Globos namuose josvainiškė rado naują kiekvienos dienos džiaugsmą

Šių metų pabaigoje, per Kūčias, 80-ąjį gimtadienį minėsianti Elena Žilinskienė, gyvenanti Josvainių socialiniame ir ugdymo centre, džiaugiasi kiekviena diena. Džiaugiasi, kad gyvenimas išmokė ne tik buhalterijos subtilybių, bet ir laiku atvedė į saugią, šiltą vietą. Džiaugiasi, kad ją aplanko dukra ir anūkas, kad paskambina senos draugės, kad net mėgstamų saldainių – paprastų, su chalva – atveža socialinės darbuotojos iš Kėdainių. Nors gyvenimas nepagailėjo nei ligų, nei netekčių, ją visada vedė meilė, tikėjimas, viltis. Malda buvo jos ramstis, guodžiantis ir stiprinantis net sunkiausiomis akimirkomis.

Ligos privertė ieškoti globos

Su vyru Albinu susikūrė savo namus ir jaukią aplinką netoli gimtųjų Josvainių, vos už 5 kilometrų –  Vainikuose, bet sušlubavus abiejų sveikatai, pardavė savo sodybą ir jau kartu vėl atsikėlė į Josvainius, į butą, kurį čia patys nusipirko. Deja, kiek lengviau pagyveno tik penkerius metus. Sutuoktiniui plyšo aorta.

„Jis ėjo per koridorių ir krito. Ir viskas, – liūdną dieną prisimena E. Žilinskienė. – Tada dar labiau pradėjo šlubuoti mano sveikata – ištisai ligoninė. Spaudimas kildavo. Verkdavau ištisai. Dukra gyvena Prienuose, tai aš viena čia pasilikdavau, bet dar pavaikščiodavau.“

Dabar Elena nebepavaikšto be pagalbos, nes kiek vėliau blauzdose atsivėrė gyvos žaizdos. Tada jau teko vis gultis į ligoninę. Ir tada prasidėjo moters vargai.

„Aš viena apsieiti jau negalėjau. Dukra atvežė čia, į senelių namus, nes atsirado vieta ir aš atsiradau čia“, – pasakoja moteris.

„Gerai, mes pasitarsim“

Įsibėgėjus ligai moterį labai kankino skausmai. Būtent skausmo ir negalėdavo kentėti dėl vis smarkėjančių trofinių opų.

„Kol tie skausmai buvo, tai aš jau tiek priverkdavau. Baisu, baisu“, – graudinasi Elena.

Kol moteris nesiryžo operacijai, labai kentėjo. Žaizda, anot jos, buvo baisi, tiesiog jau kaulai matėsi. Kaip sako pati Elena, kitos išeities jau nebuvo: „Vis išveža į ligoninę. Parveža čia, pabūnu dvi savaites, ir vėl veža.“

Kartą moterį ištiko net koma. Senutę be sąmonės išvežė į ligoninę. Dvi paros reanimacijoje. Gulėdama terapijos skyriuje prieš Kalėdas atėjusiam chirurgui išdrįso pasakyti: „Nepakeliu tų skausmų. Aš sutinku, kad amputuotų man koją“.

Gydytojas pažadėjo pasitarti. Pasak moters, dar tris dienas jos negalėjo operuoti, kadangi blogas kraujas buvo, bet operacija pavyko ir moteriai „tiesiog akys nušvito“. 

Po operacijos ligoninėje moterį globojo ir draugė iš Josvainių, seselė, kuri ten dirba. Ir lankydavo, ir ramindavo. Dabar, po dešinės kojos amputacijos, moteris sako, kad jai daug lengviau: „Pasitaisė sveikata. Labai gerai jaučiuosi. Nuotaika mano dabar gera. Kojos neturiu, bet nors skausmų nejaučiu“. 

Turėjo gerą balsą

Kasdienybę moteriai skaidrina koncertai, kurie Josvainių socialiniame ir ugdymo centre gyvenantiems beveik 50 globotinių ir savarankiškai čia gyvenantiems senoliams organizuojami nuolat.

„Jeigu kurias dainas mokame – tai ir padainuojame su tais dainininkais. Balsą turėjau labai gerą“, – sako E. Žilinskienė.

Kol nebuvo laidojimo namų, moteris giedodavo kaimo laidotuvėse. Seni giedoriai ją vis kviesdavo: ,,Ateik, Elyte, pagiedot“.

Labiausiai Elena gailisi, kad pernai, kol gulėjo ligoninėje, praleido daug koncertų, bet iš ligoninės grįžusi sausio pabaigoje ji globos namuose jau girdėjo net kelis koncertus. Dabar slaugytojos ją įkelia į ratukus ir išveža ne tik į koncertus, bet ir į lauką. Savarankiškai ji judėti jau negali.

