis pamatė mėlynę ir pasakė, kad, jeigu noriu būti stiprus ir negauti į „kuprinę“, turiu sportuoti. Kyokushin karatė tuo metu buvo visai nauja sporto šaka Kėdainiuose, ne tokia populiari, kaip dabar. Susidomėjau… ir tuo gyvenu jau trisdešimt metų (šypteli).

– Vadinasi, kad jau dešimtis metų sportuojate, kad turite juodą meistro diržą – didelis tėčio indėlis?

– Ko gero. Tėtis pats intensyviai sportavo, nevartojo alkoholio, nerūkė. Savaime suprantama, kad tokį supratimą jis perdavė ir man. Niekada nerūkiau, alkoholio esu tik paragavęs, bet niekada neteko pasigerti. Ir, manau, kad daug nepraradau (šypteli). Per alkoholį žmonės prisidaro labai daug problemų.

Tėtis mane visuomet palaikė. Tiek sporte, tiek karjeroje. Visada jaučiau ir iki šiol jaučiu tvirtą jo užnugarį. Tai – didelė dovana.

Tėtis nuolat kartojo, kad pati didžiausia vertybė yra pagarba. Pagarba šeimai, draugams, vaikams ir netgi nepažįstamiems žmonėms. Lygiai tokia pati yra ir kyokushin karatė filosofija. Galima sakyti, kad tėtis man įskiepijo pagarbą, o sportas ją toliau ugdė.

Tėtis mokė mylėti gyvenimą ir džiaugtis tuo, ką turi.

[quote author=“V. Rudelis“]Tiek sūnui, tiek dukrai pavyzdys yra tėtis, kad ir koks jis bebūtų.[/quote]

Trokšta šilumos ir apkabinimo

– Negalvojate, kad Tėvo diena šiek tiek nublanksta prieš Mamos dieną?

– Nemanau. O galbūt esmė apskritai nėra dienose – ar tai mamos, ar tai tėčio diena. Ta diena yra kiekvieną dieną. Tėtį ir mamą mylėti reikia kasdien, nes gyvenimas labai trumpas, o viskas yra išties labai laikina.

Nesureikšminkime vien šių dviejų dienų. Kiekviena diena nauja ir artimiausiems žmonėms kasdien galime priminti, kaip stipriai juos mylime.

Labai džiugu turėti tėtį, nes yra daug žmonių, kurie jo paprasčiausiai neturi.

– Ar labai nepasisekė tiems, kurie jo neturi?

– Tai – labai sunkus klausimas, į kurį labai sunku ir atsakyti. Kiek aš matau iš savo sportininkų, kiek matau per darbo prizmę, tėčio trūkumas, jo nebuvimas šalia labai jaučiasi.

– Jaučiasi vaikų elgesyje, bendravime?

– Vaikai, ypatingai – berniukai, su mamomis ne visomis temomis gali pasikalbėti. Natūraliai yra tokių dalykų, apie kuriuos kalbėtis vyras gali tik su vyru.

Vaikai, neturintys tėčio, labai nori apkabinimo. Jie labiau negu kiti ieško šilumos, trokšta bendravimo.

Neturintys tėčio – mokosi iš draugų

– Ar dažnai vaikai jumyse – savo treneryje – ieško tėčio, kurio galbūt šalia nėra?

– Treniruotėse tenka būti ir treneriu, ir tėčiu, ir mama, ir tiesiog Vaidu (šypteli). Tenka duoti gyvenimo pamokų, nes yra tokių vaikų, kurie neturi žmogaus, galinčio jiems patarti. Kartais jie neturi elementaraus supratimo apie tam tikrus dalykus.

Be tėvelio augantis apie jį sužino iš draugų, iš vyresnių savo pažįstamų, kurie galbūt patys ne viską supranta ir perteikia teisingai.

– Vaidai, kaip manote, o ar visi vaikai, turintys tėčius, išties juos turi?

