Apleistoje Pagirių mokykloje atgijo „Mooncube“ sukurtas tikras amerikietiškas košmaras

Rudeniui įpusėjus ir vakarams vis anksčiau skęstant prietemoje, gamta pamažu rimsta, o žmonių mintyse ima suktis artėjančio lapkričio nuotaikos. Lietuviškoje tradicijoje šis metas neatsiejamas nuo rimties, susikaupimo, mirusiųjų atminimo per Vėlines bei Visų Šventųjų dieną. Tačiau greta šios sakralios rimties jau ne vienerius metus pastebima ir kita tendencija – tamsusis metų laikas tampa puikia proga išbandyti savo drąsą, patirti aštrių emocijų ir pasinerti į mistikos pasaulį. Tai ne visiems priimtina tema, tačiau nemažai visuomenės daliai vis artimesnis tampa Helovynas. Tai šventė, į Lietuvą atkeliavusi per vakarietišką, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų, populiariąją kultūrą, nors jos ištakos siekia gerokai gilesnius laikus. Vis daugiau žmonių atvėsusius vakarus leidžia žiūrėdami siaubo filmus, atsiversdami siaubo literatūros klasiką, o galiausiai – ieškodami adrenalino pliūpsnio specialiose šiurpo erdvėse. O koks gi Helovyno laikotarpis be profesionaliai įrengto siaubo kambario?

Būtent toks išskirtinis traukos taškas jau ketvirtą sezoną veikia Kėdainių rajone, Pagirių miestelyje. Čia, buvusios apleistos mokyklos patalpose (Mokyklos g. 3), duris atvėrė siaubo parkas „Mooncube“. Ši vieta meta rimtą iššūkį net didžiųjų miestų pramogų organizatoriams, įrodydama, kad tikras, kraują stingdantis siaubas gali gimti ir ramiame provincijos kampelyje.

Lietuvoje trūko tikro amerikietiško siaubo parko

Kodėl apskritai žmonės jaučia poreikį gąsdinti ir patys patirti baimę? Į šį klausimą atsakymo ieško ne tik kultūrologai, bet ir patys siaubo parkų kūrėjai. Siaubo parko „Mooncube“ įkūrėjas Egidijus pabrėžia, kad šis fenomenas nėra vien tuščias šių dienų mados klyksmas, tad nereikėtų Helovyno nurašyti kaip tuščios svetimšalių šventės.

„Helovyną žmonės švenčia labai įvairiai, tačiau daugelis jau supranta esminį šios šventės tikslą – gąsdinti ir patiems išsigąsti. Paprotys persirengti baisiomis kaukėmis ir kelti siaubą kilo iš senovinių tradicijų, kuriomis buvo bandoma apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Šios apeigos siekia senovės keltų šventę Samhainą, švęstą prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Keltai tikėjo, kad naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių išsitrina, todėl į žemę atklysta dvasios ir demonai. Šiandien vieniems užtenka kieme pasistatyti piktai išpjaustytą moliūgą, o kiti nori gerokai stipresnių pojūčių – pamatyti tikrą siaubą: negyvėlius, siaubo filmų ir kompiuterinių žaidimų personažus“, – pasakoja Egidijus.

Pasak parko įkūrėjo, mintis sukurti kažką panašaus Lietuvoje gimė tiesiogiai stebint amerikietiškus pavyzdžius.

„Idėja kilo pamačius tikrus Helovyno ir siaubo parkus JAV. Būtent ten ši šventė turi didžiausią mastą, o jos rengėjai yra labiausiai ištobulinę atributiką, siaubo kambarių mechaniką ir apskritai visą kultūrą. Labai norėjau, kad tikras amerikietiško lygio siaubo parkas atsirastų ir Lietuvoje“, – pasakoja Egidijus.

Norint įgyvendinti tokią idėją, reikėjo specifinės vietos, kuri jau pati savaime dvelktų paslaptimi.

