40-ies dienų kelionė į Šviesą

„Kai Dievo gyvenimą projektuojame į save, tuo patys gyvename, tada galime pajusti ir tikrąją šių švenčių prasmę: Kalėdos pirmiausia būna ne apie blizgiai supakuotas dovanas, o Velykos – ne apie kuo gražiau nudailintus margučius“, – primena Kėdainių dekanas, Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Žydrūnas Paulauskas. – Viešpaties Jėzaus gyvenimo įvykius nuosekliai švenčiame per visus liturginius metus. Kalėdos, Velykos yra jo gyvenimo ir taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo įvykiai.“ Vis tik dvasininkas pabrėžia niekada nesiekiantis įvertinti, kiek giliai žmogus yra tikintis – jis sveikina ir laimina kiekvieną į bažnyčią atėjusį švęsti Kristaus prisikėlimo. Su jau beveik dvejus metus Kėdainių dekano pareigas einančiu kunigu Ž. Paulausku kalbamės apie nedažnai aptariamą Didžiosios Velykų savaitės simboliką, religinių švenčių reikšmę šiuolaikinei visuomenei ir apie tai, ką praranda žmogus, jėgas bei laiką aklai sutelkdamas vien į materialiąsias pasaulio gėrybes, o į Dievą savo sielą atgręžiantis tik tamsiausiomis būties akimirkomis.

Minime išganymo įvykius

Prieš Šv. Velykas tikintieji kviečiami leistis į 40-ties dienų gavėnios kelionę, kurioje, atsisakydami žemiškojo pertekliaus, jie raginami atsidėti rimčiai, atgailai, permąstyti savo gyvenimą ir ryšį su Dievu.

„Jeigu visą gavėnią gyvenome krikščioniškai, tada į Viešpaties prisikėlimo šventę ateiname turėdami tvirtą santykį su Dievu, – apibendrina kunigas Ž. Paulauskas ir priduria, kad gavėnia baigiasi su Didžiąja savaite, prasidedančia Verbų sekmadienį. – Nors mes vadiname Verbų sekmadieniu, bet iš tikrųjų tai yra Palmių sekmadienis, kada minimas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę – į savąjį miestą, kuris jį priėmė labai džiaugsmingai – kaip Mesiją, šaukė „garbė Viešpačiui“, tiesė savo drabužius, palmių šakas, o paskui labai greitai viskas pasikeitė – tie patys žmonės šaukė „ant kryžiaus jį“ ir nukryžiavo.

Verbų sekmadienį mes pradedame minėti esminius mūsų išganymo įvykius.“

Ypatingos šv. Mišios

Prieš pat Velykas prasideda Didysis tridienis – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Kėdainių dekanas kunigas Ž. Paulauskas tikintiesiems primena kiekvienos iš šių dienų religinę simboliką bei tradicijas.

„Didysis ketvirtadienis yra Eucharistijos įsteigimo šventė. Ryte vyskupijų katedrose aukojamos Krizmos – vadinamosios, šventosios Mišios, kurias aukoja vyskupai kartu su visais vyskupijos kunigais. Dalyvauti kviečiami ir tikintieji, – pasakoja dvasininkas. – Šiose Mišiose minimas kunigystės įsteigimas, Eucharistijos įsteigimas, šventinami trys šventieji aliejai, kurie paskui keliauja į vyskupijos bažnyčias ir ten naudojami liturgijoje visus metus.

Šie aliejai naudojami ypatingais atvejais: per Krikštą, per Sutvirtinimą, teikiant kunigystės, vyskupo, diakono Sakramentus, šventinant naują bažnyčią, taip pat ligonių Sakramentui.

Šis aliejus, gaminamas iš alyvuogių aliejaus ir kvepalų mišinio, yra labai sena bažnyčios tradicija, atėjusi iš ankstesnių kultūrų. Seniau semitų kultūroje karaliai buvo ne karūnuojami, o patepami.

Aliejaus simbolika, kai tavo kakta patepama šventąja Krizma, reiškia, kad tu esi Dievo vaikas. Lygiai taip pat ir ligonių aliejus. Nors vadiname paskutiniu patepimu, bet iš tikrųjų ligonis patepamas šventintu aliejumi, kad Dievas jam suteiktų sveikatos. Taigi tai džiaugsmo aliejus, džiaugsmo ženklas.“

Kunigai atnaujina įžadus

Didįjį ketvirtadienį, švenčiant, kaip minėta, ir kunigystės įsteigimą, kunigai atnaujina savo tarnystės įžadus.

„Mes prieš keliasdešimt metų – aš pats prieš 30 metų – gavome įšventinimus ir pasižadėjome skelbti Evangeliją, bet kasmet šiuos pažadus atnaujiname šventosios Krizmos Mišių metu Didįjį ketvirtadienį tikinčiųjų ir vyskupo akivaizdoje, – pasakoja Kėdainių dekanas kunigas Ž. Paulauskas. – Vakare aukojamos Paskutinės Vakarienės Šventosios Mišios, kai minimas Eucharistijos įsteigimas – Švenčiausiojo Sakramento ir Šventųjų Mišių įsteigimas, kada Jėzus valgė paskutinę vakarienę su savo mokiniais. Jos metu davė duoną ir sakė: „Imkite – tai mano kūnas.“ Davė vyną ir tarė: „Imkite – tai mano kraujas.“

Varpai ir vargonai nutyla

Didysis ketvirtadienis ypatingas ir dar viena – varpų užsigavėjimo tradicija.

