Kraštietė Jonė Šturmienė: „Vardinės man svarbiau už bet kokį jubiliejų“

Joninės – vienintelės vardinės Lietuvoje, kurias taip skambiai mini visa šalis ir kurioms jau daugiau kaip du dešimtmečius netgi iškovotas valstybinės šventės statusas. Kartos keičiasi, o lietuvių meilė Jonams, Janinoms ir Jonėms neblėsta. Belaukiant ypatingosios – trumpiausios – metų nakties, kviečiame susipažinti su viena iš Kėdainių krašto varduvininkių – Jone ŠTURMIENE, kuriai, kaip ji pati sako, net pats apvaliausias jubiliejus niekad neprilygs vardinėms. Anuomet gana retą vardą pašnekovei dovanojo į jų giminę atitekėjusi nuotaka latvė. Dabar jau beveik išnykusiame Paskerdūmiukų kaime užaugusi Jonė visą jaunystę tėviškėje buvo bene vienintelė, kurios garbei kaimynai kūrė Joninių laužą. Veikli senjorė vardines mielai švenčia iki šiol, o artimiausiems bičiuliams dar ir išrūpina, kad jos sode tarpstantys paparčiai būtinai pražystų.

Krikštamotės dovana

Pasitikusi su svetinga šypsena, Jonė mane sodina prie vaišėmis nukrauto stalo. Moteris atskleidžia labai mėgstanti gaminti, todėl džiuginti svečius savais patiekalais jai vienas malonumas. Šeimininkė ragina ragauti minkštutėlio rabarbarų pyrago, obuolių sūrio, o pati nuskuba užkaisti vėlyvo popiečio kavos.

Kai kelissyk sulaksčiusi į virtuvę Jonė pagaliau prisėda priešais, iškart skubu pasmalsauti, kaipgi nutiko, kad prieš 80 metų ji tapo ne visų ausiai įprasta Janina, o dar ir šiandien gana moderniai skambančia Jone.

„Šį vardą man sugalvojo krikšto tėvai, tiksliau – krikšto mama, kuri buvo latvė, – pasidalina Jonė. – Savo krikšto tėvų buvau labai mylima. Jie visada stengdavosi nustebinti dovanomis. Kai ūgtelėjau ir buvau jau gal kokių 12-kos metų, man, kaip mergaitei, labai norėjosi pasipuošti. Krikšto mama atvežė numezgusi labai gražų sijoną ir palaidinę, – prisiminusi šypsosi pašnekovė. – Labai laukdavau tokių dovanėlių.

Krikštatėviai per kiekvienas Jonines atvažiuodavo mane pasveikinti. Kurdavome laužus, pindavome vainikus, krikštatėviai iš neužmirštuolių man nupindavo širdį… Visame kaime varduvininkė buvau tik aš ir vienas Jonas, bet šis – gerokai vyresnės kartos.

Mūsų šeimoje Joninės būdavo didelė šventė. Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės gimtadienio niekada nešvęsdavau, – pabrėžia gegužės 19-ąją gimusi kraštietė. – Tik vardines. Anuomet apskritai nebuvo tradicijos, kaip dabar, minėti gimtadienių – visi švęsdavo vardo dieną – Kazimierines, Antanines, Petrines…“

Bendravardės nesutiko

Jonė pritaria – toks vardas anais laikais išties buvęs neįprastas. Per visą amžių moteris nepažino nė vienos bendravardės.

„Kai atsikrausčiau gyventi į Kėdainius, sužinojau, kad mieste tuo metu gyveno tik keturios Jonės, bet nė vienos iš jų nepažinojau, – pasakoja kraštietė. – Vaikystėje net draugės Janinos neturėjau – buvo Zinos, Danutės, Genutės, Albinos, Marytės…

Mane pačią mama, broliai, draugai ir artimieji nuo mažų dienų vadindavo Joniuke. Kas gerai nenugirsdavo, vadindavo Janiuke. Bet niekada nepykdavau, kad vardą pakraipo, ir nepuldavau taisyti.“

Mamos gimtinė

Šviesios Jonės vaikystės dienos prabėgo už Pašušvio (Krakių sen.) esančiame, jau beveik išnykusiame Paskerdūmiukų kaime.

