Menininkai galeriją pavertė fantastine planeta: iš šios kelionės tokie patys nebegrįšite

Jei nyki vasario būtis įkyrėjo tiek, kad ėmėte beviltiškai bodėtis kasdienybe, Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija kviečia žengti į fantastinę planetą, kurioje dera estetika, ironija, gili refleksija ir intelektuali provokacija. Tiesa, čia pasiruoškite viskam, nes grįžę iš šios kelionės tokie patys nebebūsite. Štai taip intriguoja galerijoje pristatytos naujos grupinės parodos „Fantastinė planeta“ kuratorė Jurgita Rancevienė, kviesdama kėdainiečius bei miesto svečius tyrinėti, jausti ir atrasti. Viskas, ko Jums prireiks – dosniai išlaisvinta vaizduotė, leisianti stebėtojo fantazijai meninėje simbolių plotmėje gyvybingai atverti nepažintus utopinius kūrėjų pasaulius.

Įsimylėjo Kėdainių galeriją

Ilgametę kultūros renginių organizavimo patirtį sukaupusi parodos kuratorė J. Rancevienė pirmiausia atskleidžia, kodėl išskirtinių užmojų meno įvykiui ji pasirinko būtent J. Monkutės-Marks muziejų-galeriją.

„Kai pamačiau, kokios parodos čia pristatomos, buvau sužavėta – man iš nuostabos tiesiog atvipo žandikaulis, nes žinau juodą tokio darbo virtuvę. Labai intrigavo sužinoti, kas sugeba tarptautines parodas suorganizuoti Kėdainiuose, – emocingai kalbėjo viešnia. – Susiradau muziejaus-galerijos vadovę Astą Fedaravičiūtę-Jasiūnę ir pasakiau jai, kad noriu kada nors čia ką nors daryti – nesvarbu, koks projektas tai bebūtų, – šypsosi J. Rancevienė. – Netrukus ji pasiūlė per porą mėnesių surengti parodą. Tai tapo dideliu iššūkiu, nes prieš tai galerijoje buvo eksponuota Woo dinastijos japoniškų kimono paroda, kurioje vienas kimono netgi siuvinėtas auksu. Paroda labai prabangi ir be galo įspūdinga. Sukau galvą, kaip išlaikyti aukštai iškeltą kartelę ir būsimai publikai palikti įspūdį.“

Beveik 20 autorių

Parodoje savo darbus pristato 18 lietuvių kūrėjų, o ypatingą atmosferą papildo unikalus muzikinis takelis, kurį skyrė tarpdisciplininis menininkas iš JAV – Michaelas Toddas Horne’as, žinomas kūrybiniu slapyvardžiu BIJIJOO.

„Paroda „Fantastinė planeta“ – nagrinėja kūrybinių pasaulių įvairovę ir jų tarpusavio ryšius. Čia susitinka skirtingų sričių autoriai – tapybos, skulptūros, keramikos, tarpdisciplininių projektų ir juvelyrikos atstovai, – savo projektą pristato J. Rancevienė. – Kiekvienas kūrinys – tai savotiška maža visata, kurioje atsispindi menininko asmenybė, jo santykis su aplinka ir kultūra.

Parodos kolekcija suformuota remiantis estetinės įvairovės ir kūrybinio autentiškumo principais. Kviestinių dailininkų ratas jungia tradiciją ir eksperimentą, introspekciją ir socialines temas. Atrinkti darbai pasižymi skirtingomis formomis, medžiagomis ir temomis, tačiau visi drauge formuoja vientisą naratyvą, kuris atskleidžia daugiasluoksnį žmogaus ir realybės santykį.“

„Vos įėję į galeriją, pateksite į gana ramią fantazijos erdvę su juvelyrikos darbais, paskui palengva viskas intensyvėja ir persikelia netgi į, sakyčiau, šamanišką, magišką būvį, brutalųjį R. Gailiūno, A. Makarevičiaus meną.

