Mada sportuoti ar mada atrodyti? Treneriai apie paauglių kūno kultą ir jo ribas

Dar visai neseniai tarp paauglių vyravo dietų kultas – ypač merginos stengdavosi valgyti kuo mažiau, tačiau sportas nebuvo jų kasdienybės dalis. Šiandien vaizdas kitoks: sporto klubai pilni jaunų žmonių, socialiniuose tinkluose dominuoja ištreniruoti kūnai, o žodis „pakačialinau“ tampa kone kasdieniu terminu. Tačiau ar šis bumas reiškia, kad jaunimas tampa sveikesnis? O gal tai tik nauja mada?

Apie tai kalbamės su buvusia LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja, trenere, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinių vertybių ugdymo programų mokymų vadove Jolita Gvergždiene bei sporto klubo „X FORMA“ vadovu, treneriu, išugdžiusiu ne vieną kultūrizmo medalininką, Kastyčiu Gudavičiumi.

Tendencijos: ar jaunimas iš tiesų sportuoja daugiau?

J. Gvergždienė sako pastebinti aiškią tendenciją – per pastaruosius kelerius metus jaunimo sporto klubuose padaugėjo, o kūno išvaizda tapo svarbiu motyvu.

„Tikrai taip – treniruotės sporto klubuose tapo mada. Ir, tiesą sakant, aš tame matau ir pliusų, ir minusų. Anksčiau buvo dietų kultas: geriau nevalgysiu, badausiu, bet nesportuosiu. Dabar jaunimas renkasi sportą, renkasi judėjimą. Kaip mokytoja ir trenerė tuo džiaugiuosi, nes vis tiek tai yra žingsnis į aktyvesnį gyvenimo būdą“, – sako ji.

Vis dėlto K. Gudavičius mato kiek kitokį vaizdą. Jo teigimu, nors galbūt sporto klubuose paauglių daugėja, tačiau bendras susidomėjimas judėjimu nebūtinai auga.

„Susidomėjimas judėjimu tikrai nedidėja, netgi sakyčiau – mažėja. Sporto klubų daugėja, bet klausimas – ar visuomenė tampa sveikesnė? Tyrimai rodo priešingai. Mes turime daugiau nutukimo, daugiau sėdimo gyvenimo būdo, daugiau problemų su laikysena“, – teigia treneris.

Anot jo, dažnu atveju į sporto klubą einama todėl, kad „mada ateiti“, o ne todėl, kad sąmoningai rūpinamasi sveikata.

„Tai daugiau įvaizdis. Ateiti, nusifotografuoti, parodyti, kad sportuoji. Bet ar iš tikrųjų dirbama sistemingai, ar yra tikslas stiprinti sveikatą – čia jau kitas klausimas“, – priduria jis.

Socialiniai tinklai: įkvėpimas ar spaudimas?

Abu pašnekovai sutaria – socialiniai tinklai daro milžinišką įtaką jaunų žmonių santykiui su kūnu.

„Jaunimas labai stebi „Instagramą“, „TikToką“. Dabar net programų specialiai ieškoti nereikia – parašai savo svorį, ūgį, amžių ir dirbtinis intelektas sudėlioja planą. Viskas greita, viskas čia ir dabar“, – pastebi J. Gvergždienė.

Tačiau, jos teigimu, kartu su motyvacija ateina ir stiprus nepasitenkinimas savimi.

„Kai dar dirbau mokykloje, kiekvienų mokslo metų pradžioje vaikų klausdavau – ar jūs patenkinti savo kūnu? Iš 28 mokinių gal du pakelia ranką. Tai labai liūdna statistika. Jauni, gražūs žmonės, o jie jau mato savyje trūkumų. Labai trūksta meilės sau ir supratimo, kad kūnas paauglystėje natūraliai keičiasi“, – pasakoja trenerė.

K. Gudavičius akcentuoja kiek kitą aspektą – paviršutinišką santykį su sportu.

„Dalis jaunimo ateina į sporto klubą su telefonu rankoje. Truputį pasportuoja, daugiau pabūna, pasidaro nuotrauką ir išeina. Tai nėra blogai, bet tai nėra ir sistemingas sportas. Čia daugiau mados, o ne ilgalaikio įpročio klausimas“, – sako jis.

Svoriai paauglystėje: galima ar pavojinga?

Kalbant apie jėgos treniruotes ir svarmenų kilnojimą sporto klubuose, trenerių pozicijos šiek tiek išsiskiria. J. Gvergždienė laikosi atsargios nuomonės.

„Negalima didelių svorių. Paauglių organizmas dar auga, formuojasi, todėl persistengti tikrai nereikia. Aš esu už minimalius svorius, už saikingą krūvį, už kūno linijų paryškinimą, o ne radikalų raumenų auginimą. Jaunimo kūnas pats savaime yra gražus – reikia tik šiek tiek jam padėti, o ne per jėgą formuoti“, – sako ji.

Trenerė pastebi, kad ypač vaikinai neretai siekia greito rezultato.

„Nori čia ir dabar. Ima per didelius svorius, persistengia. Kartais net juokauju – kostiumai plyšta, mamos siuva marškinius kas mėnesį. Bet už to slypi ir pavojus – per didelis krūvis gali pakenkti“, – pabrėžia ji.

