60 deimantinių metų: jausmus saugos iki paskutinio atodūsio

 60 deimantinių metų: jausmus saugos iki paskutinio atodūsio

Jurgis Rimgaudas ir Regina Muznikai atšventė deimantinį santuokos jubiliejų./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Niūri ir darganota 1963-iųjų lapkričio 7-oji. Jurgis Rimgaudas MUZNIKAS žvelgia į savo išrinktąją Reginą. Pora ką tik vienas kitam prisiekė amžiną meilę, tad subjuręs vėlyvo rudens oras jiems nė kiek nerūpi. Įsimylėjėlių mintyse – bendro gyvenimo planai, o širdyse – tvirtas pasiryžimas liepsnojančius jausmus saugoti iki paskutinio atodūsio. Neseniai Muznikai sutiko deimantinį vestuvių jubiliejų. „Kokia jūsų ilgaamžės santuokos paslaptis?“ – kiek vėliau pasiteirausiu šios poros. „Reikia rasti savo deimančiuką ir jį išsaugoti“, – atskleis Regina. O štai ir tas deimančiukas – solidus džentelmenas atveria man kiemo vartus ir palydi į vidų. Užauginusi du sūnus ir jau netgi sulaukusi proanūkių, įspūdingo dydžio name Vilainių kaime pora gyvena dviese – vėl tarsi jaunavedžiai. Peržengusią namų slenkstį mane pasveikina šeimininkė. Nors rytas, tačiau Regina jau spėjo ne tik vaišėmis nukrauti stalą, bet dar ir pasipuošti. Taigi gurkšnodami garuojančią kavą su Rimgaudu bei Regina keliaujame šešetą deimantinių dešimtmečių atgalios – ten, kur jųdviejų akys pirmą kartą susitiko.

Gražuolė balta suknele

Nedideliame Katkų kaime (Vilainių sen.) užaugęs Rimgaudas, baigęs mokslus ramiai sau ėjo vyriausiojo agronomo pareigas Šlapaberžės „Tiesos“ kolūkyje, kol vienąsyk per gegužinę kaime pamatė ją – gražuolę, vilkėjusią pranašingos spalvos suknele.

„Šlapaberžė – Reginos tėviškė. Ten, šokiuose, ir sutikau savo mergaitę, pasipuošusią balta suknele“, – it vakar mena Rimgaudas.

„Oi, jaunikis kaip tikras deimantukas buvo, – prisiminusi pirmąją pažintį su vyru, kuriam vėliau padovanojo savo širdį, nusišypso Regina. – Blykstelėjo meilė. Kai suradom vienas kitą, tai ir nebepaleidom.“

„Koks gi tas Rimgaudas buvo, kad iškart į akį krito?“ – daugiau detalių stengiuosi išsmalsauti pašnekovės.

1963-iųjų lapkričio 7-oji – porai prieš akis šeši deimantiniai dešimtmečiai./Asmeninio archyvo nuotr.

„Buvo jaunas agronomas. Ne tik jaunas, bet dar ir gražus“, – pridūrusi nusijuokia Regina.

„Važinėjau su raudona „Jawa“. Tai ką… – šypteli Rimgaudas. – Iš gegužinės parvežiau Reginą namo.“

Klausydamasi poros pažinties istorijos, šypsausi ir pagaunu save pritariamai linksint galva – tarsi pati ten būčiau buvusi ir savomis akimis regėjusi, kai Rimgaudas ir Regina raudona „Jawa“ nurūko Šlapaberžės kaimo keliuku.

„Suženijo“ visam gyvenimui

Metus padraugavusi, pora nusprendė atšokti vestuves.

„Dabar jaunieji kelia tikras puotas, o mūsų šventė buvo paprasta, – taria Regina. – Mašina – viena nedidelė, muzikantai – vietiniai.“

Vis tik pažvelgusi į poros vestuvių nuotrauką, suprantu, jog Regina kuklinasi: nuotaka vilki dailią nėriniuotą suknelę, jos plaukus ir pečius gaubia nuometas, o jaunikis svarbiausiai gyvenimo šventei išsirinko juodą kostiumą ir baltą peteliškę. Tad abu atrodė išties puošniai.

