Pafrontėje esantis Charkivas kruvinas tragedijas išgyvena kone kasdien
Per drono ataką Lozovos miestelio turguje žuvo keturi asmenys./Eldorado Butrimo nuotr.
„Dronus visada girdėdavau, o šį rytą – tyla, tyla, ir staiga – bum! – į kaimyno namą. Laimei, jis jau buvo išėjęs į darbą, tad namie nieko nebuvo. O aš po sprogimo kelioms minutėms apdujau ir apkurtau, nes tvarkiausi sandėliuke, vos penkiolika metrų nuo to namo. Išsvirduliavau į kiemą, pamačiau, kad mūsų butas name priešais liko be langų. Širdis apmirė iš nerimo: ar nieko nenutiko trylikos ir penkiolikos metų sūnums? Bet vaikai atsiliepė į šūksnį ir pasakė, kad abu sveiki. Kiek nurimau, apsižvalgiau ir nustebau, kad daug kas suvarpyta skeveldrų, o man nieko. Pagalvojau: Dievas pasigailėjo, ir ėmiau melstis“, – kalbėjo 43 metų charkivietė Ana Cymbaliuk.
Charkivas virsta pragaru
Moteris pasakė, kad prieš dvi dienas regėjo baisų sapną, kurio pabaiga buvo gera, tad spėja, jog tai buvo Viešpaties perspėjimas apie artėjantį pavojų ir ženklas, kad viskas baigsis laimingai. Taip esą ir nutiko – vakar raketa tiesiog prieš jos akis pralėkė ir trenkėsi į gretimą biurų pastatą, o šiandien, sprogus kaimynų namui, visos skeveldros ją aplenkė.
„Po skyrybų likau viena su vaikais. Esu stipri moteris, bet, žinokit, baigia pakrikti ir mano nervai, nes Charkivas virsta pragaru – sprogimai aidi kasdien, vis labiau suvoki, kad mirtis vaikšto greta“, – su ašaromis akyse kalbėjo A. Cymbaliuk.
Gaisrininkams sunku visur laiku suspėti
Šią sprogimo sukrėstą moterį užkalbinau praėjus maždaug valandai po drono smūgio, kai gaisrininkai ką tik buvo užgesinę ugnį ir krovė į automobilį įrangą.
Anos teigimu, kaimyno namas būtų mažiau apdegęs, jei gaisrininkai būtų atvykę anksčiau. Tačiau jie visi buvo išvažiavę gesinti kito sprogimo sukeltos ugnies.
Aš irgi pirmiausia nuskubėjau stebėti už poros kilometrų kilusio didesnio gaisro, mat dronas pataikė į keturių aukštų biurų pastatą. Laimei, per šią ataką irgi niekas nežuvo.
Žmonės Charkive jau priprato prie oro pavojaus
Charkive apsilankęs po kelių mėnesių pertraukos susidariau nuomonę, kad čia žmonės į skelbiamą oro pavojų reaguoja gerokai ramiau nei Kyjive. Jie nepanikuoja, nebėga slėptis į metro požemius ar namų laiptines. Greičiausiai todėl, kad frontas nuo sostinės nutolęs penkis šimtus kilometrų, o nuo Charkivo – vos dvidešimt.
Charkiviečiams oro pavojaus sirenos ir sprogimai tapo įprasta kasdienybe, o Kyjivas panašią situaciją išgyvena tik trečią mėnesį ir su tuo dar nėra susitaikęs.
Užsiima įprasta veikla
Charkiviečių ramybe įsitikinau nuėjęs į kino teatrą, kur dviejų valandų trukmės filmo „Didysis eteris“ peržiūra truko tris kartus ilgiau, nes tris kartus teko bėgti slėptis į rūsį dėl atskrendančių raketų. Filmo taip ir nebaigė rodyti, tačiau niekas iš žiūrovų nesipiktino – žadėjo ateiti žiūrėti kitą dieną, mat pinigus kasoje grąžino. Paaiškėjo, kad filmo rodymą nutraukusios raketų ir dronų atakos iš tiesų buvo grėsmingos – miesto centre sudegė prekybos centras, o Charkivo pakraštyje buvo sunaikinta statybinių medžiagų parduotuvė „Epicentras“. Šeši asmenys buvo sužeisti.
