Žinoma moteris net nenumanė, kiek įsimintinų gyvenimo atradimų jos laukia Kėdainių krašte

Kai fizikos mokytoja Lietuvos lenkė Irena DUCHOVSKA prieš daugiau nei 40 metų drauge su vyru iš Vilniaus atvyko ir įsikūrė Kėdainių krašte, moteris nė nenumanė, kiek įsimintinų gyvenimo atradimų jos čia laukia. Net augindama tris atžalas Irena rasdavo laiko visuomeninei veiklai ir ant popieriaus lapo poezijos eilutėmis išsiliedavusiems sielos išpažinimams. Moteris subūrė mūsų krašte gyvenančius lenkus bei tapo šios tautinės mažumos veidu ir balsu. Nuoširdus kultūrinis Irenos atsidavimas įprasmintas net keliais garbingais dviejų – Lietuvos ir Lenkijos – valstybių apdovanojimais.

Kuklios sielos, tačiau nepalaužiamo optimizmo ir įkvepiančio ryžto tvirtai ginti šviesius žmogiškuosius idealus – tokia savo būties laikysena Irena man primena išdidžią mėlyno kraujo praeities aristokratę.

O prieš dvejus metus pašnekovė kūnu pavertė nekart eilėraščiuose išsakytą troškimą – sugrįžo į vos keliasdešimt gyventojų beišsaugojusį gimtąjį Šiaudinės kaimą Vilniaus rajone. Vaikščiodama vaikystės takais, moteris šiandien mėgaujasi spalvingu gyvenimo rudeniu ir džiaugiasi vis dar išlikusiais ryšiais su antrais namais širdyje tapusiais Kėdainiais.

– Miela Irena, pirmiausia leiskite Jus pasveikinti gavus garbingą šalies apdovanojimą – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje. Tai anaiptol ne pirmas Jūsų veiklos įvertinimas. 2021-aisiais pelnėte Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Aukso garbės ženklą „Už nuopelnus“ kaip Kėdainių lenkų draugijos pirmininkė. Jūsų kultūrinis indėlis pastebėtas ir Lenkijoje – Varšuvoje gavote Vitoldo Hulevičiaus literatūrinį apdovanojimą, 2017 m. Jums suteiktas Kadzidlo garbės piliečio vardas. Ką Jums reiškia šie įvertinimai?

– Ačiū. Esu laiminga, savo gyvenimo kelyje sutikau daug broliškų sielų, kurios padėjo man skleisti šilumą, gėrį ir grožį, dailę, muziką, poeziją, dainą ir šokį. Kas aš be jų? Žemai lenkiuosi visiems. Tai apdovanojimai mums visiems.

– Jūsų veiklų dosjė itin turtingas, o Jumyse žydinčių talentų bei gabumų užtektų keliems žmonėms: fizikos pedagogė, kuri rašo eiles ir dar dviem kalbomis (lietuvių ir lenkų), organizuoja literatų susitikimus, dailės plenerus, festivalius, koncertus, parodas, globoja Kėdainių krašto lenkų dainos ansamblį „Issa“ ir visa širdimi skleidžia lenkų kultūrą Kėdainiuose, Lietuvoje ir už jos ribų. Esate ilgametė Kėdainių lenkų draugijos pirmininkė ir 10-ties knygų autorė. Iš kur tiek energijos viskam aprėpti? Kodėl Jums svarbu pačiai imtis kultūrinio vyksmo lyderystės?

– Šalia fizikos ilgametis Akademijos vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Lengvinas leido man visuomeniniais pagrindais fizikos kabinete po pamokų mokyti norinčius ir lenkų kalbos.

1994 m. pradėjau ieškoti lenkų Kėdainių rajone ir įkūrėme lenkų organizaciją. Įkalbinta sutikau būti pirmininke. Pradžioje Lietuvos lenkų sąjungos skyriaus LAUDA, vėliau tapau ir Kėdainių lenkų draugijos pirmininke.

Didesnę gyvenimo dalį praleidau Kėdainių rajone, Akademijoje, ten liko tiek artimų žmonių, mano buvusių mokinių, jų tėvelių ir senelių, kurie mane gerai pažinojo. Jie ir dabar padeda man spręsti bet kokią iškilusią problemą.    