„Iš Krakių krašto kilusi mano mama. O kaip jiedu su tėčiu susipažino, gerai nė nežinau. Regis, per vestuves ar šokius. Visą amžių gražiai nugyveno. Tėtis miręs jau 49-erius metus, o mama – 20 metų.

Augome du broliai ir dvi seserys. Aš jauniausia ir belikau viena – 96-erių sulaukusią seserį palaidojau vos prieš mėnesį. Mama iškeliavo 97-erių. Taigi giminėje turime ilgaamžių genų. Mamos tėtis Amžinybėn išėjo sulaukęs 100-mečio, o gal net 101-erių.“

Rūgštynių sriuba – ganykloje

Vaikystę Paskerdūmiukuose Jonė prisimena kaip tikrų tikriausią idilę, o jos istorijos panašios į lietuvių liaudies pasakų siužetus.

„Vaikystėje kaimas buvo didelis, daug žmonių Paskerdūmiukuose gyveno. Čia augti buvo labai smagu. Mes, vaikai, padieniais ganydavome žąsis, karves. Kas turi vieną karvę – vieną dieną kaimo gyvulius gano, o jei turi ir karvę, ir dar veršį kokį, tada dvi dienas.

Pasiskirstydavom ir ganydavom, – pasakoja Jonė. – Vis tik vaikai neskaičiuodavo jokių dienų – sulėkdavom kartu siusti. O aš buvau gaspadinė – virdavau visiems ant lauko sriubą. Vaikai priraudavo rūgštynių, atvilkdavo kokį puodą, pamelždavau karvę ir išsivirdavom sriubos. Dar duonos atsinešdavom.

Taigi ir gyvulius ganydavom, ir žaisdavom kartu. O per Sekmines būtinai karves puošdavome vainikais. Smagi vaikystė buvo.

Pas mus sode vykdavo gegužinė, šokiai. Mano tėtis, brolis muzikuodavo, mama būgnelį mušdavo, o aš su smuiku grodavau. Visa šeimos kapela.“

Basa mokinukė

Paskerdūmiukuose veikė keturių klasių pradinė mokykla. Jonė pirmąsyk į pamokas nuėjo basa – tiesiai iš laukų.

„Į mokyklą pradėjau eiti šešerių. Ėjo antrokas berniukas Zigmas ir mane kartu nusivedė. O aš tada net basa buvau, – juokiasi Jonė. – Prisimenu, kaip bijojau per upelius eiti, tai jis mane pernešdavo.

Kadangi į mokyklą eiti man dar buvo anksti, tai aš nieko neturėjau – nei kuprinės, nei knygų, nei kuo rašyti. Vaikai duodavo kokį lapelį.

Turėjome labai gerą mokytoją, kuri mane paskui išmokė itin gražiai rašyti. Tokią rašyseną išsaugojau iki šiol, – dėkinga jaučiasi pašnekovė. – Tad kartą mokytoja atėjo mano tėčio prašyti, kad leistų mane į mokyklą. „Gaila žiūrėti: nuo vieno vaiko, nuo kito paima kokį popieriuką ir rašo“, – tėčiui kalbėjo mokytoja. Greitai man viską supirko ir tapau mokine.

Netrukus mūsų mokytoja susilaukė dukros. Kai mergytė pradėjo vaikščioti, mokytoja ją atsivesdavo į pamokas, nes darželio juk nebuvo. Aš – pati mažiausia, sėdėdavau priekyje ir, žinoma, turėdavau pasaugoti mokytojos dukrytę. Aš rašau – ir ji su manimi rašo.

