Gydytoja Kauną iškeitė į Kėdainius: stigma apie rajonus yra klaidinga

Lietuvoje vis dar gaji nuostata, kad kokybiškos medicinos paslaugos sutelktos tik didmiesčiuose, o regionų ligoninėse trūksta specialistų, modernios įrangos ir net profesionalumo. Tokia stigma dažnai atgraso pacientus nuo gydymo ar net pačius medikus nuo darbo mažesniuose miestuose. Tačiau ar ši nuomonė pagrįsta? Apie tai kalbamės su jauna gydytoja Milda ŠEŠTOKIENE, kuri kiekvieną dieną važiuoja iš didmiesčio dirbti į Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrą. Ji ne tik paneigia nusistovėjusius mitus, bet ir dalijasi asmenine patirtimi, įrodančia, kad regioninėse įstaigose dirba motyvuoti, profesionalūs ir atsidavę specialistai, kuriems rūpi pacientų gerovė, o darbo sąlygos čia kartais būna net geresnės, nei didžiuosiuose šalies miestuose.

Paskambino besibaigiant studijoms

Tikriausiai ir likimas viską taip sudėliojo, kad gydytojai M. Šeštokienei bebaigiant magistrantūros studijas, Kėdainių PSPC išėjus į pensiją gydytojai psichiatrei, atsilaisvino darbo vieta. Skelbimas apie gydytojo psichiatro paiešką buvo įdėtas įstaigos interneto svetainėje ir Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje.

„Neilgai trukus sulaukiau skambučio iš gydytojos psichiatrės Mildos Šeštokienės, kuri tuo metu baiginėjo magistrantūros studijas. Jau pokalbio metu gydytoja paliko labai gerą įspūdį: malonus balso tembras, pagarbus tonas, konkretūs klausimai.

Prašiau apgalvoti šį darbo pasiūlymą, pakviečiau atvykti ir pasižiūrėti mūsų įstaigą, susipažinti su manimi ir kolektyvu, aptarti darbo organizavimą, taip sprendimą visada būna priimti lengviau“, – sakė Kėdainių PSPC direktorė Joana Kleivienė.

Ji pasakoja, kad susitikimas buvo sklandus ir malonus, o įspūdis, kurį ji susidarė apie gydytoją dar pokalbio telefonu metu, buvo visiškai teisingas.

Pati gydytoja M. Šeštokienė, kuri studijas baigė pernai vasarą, pasakoja kurį laiką dar dirbusi Kaune, VšĮ Garliavos poliklinikoje. Tačiau jos ateities planuose, atrodo, buvo darbas ne didmiestyje.

„Darbo ieškojausi pati, nes specifiškai žinojau ko noriu. Todėl pati susisiekiau su VšĮ Kėdainių PSPC direktore.

Dėl paties darbo ir jo pobūdžio gavau daug aiškumo pakalbėjus tiek su direktore, tiek su Psichikos sveikatos skyriaus kolektyvu, kurie mane labai šiltai priėmė dar iki pradedant dirbti.

Supratau, kad esu labai laukiama, kad į mano klausimus bus atsakyta ir galėsiu išsidiskutuoti bei būsiu suprasta. Po šių pokalbių ir šilto priėmimo nebuvo sunku apsispręsti, kur įsidarbinti“, – sakė medikė. Ji pridūrė, kad iš esmės labiausiai nerimavo dėl kasdienių kelionių iš Kauno į Kėdainius – visgi dvi valandos kelio kas dieną yra ne toks jau trumpas laiko tarpas. Tačiau dabar, jau kurį laiką padirbus Kėdainiuose, gydytojai tos kelionės tapo labiau pliusu, nei minusu.

„Galiausiai kelionės automobiliu tapo savotišku pliusu, nes galiu tiek prasibudinti ryte iki darbo ir pacientams būti šviežio ir aštraus proto, tiek po darbo atsipalaiduoti ir neparsigabenti darbo į namus. O kitų „prieš“ ar kliūčių nelabai ir turėjau“, – kalba pašnekovė.

Studijų metu mokslinę literatūrą skaitė kaip grožinę

Studijuojant mediciną pasirinkimų, kuo tapti „užaugus“ yra labai daug. Visada smalsu, kaip gi medikai pasirenka savo darbo kryptį, iš visko, ką tik galima dirbti, apsisprendžia koncentruotis į vieną kažkurią sritį.

M. Šeštokienė pasakoja, kad psichiatrija ją visuomet domino labiausiai, tad net ir sudėtinga mokslinė literatūra nebuvo joks vargas.

„Psichiatrija buvo vienintelė medicinos sritis, kuri mane sudomino studijų metais taip stipriai, kad besiruošiant egzaminams visa literatūrą perskaičiau kaip grožinę.

Tiesiog buvo labai įdomu ir nesuvokiama, kaip tam tikros ligos kyla iš mūsų pačių (savižudiškos mintys, psichozė ir pan.).