I. Duchovska

1998 m. rudenį pirmą kartą koncertavo ir mano įkurtas ansamblis „Issa“, kuriame dainavo mano mokiniai, jų mamytės ir močiutės. Draugiją globoju dar ir dabar. Taip jau susiklostė…

– Greičiausiai didžia dalimi būtent Jūsų dėka gausus būrys lenkų aplankė bei pažino Kėdainius. Mūsų senamiestyje ne taip jau retai galima išgirsti lenkų kalbą iš besidairančių turistų lūpų. Ar yra kažkas, kas būtent Kėdainių krašte lenkams ypatinga ir čia traukia?

– Kėdainius lenkai pažįsta iš Nobelio premijos laureato Henriko Sienkevičiaus „Tvano“, todėl atvažiuoja aplankyti. Visus domina vertingas Kėdainių senamiestis.

Čekijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos lenkus traukia ir kasmetiniai mūsų Lenkų kultūros festivaliai „Znad Issy“, Lenkų kultūros dienos ir kiti renginiai.

– Prisiminkime, kaip studentė iš Vilniaus atsidūrė Kėdainių krašte – Dotnuvoje, ir kaip čia klostėsi Jūsų gyvenimas?

– Vyras svajojo dirbti Lietuvos žemdirbystės institute, važiavau dėl jo, nors paskyrimą turėjau Vilniuje. Esu optimistė, gyvenimo sunkumai mane grūdina, stiprina, todėl gyvenimu nesiskundžiu.

– Kuo poetę paviliojo fizika ir kada Jumyse pradėjo skleistis eilių kūrėja?

– Du mano fizikos mokytojai, mokyklų direktoriai Vaclav Jasinski, Česlav Tomaševič ir lenkų kalbos mokytojas Aleksander Olenkovič buvo man žmogaus idealais. Prašiau jų patarimo, ką pasirinkti, lenkų kalbą ir istoriją ar fiziką? Fizikas tylėjo, o lenkų kalbos mokytojas patarė praktiškai: nežinai, kur gyvensi, turėdama fiziko diplomą duoną užsidirbsi realiau nei būdama lenkų kalbos ir istorijos mokytoja. Taip ir pasielgiau.

Eilėraščius sau rašiau nuo vaikystės.

– Irena, papasakokite, kur ir kokioje aplinkoje brendo menui bei kultūrai jautri Jūsų siela. Gimėte Vilniaus rajono kaime labai gražiu pavadinimu – Šiaudinė. Gimtinei skyrėte ir širdį švelnia nostalgija bei ilgesiu užliejančių eilėraščių: „U źródła“ („Prie šaltinio“) bei „Słomianka“ („Šiaudinė“). Kokia buvo Jūsų vaikystė Šiaudinėje? Kokioje šeimoje užaugote?

– Gimiau Vilniuje, tėveliai gyveno kaime, trys seserys, gimusios dar prieš karą, jau gyveno Vilniuje, taigi dalį gyvenimo praleidau ir mieste.

Užaugau puikioje šeimoje. Mama mane auklėjo labai griežtai. Buvau 9 metų, kai mamytė sunkiai susirgo, taigi teko nuo vaikystės labai sunkiai dirbti, prižiūrėti mamytę, gyvulius, daržą, lankyti tėvelį ligoninėje, kai sunkiai sirgdavo, prižiūrėti sesių vaikus. 8 metus šokau Rukainių, vėliau Medininkų ansambliuose.

Mano senelis ir tėveliai buvo labai šviesūs ir darbštūs žmonės, gerbiami aplinkoje, daug skaitė, jaunystėje priklausė aktyvaus jaunimo organizacijai Rukainiuose, dainavo chore. Mūsų namuose, kai susirinkdavo šeima, draugai, visada skambėdavo muzika, dainos. Tėtis grojo cimbolais, vyresnė sesuo Veronika – pianinu, brolis Valerian – mandolina, sesers Lilės vyras Vaclav buvo vargonininku.

Sesuo Teresa paliko daug savo gražių piešinių, kuriuos sudėjau į knygą, jos atminimui. Tėvelio broliai: Jan – kunigas, Aleksander – agronomas, Konstanty – mokytojas. Mano mama baigė Antavilių žemdirbystės mokyklą, dirbo agronome.

