Rusijos šalininkai Ukrainoje padeginėja karių mašinas

Eldoradas Butrimas, specialiai iš Charkivo, Ukraina

Ukrainą šokiravo Kyjivo policijos pranešimas apie sulaikytą 38 metų moterį, kuri kartu su keturiolikmečiu sūnumi padegė karinį automobilį. Moteris iš Nižino kaimo Černigivo regione specialiai tam atvyko į sostinę, nes susigundė internete rast asmens pasiūlymu sumokėti tūkstantį JAV dolerių už kiekvieną padegtą mašiną.

Mama turėjo filmuoti, o vikrus paauglys skubiai aplieti mašinas benzinu ir padegti, mat pinigus buvo žadama sumokėti gavus nufilmuotą degančią mašiną. Atsitiktinai pro šalį važiavę policininkai moterį sulaikė ir laiku užgesino mašiną. Moteris planavo tą naktį padegti bent penkias mašinas, o po to panašius nusikaltimus vykdyti kituose didmiesčiuose.

Policijos teigimu, per šiuos metus šalyje jau padegta virš dvejų šimtų padegtų automobilių, o sulaikyti pavyko tik keliolika įtariamųjų. Šių amžius nuo 14 iki 50 metų. Karo ekspertas Ivanas Stupakas žiniasklaidai pareiškė, kad Rusija tokiu būdu siekia ne tik pakenkti Ukrainos kariuomenei, bet ir kelti chaosą visuomenėje, skleisti žinią, jog neva žmonės nebenori karo ir tokiu būdu ragina derėtis su dėl taikos.

Tokie nusikaltimai tapo dideliu skauduliu kariams, mat automobilių fronte labai trūksta. Vien per pavasarį Odesoje supleškėjo 22, Charkive – 14, o Kyjive – 8 automobiliai. Pasipiktinęs dėl sudegintos Trečios šturmo brigados mašinos, vienas iš jos vadų Olegas Romanovas išplatino specialų kreipimąsi internete, kuriame savo pavaldiniams davė nurodymą tokius niekadėjus šaudyti. Vadas minėtus kolaborantus pavadino kolorado vabalais, paragino juos naikinti ir priminė, kad sudeginta mašina buvo fronto medikų, o jos netekimas gali reikšti sužeistųjų mirtis, nes jie nebus laiku nugabenti į ligoninę.

Paaiškėjo, jog padegimo vykdytojų Maskvos agentai dažniausiai ieško socialiniame tinkle „Telegram“. Spėjama, jog pasitelkiant specialias programas agentai nustato, kurie „Telegram“ vartotojai mėgsta Kyjivą kritikuojančią informaciją, ir pradžioje užmezga draugišką ryšį, o vėliau pasiūlo talkinti idėjiniais sumetimais arba už atlygį.

Ukrainos karinė žvalgyba atskleidė, kad Rusija šantažu kolaboruoti verčia nelaisvėn paimtų karių gimines arba okupuotų teritorijų gyventojų artimuosius kitoje Ukrainos dalyje. Nesutikus kolaboruoti buvo gąsdinama nužudyti suimtus giminaičius ar šeimos narius.

Šantažu užverbuoti asmenys buvo verčiami fotografuoti karinius ir energetinius objektus, pranešti apie karių bei šaudmenų, technikos dislokacijos vietas. Tuo tarpu mašinas padegti yra gundomi darbo netekę, prasiskolinę asmenys, narkomanai, nuotykių ieškantys nepilnamečiai.

Didžiausiais kenkėjais visgi yra slaptieji Maskvos agentai, užverbuoti per karą arba atsiųsti prieš kelis dešimtmečius ir įsiskverbę į strategines įmones, ministerijas. Neformaliai bendraujant su teisėsaugininkais bei kariūnais, šie į problemą patarė žiūrėti giliau. Buvo priminta, kad sovietmečiu Ukrainoje rusifikacija buvo pasiekusi tokį lygį, jog net aukštosiose mokyklose viskas, išskyrus ukrainiečių kalbą ir istoriją, buvo dėstoma okupantų šneka.

Policijos teigimu, per šiuos metus šalyje jau padegta virš dvejų šimtų padegtų automobilių, o sulaikyti pavyko tik keliolika įtariamųjų. Šių amžius nuo 14 iki 50 metų.

Aut. past.

Nepriklausomoje Ukrainoje rusiškus pasus turintiems asmenims ilgai nebuvo draudžiama užimti atsakingas pareigas, kas palengvino Maskvai kurti platų agentų tinklą. Įtariama, kad greitą kai kurių vietovių užėmimą karo pradžioje bei vėlesnių operacijų žlugimą nulėmė kolaboruojančių karininkų sprendimai.

Viena didžiausių išdavysčių yra laikoma kelio į Chersoną išminavimas karo išvakarėse bei 2023 metais suplanuoto ukrainiečių kontrpuolimo atskleidimas. Sužinojusi, per kurią vietą ukrainiečiai ruošiasi pulti, Maskva įsakė susprogdinti Kachovkos užtvanką, o ištvinęs vanduo Kyjivą privertė atšaukti operaciją.