Mudvi bendravome ir man išvažiavus iš Paskerdūmiukų. Draugystė nenutrūko suaugus, tik gaila, kad jos tarp mūsų jau nebėra, bet dažnai ją prisimenu.“

Eilės tėviškei

Jonė pasakoja, kad visas kaimas labai gražiai sutardavo ir gyvendavo bendrystėje.

„Buvo klojimai, tvartai – žmonės sueidavo į brigadą dirbti. Vieni arklius šeria, kiti grūdus kula, treti kitus darbus dirba. Gera prisiminti, kokioje bendrystėje ir kaip draugiškai gyvenome, – kalba Jonė. – Mano tėtis buvo eigulys ir stalius, darydavo visokias bričkas ir kitus buities, ūkio rakandus. Mama dirbo brigadoje. Visi sueidavo kartu pietauti. Jei kula žirnius, tai verdam bendrai žirnienę – sumeta į puodą, kas ką turi…“

Paskerdūmiukuose Jonė gyveno iki 1963-iųjų: pabaigusi mokyklą išvyko toliau mokytis į Šeduvos technikumą.

„Niekas iš vaikystės draugų taip ir neliko gyventi tėviškėje – visi išsilakstėme. Dabar jau ir iš kaimo nieko nebelikę. Kur buvo mano vaikystės namai – plynas laukas, – su liūdesiu taria pašnekovė ir atskleidžia tėviškei sukūrusi dainą. – Parašiau ją dar 2000-aisiais. Moku mintinai. Žinot, parašiau ją ir verkiu… Taip gaila tų vaikystės dienų…“

Savo nuoširdumu kone sugraudinusi ir mane Jonė, iš jaudulio kiek virpančiu, tačiau ryškaus tembro balsu, užtraukia:

Kur Šušvė vingiuoja, jos aukšti krantai,

ten mano gimtinė – ten buvo namai,

ten mūsų tėveliai augino vaikus,

tik jie nežinojo, kiek kartu bebus.

Gaila man, gaila tų Šušvės krantų.

Prabėgo jaunystė prie Šušvės krantų.

Ten mūsų seselės augino rūtas,

žaliosiom rūtelėm dabino kasas.

O mūsų trys broliai svajojo kadais

jie ginti tėvynę ir augt ąžuolais.

Tą mūsų bakūžę nugriovė seniai.

Palikome Šušvę tėvai ir vaikai.

Nebėra suolelio darže po langais,

negirdim lakštutės tyliais vakarais.

Mieste mes gyvenam, atrodo, gerai,

tik mūsų gimtinėj linksmi vakarai.

Kas naktį sapnuoju vaikystės dienas.

Atrodo, kad bėgu basa per rasas.

Liūdna, oi, liūdna, ilgiuosi krantų…

Palikom gimtinę, netekom tėvų.

„Jone, Jūsų puikus balsas“, – pagiriu užliūliuota jausmingos odės gimtajam pašnekovės kraštui.

„Kai aš gimiau, sesuo buvo jau paauglė. Sakė, numesdavo mane ant šieno kupetos ir dainuodavau aš. Tai gal ir išlavinau balsą“, – juokiasi moteris.

Susitinka prie Šušvės

Mielieji Paskerdūmiukai širdin įstrigę ne tik Jonei, bet visiems jos vaikystės draugams. Nors gimtųjų sodybų nebelikę, tačiau praeities dienų bendrystė ilgus dešimtmečius visus suburia draugėn.

„Nuo pat mokyklos baigimo negalime vieni kitų pamiršti ir nepamirštame. Turime tradiciją liepos pabaigoje susirinkti prie Šušvės – visi Paskerdūmiuko vaikystės draugai, dabar jau su šeimomis, vaikais, anūkais, proanūkiais… Aš irgi visą šeimą vežuosi, – sako Jonė. – Mes ten ir šokam, ir dainuojam, ir maudomės. Ši tradicija gyva jau apie pusę amžiaus.