„Pirmiausia reikėjo apleisto pastato. Tokio, koks ir stovi Pagiriuose. Buvusi mokykla, ilgus metus stovėjusi tuščia ir apleista, puikiausiai atitiko mūsų viziją. Pirmieji pasiruošimo darbai truko bent jau metus: kol viską sugalvojome, supirkome įrangą, ką galėjome – pasigaminome savo rankomis. O dabar šias erdves atnaujiname kasmet, papildome naujomis idėjomis, naujais siaubo elementais, keičiame labirinto išdėstymą bei pačius kambarius“, – pasakoja pašnekovas.

Kai jau maniau, kad manęs niekas nenustebins…

Pati esu ištikima siaubo, mistikos ir mokslinės fantastikos žanro gerbėja. Kiekviena mano spalio pabaiga ir lapkričio pradžia tradiciškai palydima B. Stokerio „Drakulos“ knyga bei kino ekranizacijomis, Stepheno Kingo siaubo šedevrais, kultiniais kompiuteriniais žaidimais „Silent Hill“ ar „The Last of Us“. Todėl vykdama į Pagiriuose įsikūrusį parką buvau nusiteikusi gana ramiai.

Esu aplankiusi ne vieną panašią erdvę Kaune ir sostinėje, tad tikėjausi standartinio scenarijaus: šiek tiek dirbtinio kraujo, plastikiniai griaučiai, keli animatoriai, kurie praeidami lepteli ką nors gąsdinančio, o kartais ir nelepteli nieko. Šiurpuliukas, jei toks ir kildavo ankstesnėse vietose, tebūdavo labai švelnus ir trumpalaikis. Tiesa, tie parkai buvo atviri, gamtoje. Važiuodama svarsčiau, ar senoje mokykloje įsikūręs siaubo parkas pranoks mano lūkesčius, o gal vis dėlto bus panašus į tuos, kuriuos mačiau anksčiau.

O šventas naivume! Vos įžengusi į „Mooncube“ erdves, labai greitai panorau nusikąsti liežuvį už savo išankstines prielaidas.

Jau apėjus maždaug trečdalį labirinto, labai rimtai ėmiau svarstyti apsisukti ir sprukti atgal išėjimo link. Praėjus pusę parko, sustojau viename kambaryje, atsirėmusi į sieną, ir bandžiau mesti šalin mintį, kad geriausia dabar būtų atsisėsti kamputyje ir užsidengti galvą rankomis, kad tik nieko nematyčiau ir negirdėčiau.

Situacijos komiškumą (nors tuo metu juokinga anaiptol nebuvo) atspindėjo mano būsimo vyro bandymai gelbėti padėtį. Artėjant labirinto pabaigos link, jis kiekviename kambaryje garsiai išsakydavo informacinį pranešimą: „Mes čia darbo reikalais, esame žurnalistai! Būkite žmonės, nebegąsdinkite!“ Žinoma, tai nesuveikė – profesionaliems aktoriams tokie maldavimai sukėlė tik dar didesnį azartą.

Tikriausiai tik pamatęs mano drebančias rankas, vienas iš animatorių susimylėjo ir palydėjo mus tuos paskutinius kelis metrus iki labirinto pabaigos – nors pakeliui vis tiek piktdžiugiškai kikeno. Galiausiai iš labirinto ištrūkau nuo cypimo skaudančia gerkle, rankomis susiėmusi už širdies.

Ar šį parką sapnavau dar dvi naktis po apsilankymo? Taip.

Ar būtent toks ir turi būti tikras siaubo parkas? Taip, taip ir dar kartą taip!

Nepailstantys personažai ir 2000 kvadratinių metrų labirinto

Vienas didžiausių daugelio pramogų parkų trūkumų – aktorių pasyvumas. Ne vienam lankytojui yra tekę matyti sceną, kai kaukėti darbuotojai susimeta į būrelį kampe, plepa tarpusavyje, juokiasi iš asmeninių reikalų, o pro šalį einančius žmones pagąsdina tik atmestinai, tarp kitko.

„Mooncube“ siaubo parke situacija yra kardinaliai priešinga – kiekvienas čia sutiktas personažas dirba visu pajėgumu nuo pirmos iki paskutinės sekundės.