J. Rancevienė

Sąsajos su J. Monkute-Marks

Parodos lankytojai turės išskirtinę galimybę ekspozicijoje pamatyti Kazimiero Žoromskio, Tado Gutausko, Vidmanto Jusionio, Andriaus Makarevičiaus, Audronės Petrašiūnaitės, Raimondo Gailiūno, Eglės Colucci, Lauros Marijos Šalkauskienės, Egidijaus Darulio, Danieliaus Rusio, Jurgitos Rancevienės ir jos vyro Arvydo Rancevo, Emilijos Balas, Martyno Aužbikavičiaus, Vaido Žvirblio, Andriaus Janulio, Konstancijos Dzimidavičienės bei Severijos Bružaitės kūrinius.

„Nepabijojau sulaužyti nerašytą meno lauko taisyklę ir šalia tokių autorių, kaip K. Žoromskis, T. Gutauskas, V. Jusionis bei daugelio kitų, pakviečiau visai nežinomą menininkę Severiją Bružaitę. Šiandien jos debiutas – kūriniai pirmąsyk eksponuojami parodoje, – pristato J. Rancevienė ir atkreipia dėmesį į dar vieną J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos lankytojams nusišypsojusią unikalią progą. – M. K. Čiurlionio muziejus šiai parodai paskolino K. Žoromskio darbą. Esame labai dėkingi. Tai reta proga šio menininko kūrybą pamatyti ne fonduose, o parodoje.

K. Žoromskis – Amerikos lietuvis. Mes tikime, kad J. Monkutė-Marks su juo yra bendravusi ir gal net kartu dalyvavusi parodose.

Šioje ekspozicijoje atrasite ir daugiau autorius bei J. Monkutę-Marks ar jos biografijos detales siejančių sąsajų. Viena iš jų – J. Monkutės tėtis buvo geležinkelietis. Dailininkas Andrius Makarevičius mėgsta vaizduoti traukinių stoties rajono vaizdus.

Be to, daugelis čia eksponuojamų menininkų yra tarpdisciplininiai kaip ir pati J. Monkutė – grafikė, tekstilininkė, keramikė. Tarkime, T. Gutauskas kuria miesto, vidaus skulptūras, kaukes, tapo.“

Nuo ramaus iki brutalaus meno

Parodos kuratorė keliais sakiniais apibendrina visą žiūrovo lauksiančią kelionę: „Vos įėję į galeriją, pateksite į gana ramią fantazijos erdvę su juvelyrikos darbais, paskui palengva viskas intensyvėja ir persikelia netgi į, sakyčiau, šamanišką, magišką būvį, brutalųjį R. Gailiūno, A. Makarevičiaus meną.

Kelionė tęsiama antrame galerijos aukšte. Čia išvysite tamsų kambarėlį. Davikliui sureagavus, užsidegs šviesa ir jums atsivers gana moteriška planeta, kur per A. Janulio mėnulį galėsite žvilgtelėti į V. Žvirblio damą. Tikiu, jog patirsite stiprų įspūdį.“

Kelionė tęsiama antrame galerijos aukšte. Čia išvysite tamsų kambarėlį. Davikliui sureagavus, užsidegs šviesa ir jums atsivers gana moteriška planeta, kur per A. Janulio mėnulį galėsite žvilgtelėti į V. Žvirblio damą. Tikiu, jog patirsite stiprų įspūdį.“

J. Rancevienė

Įprasmina vaikystės norą

J. Rancevienė sako užsibrėžusi sukurti tokią parodą, kad lankytojas išeitų norėdamas ilgiau pagalvoti ir netgi dar kartą sugrįžti.

„Aš pati augau Birštone. Nors dabar ten daug parodų, bet mano vaikystėje įspūdingų reginių labai trūko. Tekdavo važiuoti į didmiesčius, kur aplankytos parodos man tarsi nustelbdavo viską. Kai kurių ir iki šiol negaliu pamiršti. Jei ne tos parodos, galbūt ir pati nė nebūčiau dailininkė. Tad labai stipru ir svarbu, kad meno grandai sutiko savo kūrinius rodyti Kėdainiuose.

Rengdama šią parodą galvojau ir apie edukacinę misiją. Ateis jaunimas ir gal meną patirs taip pat giliai, kaip aš anuomet, – tikisi J. Rancevienė. – Man labai patinka mintis, kad mes gyvenime viską galime suvartoti, bet negalime suklausyti muzikos ir sužiūrėti meno kūrinio, net jei autorius jau yra miręs. Menininko kūrinys lieka visiems laikams su ta pačia energija, su kuria jis buvo kurtas.“

Gadina „normalius“ kraštovaizdžius

Savojo meno pasaulį parodoje pažinti kviečia ir tarp Argentinos bei gimtosios Lietuvos kurianti architektės duoną į tapybą iškeitusi Eglė Colucci. Dailininkė darbų originalumą išgauna itin neįprastai.