„Susituokėme Kėdainių civilinės metrikacijos skyriuje, o vestuvių šventė buvo kaip turi būti – dvi ar tris dienas, – dėsto Rimgaudas. – Pirmiausia šventėme Reginos pusėje, o paskui – mano.

Vėliau važiavom į Vilnių šliūbo imti. Sostinėje gyveno Reginos giminės, tai jie ir sutarė dėl ceremonijos bažnyčioje. Taip buvom suženyti visam gyvenimui.“

Jaunikis kaip tikras deimantukas buvo. Jaunas agronomas. Ne tik jaunas, bet dar ir gražus.  Kai suradom vienas kitą, tai ir nebepaleidom.

Regina

Bluosto nesudėjo, kol sulaukė vyro

Kai Regina ir Rimgaudas tuokėsi, nuotaka dar buvo studentė. Medicinos mokykloje Utenoje besimokiusią žmoną Rimgaudas važiuodavo lankyti. Kartą beatvykstančio mylimo vyro bluosto nesudėjusi Regina laukė iki juodžiausių sutemų.

„Važiavau autobusu į Uteną pas žmoną ir prie Taučiūnų autobusas sugedo, – pasakoja pakeliui pas mylimąją anuomet netikėtai įstrigęs Rimgaudas. – Kol pakeitė autobusą, tai į Uteną atvykau juodą naktį. O aš ten pirmą kartą. Kaip rasti Reginą? Gerai, kad viena moteriukė ėjo, paklausiau jos. „Gi va – šviesa dega. Ten ją ir rasi“, – parodė praeivė. Pataikiau. Nors buvo pirma valanda nakties, Regina nemiegojo – manęs laukė.“

„Žinoma, laukiau. Juk nerimavau. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, tai ir pranešti nebuvo kaip. Jaudinausi“, – neslepia ji.

Šeimos židinį kurstė Šlapaberžėje

Vedybos Reginai nesutrukdė baigti mokslų. Kovą, praėjus keliems mėnesiams po tuoktuvių, tapusi diplomuota medicinos sesele, ji grįžo į gimtąją Šlapaberžę, kur Rimgaudas toliau dirbo vyriausiuoju „Tiesos“ kolūkio agronomu, o Regina gavo paskyrimą darbuotis Kėdainių ligoninei priklausiusiame Šlapaberžės proftechninės mokyklos medicinos punkte.

„Šlapaberžėje buvom pasistatę ir savo namuką, nes tikėjomės čia būti ilgai, – taria Rimgaudas. – Bet pasikeitė valdžia ir nusprendė mane išvaryti, nors dirbti man sekėsi gerai. „Tiesos“ kolūkio derliai buvo geri. Pasitaikydavo metų, kai derlingumu lenkėm net Žemdirbystės instituto eksperimentinį ūkį.“

„Taip, „Tiesos“ kolūkis buvo turtingas“, – vyrui pritaria Regina. „Išdirbau ten devynerius metus ir nenorėjau išeiti, bet mane pradėjo gąsdinti. Pasirinkau ramybę ir atėjau į Kėdainių žemės ūkio valdybą. Čia dirbau rajono vyriausiuoju agronomu – važinėdavau po kolūkius. Kėdainių rajone visi keliukai mano išvažinėti“, – prisimena Rimgaudas.

Šeimos nuotrauka ypatinga proga – kai Rimgaudui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio agronomo garbės vardas ir titulą liudijantis medalis./Asmeninio archyvo nuotr.

„Ar Kėdainių žemės tokios derlingos, kaip jas giria?“ – pasiteirauju kone kiekvieną rajono lopinėlį regėjusio ilgamečio agronomo. „Nepasakyčiau. Visokios žemės yra ir Kėdainiuose: ir smėlingos, ir molingos, ir juodžemio“, – pasidalina.

Rimgaudui pakeitus darbovietę, šeima iš kaimo atsikraustė į miestą – įsikūrė Liepų alėjos daugiabutyje. Regina pradėjo dirbti Kėdainių elektros aparatūros gamyklos medicinos punkte.