Sunkiausia mokytis buvo įvairius procesus, veikimo mechanizmus smegenyse (kaip veikia medikamentai, kodėl kyla tam tikri simptomai ir pan.)“, – pasakoja gydytoja.

Apsisprendimas dirbti regione veikiamas ir stigmos, ir žemiškų priežasčių

Milda Šeštokienė, paklausta, kaip gi yra su tuo požiūriu į darbą regione, neslepia, kad stigma tikrai yra. Didžiuosiuose miestuose kartais, deja, bet nevengiama ne tokiais jau gerais žodžiais atsiliepti apie regionus, juose esančias gydymo įstaigas, jose dirbančius medikus. Tačiau darbas Kėdainiuose tik parodė, kad tie komentarai neretai būna tiesiog laužti iš piršto.

„Kartais pagalvoju, kad darbas rajone yra stigmatizuojamas, ypač atsiminus tam tikrus komentarus iš rezidentūros laikų apie „rajonų gydytojus“.

Bet pamačiusi kaip dirba mano kolegos, kaip kalbame tiek apie gydymą, tiek apie įvairias psichopatologijas, supratau, kad stigma yra klaidinga.

Iš kolegų sužinojau be galo daug naujų dalykų, sužinojau, kad medikai ir toliau domisi diagnostikos ir gydymo naujovėmis, todėl atrodo, kad žmonės kartais nuvertina rajonų gydytojus, nes nėra su jais pasikalbėję giliau, o ir jų vietose nebuvę“, – sako gydytoja.

Visgi ji teigia suprantanti, kad yra ir gerokai paprastesnių ir labiau žemiškų priežasčių, kodėl gi į regionus sunku pritraukti jaunų medikų.

„Visgi manau, kad pagrindinė problema, ypač norint pritraukti jaunus, ką tik mokslus baigusius gydytojus, ypač jei darbas yra dar toliau – gyvenimo, kurį turėjai mieste, atsisakymas, jei persikraustai.

Per studijas ir rezidentūrą (o tai sudaro apie 10 metų) mieste, kuriame mokeisi ir dirbai, susikūrei gyvenimą – draugai pasikeitė nuo mokyklos, antra pusė ir jo ar jos darbiniai įsipareigojimai, galbūt ir finansiniai įsipareigojimai ir būstai, tad visiškai normalu, kad dauguma jaunų gydytojų lieka didžiuosiuose miestuose“, – pastebi M. Šeštokienė.

Visgi ji priduria, kad Kėdainiai, kaip regionas, yra itin geroje vietoje, mat atstumas nuo Kauno nėra toks kritiškas, kad stipriai atbaidytų norinčius dirbti žmones.

Kai geriau pagalvoji, nuvažiuoti iš vieno Kauno miesto galo iki kito, o jei dar piko metu, trunka kartais net ilgiau, nei autostrada atvažiuoti iki Kėdainių…

Kompensuoja kelionės išlaidas, atlyginimas kai kada net viršija siūlomą didmiestyje

Ir nors ne paslaptis, kad mediko darbas pirmiausia yra pašaukimas, vien pašaukimu arba gerais žodžiais ir padėkomis gyvas nebūsi. Lygiai tiek, kiek darbo reikia norint realizuoti save, lygiai tiek jo reikia tam, kad tiesiog galėtume išgyventi.

Maloniai nustebinti gali tai, kad kai kuriais atvejais regionų gydymo įstaigos gali pasiūlyti net geresnius atlyginimus, nei didmiesčiai, o kur dar ir papildomos naudos.

„Atlyginimas yra tikrai geras, kiek žinau, kiek didesnis už kai kurių įstaigų didmiesčiuose, tad esu labai patenkinta“, – sako gydytoja.

„Į Kėdainių PSPC pritraukti naujus specialistus labai padeda Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto finansuojama specialistų pritraukimo programa.

Pagal ją yra skiriami specialistų pritraukimo priedai prie darbo užmokesčio ir kompensuojamos kelionės išlaidos.

Tad už tai galime labai padėkoti Kėdainių rajono savivaldybės tarybai. Tai labai didelė pagalba mūsų įstaigai pritraukiant kompetentingus specialistus, o mūsų pacientams – gaunant kokybiškas paslaugas“, – sako ir Kėdainių PSPC vadovė J. Kleivienė.

Lėtesnis tempas lemia mažesnį medikų pervargimą

Centrinės valdžios sprendimai, liečiantys regionines sveikatos priežiūros įstaigas, paskutinius kelerius metus yra vertinami gana kontraversiškai. Viena vertus, argumentuojama, kad paslaugos turi būti teikiamos kokybiškos, o kokybiškas paslaugas medikai gali teikti tik turėdami pakankamus darbo krūvius – tokia logika remiantis Kėdainiuose buvo panaikintas gimdymo skyrius. Karts nuo karto Sveikatos apsaugos ministerija vis paskelbia apie naujas ar pasikeitusias kvotas, kurios priverčia peržiūrėti ir kitų skyrių veiklą, kai kuriais atvejais kylant grėsmei, kad ir šie bus uždaryti.