Net ir supratę, kad į patalpas atvykome su fotoaparatais ir fiksuojame kadrus spaudai, jie nė akimirkai neiškrito iš savo šiurpių vaidmenų. Nors geranoriškai sutikdavo papozuoti nuotraukoms, jų žvilgsnis, laikysena ir skleidžiama energija neleido atsipalaiduoti nė sekundei. Jei personažas ir nešokdavo tiesiai į akis, jis gebėdavo sukurti stingdančią įtampą tiesiog tyliai slinkdamas iš paskos. Iki šiol jaučiu pareigą atsiprašyti animatoriaus su masyviu kūju, kuris iš už kampo mane netikėtai užklupo net tris kartus iš eilės, kol galiausiai iš nevilties ėmiau burbuliuoti: „Na, kiek gi galima?!“

Animatoriai, net jei trumpam atsakydavo į kokį nors organizacinį klausimą, paėję kelis žingsnius tolyn akimirksniu vėl virsdavo negailestingais labirinto demonais. O tarp jų, pasirodo, buvo ir pats šio siaubo labirinto savininkas. Kuris iš personažų yra jis – paliksime išsiaiškinti jums patiems.

Neeilinį įspūdį daro grimas ir kostiumai. Akivaizdu, kad prie kiekvieno herojaus įvaizdžio dirbama itin kruopščiai – kai kurių veikėjų apranga ir grimavimas reikalauja mažiausiai valandos ar net dviejų kasdienio darbo. Personažų spektras stebėtinai platus: nuo baltiškosios ar pasaulinės mitologijos būtybių iki šiuolaikinių kultinių siaubo filmų bei siaubo kompiuterinių žaidimų monstrų.

Pati erdvė – tai 2000 kvadratinių metrų plotą užimantis painus labirintas, kurį apeiti trunka maždaug valandą. Čia panaudoti netikėti erdviniai ir inžineriniai sprendimai. Tai nėra tiesiog koridorius, kuriuo galima greitai prabėgti: tam tikrose vietose lankytojai tiesiog neturi kur bėgti. Pasirodo kambarių, kur šventai tiki, jog tamsiame kampe stovi pasislėpęs žmogus, tačiau priėjus arčiau paaiškėja, jog ten – tik sumaniai sukonstruota butaforija. Ir atvirkščiai: ten, kur atrodo visiškai tuščia ir saugu, staiga iš tamsos išnyra tikros rankos.

Į siaubo parką atvyksta net iš Klaipėdos

Siaubo parko įkūrėjas Egidijus atvirauja, kad kokybės kartelė buvo iškelta labai aukštai, todėl nemaža dalis judančių dekoracijų bei specifinės atributikos yra atsiųsta tiesiai iš JAV.

„Beveik viskas, ką čia matote, sugalvota mūsų pačių ir pagaminta savo rankomis, tačiau daug profesionalių dekoracijų perkame ir siunčiamės tiesiai iš Amerikos. Europoje, reikia pripažinti, Helovyno parkų industrija dar gana jauna, todėl ir kokybiškų, specializuotų dekoracijų pasiūla čia labai ribota. Mūsų parke rasite visko: nuo moliūgų iki aukščiausio lygio judančių, motorizuotų figūrų, garso ir dūmų instaliacijų, lazerių bei šviesos efektų“, – atskleidžia savininkas.

Ypatingą dėmesį komanda skiria personalo atrankai. „Mūsų siaubo parkas yra gyvas organizmas, čia dirba iš tiesų daug animatorių. Renkamės tokius žmones, kurie turi prigimtinį norą ir talentą gąsdinti, pasižymi aktoriniu meistriškumu ir kuriems nuoširdžiai patinka gyvas kontaktas su lankytojais. Mūsų aktoriai giriami už tai, kad niekada neišeina iš vaidmens, netinginiauja, todėl emocinė įtampa išlaikoma nuo pirmo žingsnio iki pat išėjimo“, – džiaugiasi pašnekovas.

Parko geografija šiandien stebina net pačius organizatorius. Nors renginys vyksta nedideliuose Pagiriuose, didžiausi lankytojų srautai plūsta iš Kauno. Taip pat atvyksta gausybė žmonių iš Kėdainių, Ukmergės, Panevėžio, o savaitgaliais užsuka svečių net iš tolimosios Klaipėdos.

