Charkovo karys džiaugiasi, kad jo šeima yra saugi Vilniuje

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo, Ukrainos miesto didvyrio

Charkovas turbūt yra vienintelis didmiestis Ukrainoje, kurio gatvėse ir toliau stovi barikados, nes priešo puolimas ar grupės diversantų išpuolis čia lieka labai realus.

Mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 kilometrų, visus tiltus ir toliau saugo teritorinės apsaugos kariškiai. Kadangi po Charkovą mėgstu vaikščioti pėsčias ir kalbinti žmones, tą patį darau ir eidamas tiltu.

Dalis tiltą saugančių kariškių, taip, kaip ir dauguma kasdienius sprogimus išgyvenančių gyventojų, yra nerimastingi ir nekalbūs, tačiau dalis noriai pabendrauja. Nors pats nerūkau, bet čia kišenėje visada nešiojuosi cigarečių pakelį, kad pašnekovą galėčiau pavaišinti ir lengviau prašnekinti.

Nuvykęs mikroautobusu į toli nuo centro esantį Naujosios Bavarijos mikrorajoną fotografuoti naktinio raketos sugriovimo, irgi užkalbinau čia esančio tilto saugotoją. Vos išgirdęs mano žodžius, jog esu iš Lietuvos, karys iki ausų išsišiepė ir ėmė dėkoti visiems lietuviams už pabėgėlių priėmimą ir siunčiamą karinę pagalbą.

Vyriškis prisistatė Romano vardu ir papasakojo, kad jo žmona su jų devyniolikamete dukra ir dešimtmečiu sūnumi jau pusmetį gyvena Vilniuje. Visai trijulei pavyko laimingai pabėgti iš Kijevo prieigoje esančio Irpinio, kuriame per Rusijos okupaciją dėjosi košmariški dalykai.

„Aš niekuo jiems padėti nebegalėjau, nes pirmą karo dieną pasiprašiau priimamas į gynėjus ir buvau pasiųstas kasti apkasų Kijevo pakraštyje, tad mašiną pabėgėlių kolonoje per vadinamąjį žalią koridorių vairuoti gavo žmona, nors ji iki tol tik iki darbo ir atgal važiuodavo“, – pasakojo Romanas.

Vyriškis iki karo sostinėje dirbo advokatu, o vasario 24 rytą atsibudo netikėtai anksti, ketvirtą valandą, ir įsijungęs kompiuterį pamatė Rusijos caro Vladimiro Putino pareiškimą apie pradedamą vadinamąją specialią operaciją.

Kelias valandas pamąstęs, ką daryti prasidėjus Maskvos agresijai, Romanas nusprendė vykti į karinį komisariatą ir įsitraukti į savanorių gynėjų gretas. Kadangi dėl daugybės į užsienį ar Vakarų Ukrainą bėgančių žmonių Irpinio gatvės buvo užkimštos mašinų, vyriškis iki komisariato numynė dviračiu.

Ten pasakė, jog pagal formalius reikalavimus jie privalo jį visų pirma pasiųsti į medicininę komisiją. Romanas dviračiu skubiai numynė iki poliklinikos, tačiau pamatęs ten prasidėjusį sumišimą ir supratęs, kad komisijos praeiti nespės, nuskuodė atgal į komisariatą.

Ten situacija jau buvo pasikeitusi, niekas nebereikalavo medicininės apžiūros, o tik klausė, kur norėtų tarnauti. Pasakęs, kad pageidauja teritorinėje apsaugoje sužinojo, kad netrukus atvyks autobusiukas jį ir dar kelis kitus savanorius paimti.

„Vežant autobuse mums išdalino ginklus ir liepė patiems iš dėžių į kišenes prisikrauti šovinių. Kitą rytą miške šalia autostrados liepė kasti apkasus ir ruoštis Kijevo gynimui.

„Mintyse tada galvojau – bus šakės, su šautuvais ir keliomis granatomis neturime jokių šansų sulaikyti tankus“, – prisiminė Romanas.