– Ne. Taip pat, kaip ir ne visų mamos yra mamos, taip ne visų tėčiai yra tėčiai. Viskas priklauso nuo asmenybės. Blogiausia tai, kad yra nemažai išgeriančių žmonių. Kuomet dirbau kriminalinėje policijoje, tekdavo važinėti po kaimus, po miestus ir lankyti daug šeimų, kuriose alkoholizmas yra labai aktuali problema. Tose šeimose vaikai neturi tėčių. Tėtis, kaip žmogus, šeimoje yra, bet jo nėra šalia, kaip mokytojo, kaip patarėjo, kaip auklėtojo.

Gera, kai namuose nekantriai laukia vaikai

– Pats esate dviejų atžalų – septynerių Luko ir penkerių Luknės – tėvelis. Kaip tėvystė pakeitė jus patį? Kaip vaikų atsiradimas pakeitė visą gyvenimą?

– Aplanko labai fainas jausmas, kai žinai, jog namuose tavęs kažkas labai stipriai laukia (šypteli). Turėdamas laisvą minutę skubi namo. Vaikams nepaaiškinsi, kad tu turi daug darbo, atsakomybių, įsipareigojimų. Vaikams reikia tėčio šilumos, bendravimo. Jiems norisi būti kartu.

Kaip pakeitė gyvenimą? Na, jau septynerius metus mano vakarai labiau suplanuoti. Prieš atsirandant vaikams, jie būdavo laisvesni (juokiasi).

[quote author=“V. Rudelis“]Mama negali būti ir mama, ir tėtis.[/quote]

– Vaidai, jūs – trys viename: dėstytojas, treneris ir tėtis. Visą dieną leidžiate su jaunimu ir vaikais. Ar vakarais, grįžus namo, dar pakanka energijos užsiimti su savais vaikučiais?

– Darbas policijos mokykloje su „suaugusiais vaikais“ – kursantais prasideda aštuntą ryto. Po darbo skubu į Kėdainiuose esantį „Stoiką“, kur laukia kiti vaikai, mažesni, kurių jauniausiam – penkeri. Vakare namuose išsiilgę pasitinka Lukas ir Luknė.

Fiziškai gal ir pavargstu, bet psichologiškai – ne. Neapsakomas jausmas, kai jie pribėga ir tave apkabina, kai tavęs laukia. Nuostabus jausmas ir tada, kuomet gatvėje sutikti auklėtiniai jau iš toli šaukia: „Treeeeneri!“.

Labai gera matyti besišypsančius ir laimingus vaikus.

– Abi jūsų atžalos jau žengia pirmuosius žingsnius kyokushin karatė sporte. Sportuoti jiedu užsimanė patys, o gal tėtis iš esmės jiems ir nesuteikė pasirinkimo laisvės?

– Dukrelė tik pradėjo sportuoti, o sūnus jau turi išlaikęs du diržus (šypteli).

Tikrai nebuvo jokios prievartos, visai taip pat, kaip ir tėtis manęs paties į jokią sporto šaką nestūmė per prievartą. Jie ateina pas mane į sporto salę, kurioje praleidžiu labai daug laiko – po keturias valandas kasdien. Vaikai pamatė, kad tėtis sportuoja, kad dėvi baltą kimono ir rišasi juodą diržą… ir užsikabino patys. Treniruotės jiems patinka, kadangi jose būna visko – ir žaidimų, ir juoko.

Sunkiausia – užauginti tvirtą vaiką

– Vaikų susilaukėte sąlyginai vėlokai – būdamas trisdešimties. Tėvystė „veža“?

– Labai. Mano svajonė buvo turėti du vaikus – mergaitę ir berniuką, kadangi pats turiu seserį, esame du vaikai. Pamenu, kaip vaikystėje ir mušdavomės, ir viskuo dalindavomės, ir verkėme kartu, ir juokėmės. Buvo puiku. Įsivaizdavau, kad ir mano paties vaikai taip gyvens. Ir svajonė išsipildė.

Šeima apskritai yra kažkas fantastiško.

– Kaip manote, kas tėvystėje yra sudėtingiausia?

– Iš tikrųjų, tai išauginti vaiką, kuris būtų tvirtas fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai.

