Kulinarinė „Radviliados 2022“ dalis ‒ alaus sriubos ragautuvės
Rimvydas ir Anželika Laužikai Kėdainiuose virė Radvilų laikų alaus sriubą./Rūtos Švedienės nuotr.
Rūta ŠVEDIENĖ
Į Kėdainius jau ne pirmą kartą atvažiavo profesorius Rimvydas Laužikas ir jo žmona Anželika. Šįkart Miesto šventės metu jie suorganizavo gastronomijos istorijai skirtą renginį ‒ edukaciją „Pamirštos Radvilų sriubos“. Renginys vyko Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų namo kiemelyje.
Edukacinio užsiėmimo metu buvo pristatoma sriubos valgymo kultūra Radvilų aplinkoje. Aptariamos šiuolaikinėje Lietuvos gastronomijoje išnykę, bet XVII‒XIX amžiau aplinkoje buvusios populiarios sriubos: karšti ir šalti barščiai (dar vadinami lietuviška šaltsriube), alaus sriuba, vyno sriuba, duonos sriubos (gramatka, farmuška), desertinė sriuba „nic“, migdolų sriuba. Edukacinio renginio metu buvo verdama alaus sriuba pagal XVII a. Radvilų virėjo receptų knygą. Šia sriuba buvo nemokamai vaišinami edukacijos renginio dalyviai.
„Kai mes kalbame apie praeitį, labai dažnai mums trūksta vieno dėmens ‒ paragauti. Radvilų praeitis šiuo požiūriu yra gana unikali. XVII a. pabaigoje vienas iš virėjų, dirbusių Radvilų rūmuose, rašė savo užrašų knygelę. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, gaspadinės užsirašinėja receptus. Radvilų virėjo knygelė išliko.
Kai kalbame apie šiuos laikus ir gastronominę „Radviliados“ dalį, mes turime į ką atsiremti ‒ į tuos receptus, kurie išliko. Receptų daug, įvairovė didelė. Atskirą dalį sudaro tai, ką mes dabar vadiname sriubomis. Ne visada tie patiekalai buvo vadinami sriubomis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijoje barščiai niekada nebuvo vadinami sriuba. Tai buvo tiesiog barščiai. Jie buvo verdami iš barščių ‒ laukinių augalų, vėliau iš batvinių lapų.
Žirnienė irgi nebuvo vadinama sriuba. Kaip ir kopūstienė. Buvo ir vadinamų sriubomis: vyno sriuba, duonos sriuba. Sriubos galėjo būti verdamos piene, sultinyje, aluje. Tarp duonos ir alaus sriubų yra labai nedidelė riba.
Šiandien irgi ragausime alaus sriubą su pakepintos duonos kubeliais (be česnako). XVII a. yra užfiksuota, kad geriant alų į jį įberiama duonos kubelių. Kepta duona su alum ‒ gana sena tradicija. Šioje sriuboje, kurią šiandien ragausime, duonos nėra labai daug. Jei nori duonos sriubos, duonos reiktų dėti daugiau ir šviežios. Duona išsileidžia ir turime duonos sriubą.
Alaus sriuba buvo populiari visoje Europoje, ypač vidurinėje ir šiaurinėje Europos dalyse, t. y. ten, kur buvo mažiau vyno, bet daug alaus. Pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją ji buvo valgoma pusryčiams. Yra ne vienas užrašymas, kad didikai suvalgo pusryčiams šitos sriubos, ‒ taip kalbėjo gausiai susirinkusiems Rimvydas Laužikas. ‒ Šita sriuba pusryčiams buvo populiari iki pat XVIII a. antros pusės. Dar net tarpukariu ji buvo verdama. Dar taip neseniai kraštuose, kur gilios alaus tradicijos (pvz., Biržuose), alus buvo geriamas su grietine ar kiaušiniais. Dar tolimos užuominos apie alaus sriubą egzistavo. Alkoholio šitoje sriuboje praktiškai nėra, nes alus pavirtas“.
Rajono meras Valentinas Tamulis padėkojo Laužikams už prasmingus apsilankymus Kėdainiuose ir įteikė jubiliejinius Kėdainių medalius.
„Prieš kelis metus Jūs mus mokinote virti Radvilų troškinį. Norėtumėm, kad Jūs kiekvienais metais aplankytumėte mūsų miestą ir vis su naujais Radvilų laikų patiekalais supažindintumėte“, ‒ sakė meras, įteikdamas medalius.
Už galimybę virti alaus sriubą Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis padėkojo kėdainiečiui Kęstučiui Mugai, kuris paskolino renginiui krosnelę, ant kurios ir buvo verdama sriuba.
Po edukacinės pristatomosios dalies visi susirinkusieji buvo pavaišinti alaus sriuba. Gardi ji buvo, kiek kartoka dėl alaus, bet skani.
Alaus sriubos receptas
Reikia alaus. Jei alus per stiprus ar per kartus, kaip rašoma Radvilų virėjo knygelėje, skiedžiamas vandeniu. Šiais laikais mes galim pasirinkti mažiau kartų alų ir iš jo virti sriubą. Alus užvirinamas. Į kiek praaušusį alų dedama kokio nors pieno produkto. Radvilų virėjo knygelėje minimas pienas. Gali būti grietinėlė ar grietinė. Dar dedama nemažai sviesto, kiaušinių trynių arba kiaušinių su baltymu. Beriama druskos, prieskonių (kmynų, pipirų). Į lėkštę dėti gabalėliais pjaustyto balto sūrio (geriau tai būtų rūgštaus pieno sūris) ir pakepintos duonos kubelių.