Blogiausia, kad kariai neturėjo net pakankamai kastuvų apkasams ruošti, juos bei prieštankines raketas „Javelin“ ir maistą bei šiltus rūbus savanoriai atvežė tik po kelių dienų.

„Aš grioviui kasti pasidariau lopetėlę nuo granatsvaidžio „Stinger“ dangtelio ir rausiau žemę nebodamas susidariusių kruvinų nuospaudų. Buvo labai šalta, nes išvažiavau su sportiniais rūbais ir batais manydamas, kad gausiu karinę aprangą, o visą pirmą savaitę nieko negavom, teko miške gyventi spaudžiant keliolikos laipsnių šalčiui“, – prisiminė karys.

Nebeiškentęs šalčio vyras paskambino namo žmonai, kad ši atvežtų šiltų rūbų, o žmona sako – nieko neatvešiu, nes nebėra tilto per Irpinio upelį. Tai karį ir nuliūdino, ir pradžiugino.

Tapo aišku, kad ukrainiečiams susprogdinus tiltą Maskvos tankai nebegalės prasiveržti į Kijevą, ir šio gynėjai gavo papildomo laiko paruošti geresnius įtvirtinimus ir gauti geresnės ginkluotės.

„Aš apkasuose pergyvenau ne dėl savo gyvybės, bet dėl Irpinyje likusios šeimos, nes toje pusėje dieną ir naktį girdėjosi sprogimai. Neramu buvo ir dėl to, ar sprukdama iš ten žmona sugebės išvairuoti mašiną pažliugusiais miškų keliais ir pelkėmis“, – teigė Romanas.

Šeimai pavyko kartu su kitų mašinų kolona sėkmingai ištrūkti iš Irpinio. Permiegoję pas bičiulius Bila Cerkvos mieste, o vėliau kiek pagyvenę pas tolimus giminaičius Ternopolyje, jie apsisprendė vykti į Lietuvą. Žmona pageidavo važiuoti į Bulgariją, tačiau dukra išsiaiškino, kad galės tęsti mokslus Vilniuje, todėl apsisprendė vykti ten ir dabar nesigaili.

„Mūsų šeimai tai ne pirmas pabėgimas – 2014 metais kilus karui Donbase sprukome iš Donecko į Kijevą, butą išsinuomojome Irpinio priemiestyje, nes čia pigiau ir geras susisiekimas su sostine“, – teigė karys.

Okupantams atsitraukus nuo Kijevo, Romanas su kolegomis buvo dviem mėnesiams perkelti į Bučą, o vėliau išsisiųstas į Charkovą, kur dabar saugo įvairius objektus.

Labiausiai atmintin Romanui įstrigo žmonių gelbėjimas Gustomelio mikrorajone Moščicėje. Ten vykti nusprendė du apkasų kolegos, Jura ir Vitalikas, kurių vienas norėjo nuo bombų lietaus gelbėti tėvus, o kitas – savo nuotaką.

Būrio vadui leidus vyriškiams buvo išskirtas autobusiukas, o prie gelbėjimo operacijos prisijungė ir Romanas.

Važiuojant Gustomelio link vaizdas vis prastėjo. Mat negalėdami pervažiuoti Irpinio upelio, Bučoje įsitvirtinę okupantai keršydami iš tankų šaudė į Kijevo pusę, tačiau bombos sostinės nepasiekė, o dauguma jų krito į Moščicę Gustomelyje.

„Pakelyje prie barikados mus sustabdė gvardiečiai, o kai nurodėme, kur vykstame, sako, ar pamišot, ten šiandien be perstojo lekia bombos. Artėjant prie gyvenvietės darėsi vis kraupiau, abejose kelio pusėse degė namai arba rūko jų liekanos, ore visą laiką švilpė skeveldros ir girdėjosi kurtinantys sprogimai, nesimatė nė vieno žmogaus, nes visi buvo išsibėgioję arba slėpėsi rūsiuose ir meldėsi, kad kas nors atvyktų juos išvežti“, – pasakojo Romanas.

Kariui labiausiai atmintin įstrigo vaizdas, kai iš rūsio suvedus žmones į autobusiuką ir ruošiantis važiuoti, pamatė iš toli jų link bėgančią moterį, kuri rankoje laikė kūdikį, o vežimėlyje stūmė trejų metukų mergaitę.