Spėja, kad dronas specialiai taikėsi į žmones
Tačiau keturis civilius pražudė Lozovos miestelio turgų atakavusios raketos, o Novos Vodolagos kaime dronas pražudė šešis žmones, du iš jų – vaikus. Nuvykęs į pastarąjį kaimą išgirdau, kad jo gyventojai neslėpė patyrę šoką, mat išvakarėse atskridęs dronas buvo pirmasis per penkerius karo metus, sprogęs kaime. Visi spėjo, kad dronas specialiai taikėsi į žmonių sambūrį, todėl smogė į centrinę Jaunimo parko alėją, kurioje tuo metu buvo daug praeivių.
Novoje Vodolagoje žuvo vienerių ir aštuonerių metų mergaitės, 28, 34 ir 36 metų moterys bei kol kas nenustatytos tapatybės vyras. Labiausiai visus sukrėtė 28 metų pradinių klasių mokytojos Inos Mariuchninos ir jos vienerių metukų dukrelės Angelinos žūtis. Pedagogė buvo gyvenvietės pažiba, vedė oficialius renginius, taip pat vestuvių ir jubiliejų vakarus. Per laidotuves į kapo duobę buvo įdėtas ir kruvinas mažylės vežimėlis.
Mano, kad Maskva nori žmonėms sukelti baimę
„Aukos gulėjo dviejose vietose. Dronas atsitrenkė į prie kavinės stovėjusią pušį: viena jo dalis sprogo virš kavinės, kita – šalia fontano. Tuo metu buvau grįžęs į sodybą už dviejų kilometrų, tačiau net krūptelėjau nuo sprogimo aido. Kai atvykau, aukos jau buvo išvežtos į ligoninę, bet kraujo balos dar nebuvo susigėrusios į šaligatvį.
Parašiau Donecko fronte kovojančiam 39 metų sūnui. Jis buvo ištiktas šoko, nes daugumą aukų pažinojo. Pasakė, kad tai akivaizdus terorizmo aktas prieš civilius. Pritariu.
Manau, kad Maskva nori tokiu būdu sukelti baimę, įteigti jausmą, kad niekur nesame saugūs. Tačiau apie pasidavimą nė negalvojame“, – pasakojo 69 metų Aleksandras Petko, dirbantis greta parko esančioje šilumos tinklų įmonėje.
Vaizdai – ne tik sukrečiantys, bet ir šokiruojantys
Vienas pirmųjų padėti nukentėjusiesiems atbėgo 37 metų fronto karys Dmitrijus. Tą dieną jis buvo grįžęs atostogų ir su žmona sėdėjo automobilyje prie parduotuvės.
„Po sprogimo nepasimečiau, pačiupau automobilyje turėtus du turniketus bei vaistinėlę ir atlėkiau. Tai, ką pamačiau, buvo kraupu net man: vežimėlyje sėdėjusio vaiko galvoje žiojėjo kumščio dydžio skylė, o ant staliuko sukniubusi mergina buvo be pusės galvos. Joms padėti jau niekuo nebuvo galima, tad priklaupiau prie po staliuku dejavusios merginos.
Jai buvo nutraukta dalis kojos, todėl skubiai uždėjau turniketus, kad nenukraujuotų. Pamatęs, kad smarkiai kraujuoja ir viena ranka, persiplėšiau marškinius ir ją užveržiau.
Paskui puoliau gelbėti Inos. Jai buvo nutraukta viena koja ir rankų pirštai, ji kraujavo ir iš kitų žaizdų.
Paskutinę gelbėjau Marianą. Jai buvo nutraukta viena ranka, galvoje žiojėjo žaizdos, o nugara buvo nusėta skeveldrų. Greitoji pirmiausia išgabeno vaikus, paskui atvyko ir kitos brigados“, – lūpas kandžiodamas kalbėjo karys.