– O kaip gi tai padaryti?

– Palaipsniui. Tiek sūnui, tiek dukrai pavyzdys yra tėtis, kad ir koks jis bebūtų. Bet kuriuo atveju, geras jis ar blogas, jis yra pavyzdys. Tėtis savo vaikui visada pats geriausias ir mylimiausias.

[quote author=“V. Rudelis“]Mylėkite savo vaikus, nes jie yra jūsų ateitis.[/quote]

– Jeigu pavyzdys blogas, ir vaikai auga nekokie?

– Sunku pasakyti, ar vaikas visada yra blogų tėvų kaltė. Didžiausią dalį laiko vaikai vis tik leidžia namuose. Vis tik manau, kad, jeigu vaikai gyvenime pridaro bėdų, didžiausias indėlis yra tėvų.

Geras ne tas, kuris rūpinasi tik finansine gerove

– Kas gi tuomet yra geras tėtis?

– Mano tėtis (šypsosi). Tas, kuris neaugina vaikų „šiltnamyje“, nes, kaip sakant, agurkai, išnešti į lauką iš šiltnamio, greitai supūva. Auginimas „šiltnamyje“ – tai toks reiškinys, kuomet vaikas gauna viską, ką nori, ir gali daryti, ką tik užsigeidęs. Tai – kuomet tėvai pildo kiekvieną vaiko užgaidą, perka jam kiekvieną žaislą. Mano akimis, taip neturėtų būti.

Taip, aš pats turėjau viską. Net ir meškerę (juokiasi). Bet tas viskas buvo už tam tikrą darbą, už gerus pasiekimus moksle. Tėtis dėl manęs viską darė. Leidome daug laiko kartu, anksti išmokė vairuoti.

Geras tėtis tas, kuris ne tik finansiškai išlaiko, bet ir psichologiškai, dvasiškai palaiko.

Tėtis man skyrė labai daug laiko. Skyrė man visą savo laisvalaikį, kurį mes praleisdavome gamtoje, kelionėse, vakarais – prie upės, žvejyboje, medžioklėje. Niekada nebuvau paliktas vienas.

– Ar aplink pastebite daug gerų tėčių?

– Manau, kad yra. Jeigu vaikai šypsosi, vadinasi, yra.

Nusikalsta – augę be abiejų arba vieno iš tėvų

– Kriminalinėje policijoje dirbote dvidešimt metų. Kaip manote, kokia dalis nusikaltėlių galėjo augti nelaimingose, nevisavertėse šeimose?

– Kad atsakyčiau į šį klausimą teisingai, man reikėtų peržvelgti statistiką. Tačiau iš bendro pastebėjimo galiu pasakyti, kad turbūt didžioji galis asmenų, linkusių į nusikalstamą veiką, neturėjo abiejų arba vieno iš tėvų. Mano akimis, tai sudaro šešiasdešimt–septyniasdešimt procentų visų vaikų, kurie padarė nusikaltimus.

– Ar mama gali atstoti ir mamą, ir tėtį, kurio nėra, kaip manote?

– Mama negali būti ir mama, ir tėtis. Jeigu ji viena išlaiko vaiką, gal ir ne vieną, ji turi dirbti daug, ji dirba per du darbus, laiko su vaikais automatiškai lieka labai mažai.

[quote author=“V. Rudelis“]Esu įsitikinęs, kad kiekvienas, palikęs savo vaiką, to jau gailisi arba gailėsis ateityje.[/quote]

– Kodėl tėčiai neužsiima su savo vaikais?

– Manau, kad tai lemia didelis užimtumas. Aišku, finansinė šeimos padėtis turi tam didelės įtakos. Kai tėvai didžiąją dienos laiko dalį skiria darbui, kenčia laikas, kurį būtų galima praleisti su vaikais. Kiti, kaip minėjau, nemažai laiko leidžia alkoholyje, kitame pasaulyje. Vaikai kenčia nuo dėmesio trūkumo.