Aplankoma ir mylima

Dukra Vilma, turinti medicininį išsilavinimą, gyvena Prienuose ir dirba ligoninėje, daro procedūras. Mamą lanko. Vienintelis anūkas Tadas, kuris pas močiutę Eleną Josvainiuose augdavo per vasaras bei žiemos ir pavasario atostogas, dabar su žmona gyvena Kaune. Močiutę lanko, o mažąjį proanūkį Leonardą kol kas parodo tik per telefoną.

„Pasidžiaugiu“, – švelniai sako prosenelė Elena ir nė kiek nesibaimina naujųjų technologijų.

Dar jai dažnai paskambina draugė, kita netoliese gyvena daugiabučiuose prie senelių namų, tai irgi aplanko. Moterys pasišneka apie netektis ir vyrus, kitus kasdienybės reikalus.

„Visas netektis reikia pergyventi savyje“, – sako Elena Žilinskienė.

Dabar jau visi giminėje išmirę: vyras, tėvai, seserys ir broliai, dėdės, kiti artimieji: ,,Tik aš viena likau“.

„Po vyro mirties pradėjo mažėti mūsų ratas“, – priduria Elena. Iki to gyvenimas buvo baliai, gimtadieniai ir kelionės. Ir Elena, ir vyras aplankė Bulgariją, dabar kariaujančią Ukrainą, Latviją, Estiją.

Niekas piktų žodžių neturėjo

„Buvau labai gero būdo. Niekada niekam blogo nepadariau ir neužgaudavau nieko. Visus užjausdavau. Labai jautri buvau nuo pat vaikystės. Verkdavau dažnai“, – apie save pasakoja E. Žilinskienė.

Tačiau moteris buvo ne tik jautri, bet ir labai drąsi, atkakli ir darbšti. Ji visą gyvenimą dirbo buhalterijoje. Sunkiausia būdavo, kai, pasak jos, ateidavo laikas metinei ataskaitai. Tai būdavo sunkiausia Elenos metinė užduotis, nes ji buvo… savamokslė buhalterė: „Aš pati per save“.

„Kodėl nesimokėte toliau po vidurinės?“ – klausiu Elenos ir sulaukiu tiesaus atsakymo: „Tėvai sunkiai gyveno ir nebuvo iš ko leisti į tuos mokslus.“

Bet Elena nejaučia jokios nuoskaudos, nes, kad ir nekrimtusi mokslų, ji pati savarankiškai kibo  buhalterijai į atlapus ir netrukus ją puikiai išmanė. Tai netrukdė nei kilti pareigose, nei jaudintis, kad neturės gero darbo. Baigusi Josvainių vidurinę mokyklą, Elena Kišonaitė netrukus pradėjo dirbti „kontoroje“.

„Rytą, kokią penktą valandą, jau aš einu į kontorą. Vartau tuos popierius kitų, kurie dirbo, kad įsisavinčiau tą darbą. Ir aš labai greitai perpratau. Paskui jau pripratau prie to darbo ir man sekėsi. Iš karto eilinė buhalterė buvau, paskui vis kilau, kilau, kol iškilau. Buvau ir ekonomistė realizacijai vienu metu. O paskui, kai jau bendrovė susikūrė, tada mane paskyrė vyriausia buhaltere“, – pasakoja Elena.

Vadovai matydavo, kad moteris susitvarko su visomis užduotimi, ,,su tais popieriais“ ir „žodžių piktų“ jai neturėjo.

Gyvenimo skanumynai

Mandagiai pasibeldusi į kambarį, lengvai įbėga miela darbuotoja. 

„Nupirkau sausainių, o „vėžiukų“ nebuvo“, – maloniai sako ji ir iš karto, kad tik Elena nenusimintų, priduria, – aš galiu jums iš Kėdainių jų atvežti“. Kai moterys susitaria, klausiu: ,,O kas yra „vėžiukai?“ Pasirodo, Elena taip, kaip tik josvainiečiams būdinga, vadina saldainius, kuriuos labai mėgsta. Paprastus senovinius saldainius su chalva.

Šiandien penktadienis. Penktadieniais moteris, gyvenančias globos namuose, apiperka socialinės darbuotojos. Pirmiausia ateina, sudaro sąrašą, o tada jau reikia tik palaukti visų užsiprašytų dalykų. 

Kai gyveno Vainikų kaime, moteris su vyru laikė kiaules, tai valgiai būdavo paprasti. Elena pasakoja, kad virdavo sriubą su mėsa, kepdavo kotletus, gamindavo balandėlius. Šeima mėgdavo cepelinus ir kugelį. „Jau tie tai pagrindiniai būdavo“, – sako Elena.

Papjovę kiaulę, ,,po pečiu“ kepdavo ir kraujinius vėdarus: ,,Jau kaip skanu būdavo, žinokit, net šaltų užvalgydavau, man skanu“.

Ir paštetas labai skanus būdavo. Elena pridėdavo ne tik kepenų, plaučių ir širdį, bet ir mėsos. „Viską išverdam ir permalam, paskui dar biškį paverdi, prieskonių pridedi, tada į bliudukus supilstau – labai skanus dalykas irgi būdavo“. O cepelinus Elena darydavo irgi su kepenėlėmis. Desertui Elena kepdavo sausainių su uogomis ir meduolį.