Išėjęs į pensiją tapo ūkininku

Kėdainių vyriausiuoju agronomu Rimgaudas dirbo iki pensijos, o vėliau ėmėsi ūkininkauti.

„Tiek metų išdirbau, o pensiją man paskaičiavo 260 litų. Kaip gyventi? – nusistebi jis. –Griebiausi ūkininkauti savo ir Reginos tėvukų žemėje. Taip ir važinėdavau: Reginos tėvuko žemė Šlapaberžėje, o mamos – Peiksvoje (Vilainių sen.), mano tėvukų – Aristavoje. Vargais negalais, kad netektų tiek važinėti, iš Aristavos žemę atsikėliau į Peiksvą. Didesnis plotas jau buvo vienoje vietoje ir reikėjo mažiau lakstyti.

Ūkininkauti sekėsi neblogai. Kaip matot, ir namuką pasistačiau, ir vaikams dar padėjau.“

„Nieko sau namukas, Rimgaudai. Juk čia trys šeimos gyventi tilptų“, – pareiškiu aš. „Bet dirbti reikėjo daug“, – pabrėžia šeimininkas.

Reikia jausti atsakomybę už šeimą. Yra vaikai, tai kaip tu juos paliksi? Turi galvoti, kaip užauginsi.

Rimgaudas

Ar lengva ūkininko žmonos dalia?

„O Jūs, Regina, netikėtai tapote ūkininko žmona. Tai privilegija ar rūpestis?“ – nusišypsome abi, kai pašnekovė pastebi, jog atsakymą pirmiausia perskaitau jos akyse ir giliame atodūsyje.

„Kai vyras ūkininkavo, tai liepdavo man cukrinius runkelius ravėti, – juokiasi Regina. – Vėliau tuos cukrinius padėdavau nuimti, taip pat akmenis laukuose rinkdavau. Visokių darbų teko.“

„O kiek dabar ūkio beliko?“ – pasiteirauju. „Turime daržą, nedidelį šiltnamį ir penkias višteles, – išvardija šeimininkė. – Visko turime, tad gyvenimu nesiskundžiame, tik sveikatos galėtų būti daugiau.“

„Darbų apie namus užtenka. Abu turim kuo užsiimti. Pagulėti mažai tenka. Einam ir einam“, – veiklia kasdienybe pasidalina Rimgaudas. „Bet judėti reikia, tai viskas gerai. Gyventi kaime tikrai gera“, – nuovargiui ir garbingam amžiui nepasiduoda Regina.

Pačių užaugintas maistas ir nesibaigiantys darbai darbeliai, vis raginantys pajudėti, matyt, puikus jaunystės eliksyras – pora išties atrodo kone dešimtmečiu jauniau. Tad man visai nesinori patikėti, jog Regina netrukus sutiks apvalų 80-ąjį jubiliejų, o Rimgaudas minės 88-ąją gyvenimo sukaktį.

Širdies palaima

„Dar mes labai mylime gėles, – atskleidžia pašnekovė. – Nors daug vargo dėl tų žiedų grožio, bet auginame gėlių daug ir visokių – visos gausiai dera, o ypač įspūdingai – hortenzijos. Mane net hortenzijų karaliene vadina, – prasitaria Regina. – Žmonės stebisi, kam jums tiek gėlių. Bet man gėlės – sielos gydytojai, – poetiškai taria šeimininkė. – Širdis atsigauna rūpinantis gėlėmis. Pražysta koks naujas žiedas ir džiaugsmą suteikia.“

Išsirinko deimantą ir daug nešlifavo

Besikalbėdama su deimantinę santuokos sukaktį švenčiančia pora, susidarau įspūdį, jog Rimgaudas – griežtesnio būdo, tvirto žodžio, o Regina – šeimos diplomatė. Taigi darsyk grįžtu į praeities dienas ir pasmalsauju, ar pradėjus vedybinį gyvenimą, stipriai teko gludinti charakterius?

