Paprastos moterys pavirto karalienėmis

Kraštietė dailininkė Violeta Orlienė tapybos darbais išpuošė Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos padalinio „Liepa“ erdves. Kūrėja čia surengė pirmąją savo autorinę parodą „Moters pasaulis“. Eksponuojami paveikslai sulaukė tokio publikos susižavėjimo, kad į eilę pradėjo rikiuotis kitos rajono įstaigos, norinčios ir savai auditorijai leisti žvilgtelėti į kerinčius darbus, kuriuose vaizduojamos paprastos moterys pakyla aukščiau buitiškos kasdienybės ir atgimsta išdabintomis karalienėmis.

Atsidėjo tapybai

Baigusi Šiaulių universiteto Dailės, braižybos ir darbų fakultetą, o vėliau – ir Vilniaus dailės akademiją, V. Orlienė didžiuosius kūrybinius atsivėrimus buvo atidėjusi į šalį ir visas jėgas skyrė pedagoginiam darbui keliose rajono ugdymo įstaigose.

Po kelių dešimtmečių gyvenime užvertusi mokytojavimo puslapį, autorė jautėsi subrandinusi daug meninių užmojų. Būtent tada prasidėjo jau kelerius metus trunkanti itin intensyvi tapybos karštligė. Dailininkė juokiasi: „Kartais taip įsitraukiu į darbą, kad nė nenoriu namie sulaukti svečių, nes jie atitrauks mane nuo drobės.“

Atpažįstamas braižas

V. Orlienė nugludino unikalų kūrybinį braižą, leidžiantį autorę iškalbingai pristatyti patiems jos darbams. Dailininkės paveikslai – dosni jos talentingų rankų duoklė moteriškumui.

„Šiuose paveiksluose atskleidžiau visą savo tapybinę patirtį, kurią įgijau per gyvenimą, – sako autorė. – Kodėl moteris? Nes man tai gražu – kiekviena moteris yra kaip gėlė. Visos turi kažką savita: akys, blakstienos… Paveiksluose susikoncentruoju į išraiškingiausius moters bruožus, o paskui tarsi apvelku ją – mano paveiksluose moterys puošnios: perlų karoliai, skrybėlės, gėlės, daug nėriniuotų audinių. Mes, moterys, paskendusios buities rūpesčiuose: bėgimas, šeima, valgio gamyba, namų ruoša ir pan. Bet kiekviena paprasta kasdienė moteris nusipelno pabūti karaliene. Būtent tokias jas ir piešiu.

Dabar ir pati jau turiu pakankamai laiko sau, kūrybai, todėl tapyboje norisi susitelkti į moters įvaizdį, parodyti tikrąjį moteriškos prigimties grožį.“

V. Orlienės paveikslų damos atskleidžia kiekvienos moters viduje glūdinčias subtiliąsias būties jungtis tarp realybės ir fantazijos, trapumo ir jėgos, paslapties ir nežemiškos estetikos.

V. Orlienė nugludino unikalų kūrybinį braižą, leidžiantį autorę iškalbingai pristatyti patiems jos darbams. Dailininkės paveikslai – dosni jos talentingų rankų duoklė moteriškumui.

Aut. past.

Žavėjo žirgai ir balerinos

Grakštumui pastabią akį V. Orlienė turėjo nuo vaikystės. Pašnekovė prisimena, jog augdama kaime labai anksti buvo pakerėta žirgų.

„Vienas žirgo portretas taip pat eksponuojamas šioje parodoje, – šypsosi tapytoja. – Pats pirmas mano piešinys vaikystėje buvo būtent žirgas. Aistra jiems iki šiol labai didelė. Net ir dabar galėčiau sėsti ir joti.

Taigi, kol dar nėjau į mokyklą ir niekas nemokino piešti, piešiau žirgus taip, kaip man atrodė. Be galo žavėjausi ir grakščiomis balerinomis. Jos irgi atgimdavo mano vaikiškuose piešiniuose. Net save sapnuodavau su tiulio sijonu, besisukančią ant pirštų galų.

Anksti, būdama penkerių, galima sakyti, pati išmokau ir skaityti. Tik raides man parodė, o paskui greitai perpratau pati. Visas namie buvusias vaikiškas knygeles perskaičiau, ūgtelėjusi – ir mamos romanus. Ten rašė apie gyvenimą senuosiuose dvaruose. Man buvo labai įdomu, dažnai iki smulkmenų įsivaizduodavau aprašomus puošnius to laikmečio moterų drabužius.“

Laukdavo, kol susirgs

Visuose V. Orlienės darbuose vyrauja ažūro motyvai. Autorė sako, pirmuosius bandymus pavaizduoti nėrinių ornamentus prisimenanti dar ankstyvoje vaikystėje.

