Gimus vaikams – gyvenimas tik prasideda

Ruošdamasi aplankyti bene jauniausius šio projekto dalyvius – tris vaikučius auginančius Eriką ir Mantą Oksus, žvilgtelėjau, ar nerasiu kokios nors informacijos socialiniuose tinkluose – juk dažnai iš jų susikuriame pirmąjį įspūdį apie žmones. Beregint papirko šeimos fotografijų ir įrašų nuotaika, šiluma, nuoširdumas. Viskas liudijo: vaikai yra šių jaunų žmonių gyvenimo džiaugsmas, laimė ir prasmė.

O sutartą vakarą savo namų duris Kėdainiuose atvėrusios šeimynos svetingumas nenustojo džiuginti iki paskutinės viešnagės akimirkos. Pradžioje baiminausi, ar nenuvarginsiu neseniai jauniausios atžalos – Rūtelės, sulaukusios šeimos, tačiau be pagrindo. Nerimą išsklaidė ramybe spinduliuojantis tėtis, ant kurio rankų mažylė praleido didžiąją dalį pokalbio, plati mamos šypsena ir nuoširdūs atsakymai, savimi pasitikintys, mandagūs ir gerai nusiteikę vyrukai – penkerių Dovydas ir trejų Oskaras, su pasigardžiavimu siurbčiojantys kakavą prie didelio apvalaus šeimos stalo.

Išmintis ateina su laiku

Vaikai šeimą subrandina, suvienija ir sutvirtina, įsitikinę pašnekovai. „Mums tai laukta, svajota ir planuota laimė. Tiesa, Rūtelę planavome po kokių šešerių metų – norėjau pasidžiaugti brandžia motinyste, tačiau džiaugiamės, kad ji mus pasirinko dabar“, – šypsosi Erika, įžvelgdama daug teigiamų pusių ir net likimą. Mat dukrytė, vardu Rūta, Manto buvo dar jų draugystės pradžioje susapnuota!

„Man regis, kad prieš dukters gimimą mūsų galvose įvyko lūžis – baigėme visiškai subręsti kaip tėvai. Esame dar jauni, abu karštakošiai, vienas kitą mylime, bet galime ir greitai susipykti. Bet kai sužinojome, kad Dievas mums siunčia Rūtą, Mantas pasakė: tai dar vienas ženklas, kad turime būti kartu. Ar pyksimės, ar nesipyksime, viskas priklausys nuo mūsų pačių. Laimė mūsų rankose“, – pasakoja moteris.

Pora sako, kad darnių santykių paslapčių, atlaidumo, tolerancijos mokosi iki šiol, įsiklauso į vyresnių žmonių patarimus. „Pamenu, darbe vyresnio amžiaus moterų klausdavau: tai kada ateis ta ramybė? O jos sakydavo, kad gyvendami šeimoje visą gyvenimą mokomės ir kad dėl santykių reikia dirbti. Dabar ir aš tai suprantu, taip pat jaučiu, kad negalime pamiršti ir savęs, kaip poros“, – nusišypso Erika.

(Ne)tikėta meilė

Vienuolika draugystės ir daugiau nei penkerius vedybinio gyvenimo metus skaičiuojančios poros meilės istorija – romantiška ir patvirtinanti, kad „priešingybės traukia“. Kartu lankę tą pačią Šėtos gimnaziją, vienas kito mokykloje nemėgę, net apsipykdavę. Erika pasakoja buvusi savarankiškesnė, vietoje nenustygstanti, o Mantas – ramesnis, meniškas, grojo bosine gitara. Pasitaikydavo, kad ir paerzindavo klasės draugę.

„Tuomet nebūčiau pagalvojusi, kad tarp mūsų gali būti kas nors bendro. Tačiau 11 klasė buvo lemtinga. Šventėme klasės draugo gimtadienį, vakarėlio įkarštyje pamačiau, kad Mantas sėdi vienas ir nusprendžiau pakalbinti, pasiūlyti pašokti. Jis stojosi ir tarsi netyčia mane pabučiavo. Suspurdėjo širdis ir nuo to viskas prasidėjo! Po to vakaro supratau, kad šis vaikinas man įdomus, mane traukia“, – prisimena Erika.

Mantas, pasak jos, skyrėsi nuo kitų jaunuolių: kiti iš rankų nepaleisdavo telefono, daug susirašinėdavo, o jis nebuvo mėgėjas. „Tuo metu pradėjau daugiau darbuotis ūkyje, repetuodavau ir grodavau kultūros namuose, vedžiau šokius. Nebuvo laiko telefonui ir ilgam susirašinėjimui su mergina“, – pasakoja vyras, šypsodamasis, kad tikriausiai dėl to prireikė poros savaičių, kol išsiaiškinę jausmus ėmė draugauti.