Galbūt yra ir taip, kad tėvai pritingi užsiimti su vaikais. Tam trukdo ir šiuolaikinės technologijos, kompiuteriai, virtualioji erdvė, kurioje šiuo metu gyvena vaikai.

Bet šeimos modelį, kurį matė augdami, užaugę vaikai, sukūrę šeimas, pritaiko ir sau. Jeigu tėtis užsiėmė su vaikais, jie, kada nors susilaukę savų vaikų, irgi užsiims.

Negalima išskirti, kuris yra didesnis autoritetas – tėtis ar mama. Mudu su seserimi neskirstydavom, kuris buvo didesnis. Tiek mama, tiek tėtis yra vienodi autoritetai. Bet berniukui tėtis natūraliai yra artimesnis. Berniukai daugiau laiko praleidžia su tėčiais, kadangi sutampa jų pomėgiai – mama su sese eis suknelių pirkti, o vyrai kartu žvejos, galų gale, žiūrės krepšinio ar futbolo rungtynes.

Palikti savo vaiką – daugiau nei nevyriška

– Vaidai, kaip manote, kodėl nesusiklosčius santykiams vyrai palieka ne tik savo moteris, bet ir vaikus? Kodėl nusisuka nuo savo pačių mažylių?

– Neįsivaizduoju, koks žmogus gali palikti savo vaikus. Turbūt palieka, nes nevertina to, ką turi, nes nemoka, nesugeba to įvertinti.

Vis tik esu įsitikinęs, kad kiekvienas, palikęs savo vaiką, to jau gailisi arba gailėsis ateityje.

Blogiausia, kad vaikai į tėvus automatiškai lygiuojasi, ir ateityje yra didelė tikimybė, kad pats be tėvo augęs vaikas tą patį gali padaryti savo atžalai. Taip grandinė tęsiasi.

– Ar manote, kad palikti savo vaikus yra mažų mažiausia nevyriška?

– Čia ne tas žodis. Tai – pats negarbingiausias dalykas pasaulyje. Palikti savo vaiką – tai didžiausias vaiko nuskriaudimas. Atimti iš jo visą pasaulį – save – yra baisiausia skriauda.

Dėl vaikų nepadarytų tik vieno…

– Vaidai, kaip tinkamai pasveikinti tėčius pirmąjį birželio sekmadienį?

– Apkabinti ir pasakyti, kad tėtis yra labai reikalingas ir kad tu džiaugiesi, jį turėdamas.

Aišku, tai reikėtų sakyti kasdien, tačiau kasdien sutikti galbūt ir neišeina, o per telefoną juk neapkabinsi.

– Kaip jus patį sveikina jūsų mažieji?

– Lygiai taip pat, kaip ir aš savo tėtį – nuperka gėlytę, apkabina ir pasako: „Tėti, mes tave mylime!“. Tada būna labai miela. Ir didelis tortas būna (juokiasi).

Man įstrigo visai neseniai penkiametės dukros pasakyta frazė. Daug laiko leidžiu varžybose, stovyklose, kelionėse. Neseniai savaitei buvau išvykęs į kyokushin karatė čempionatą Šveicarijoje. Sugrįžus iš Šveicarijos, dukra pripuolė prie manęs, apsikabino ir pasakė: „Tėti, jeigu tau dar kartą reikės važiuoti į Šveicariją, tu tiems kitiems vaikams pasakyk, kad tu turi dukrą Luknę ir tu jai reikalingas!“.

– Ar yra kas nors, ko pats nepadarytumėte dėl savo vaikų?

– Neišlaikyčiau karatė egzamino vietoj sūnaus (juokiasi). Tą jis turi padaryti pats. Daugiau – padaryčiau absoliučiai viską.

– Ko palinkėtumėte viso pasaulio tėčiams?

– Mylėkite savo vaikus, nes jie yra jūsų ateitis.

– Vaidai, kas yra TĖTIS?

– Tai, regis, vienu metu labai paprastas ir kartu sudėtingas klausimas. Tai – artimiausias žmogus žemėje. Tėtis – pasaulio ramstis, ant kurio mes stojamės.