Tad turbūt nenuostabu, kad ir medikai nesijaučia saugiai – kas gi norėtų dirbti ir kurtis regione žinodamas, kad po kelių metų galbūt darbo vietos tiesiog nebeliks.

Tačiau taip yra ne visais atvejais ir ne visų sričių medikams.

„Man asmeniškai abejonių dėl mano ateities nekyla. Pacientų yra be galo daug, o gydytojų trūksta visoje Lietuvoje – nors dirbu palyginus neilgai, bet matau, kaip naujų pacientų kiekis vis didėja. Iš tiesų gal ir pati specialybė yra dėkinga, nes galiu dirbti tiek pirminiame lygyje, tiek antriniame ir tretiniame, todėl galiu laisvai rinktis darbo vietą, dėl ko to saugumo dėl ateities dar daugiau“, – svarsto M. Šeštokienė.

Pacientų netrūksta nei regionuose, nei didmiesčiuose, tik skiriasi darbo tempai ir kartais pats pacientų priėmimas. Tarkime, didmiesčiuose, kuriuose yra ir stacionarai, anot gydytojos, yra ženkliai didesnis skubios pagalbos kiekis, nes visgi dauguma pacientų konsultacijai atvyksta patys per Skubios pagalbos skyrių.

Tuo tarpu Kėdainiuose viskas yra kiek paprasčiau. O paprastumas veda prie didesnės ramybės, įsiklausymo, mažesnio pervargimo ir artimesnio kontakto su pacientu.

„Visų pirma čia ne toks pavargęs kolektyvas kaip daug kur miestuose, kur didesnis ir paties gyvenimo tempas, žmonės paprastesni, todėl ir problemos visai kitokios.

Nors tempo ir krūvio pasitaiko tikrai nemažo, tačiau pati aplinka, žmonės kažkaip ramina.

Mano pacientai yra geri, žmogiški, mandagūs ir retai problematiški.

Man patinka, kai pacientams galiu skirti daugiau laiko, pakalbinti ne tik apie sveikatos problemas, bet ir apie gyvenimo rūpesčius, tačiau to laiko ne visada pakankamai turime“, – kalba gydytoja.

J. Kleivienė: gydytojos atėjimas į Kėdainius yra didelis laimėjimas

„Gydytojos psichiatrės sprendimas dirbti Kėdainių PSPC ir mūsų pacientams buvo labai didelis laimėjimas, – neslepia PSPC direktorė J. Kleivienė. – Jauna specialistė su puikiomis bendravimo ir empatijos bei meilės kitam žmogui savybėmis greitai pelnė ir kolektyvo, ir pacientų palankumą ir vertinimą. Pacientai labai noriai renkasi šią specialistę ir ja pasitiki, o gydytoja psichiatrė, turinti daug profesinių žinių, labai operatyviai ir kokybiškai teikia paslaugas jiems“.

Ji priduria, kad apie psichiatrę Mildą sulaukiama daug gražių atsiliepimų ir padėkų iš pacientų, o skyriaus vadovai taip pat negaili gerų žodžių šiai gydytojai.

„Aš labai vertinu ir gerbiu kiekvieną Kėdainių PSPC bendruomenės narį ir tą stengiuosi kuo dažniau parodyti. Darbo pokalbių metu visada stengiuosi sužinoti jaunųjų kolegų stipriąsias puses ir jų norus bei lūkesčius. Grįžtamasis ryšys mums visiems labai svarbus“, – reziumuoja J. Kleivienė.

O pati gydytoja M. Šeštokienė sako, kad nors ir supranta gerokai sunkiau pakeliamą medikų trūkumą regioninėse ligoninėse, nepanašu, kad gydymo įstaigų vadovai kažkaip rūšiuotų ar skirstytų medikus, bandydami labiau įsiteikti vieniems, pamiršdami kitus.

Norint išlaikyti visą kolektyvą, darbo sąlygos turi būti palankios ir tinkamos absoliučiai kiekvienam dirbančiam.

„Esu labai patenkinta tiek kontaktu su vadove, tiek su skyriaus kolegomis. Visi yra atviri pokalbiams, problemų sprendimui. Man tai buvo didelis faktorius, sprendžiant kurioje įstaigoje pasilikti ir pasididinti krūvį.

Galbūt ir yra noras pritraukti ir išlaikyti medikus, man tai atrodo visiškai suprantama, bet aš asmeniškai kažkokio kitokio bendravimo ar specialių „prisigerinimų“ nesulaukiau. Kiek matau iš bendro personalo gyvenimo – kiekvienas yra palaikomas, švenčiama kiekviena šventė kartu, kiekvienas yra svarbus komandos narys“, – sako gydytoja M. Šeštokienė.