Ir dar – nestojau į spaliukus, pionierius, partiją, dažnai buvau vienintelė nepaklusni sovietmečio režimui, tai taip pat dažnai apsunkindavo gyvenimą, bet grūdino charakterį. Tapau nepriklausoma nuo kitų nuomonės.

Gyvenimo pilnatvės neįsivaizduoju be gilaus tikėjimo, dėkingumo, noro tobulėti, dvasios ramybės, rūpinimosi kitais, artimų žmonių, geros muzikos, meno, gėlių, sugebėjimo džiaugtis kiekviena nauja diena…

I. Duchovska

– Dvikalbės antologijos „Nuo Liaudies ir Nevėžio“, kuriai išvysti dienos šviesą svariai padėjote Jūs, pratarmėje Dariusz Łukaszewski užsimena, kad Jūsų biografijoje reikšminga rolė teko ir Žemaitijai. Ką turėjo galvoje vienas iš šio leidinio redaktorių?

– Gyvendama anapus Nevėžio, 32 metus dirbau Akademijos vidurinėje mokykloje. Mokiau vaikus ne tik fizikos, matematikos bei lenkų kalbos, bet ir gyvenimo.

Auginau savo vaikus. Įkūriau dvi visuomenines lenkų organizacijas, ansamblį.

– Ach, štai kokia čia Žemaitija (šypteliu). (Aut. past. – Seniau skirtingos Nevėžio pusės priklausė dviem pagrindinėms Lietuvos sritims: dešinioji – Žemaitijai, o kairioji – Aukštaitijai).

Papasakokite apie savo ryšius su Lenkija. Jūsų abu tėveliai buvo lenkai? Ar niekad nesvarstėte apsigyventi Lenkijoje?

– Esu Lietuvos lenkė. Mano šaknys Lietuvoje. Čia ilsisi mano proseneliai, seneliai, tėveliai, giminės. Jie nuo seno gyveno Vilniaus krašte. Lenkijos piliečiais buvo tik, kai Vilnius priklausė Lenkijai.

Mano namai – Lietuva.

– Irena, kaip Kėdainių rajone, Šeteniuose, gimusį ir augusį rašytoją, Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą savinasi tiek Lietuva, tiek Lenkija, taip ir Jūs vadinama ir Kėdainių, ir gimtojo Vilniaus krašto poete. Ką Jums reiškia Kėdainių kraštas ir ką reiškia Vilniaus? Kokią širdies dalį paskyrėte Kėdainiams?

– Didesnę gyvenimo dalį praleidau Kėdainių rajone, Akademijoje, ten liko tiek artimų žmonių, mano buvusių mokinių, jų tėvelių ir senelių, kurie mane gerai pažinojo. Jie ir dabar padeda man spręsti bet kokią iškilusią problemą.    

Jau ir nežinau, kuo daugiau esu: Kėdainių vilniete ar Vilniaus kėdainiete?

– Atskleidėte grįžusi į gimtinę. Ar tai buvo lengvas sprendimas? Koks jausmas užplūdo grįžus: širdis pažino namus, o gal per daugelį metų viskas pernelyg stipriai pasikeitė?

– Nuo 2022 m. pavasario gyvenu savo mažoje gimtinėje Vilniaus rajone Šiaudinės kaime, apie 13 km nuo Aušros vartų, nors iš Akademijos iki galo dar kaip ir neišvykau, labai daug kas sieja mane su Kėdainių kraštu, ten praleidau vos ne pusę amžiaus…

Myliu savo mažąją gimtinę, žemę, sugėrusią daug prakaito, kuri buvo dirbama prosenelio, senelio ir tėvelio. Kai kurie išsaugoti medžiai pamena čia ne tik senelius…

I. Duchovska

Mano vaikystės Šiaudinėje daug kas pasikeitė, bet pavyko sukurti savo naują Šiaudinę, tėvelių ir senelių atgautoje žemėje. Pardavus dalį sklypų užaugo namas, vos 300 metrų nuo senojo tėvelių namo. Su vaikais daug metų labai sunkiai dirbome tvarkydami aplinką, kuri po daugelio metų jau buvo virtusi krūmynais…

Viskas kažkaip susiklostė lyg savaime… Myliu savo mažąją gimtinę, žemę, sugėrusią daug prakaito, kuri buvo dirbama prosenelio, senelio ir tėvelio. Kai kurie išsaugoti medžiai pamena čia ne tik senelius…

– Kaip dažnai ir kokiais reikalais lankotės Kėdainiuose?