Džiugu, kad mūsų dar nemažai likę. Mus sieja bendros šaknys ir tie patys vaikystės prisiminimai. Susirenkame kaip viena didelė šeima.

Netoli kaimo yra Gudaičių kapeliai. Nueiname pasimelsti už ten amžinojo poilsio atgulusius savo šeimų artimuosius.“

Išsikraustė

Šeduvos technikume Jonė įgijo zootechnikės-selekcininkės specialybę ir dešimt pirmųjų karjeros metų išdirbo Pašušvio kolūkyje.

„Praktiką atlikau Radviliškio krašto „Sidabrinės varpos“ kolūkyje. Ten išmokau labai gerai dirbti. Turėjau itin griežtą pirmininką. Jis važiuodavo motociklu, o aš turėjau spėti su dviračiu“, – prisimena Jonė.

Mokydamasi technikume kraštietė susipažino su savo būsimu vyru. Nors baigę mokslus abu išsivažinėjo dirbti į skirtingus kolūkius, bet atstumas įsiplieskusių jausmų nenumaldė – įsimylėjėliai bendraudavo kolūkio telefonu ir, žinoma, laiškais. Jonė apgailestauja, kad šių popierinių meilės liudininkų išsaugoti nepavyko – juos kartu su nuotraukų albumais pasiglemžė sodyboje Paskerdūmiukuose kilęs gaisras.

Sukūrusi šeimą, pora susilaukė vienos dukters, o kai mergaitė ūgtelėjo, nusprendė persikelti į miestą.

„Dukrai reikėjo eiti į mokyklą, o ten – atokus kaimas. Bijojau, kad vaiką gali net vilkai užpulti, todėl su skaudančia širdimi palikau gimtuosius Paskerdūmiukus ir atsikraustėme į Kėdainius, – apie šias gyvenimo permainas be džiugesio akyse pasakoja Jonė. – Palikti tėviškę, o drauge ir tiek gražių prisiminimų saugančias vietas ir apsigyventi bute, buvo labai sunku. Stipriai ilgėjausi, verkiau… – mudviejų pokalbis trumpam nutrūksta. Jonė stengiasi sutramdyti graudulį, kuris vis tiek nubėga kelių ašarų vaga per skruostus. – Paskerdūmiukuose mano širdis liko visam. Dar ir dabar prisiminimai traukia į vaikystės sodybą…“

Tapusi miestiete Jonė paliko ir darbą kolūkyje – Kėdainiuose įsidarbino „Nevėžio“ restorane, vėliau dirbo ir „Lietuvos draudime“. Moteris sukaupė 40 metų darbo stažą, todėl darbuojasi ir šiandien – norėdama prisidurti prie pensijos tvarko savo daugiabučio namo bendrijos buhalteriją.

Kuria eiles

Dideliame bute gyvenanti Jonė sako besipratinanti prie vienatvės – Amžinybėn išlydėjo ir čia pačios slaugytą mamą, ir vyrą.

Vis tik pašnekovei liūdėti neleidžia kone kaimynystėje gyvenantys artimieji, o ir būdas Jonės visai ne toks – senjorė vieną po kitos vardija savo veiklas: nuo prosenelės pareigų iki poezijos.

„Kurti eiles mėgstu. Taip pat patinka ir jas skaityti, – sako Jonė, eilėraščiams įkvėpimo randanti visur – ir kasdienybės buityje, ir bendraklasių susitikimuose. – Sėdžiu, stebiu viską, dedu įspūdžius į galvą, nieko nesirašau, o grįžus namo viskas pasipila. Kam kandžių žodžių eilėse tenka, o ką pagiriu.“

Vienatvei nepasiduoda

Poezija – tik viena iš Jonės veiklų. Susibičiuliavusi su pelėdnagiškiais, moteris pradėjo groti Pelėdnagių bendruomenės centro vokaliniame ansamblyje „Ašarėna“, kur muša būgną, nes po pirštų operacijos smuiku groti nebegali. Taip pat Jonę išvysite dainuojančią ir „Bočių“ kolektyve. Dar senjorė aktyviai bei kūrybingai dalyvauja Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos veikloje.

