Kuo skiriasi dviračių kultūra tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir Azijos šalių?
Pexels.com nuotr.
Dviračiai jau seniai peržengė vien tik sporto ar laisvalaikio priemonės ribas. Visame pasaulyje jie tampa tvariu, ekonomišku ir sveiku keliavimo būdu. Visgi, kai kalbame apie dviračių kultūrą – labai svarbu suprasti, kad ji kiekvienoje šalyje skiriasi ir tai lemia ne tik infrastruktūra, bet ir mentalitetas, ekonominė padėtis bei klimatas.
Lietuva – kultūra, kuri dar tik formuojasi
Lietuvoje dviračių kultūra pastaraisiais metais auga. Vis daugiau miestų investuoja į infrastruktūrą – tiesiami nauji takai, tvarkomos esamos jungtys, įrengiami dviračių stovai, dalijimosi sistemos tampa vis patogesnės. Visgi, šis progresas vis dar fragmentiškas.
Vienas didžiausių iššūkių – vientisos infrastruktūros trūkumas. Neretai dviračių takas baigiasi netikėtai, verčia važiuoti per pėsčiųjų šaligatvius arba pavojingus kelkraščius. Kitas aspektas – sezoniškumas. Nors klimatas leidžia dviratį naudoti apie 7–8 mėnesius per metus – žiemos sezono metu infrastruktūra dažnai nėra prižiūrima taip, kad dviratis liktų patogi priemonė.
Svarbus ir mentaliteto klausimas – dviratis dažnai vis dar matomas kaip „vaikiška“ arba laisvalaikio transporto priemonė. Tiesa, jauni žmonės, ypač miestuose, šį stereotipą jau keičia. Studentai, startuolių darbuotojai, kūrybinių industrijų atstovai vis dažniau renkasi dviratį kaip pagrindinį transporto būdą.
Vakarų Europa – kai dviratis yra gyvenimo būdo dalis
Jei Lietuvoje dviračių kultūra dar tik formuojasi, tai Vakarų Europoje ji jau seniai tapusi norma. Ypač akivaizdus šis skirtumas Nyderlanduose, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Čia dviratis – ne alternatyva automobiliui, o lygiavertis (o dažnai ir geresnis) pasirinkimas.
Šios šalys dešimtmečiais kryptingai investavo į infrastruktūrą. Dviračių takai dažnai atskirti nuo automobilių eismo, gerai pažymėti, apšviesti, prižiūrimi žiemą. Yra net atskiri dviračių greitkeliai tarp miestų. Dviračių stovėjimo aikštelės įrengtos ne tik prie mokyklų ar darbo vietų, bet ir prie prekybos centrų, traukinių stočių. Kai kuriose stotyse įrengti net kelių aukštų dviračių parkingai, kurie talpina tūkstančius dviračių.
Visgi, svarbiausia – visuomenės požiūris. Vaikai nuo mažens mokomi saugiai važiuoti dviračiu, jis – ne „taupymo ženklas“, o pasirinkimas, reiškiantis tvarumą, fizinį aktyvumą ir laisvę. Darbuotojai į darbą atvažiuoja dviračiais, įmonės skatina tvarią kelionę, o politikai aktyviai remia dviračių infrastruktūrą kaip sprendimą prieš taršą ir spūstis.
Azijos šalys – nuo ekonominės būtinybės iki technologinio proveržio
Azijos dviračių kultūra labai įvairi – ji apima tiek senąsias tradicijas, tiek šiuolaikines inovacijas. Pavyzdžiui, Kinijoje, kur prieš kelis dešimtmečius dviratis buvo pagrindinė gyventojų transporto priemonė, šiandien matome du reiškinius: viena vertus, spartėjanti urbanizacija ir automobilizacija pakeitė dalies gyventojų kelionių įpročius, kita vertus – išmanios dviračių dalijimosi sistemos grąžina dviratį į miesto centrus.
Šiuolaikiniuose Azijos miestuose (pvz. Pekine, Šanchajuje, Tokijuje, Seule…) išvystytos aukštos technologijos leidžia stebėti dviratį realiu laiku, rezervuoti jį per mobilias programėles, sumokėti be kontakto. Tokijuje ir Seule itin paplitę elektriniai dviračiai, leidžiantys įveikti atstumus net kalvotose vietovėse.
Azijos šalyse, tokiose kaip Vietnamas ar Indija, dviratis dažnai tebėra vienintelis prieinamas transportas mažesnes pajamas turintiems gyventojams. Be to, dviratis čia atlieka ne tik susisiekimo, bet ir darbo funkciją – juo pristatomi maisto užsakymai, prekes veža smulkieji verslai.
Dviračių kultūra pasaulyje atskleidžia ne tik transporto, bet ir visuomenės brandos, ekologinio sąmoningumo bei miesto planavimo lygį. Lietuva žengia pirmuosius svarbius žingsnius, bet, kaip rodo Nyderlandų ar Japonijos pavyzdys, tik kryptinga, ilgalaikė strategija gali sukurti miestus, kuriuose važiuoti dviračiu bus ne tik saugu, bet ir malonu.
Klausimas, ar esame pasiruošę padaryti dviratį kasdieniu pasirinkimu, o ne tik savaitgalio pramoga, tampa vis aktualesnis. Juk kiekvienas papildomas dviratis gatvėje – tai ne tik mažiau spūsčių, bet ir daugiau gyvybės mieste.