Gimtadienis – per Kūčias

Elena turi du gimtadienius. Dokumentuose užrašyta, kad Elena Kišonaitė gimė 1946 m. sausio 15 d. Tą dieną, kurią naujagimę krikštijo, tą ir įrašė į metrikus, bet tikrasis jos gimtadienis – 1945 m. gruodžio 24 diena!

Visa šeima: ir seserys, broliai (Elena iš penkių vaikų, šeimoje augo trys seserys ir du broliai), ir tėvai ,,sveikydavo“ ją tik per Kūčias.

„Visi žinojo, kad aš gimus Kūčių rytą“, – šypsosi moteris.

Pasak Elenos, savo gimtadienį ji švęsdavo net baisiu sovietmečiu, slėptis nereikėjo: „Tėvai buvo paprasti miestelio žmonės ir mes visada švęsdavom Kūčias, Kalėdas“.

Namuose per Kūčias būdavo stalas paruoštas, kad ir sunkūs tie laikai būdavo. Na, o susėdę prie stalo pirmiausia visada pasveikindavo Eleną su gimtadieniu. Paskui eidavo į bažnyčią: ,,Anksčiau vakarais šv. Mišių nebūdavo, tik rytą“.

Sukneles siuntė teta, o džiaugtis mokėjo pačios 

Didelei šeimai pragyventi visko reikėjo, bet moterys sukdavosi iš paskutiniųjų ir paruošdavo tas šventes. Padėdavo ir Elenos mamos sesuo, kuri buvo ištekėjusi Amerikoje ir atsiųsdavo siuntinių į Lietuvą, gražių rūbelių panelėms. Net ir per savo tuoktuves abi vestuvių dienas ir pirmą, ir antrą vilkėjo iš Amerikos atsiųstomis suknelėmis. Buvo gražiai pasipuošusi. Nepritekliaus nejautė, nes buvo jaunos ir dažniau rūpėjo į šokius nulėkti, ir buvo smagu. Tėvams buvo rūpestis.

Dirbo kolūkyje, atlyginimo gaudavo mažai, bet turėjo daržus ir, kaip daugelis Josvainiuose, augino pomidorus. Tik ne taip, kaip dabar – šiltnamiuose, bet ,,sodydavo lauke“. Veždavo tėtis su kitais bičiuliais juos parduoti į Šiaulius ir Klaipėdą ir taip užsidirbdavo. 

Tikėjo visą gyvenimą

Tėvai buvo tikintys žmonės, todėl mergaitės, būdamos paauglės, ne tik visas svarbiausias religines šventes minėdavo, bet ir į bažnyčią bėgdavo gėles barstyti, tuomet prie kunigo Lapės, kuris buvo labai nuoširdus ir sakydavo gražius pamokslus. Pamena, kaip jis užlipęs sakyti pamokslą pranešė, kad laiko paskutinės mišias, kad jį iškelia į Kauną.

„Keisdavosi kunigai, bet kai kurie ir ilgai būdavo“, – sako Elena ir prisimena dvidešimt metų Josvainiuose kunigavusį kunigą Kalinauską, vėliau Kaknevičių ir kitus.

Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę visų gyvenimai tuo metu keitėsi. Laisvėjo ir religiniai įsitikinimai, žmonės drąsiau jautėsi, tačiau šis pokytis Elenos nepalietė.

„Žinokit, ir tų žmonių daugiau eidavo į bažnyčią (po Nepriklausomybės atkūrimo – aut. past.). Nors net ir kol buvo sovietiniai laikai, tada ir mokytojai eidavo tikrinti, kas iš mokinių ateina į bažnyčią, bet mes buvom visą laiką tikintys ir nieko nebijojom“, – sako Elena, stebuklingai jokių tikėjimo nepatogumų ar persekiojimų nepatyrusi.

Visą gyvenimą moteris lankė bažnyčią, eidavo išpažinties. Dar kol su vyru gyveno, važiuodavo į bažnyčią patys abu. Dabar kiekvieną sekmadienį Elena šv. Mišias išklauso tik per televizorių ir laukia, kada kunigas aplankys ją.

Elena Žilinskienė yra viena iš tų, kuriai labai svarbūs ir sielą raminantys globos centre ne vienerius metus kuriami senelių dvasią palaikantys santykiai su Josvainių Visų Šventųjų parapija. Šiuo bažnyčios ir globos namų ryšiu tikinti moteris labai džiaugiasi. Nuo jo moteris ir pradėjo savo pasakojimą apie dabartį.

Tikėjimas Elenai visada padėjo ištverti negandas ir lengvai priimti tai, kas duota, susitaikyti. Dabar savarankiškai negalėdama atsikelti iš lovos moteris laukia parapijos klebono pastiprinimo ir nepraranda vilties.