– Į Kėdainius atvykstu dažniausiai Kėdainių lenkų draugijos organizaciniais reikalais, kai reikia priimti svečius, vyksta renginiai, koncertai, lankau draugus.

– Užauginote tris atžalas: Kazimiežą, Pavelą ir Aliną. Pagrandukas Kazimiežas, taip pat baigęs aukštuosius fizikos mokslus bei lietuviškai kuriantis eiles, Jums talkininkavo verčiant Kėdainių krašto poetų eilėraščius dvikalbiam almanachui „Nuo Liaudės ir Nevėžio“. Pavelas su Alina mamos eilėraščius anksčiau irgi yra bandę versti į lietuvių kalbą. Kaip pavyko visas atžalas sudominti poezija? Ką dabar veikia Jūsų vaikai?

– Vaikai man yra labai švelnūs, geri, rūpestingi, šilti. Visada padeda, kas kuo gali.

Pavel, baigęs bankininkystės magistro studijas Ekonomikos akademijoje Poznanėje, su šeima gyvena Varšuvoje; Alina magistro studijas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitete Vilniuje, dirba valstybės tarnyboje; Kazimiež dar neapsisprendęs, gal pasiliks Akademijoje?

– Jūsų eiles giliai bei pastabiai išžvalgė kraštietis Rytas Tamašauskas. Sykį jis atskleidė Jūsų išpažintį, kad eilėraščius rašote dažniau tada, kai tylumoje įvyksta susitaikymas su vienišiaus dalia. Sunku patikėti, jog tokiai veikliai asmenybei pažįstamas vienatvės sūrumas. Išties? Kaip pavyko su šiuo jausmu susigyventi?

– Tiksliau, eilės gimsta, kai apima melancholija… O šiaip, nesijaučiu vieniša.

– Dar gerbiamas R. Tamašauskas apie Jūsų eiles sakė: „Eilėraščiuose išsiskyrimai ir praradimai nekeiksnojami, kalbantysis nėra maištininkas, priima gyvenimą tarsi likimą <…> Kartais „aš“ trapus, vienišas, suvokiantis, kad netektys brandina.“ Ar čia skaitytojui subtiliai prabylate apie tikrąją save? Ar visos šios eilėraščių įžvalgos turi biografinį atspindį Jūsų gyvenime?

– Nuo vaikystės rašiau sau, į stalčių, kai buvo liūdna, dažnai ant popieriaus guldavo ilgesys, širdgėla, skausmas. Tai savotiška terapija. Niekada nemaniau, kad kas nors dar tai skaitys. Tik po daugelio metų vaikai ir draugai paskatino ir padėjo išleisti eilėraščius. Kartais kažką parašydavau ir stebint kitus žmones.

– Esate užsiminusi, jog į poetės titulą nepretenduojate, tačiau pritariate rašytojui Vydūnui, jog būtent kuriantis žmogus yra gražus. Atskleiskite, koks tas jausmas kurti ir kuo gebėjimas išreikšti save poetiniu žodžiu Jums yra svarbus? Ar būtent tai suteikia gyvenimo pilnatvę?

– Ne tik. Gyvenimo pilnatvės neįsivaizduoju be gilaus tikėjimo, dėkingumo, noro tobulėti, dvasios ramybės, rūpinimosi kitais, artimų žmonių, geros muzikos, meno, gėlių, sugebėjimo džiaugtis kiekviena nauja diena…

Mėgstu keliauti, ypač savo automobiliu, nuolat mokytis, skaityti geras knygas, auginti įvairius augalus, žaisti šachmatais, stalo tenisą, slidinėti. Myliu žmones ir gamtą.

– Ko pasiilgstate Kėdainiuose ir ko palinkėtumėte kėdainiečiams?

– Pasiilgstu artimų žmonių, draugų… Kiekvienam linkiu atrasti save.

– Dėkoju, Irena, už pokalbį. Viliuosi, Kėdainiai ir čia prabėgęs gyvenimo laikas Jūsų širdyje visuomet turės saugią kertelę.