„Aš esu mėgėja tapyti normalius paveikslus ir paskui juos sugadinti, – šypsodamasi pareiškė E. Colucci, o aš išsyk puoliau tikslintis, ką gi ji turėjusi galvoje. – Normalūs paveikslai – tai tie teisingai nutapyti kraštovaizdžiai, – nusijuokia. – Nors ir gerai nutapyti, bet jie man pasirodo nuobodoki ir, norėdama sukurti savitus darbus, leidžiu tekėti fantazijai.

Kai kraštovaizdis pavyksta labai gražus, prisipažinsiu – būna gaila jį „gadinti“, bet vardan originalumo, būtinybės išgauti savitumą, eksperimentuoju ir galiausiai lieku patenkinta.“

Pamilo Argentiną ir argentinietį

E. Colucci – kokia tapyboje, tokia ir gyvenime. Moteris neslepia mėgstanti laužyti standartus.

„Gyvenimo avantiūros – man priimtinos. Per vieną iš jų ir Argentina netikėtai tapo mano namais, – atskleidžia menininkė. – Prieš 15-ka metų, būdama apie 30-ties, pajutau, kad reikia gyvenime daryti kardinalų pokytį. Nutariau keliauti aplink pasaulį. Nusipirkau skrydžių paketą ir metus keliavau. Vėlgi tas tvarkingas tapybos darbas – mano gyvenimas – buvo staiga sugadintas tokio drąsaus potėpio.

Kelionės viduryje stabtelėjau Argentinoje. Tada ši šalis mane sužavėjo itin aktyviu kultūriniu gyvenimu. Argentinos ekonomikai būdinga didelė kaita, todėl žmonės privalo labai kūrybingai žiūrėti į gyvenimą ir galimybes uždirbti pinigų. Matyt, dėl to ir kūryba gatvėse liejasi laisvai.

Grįžusi namo nusprendžiau, jog turiu Argentinoje pagyventi ir netrukus ten grįžau, sutikau savo būsimą vyrą ir mudu sukūrėme šeimą. Nuo tada gyvenu tarp dviejų šalių, bet daugiau laiko praleidžiu Argentinoje. Dabar ten vasara, labai karšta. Mes su šeima grįžtame į Lietuvą, kai čia žiema, praleisti vasaros atostogų.

Nors mano vyrui Lietuvoje sunku – labai trūksta mėsos ir, žinoma, saulės, – nusijuokia dailininkė. – Bet jis – klasikinės gitaros muzikantas – viešėdamas mano gimtinėje mėgaujasi Europos kultūriniu gyvenimu.“

Rengdama šią parodą galvojau ir apie edukacinę misiją. Ateis jaunimas ir gal meną patirs taip pat giliai, kaip aš anuomet. Man labai patinka mintis, kad mes gyvenime viską galime suvartoti, bet negalime suklausyti muzikos ir sužiūrėti meno kūrinio, net jei autorius jau yra miręs. Menininko kūrinys lieka visiems laikams su ta pačia energija, su kuria jis buvo kurtas.“

J. Rancevienė

Neatitinka matyto braižo

Menininkė sako, jog tapybai dosniai įkvepia abi šalys – tiek Argentina, tiek Lietuva.

„Aš visada mėgau tapyti spalvingai – ir iki apsigyvendama Argentinoje. Sakyčiau, kai tapau būdama ten, aš naudoju daugiau niūresnių spalvų, – šypteli E. Colucci. – Tiesiog tapai tai, ko trūksta toje vietoje.

Kasdienybė Argentinoje tikrai nenuobodi. Gyvename Buenos Airėse – milijoniniame didmiestyje. Čia vos išėjęs į gatvę pradedi grumtis su miestu. Tai irgi daro įtaką mano kūrybai, diktuoja tam tikras idėjas, meninius sprendimus.

Mano braižo ypatybė – aš mėgstu pridėti daug personažų. Mano paveikslai netušti, kupini detalių, o ir fantazijos tikrai nestokoju.“

Dailininkė pripažįsta, jog gyvendama tarp dviejų šalių abiejose tuo pačiu metu yra ir sava, ir egzotiška svetimšalė.