Mintimis pirma pasidalija Regina: „Svarbiausia žinoti, kad žmogaus nepakeisi. Gludinti truputį reikia, bet mažai – reikia prisitaikyti.“

„Reginos charakteris, kaip ir moters: kartais kai užbanguoja, tai visaip būna, – nusijuokia Rimgaudas, tačiau sykiu šyptelėti priverčia ir žmoną. – Bet praeina ir vėl gerai. Ką padarysi.“

„Taip, taip, moters nuotaikų viražai – išties ne ta kova, kurią įmanoma laimėti“, – pritardama Rimgaudui pašmaikštauju ir aš.

„Vis tik po 60-ties bendro gyvenimo metų mudu šiek tiek pasikeitėme. Atsirado daugiau sutarimo ir suprantame vienas kitą geriau“, – sako Regina.

„Labiau prisitaikome vienas prie kito. Juk kito kelio jau nėra“, – darsyk mudvi su Regina prajuokina Rimgaudas.

Vieninteliai giminėje

Pora sako, jog šeši santuokos dešimtmečiai praskriejo greitai – sunku net patikėti, kiek metų išsirikiavo už nugaros. Giminėje jie vieninteliai sulaukę deimantinių vestuvių jubiliejaus.

„Mano tėvukas mirė labai anksti – 1943-iaisiais, karo metais. Arklys spyrė ir trūko jam žarnynas. Tada pagalbos žmonės taip greitai juk nesulaukdavo. Pragulėjo per naktį tėvukas namie, o kitą rytą, kol su arkliais nuvežė, tai ligoninėje jis tuoj ir mirė“, – su liūdesiu pasakoja Rimgaudas.

„O mano tėvelis už mamą buvo vyresnis 13 metų, tad irgi anksčiau mirė – nesulaukė nei auksinių vestuvių“, – gyvenimo detalėmis pasidalija Regina ir kelissyk aplink pirštą apsuka kadaise Rimgaudo jai su meile užmautą, specialiai išgraviruotą tuoktuvių žiedą.

Pora sako, jog šeši santuokos dešimtmečiai praskriejo greitai – sunku net patikėti, kiek metų išsirikiavo už nugaros. Giminėje jie vieninteliai sulaukę deimantinių vestuvių jubiliejaus.

Aut. past.

Su seserimis pasikalba kasdien

Regina užaugo drauge su dar dviem seserimis. Visos gražiai sutarė ir artimą ryšį išsaugojo iki šiol.

„Aš buvau antras vaikas šeimoje, bet tarp manęs ir kitos sesers amžiaus skirtumas tik 11 mėnesių, tad, galima sakyti, esame bendraamžės, – nusišypso Regina. – Labai džiaugiuosi, kad visos trys dar esame gyvos. Viena sesuo gyvena Vilniuje, kita – Kaune. Beveik kasdien bendraujame telefonu. Rimgaudas man net pavydi, nes jis savo vienintelės sesers jau nebeturi, o ir jo draugų gyvų mažai belikę…“

Anksti tapo savarankiškas

Rimgaudas augo su penkeriais metais vyresne seserimi. Anksti likę be tėvo, vaikai turėjo anksčiau tapti ir savarankiškais.

„Mama ištekėjo antrą kartą, bet patėvis – ne tėvas, – taria Rimgaudas. – Atsistoti ant kojų man labai padėjo sesuo. Per visas moksleivių atostogas aš dirbau: ir melioracijoj, ir statyboj, ir kelių valdyboj. Reikėjo užsidirbti, kad galėtum gyventi. Kadangi sesuo daug dirbo, tai ir mane visad paskui tempė į darbus.

Kai vėliau jau mokiausi Žemės ūkio akademijoje, pusei metų išvažiavau padirbėti į Kazachstaną.  Dirbom statybose. Penki vyriukai studentai su kastuvais iškasėm rūsį bulvių saugyklai ir statėm tą saugyklą. Kazachai neturėjo jokio supratimo apie kubus, o užmokestis priklausydavo nuo to, kiek kubų žemių iškasei. Tai mes per dieną uždirbdavom po 17-ka darbadienių, kol kiti – po vieną ar du. Neblogai tada uždirbau: pusantros tonos kviečių ir dar pinigų.