„Bėgau jai padėti ir meldžiausi, kad parazitai okupantai specialiai į mus nesitaikytų. Tos kelios minutės pavirto amžinybe, bet viskas baigėsi laimingai“, – su šypsena veide atsiduso Romanas.

Paklausus, ar palaiko ryšius su Donecke likusiais draugais ir giminaičiais, kario veidas surimtėjo. Vyriškis papasakojo, kad beveik visi jo klasiokai liko gyventi rusų okupuotame Donecke, o vienas net buvo tapęs minėtos pseudorespublikos armijos pulkininku, labai įtakingu asmeniu, bet neseniai žuvo.

Donecke likę klasiokai nutraukė su Romanu ryšius, net ir tie, kuriuos laikė savo draugais. Į Kijevą atsikraustė keturi vaikinai iš paralelinių klasių, tačiau nė vienas nepanoro imti pavyzdžio iš Romano ir tapti savanoriu Ukrainos gynėju.

Liūdniausia, jog kaime netoli Donecko likusi gyventi Romano sesuo bei mama kategoriškai šiame kare palaiko Putiną ir su juo irgi nebebendrauja.

„Sužinojusi, kad čia tapau radikalios „Laisvės“ partijos nariu, mama mano žmonai pasakė, kad tapome „banderovcais“ ir nenori su mumis, fašistais, turėti jokių reikalų“, – krimtosi Romanas.

XX amžiaus pirmoje pusėje tapęs patriotinių partijų ideologu ir raginęs dėl nepriklausomybės kovoti su Rusija Stepanas Bandera Vakarų Ukrainoje yra laikomas nacionaliniu herojumi. Rusakalbiai Rytų Ukrainos gyventojai yra įtikėję sovietmečiu Maskvos skleistu melu, kad S. Bandera buvo nacistų sąjungininkas, ir jį niekina, o imdami pavyzdį iš V. Putino Ukrainos patriotus vadina „banderovcais“.

„Kai sužinojau, kad per mirusiųjų laidojimo dieną kapinėse vienas mylimas dėdė pareiškė, jog tapau fašistu ir niekas manęs gimtame kaime nebenori matyti, pasidarė labai skaudu“, – pasakė Romanas ir susigraudinęs servetėle ėmė šluostytis ištryškusią ašarą.

Karys atsiprašė už silpnumo akimirką ir paaiškino: „Mes juk buvome labai glaudi ir draugiška giminė, vaikystėje daugiausia žaidėme kartu su pusbroliais ir pusseserėm, o dabar per Maskvos intrigas tapome priešais“.

Romanas džiaugėsi nors tuo, jog vienas pusbrolis, mamos sesers sūnus, neseniai su juo atnaujino ryšį. Iki šio karo pusbrolis teigė, jog yra apolitiškas, jog jis yra ūkininkas ir jam svarbu geras derlius, o ne tai, ar kaimas bus Rusijos, ar Ukrainos teritorijoje.

Tačiau per dabartinę okupaciją rusų kariai išvogė jo grūdus ir žemės ūkio techniką, todėl pusbrolis parašė, kad buvau teisus sakydamas, kad reikia rinktis ne Rytų barbarus, o su Vakarais išvien einančią Ukrainą. Pusbrolis dar parašė, kad didžiuojasi Romano sprendimu kovoti už Ukrainą.

„Manimi didžiuojasi ir žmona su vaikais, bet jie kartu ir labai pergyvena, nes esu arti fronto. Suprantu ir pats, kad visko gali nutikti, tačiau man žymiai lengviau stovėti sargyboje, kai žinau, jog šeima yra saugi Lietuvoje, už tai esu labai dėkingas jūsų šaliai“, – sakė Romanas.

Pokalbį su šiuo kariu turėjome užbaigti, mat tuo metu tilto apsaugininkų tikrinti atvažiavo karinė inspekcija, ir Romanas gavo eiti rodyti budėjimo žurnalą bei pasakoti smulkmenas.