„Naudojuosi šia biografijos detale, kad nei Lietuvoje mane laiko pakankamai lietuve, nei Argentinoje – argentiniete. Ir vienur, ir kitur pristatant parodas publika mane mato kaip egzotišką kūrėją. Man tai palanku ir patinka, kad neatitinku kažkokio jau matyto braižo. Vis tik manau, tai labiau susiję su mano drąsa sugadinti rimtus paveikslus.“

Menininkų namai: sausio 1-oji, 6 val. ryto

Iš Argentinos atvykusios viešnios būtinai pasiteirauju, kaipgi du menininkai sutelpa po vienu stogu.

„Kai poros per karantiną ištisai būdamos namie pykosi ir skyrėsi, mudu su vyru nesupratome, – juokiasi E. Colucci. – Mes abu dirbame namuose, tad būname kartu dieną naktį.

Tai, kad abu esame menininkai – mums privalumas, nes lengviau suprantame, kas yra kūrybinė aistra, atsidavimas menui ir leidžiame vienas kitam dirbti. Tarkim, šių metų sausio 1-oji, 6-ta valanda ryto: jis groja, aš tapau – ir mums tai normalu.“

„Ar vyro muzika lydi Jūsų parodas?“ – piešdama mintyse idilišką reginį klausiu autorės. „Niekada, – tvirtai tarusi šypteli. – Jis labai rimtai žiūri į savo kūrybą. Jo muzika neskirta fonui. Publika turi susikaupusi sėdėti ir klausyti, jokio vyno ar maisto, nei bare, nei restorane.“

Kėdainiai – profesinių sentimentų miestas

Menininkė Konstancija Dzimidavičienė J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos lankytojams pristatė keramikos darbus. Kūrėja atskleidė Kėdainiams jaučianti daug profesinių sentimentų.

„Jūsų miestą pažįstu gana gerai. 40 metų dirbau dėstytoja Kauno aukštesniojoje meno mokykloje. Su studentais atvažiuodavome į vieną iš Kėdainių sinagogų pristatyti savo darbus.

Smagu grįžti – iškart užplūdo prisiminimai, – sakė K. Dzimidavičienė, kurios pėdomis į meno pasaulį pasekė abi dukros – akademinį darbą vietoje mamos perėmusi taip pat keramikė Daina ir Danijoje šaknis įleidusi, odos meno studijas Taline baigusi, o dabar tapybai atsidėjusi jaunėlė Rasa. – Ir aš nuvažiuoju danams parodyti lietuviškos keramikos. Pirmąsyk savo darbus ten pristačiau 2016-aisiais.“

K. Dzimidavičienė pati stebisi, kad jos kūryba nuolat keičiasi ir visiškai priešinga trajektorija nei daugelio jos amžiaus menininkų.

„Anksčiau labiau domėjausi archajine, baltų keramika, patiko žemės spalvos, dominuodavo akmens masės, šamotinės faktūros, tekstūros. Bet aš labai mėgstu keistis, – pabrėžė viešnia. – Ant senatvės kūryboje perėjau prie organiškų formų, ėmiau naudoti daugiau spalvų, glazūrų. Pati stebiuosi – visi menininkai atranda ir išlaiko savą braižą, o aš keičiuosi ir keičiuosi.“

Menininkė didžiuojasi, kad jau ne kartą ir su dukromis teko rengti bendras parodas.

„Labai geras jausmas. Smagu, kad šeimoje yra bendraminčių. Nors vyras buvo inžinierius – tiksliukas, bet supratingas ir mums – trims menininkėms – netrukdydavo. Gražiai nugyvenome kartu 56-erius metus“, – nuostabią santuoką su dabar jau a. a. vyru prisiminė autorė.

J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje parodą „Fantastinė planeta“ aplankyti galite iki kovo 15 d.

Aut. past.