„Kai žmonės atvažiuoja iš Klaipėdos vien todėl, kad išgirdo draugų rekomendacijas, mums tai – didžiausias įvertinimas. Juk tokio atstumo be rimtos priežasties niekas nevažiuotų. Po apsilankymo pas mus lankytojai neretai juokauja, kad kituose parkuose jiems jau nebaisu ir nebėra ko ten eiti“, – šypsosi Egidijus.

Kartu parko įkūrėjas pabrėžia, jog visuomenės požiūris į Helovyną tampa gerokai brandesnis. „Smagu, kad vis mažiau žmonių į mus žiūri prietaringai. Daugelis supranta, kad tai tėra žanras, teatralizuotas renginys, specifinė pramoga. Juk siaubo filmai, mistinės pasakos, kraupios sakmės egzistavo visais laikais. Labai svarbu suprasti, kad Helovynas niekaip neužkerta kelio gerbti mūsų pačių tradicijų – Vėlinių ir Visų Šventųjų dienos. Žmonės puikiai geba suderinti pagarbią rimtį mirusiesiems su šiuolaikišku, nuotaikingu laisvalaikiu“, – sako Egidijus.

Svarbios taisyklės ir praktiniai patarimai lankytojams

Didžioji dalis „Mooncube“ lankytojų – 25–35 metų jaunimas ir suaugusieji, tačiau atvyksta ir vyresnės kartos atstovų. Visgi organizatoriai griežtai įspėja: parkas skirtas ne visiems.

„Mes siekiame sukurti tikrą baimę, todėl mažiems vaikams čia tikrai ne vieta. Rekomenduojame atvykti asmenims nuo 12 metų, tačiau net ir tokiu atveju tėvai privalo labai atsakingai įvertinti savo atžalų jautrumą bei psichologinį pasirengimą“, – akcentuoja Egidijus.

Svarbus perspėjimas taikomas ir tiems, kurie jautriai reaguoja į vizualinius stimulus. Labirinte gausiai naudojami stroboskopai, intensyviai mirksinčios šviesos, lazeriai bei galingi garso takeliai. Žmonėms, turintiems fotofobiją, sergantiems epilepsija ar prastai besijaučiantiems dėl mirksinčių šviesų, šiose erdvėse lankytis nerekomenduojama arba primygtinai siūloma eiti tik su patikima palyda, mat tam tikras atkarpas įveikti gali būti fiziškai sudėtinga.

Kadangi parko tikslas – suteikti asmeninę, gilią patirtį, lankytojai į vidų neleidžiami didelėmis grupėmis. Į labirintą kas keletą minučių žengia nedidelės grupelės, taip užtikrinant, kad kiekvienas svečias patirtų visus paruoštus netikėtumus, o ne eitų saugiai pasislėpęs minios viduryje. Dėl šios priežasties prie įėjimo piko metu gali tekti šiek tiek palaukti.

Tiems, kurie nori išvengti didesnių spūsčių, sutaupyti ar bijo pernelyg stiprių nakties įspūdžių, organizatorius turi praktišką patarimą: atvykti dienos metu.

„Nebūtina laukti vėlyvo vakaro. Net jei lauke šviečia saulė, mūsų siaubo patalpose yra absoliuti tamsa, o dienos seansams taikoma net 20 procentų nuolaida bilietams. Dieną žmonių srautas mažesnis, o tiems, kuriems patalpose pasidaro pernelyg baisu, išėjus į lauką, kai šviečia saulutė, patirta įtampa nuslūgsta gerokai greičiau“, – pataria parko įkūrėjas.

Pasibaigus lapkričio 1-osios nakčiai, siaubo parkas duris užvers, o komanda iškart kibs į naujus darbus. Pasak įkūrėjų, ruoštis kitų metų sezonui pradedama nedelsiant: braižomi nauji labirinto planai, užsakoma technika iš užatlantės ir kuriami dar neregėti siaubo scenarijai.

Na, o tiems, kurie trokšta patikrinti savo nervų tvirtumą šį rudenį, belieka susirasti šiltus batus, sukaupti visą drąsą ir pasinerti į Pagirių labirinto tamsą „Mooncube“ siaubo parke.

Užs. Nr. 180