Skirti vienas kitam

Sprendimas kurti šeimą nebuvo spontaniškas. Atvirkščiai, pora įveikė visus santykių raidos etapus: nuo romantiškos mokyklinės meilės iki studijų metu pribrendusio sprendimo išsiskirti. Tačiau dvejų metų pertrauka jausmų neužgesino. Sunku buvo abiem. Išsiskyrimas, pasak Erikos, buvo naudingas gal tik tuo, kad abu subrendo ir geriau susivokė savyje.

Erika ir Mantas pripažįsta, kad visi bandymai užmegzti draugystę su kitais žmonėmis buvo nesėkmingi. „Išvykau į Angliją, lyg ir užsimiršau. Bet visus vaikinus, su kuriais susipažindavau, lygindavau su Mantu. Nė vienas neatrodė jo vertas“, – sako Erika, švelniai žvelgdama į vyrą. Jis irgi atviras: „Kartą radau Erikos nuotrauką. Suvirpėjo širdis, supratau, kad kito žmogaus man nereikia ir nenoriu. Parašiau Erikai žinutę, kad pavargau ieškoti kitose tavęs. Po kurio laiko išskridau aplankyti Erikos į Angliją, o netrukus ji grįžo gyventi į Lietuvą.“ Galutinį apsisprendimą nulėmė Manto žodžiai: noriu, kad tu būtum mano vaikų mama.

Svarbiausia – atsidavimas šeimai

Vaikai ir šeima jiems abiem – didžiausia vertybė. „Mantas labai rūpestingas, visada mačiau, kad bus labai geras tėtis. Nors savo antrąją pusę geriau pažįstame sukūrus šeimą, gimus vaikučiams, nuojauta irgi yra svarbi. Man labai pasisekė, kad turiu tokį rūpestingą vyrą. Mes kartu rūpinamės vaikais, jis dalyvavo gimdyme, nukirpo visiems vaikams virkštelę, natūraliai įsitraukė į vaikų priežiūrą… Motinystė man teikia laimę. Dažnai girdžiu komentarus, kaip man pavyksta būti tokiai pozityviai, aktyviai, nors vaikai maži. Man tai jokia problema. Stengiuosi neužsidaryti namuose, nekeisti stipriai savo gyvenimo būdo, dažnai einu pasivaikščioti su vaikais. Mantas nuostabus vyras, išleidžia pabendrauti su draugėmis. Jis puikiai moka susitvarkyti“, – negaili gerų žodžiui vyrui Erika.

Mantas teigia tą patį galintis pasakyti apie žmoną. „Vertinu jos darbštumą, rūpestį vaikais, atsidavimą jiems. Dar nemačiau, kad koks kitas žmogus atiduotų tiek širdies vaikų gimtadieniams, įvairioms kitoms progoms, šventėms, kartais net pykteliu, bet galvoju, kad jie turės ką atsiminti užaugę, žinos apie Lietuvos istoriją, tradicijas, brangins šeimos šventes“, – šypsosi pašnekovas, o Erika priduria, kad to išmokusi iš savo mamos.

Jiems abiem didelis autoritetas ir pavyzdys – Manto senelis, gyvenantis Šėtoje. Diedukas, kaip švelniai vadina jį anūkai ir proanūkiai, užaugo 12 vaikų šeimoje. Anksti neteko tėvų ir, nors nebuvo vyriausias, tapo atsakingas už brolius ir seseris. „Mūsų giminė plati, tad didelė šeima man yra artimas dalykas. Be galo smagu, kai pas senelį susirenkame su proanūkiais. Diedukas, kuris taip pat muzikantas, proanūkiams yra net po dainą sukūręs“, – pasakoja jaunas vyras.

Erika taip pat žavisi vyro senelio ir jo žmonos, deja, neseniai iškeliavusios Amžinybėn, pavyzdžiu. „Jie mums yra puikus pavyzdys, kokia turi būti šeima, pora. Iki giliausios senatvės abu buvo puikiai sutariantys, pagarbūs, vienas kitą palaikantys. Diedukas pasveikindavo savo moterį visomis progomis, gerbė ir mylėjo“, – jautriai kalba Erika.

Atradę laimę tėvystėje

Norėjome gausios šeimos, teigia su seserimi užaugusi Erika ir dvi seseris turintis Mantas. „Kai šeimoje auga daugiau vaikų, jie moka dalytis, yra užjaučiantys, supranta, kad ne vieni gyvena šioje Žemėje… Ir užaugus vaikams bus daug smagiau būryje. Gausi šeima – tai vertybė“, – mąsto vyras.

Kurti šeimą, pasak jo, yra atsakingas apsisprendimas. „Dabar tokie laikai, visi skuba lekia, tad vaikai, net ir vienas, kai kam atrodo našta. Bet sunku gimus pirmajam, paskui lengviau, atsiranda patirtis, įgudimas. Žinoma, daugiausia laiko su kūdikiu praleidžia mama, vyras turi atrasti savo galimybes padėti. Kitiems jauniems žmonėms atrodo, kad gimus vaikams gyvenimas baigiasi. Iš tikrųjų jis tik prasideda“, – tvirtai sako Mantas.