Su čemodanu iš Žemaitijos – į Kauną

K. Dzimidavičienė – gryno kraujo žemaitė. Gimusi arti Rietavo – Jaupėnų kaime, o vėliau augusi netoli Palangos.

„Į mokyklą Palangoje klampodavau per purvynus. Jau vaikystėje mėgau iš knygučių kopijuoti piešinius. Dailės mokytoja pastebėjo mano gabumus ir pakvietė į būrelį, kuris vykdavo vakarais. Tėvelis atvažiuodavo su arkliuku manęs pasiimti, – vaizdingais vaikystės prisiminimais dalijasi menininkė. – Mokytoja pamatė, kad aš labai domiuosi daile. Būdama penktoje–šeštoje klasėje nuėjau pas Palangoje kūrusius dailininkus ir išsiaiškinau, kaip nusigruntuoti drobę, kad galėčiau tapyti aliejiniais dažais.

Mokytoja man patarė stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Ten mokytis priimdavo stojamuosius egzaminus išlaikiusius septynias klases baigusius vaikus.

Mane, 14-metę, tėvai išleido. Dabar net juokas ima: mama įdėjo kelionei lašinukų, dar kažko, įsodino į autobusą ir atvažiavau viena pirmą kartą į tokį didmiestį! Išlipusi iš autobuso, nežinojau kur eiti. Beklausinėdama žmonių su tuo savo čemodanu galiausiai atėjau į technikumą.“

K. Dzimidavičienė, tada mergaitė iš provincijos, stojamuosius egzaminus išlaikė aukščiausiu balu.

„Stojau į tekstilę, bet man pasiūlė į poligrafiją – knygų apipavidalinimo specialybę. Ši man labai patiko. Deja, po metų studijas uždarė, galbūt nebereikėjo specialistų. Tada man pasiūlė rinktis dailiąją medžio drožybą arba keramiką. Pasirinkau keramiką.

Rankos molį pamilo. Paskui keramikos studijas tęsiau Vilniuje“, – trumpai savo kelią į meno pasaulį pristatė pašnekovė ir prasitarė itin vertinanti grįžtamąjį publikos ryšį, tad mėgstanti per parodų pristatymus bendrauti su lankytojais ir klausytis, kaip žiūrovai komentuoja, interpretuoja jos darbus.

Atrado favoritą

Paroda sutraukė gausų būrį menui neabejingų lankytojų. Tarp jų – kėdainietės dailės pedagogės Indiana Jackevičienė ir po daugelio metų mokytojavimą jaunajai kartai palikusi, o pati tapybai atsidėjusi Violeta Orlienė, kurios darbų paroda „Moters pasaulis“ iki kovo 5 d. eksponuojama Kėdainių M. Daukšos bibliotekos filiale „Liepa“.

„J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje pristatytos parodos įspūdžiai fantastiški. Labai gražios spalvos, įstabus suderinamumas, faktūros, kurios mane ypač domina, – kalbėjo V. Orlienė. – Dabar tapyba man labai artima, tad gilinuosi į ją daugiau. Atėjau pasisemti idėjų, tyrinėju netikėtus spalviškus kontrastus.

Dar be galo patiko keramika. Tiesiog bomba! – sprogstančiomis emocijomis dalinosi kėdainietė. – Norėčiau namie didelėje erdvėje turėti tokį kūrinį. Gal kada iš molio ir pati ką nors nulipdysiu.“

I. Jackevičienė atskleidė susižavėjusi galimybe vienoje parodoje išvysti net keliolikos menininkų kūrinius.

„Retai besilankydama parodose, gaudau tokias, kur būtų daug skirtingų autorių ir vienu metu daugiau pamatyčiau.

Pirmiausia į akį krito Salvadoro Dali paveikslų interpretacijos ir kai kurių darbų labai panašūs netgi spalviniai sprendimai. Dar mudvi su Violeta nustebino, kad R. Gailiūno ir A. Makarevičiaus paveiksluose atpažinome tarsi mūsų kėdainiečio Juliaus Urbanavičiaus stilių – pačiu turiniu labai panašūs siužetai: atviri, savikritiški, su humoru, improvizacija.

Atradome ir savo paveikslą favoritą, – pasidžiaugė I. Jackevičienė. – Sužavėjo alyviniame fone vaizduojama pilkos spalvos simbolinė žmogaus figūra. Šios dvi spalvos – puikiai dera tarpusavyje. O kas svarbiausia – nėra jokio triukšmo, nepaprasta spalvinė ramybė ir harmonija. Labai patiko.“

J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje parodą „Fantastinė planeta“ aplankyti galite iki kovo 15 d.