„Kai buvau penkerių, kaime dar nebuvo elektros. Gyvenome mediniame name, pasišviesdavome žibalinėmis lempomis, sienos buvo išklijuotos laikraščiais. Kai sergant man pakildavo aukšta temperatūra, gulėdama lovoje žiūrėdavau į lubas, kur žibalinės lempos šviesa kurdavo šešėlius. Juose įžvelgdavau veidų profilius, linijas… Buvo taip įdomu, kad net paslapčia negerdavau vaistų temperatūrai numušti, – juokiasi V. Orlienė. – Paskui vėl laukdavau, kada susirgsiu, kad dar kartą galėčiau pamatyti tai, ko įprastai nematydavau.

Vėliau, besimokant Dailės akademijoje, dėstytojas mumyse ugdė gebėjimą grožį įžvelgti ne tik romantiškuose saulėlydžiuose ar žydinčioje pievoje, bet ir pilkoje, regis, jokia estetika nepasižyminčioje kasdienybėje. Taip eidama į pamokas balotame take sugebėdavau įžiūrėti netgi savo numylėtų nėrinių ornamentus!

Štai ir dabar, kai piešiu ažūrą, man nereikia jokių pavyzdžių – tiesiog žiūriu į tą tuščią drobę, kol kažką pamatau, ir padarau potėpį, tada dar pamatau. Ir taip vienas po kito fantazijos genami potėpiai sukuria visą kaskart unikalų raštą.“

V. Orlienės kūryba išsiskiria minimalistine spalvų palete.

Aut. past.

Darbai keliauja į užsienį

V. Orlienės kūryba išsiskiria minimalistine spalvų palete.

„Nemėgstu tapyti ryškiomis spalvomis, – paaiškina autorė. – Renkuosi juodą, baltą, pilką, rudą, dar keletą pastelinių atspalvių ir man to pakanka reikiamai nuotaikai išgauti. Nenoriu, kad mano paveikslai žėrėtų. Pagal užsakymą esu tapiusi ryškiaspalvių peizažų, bet tai ne mano braižas.“

Autorės darbai kūrybiniame lopšyje neužsibūna – tuoj suranda sau šeimininką. Galbūt todėl – spėlioja tapytoja – tiek ilgai užtruko sukaupti reikiamą kiekį paveikslų, kad galėtų debiutuoti būtent su autorine paroda. Vieną kūrinį kėdainietė pardavė ir bibliotekoje eksponuojamos parodos atidarymo išvakarėse, būtent todėl likusią tuščią vietą užpildė žirgą vaizduojantis paveikslas.

V. Orlienės darbai pasklidę po keletą Europos šalių – Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Airiją. Didelių matmenų paveikslus tapyti mėgstančios autorės svetainėje ir dabar paskutinių potėpų laukia bebaigiamas piešti užsakytas moters portretas.

Laimė – po gyvenimo pamokos

Autorė ir pati atrodo kaip nužengusi iš savo paveikslų – net buitiškoje kasdienybėje stengiasi subtiliai pabrėžti moteriškumą: vilki sukneles, įmantriai susiriša plaukus, segi papuošalus ir būtinai avi aukštakulnius.

„Tik malkų parsinešti neinu su aukštakulniais“, – juokiasi V. Orlienė, parodoje pristatanti ir svaigiai romantišką savo autoportretą.

„Šiandien stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, kokia ji bebūtų. Toks požiūris žmogui leidžia jaustis laimingam. O bent šiek tiek pasipuošus gyvenimas irgi tampa gražesnis, – valiūkiškai šypteli autorė. – Labai gaila, kad anksčiau nemokėjau vertinti kasdienybės smulkmenų. O dabar moku.

Nors daugelis žmonių laimingą gyvenimą dažniausiai sieja su gausiomis pajamomis, bet aš manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir paties žmogaus pasirinkimų. Mano pensija juokas – maža, bet ir iš tokių pinigų jaučiuosi gyvenanti puikiai. Užtenka ir kelionėms. Svarbiausia, kad sveikata būtų gera, – pabrėžia prieš kelerius metus po insulto į kasdienybę grįžti turėjusi moteris. – Iki tol ariau kaip juodas arklys, bet šis iššūkis tapo spyriu į užpakalį. Supratau, ką gyvenimas norėjo man pasakyti, kodėl atsiuntė tą ligą.

Taigi sustojau ir permąsčiau savo vertybes. Nuo tada, prieš šešerius metus, atradau naują požiūrį į gyvenimą ir išsilaisvinau nuo visko. Kiekvienam linkiu atrasti būdų, kaip save pakrauti. Man tai – kūryba. Dabar gyvenu ir gera.“