Tuo metu K. Gudavičius sako, kad pats principas sportuoti su svoriais nėra pavojingas, jei viskas vyksta atsakingai.

„Saugumas priklauso nuo to, kas prižiūri. Su trenerio pagalba sportuoti galima ir net rekomenduojama, nes jaunimas juda per mažai. Net ir nuo aštuonerių metų galima dirbti su savo kūno svoriu, su lengvais pasipriešinimais. Problema ne svoriai, o netinkamai sudėliota programa“, – teigia jis.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad savarankiškos treniruotės be žinių gali būti rizikingos.

„Blogai sudėliota treniruotė gali pakenkti ir ūgiui, ir sąnariams, ir bendrai sveikatai. Todėl labai svarbu, kad jaunuolis nebūtų paliktas vienas su internetu ir treniruokliais, – sako treneris. – Būna, prieinu pasakau, kaip reikia atlikti pratimus su treniruokliais, žiūrėk, kitą kartą jis vėl daro taip, kaip mato socialiniuose tinkluose.“

Sporto kultūra ar „nuo sofos – į salę ir atgal“?

J. Gvergždienė atkreipia dėmesį į paradoksą – dalis mokinių vengia kūno kultūros pamokų, tačiau aktyviai lanko sporto klubus.

„Kūno kultūros pamokų nelanko, atsineša pažymas, bet į sporto klubą eina. Sako: „pakačialinau“. Man atrodo, kad mums trūksta sporto kultūros. Reikia pradėti nuo pagrindų – nuo sveiko maisto, nuo kasdienio judėjimo, nuo supratimo, kad kūnas turi būti stiprus, o ne tik gražiai atrodantis“, – sako ji.

K. Gudavičius į situaciją žvelgia šiek tiek pragmatiškiau.

„Jei žmogus „nuo sofos“ ateina į sporto klubą ir paskui grįžta atgal ant „tos pačios sofos“ – vis tiek jau yra pliusas. Nors tiek tegu juda. Geriau valanda salėje nei nė minutės judėjimo“, – sako jis.

Tačiau abu treneriai sutaria – svarbiausia nuoseklumas, o ne epizodinis entuziazmas.

Kvalifikuoti treneriai – būtinybė, ne prabanga

Kalbėdami apie paauglių treniruotes sporto klubuose, abu pašnekovai akcentuoja profesionalios priežiūros svarbą.

„Jaunimas turėtų kreiptis į specialistus, o ne mokytis iš „TikTok“ ar kitų socialinių tinklų. Internete daug informacijos, bet ne visa ji pritaikyta augančiam organizmui“, – sako K. Gudavičius.

Jo teigimu, Lietuvoje vis dar yra spragų, leidžiančių sporto klubuose dirbti nepakankamos kvalifikacijos specialistams.

„Yra visą parą veikiančių klubų, kur jauni žmonės sportuoja vieni. Jei atsitiks bėda – niekas nepadės. Tai yra rizika, apie kurią tėvai dažnai net nesusimąsto“, – pažymi jis.

J. Gvergždienė priduria, kad atsakomybę turi prisiimti ir šeima.

„Tėvai turėtų domėtis, su kuo dirba jų vaikai, ką jie vartoja, ar neeksperimentuoja su papildais. Reikia kalbėtis apie realius tikslus ir suprasti, kad paauglystėje svarbiausia – sveikata, o ne išvaizda“, – sako trenerė.

Mitai apie raumenis

Ne vienas esame girdėję teiginį, jog nustojus sportuoti raumenys virsta riebalais.

„Tai didžiausias mitas, – pabrėžia K. Gudavičius. – Raumenys negali virsti riebalais, tai skirtingi audiniai. Jei žmogus nustoja sportuoti ir pradeda daugiau valgyti nei sudegina – kaupiasi riebalai. Bet tas, kuris jaunystėje sportavo, net ir po ilgos pertraukos formą atgaus daug greičiau nei tas, kuris niekada nesportavo.“

Vis dėlto abu treneriai sutaria – svarbiausia ne užsiauginti kuo daugiau raumenų, o išsiugdyti įprotį judėti.

Koks turėtų būti sveikas santykis su kūnu?

Paklausta, ką patartų paaugliui, siekiančiam „instagraminio“ kūno, J. Gvergždienė atsako filosofiškai: „Nieko nesiekti dirbtinai, o būti geriausia savo versija. Padaryti save tokį išskirtinį, kurio pasaulyje nėra. Ne kopijuoti kitą, o stiprinti save – fiziškai ir emociškai.“

K. Gudavičius akcentuoja kantrybę ir profesionalumą: „Raumenys – ne grybai, jie po lietaus neauga. Reikia nuoseklaus darbo, laiko, poilsio. Ir suprasti, kad sportas nėra trumpalaikis projektas vasarai – tai ilgalaikis procesas.“

Abu treneriai sutaria dėl vieno – paauglystė neturėtų tapti varžybomis dėl tobulos išvaizdos. Tai metas išmokti judėti, stiprinti kūną ir kurti sveiką santykį su savimi. Mada ateina ir praeina, o kūnas – vienintelis, kuriame teks gyventi visą gyvenimą.