Kolaborantų paiešką Maskvai palengvina tai, jog fronto linija yra nusistovėjusi Rytų Ukrainoje, kuri ribojasi su Rusija ir kur rusifikacija buvo ilgesnė bei gilesnė, o daugybė žmonių yra atvykėliai iš minėtos šalies. Labiausiai rusakalbis yra Donbasas, mat 1932–1933 metais dirbtinai sukėlusi badą ir numarinusi milijonus ukrainiečių, Maskva į angliakasių regioną prikvietė rusakalbius iš SSSR gilumos.

Šių dauguma nesidomėjo nei ukrainiečių kalba, nei kultūra. Ukrainoje dabar kovojančiam lietuviui slapyvardžiu Raimis įstrigo, jog Charkivo kaimų parduotuvėse pasisveikinus ukrainietiškai išgirsti tokį pat atsaką, o Donecko srityje atšauna rusiškai.

Pafrontės vietovėse dažnai tenka išgirsti pasakymą: „Man nesvarbu, ar čia bus Ukraina, ar Rusija, noriu, kad pasibaigtų apšaudymai“. Taip dažniausiai šneka pensininkai, nemokantys ukrainiečių kalbos ir idealizuojantys sovietmečio laikus, kai buvo skiriami nemokami butai, o vaistai kainuodavo kapeikas.

Ukrainiečių kariai tokius pensininkus, kurie atsisako evakuotis net priartėjus fronto linijai, vadina „žduny“ – laukiančiais rusų atėjimo ir įtaria, kad būtent jie išdavinėja pozicijas.

„Per žvalgybinę operaciją tokius sutikęs iš akių matau, kad laukia ne mūsų, ir žinau, kad netrukus atlėks į mus bombos, nes kas nors iš „ždunų“ praneš rusams“, – pasakojo Trečios šturmo brigados karys slapyvardžiu Paša.

Akivaizdžiu dviveidystės įrodymu tapo viena pensininkė Avdijivkoje. Ji Ukrainos televizijai teisinosi, jog iš apsupto miesto išvykti nenori todėl, kad yra sunkiai serganti, o po savaitės jį užėmus rusams šiuos pasitiko su gėlėmis šaukdama: „Pagaliau jūsų sulaukėm“.

Tai, kad bambagyslės su Maskva nėra nutraukusi daugybė žmonių, teko pačiam įsitikinti prieš kelias dienas Charkive. Ruošdamas radijo reportažą apie gelbėtojų dienos proga trims žuvusiems gaisrininkams atidengtą memorialinę lentą, kalbėjausi su tragedijos liudininku.

73 metų pensininkas Jurijus J. gyvena tame name, prie kurio šių metų balandžio 4-ąją sprogo bomba ir prie kurio suvažiavo gaisrininkų mašinos. Po keliolikos minučių okupantai antrą bombą nutaikė tiesiai į gaisrines mašinas ir užmušė 31, 41 ir 53 metų gelbėtojus.

Jurijus J. gyveno tolimesnėje namo laiptinėje ir kartu su žmona atsipirko vien nubrozdinimais bei kraujosruvomis, nors vienas kaimynas tapo neįgalus. Pensininkas labai gyrė gelbėtojų darbą, sakė buvęs prislėgtas degančios gaisrinės vaizdo. Kartu Jurijus J. džiaugėsi, jog dukra su trimis vaikais persikėlė į Rusiją ir jai nebetenka patirti sprogimų. Vyriškis paaiškino, jog karo pradžioje dukra pabėgo į Čekiją, bet jai ten nepatiko, todėl nuvyko į Rusiją.

Akivaizdžiu dviveidystės įrodymu tapo viena pensininkė Avdijivkoje. Ji Ukrainos televizijai teisinosi, jog iš apsupto miesto išvykti nenori todėl, kad yra sunkiai serganti, o po savaitės jį užėmus rusams šiuos pasitiko su gėlėmis šaukdama: „Pagaliau jūsų sulaukėm“.

Aut. past.

Kai nustebęs paklausiau, kaip ji galėjo važiuoti į šalį užpuolikę, pensininkas pasipiktino tokiu priekaištu: „Koks skirtumas kur gyventi, svarbu, kad saugu, be to, mes iš ten kilę, tame mieste mano pusseserė gyvena, o valdžia dukrai suteikė nemokamą bendrabutį ir nemokamą maitinimą tris kartus per dieną. Rusija labai remia atvykėlius iš Ukrainos“.

Toks atsakymas pritrenkė, tad neatsisveikinęs nuėjau kalbinti gelbėtojus. Šie maloniai nustebino, nes visi stengėsi atsakinėti ukrainietiškai, nors ir nevengdami klaidų. Pagalvojau, per karą Charkivas visgi akivaizdžiai keičiasi – vis daugiau skamba tautinė kalba, gatvės pervadinamos karo didvyrių vardais, o čionykščiai kariai bei gelbėtojai yra priskiriami prie drąsiausių bei ištvermingiausių. Jie tautos atmintyje išliks didvyriais, o kolaborantų vardai ištirps niekingoje užmarštyje.