„Visur lekiu ir visur suspėju, – šypsosi Jonė, visa galva pasinėrusi ir į rankdarbius. Moteris stalą nukloja savo kūriniais: dekupažu dailinti akmenėliai, siuviniai, mezginiai, proanūkiams kurti minkšti žaislai, o kur dar Lietuvos pajūryje pririnkti stiklainėliai kriauklių, laukiančių savo eilės atgimti. – Anksčiau tiek visko nedarydavau, bet kai likau viena, rankdarbiai ir kūryba gelbėja nuo vienatvės. Visko prisigalvoju.

Kai slaugiau mamą, sėdėdavau šalia jos ir siuvinėdavau. Mamai labai patikdavo žiūrėti. Vieną kitą siuvinį galvoju įsirėminti.

Mėgstu savo rankdarbius dovanoti – gera džiuginti kitus ir jaustis reikalinga.“

Tiesa, Jonės vienatvė labai sąlyginė – savo viešnagėmis dienas praskaidrina netoli gyvenanti dukra ir anūkė su šeima. Energinga prosenelė mielai pagelbėja, kai reikia prižiūrėti du provaikaičius. Kartu jie žaidžia, piešia ir svečiuojasi „Katės“ kavinėje.

„Kur gi tokia veikia?“ – bandau išsiaiškinti. „Prieš septynerius metus iš draugės paveldėjau Meino meškėnų veislės katę, todėl proanūkiai taip ir pavadino“, – pasakoja Jonė, akimis suradusi tingiai ant kėdės įsitaisiusią murklę.

„Kokie patiekalai iš močiutės meniu proanūkių mėgstamiausi?“ – dar pasmalsauju. „Varškiniai naliesnikai, kugelis, plovas – užsako jie, o močiutė viską gali pagaminti“, – juokiasi pašnekovė.

Laiminga senjorė

Jonė atvira – pozityvumo jai iš prigimties nestinga, todėl ir šiandien moteris sako besijaučianti laiminga.

„Daug džiugių emocijų ir šviesių minčių man suteikia veiklos.

Kai būnu viena namie – kuriu, bet labai patinka bendrauti, todėl pasipuošusi išlekiu groti, dainuoti, su bičiuliais senjorais keliaujame ir puikiai leidžiame laiką. Esu laiminga. O jei tik ilgėliau nebūna renginių ar koncertų ir užsisėdžiu namie, dukra tuoj teiraujasi, ar tik nesergu, – šypteli veiklią kasdienybę vertinanti Jonė. – Tuščiai leisti laiko nemėgstu.“

Jonės sode pražysta paparčiai

Joninės, kaip buvo Jonei didžiausia asmeninė šventė, taip ir liko. O jei papartis stebuklingą naktį nepražysta, varduvininkė moka jį pražydinti pati.

„Jaunystėje Paskerdūmiukuose buvo daug papartynų. Iš gegužinės bijodavom per juos eiti namo, nes ten jonvabaliai ryškiai šviesdavo, todėl su draugėmis lėkdavom tekinos baisiausiai, – pasakoja Jonė. – Dabar savo sode paparčius ir pati auginu. Ką pasikviečiu į svečius, tam papartis būtinai pražysta, – mįslingai taria varduvininkė, staigmenomis mėgstanti nustebinti artimuosius. O šventinį pokalbį moteris užbaigia jautriu linkėjimu visiems bendravardžiams. – Taikos, santarvės, vienybės ir tokios stiprios, giliaširdės bendrystės, kokia mes buvome auginami tėviškėje Paskerdūmiukų kaime.“