Kai grįžau, čia kolūkis biednas buvo, tai pardaviau tų kviečių ir dar pinigų prisidūriau. Taip pat gaudavau stipendiją ir jau galėjau gyventi – nereikėjo paramos.

Jaunystėje nelengva buvo – teko labai daug dirbti.“

„Reikia jausti atsakomybę už šeimą. Jeigu sukūrei šeimą, yra vaikai, tai kaip tu juos paliksi? Turi galvoti, kaip užauginsi. Reikia daugiau atsakomybės ir brandumo.“

Rimgaudas

Pomėgį perėmė sūnus

Muznikų svetainės sieną puošia įspūdinga vietinių miškų raguočio kaukolė su ragais. Tai Rimgaudo medžioklės trofėjus. Tiesa, dabar šeimininkas šio pomėgio jau atsisakęs, bet tėčio pėdomis žengia jaunėlis sūnus Dainius.

„Kai pradėjau dirbti kolūkyje, ten sutikau bičiulių medžiotojų. Aš, agronomas, ir kolūkio zootechnikas įstojome į medžiotojų būrį. Medžiojau daugiau kaip 50 metų, – paskaičiuoja Rimgaudas ir kviečia pasigardžiuoti dar keliais gabalėliais iš sūnaus sumedžioto elnio mėsos pagamintos dešros.

Didelis džiaugsmas – vaikai šalia

Muznikai užaugino sūnus Gintautą ir Dainių. Įdomi detalė, kad jaunėlio vardą Regina išgirdo sapne. Pora didžiuojasi turėdama keturis anūkus ir spėjusi sulaukti jau dviejų proanūkių.

„Anūkai gyvena Vilniuje, bet grįžę visada aplanko. O ypač džiaugiamės tuo, kad abu mūsų sūnūs Kėdainiuose. Taigi jaučiame nuolatinį rūpestį ir dėmesį, – apie brangiausią per gyvenimą sukauptą turtą – artimą ryšį su atžalomis ir jų šeimomis, prabyla Regina. – Neturim bėdų. Gal todėl ir gyvenam ilgai.“

Deimantinės santuokos receptas

„Rimgaudai ir Regina, ką patartumėte šiuolaikinėms poroms, kad ir jos sulauktų deimantinių vestuvių?“ – paprašau santuokos jubiliejų neseniai atšventusių Muznikų.

„Reikia jausti atsakomybę už šeimą, – tvirtai taria Rimgaudas. – Jeigu sukūrei šeimą, yra vaikai, tai kaip tu juos paliksi? Turi galvoti, kaip užauginsi. Reikia daugiau atsakomybės ir brandumo.“

„Kodėl jaunimas nesistengia nė kiek prisitaikyti vienas prie kito? Juk visi ateina iš skirtingų šeimų, kiekvienas atsineša savo supratimą, tad reikia prisitaikyti. Taip pat poroms linkiu pagarbos ir sutarimo“, – ilgametės santuokos receptą užbaigia Regina ir šiltai žvilgteli į šalia sėdintį prieš 60 metų rastą savąjį deimančiuką.

5 Komentarai

  • O medalį reikia duot ir Reginai,kuri taip supratingai nespausdama šlifavo savo Deimantą.

  • Jau ir mes su vyru 52 metai kaip drauge. Būtų labai malonu sulaukti tokio gražaus jubiliejaus. Na žinoma man su vyru, dar reikia peržengti 55 metų slenkstį, tada jau svajoti apie deimantinį jubiliejų.

  • Nuostabi išmintinga pora! Iš nuotraukos matosi kokie žvalūs ir darbštūs, stiprūs senjorai. Ilgų sveikatos metų jums dar!
    Ir dar. Labai gražiai parašytas tekstas. Puiki žurnalistė Akvile, jos tekstai visada žavi.

    • Ačiū jums už kiaušinius, dešras, daržoves, medutį.

  • LIKITE SVEIKI IR PADĖDANTYS VIENAS KITAM.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video