„Mūsų krašte Didįjį ketvirtadienį giedamas garbės himnas. Tada skambinama visais varpais varpeliais. Taip pat tai būna paskutinis kartas, kai grojama vargonais, kai naudojami varpai, – akcentuoja dvasininkas. – Nuo tada nei Didįjį penktadienį, nei Didįjį šeštadienį bažnyčioje niekur neišgirsite varpo skambesio, nes Kristus mirė ir nieko nėra.“

Bažnyčios – be šv. Mišių

Ši diena – Didysis penktadienis, liturgijoje yra išskirtinė. Tai Kristaus kančios penktadienis, kada, pasak kunigo Ž. Paulausko, niekur visame pasaulyje neaukojamos šventos Mišios.

„Taip pagerbiama Kristaus mirties kančia, nes šią dieną Kristus mirė. Paskui pavakary ar vakare vyksta Kristaus kančios ir Kryžiaus pagerbimo pamaldos, – paaiškina dvasininkas. –Mums kryžius yra išganymo ženklas, o antikiniais laikais tai buvo baisios mirties bausmės priemonė, kuri mums tapo išganymo ženklu per Jėzaus mirtį. Paskui, kai per Velykas mes švenčiame Viešpaties prisikėlimą, mes pagerbiame tą baisų įnagį, tapusį Dievo meilės mums ženklu.

Taigi Didįjį penktadienį neaukojamos šventosios Mišios, kada duona ir vynas perkeičiama Kristaus kūnu ir krauju. Tada tai nevyksta, – pabrėžia Kėdainių dekanas. – Bet mes renkamės į pamaldas, skaitome Šventąjį Raštą, meldžiamės, skaitome Kristaus kančios istoriją, pagerbiame Šventąjį Kryžių: anksčiau žmonės jį pabučiuodavo, o dabar, kai pandemija viską išderino, galima atėjus priklaupti, nusilenkti. Tada dalinama Šventoji Komunija ir taip šios pamaldos užsibaigia.“

Švenčia jau išvakarėse

Didysis penktadienis yra laikas, kai bažnyčia gedi prie Kristaus kapo – kaip ir Didįjį šeštadienį, tačiau tądien vakare jau pradedama Velykų vigilija. Kaip paaiškina kunigas Ž. Paulauskas, vigilija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia budėjimą.

„Pradedant Velykų vigiliją, bažnyčia švenčia Kristaus prisikėlimą, – dėmesį atkreipia dvasininkas. – Taigi iš tikrųjų Velykas pradedame švęsti Didžiojo šeštadienio vakarą, nes Didžiojo šeštadienio liturgija jau yra Velykų liturgija.

Tą vakarą mes turime keletą liturgijų: Žiburių, Krikšto ir Aukos. Tai ilgos pamaldos, bet tai jau yra tikros Velykos, kada šventinama ugnis, žvakės, vanduo Krikštui, kada bažnyčioje krikštijami suaugę žmonės ir kartu suteikiamas Sutvirtinimo Sakramentas, kurį dažniausia teikia vyskupas, bet Velyknakčio laiku gali teikti ir kunigas su vyskupo leidimu. Tada po užsigavėjimo pirmą kartą skamba varpai ir giedama „Aleliuja“.“

Ne matuoja, o laimina

Tris dešimtmečius Evangeliją skelbiantis Kėdainių dekanas kunigas Ž. Paulauskas pastebi, kad šiuolaikiniai žmonės labiau sureikšmina materialiąją švenčių pusę, o ne dvasinę simboliką: per Velykas svarbiau tapo lyginti, kieno margutis dailesnis, o per Kalėdas varžytis kuo įspūdingesnėmis dovanomis ar vaišių stalu.

„Gaila, bet tai iš tiesų labai jaučiasi. Kurie dalyvauja bažnyčios gyvenime, daugiau domisi, tie turi krikščionišką supratimą apie Velykas. Bet labai daug žmonių į bažnyčią ateina vien tik į Prisikėlimo mišias ar į Kalėdų nakties mišias.

Mes, kunigai, dėl to jų tikrai nekaltiname. Jiems paprasčiausiai nepažįstamas liturginis vedimas per visus metus – kada švenčiame Viešpaties Jėzaus gyvenimo įvykius ir patys tais įvykiais gyvename. Tada mums Velykų, Kalėdų šventės yra visai kitokios – ne vien puošnios eglutės ar margučių ridenimas.

Bet ačiū Dievui, kad žmogus ateina, nors ir neturėdamas to gilaus supratimo, – pabrėžia dvasininkas Ž. Paulauskas. – Mes, kunigai, nesame tie, kurie vertiname, kiek giliai tiki į bažnyčią atėjęs žmogus. Mes skelbiame Dievo žodį ir džiaugiamės, kad atėjai, sveikiname tave su Viešpaties prisikėlimu, nes norime, kad Dievo ramybė ateitų į tavo gyvenimą.“

Laimingesni – pasitikintys Dievu

Daugelis pastebi, jog šiuolaikinis žmogus, pradėjęs gyventi sotesnį, saugesnį ir materialiai turtingesnį gyvenimą, atitolsta nuo Dievo ir tikėjimo. Galbūt čia verta ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl neretai pertekliuje egzistuojanti šių laikų visuomenė, kenčia dvasinį skurdą. Ar tai kaina, kurią mokame atskyrę save nuo Dievo?

„Mes tikime, kad mums bus gerai, kai turėsime gerai apmokamą darbą, gražius namus, naują automobilį… Bet vis negana ir negana – kad ir kiek beturėtume, nesijaučiame laimingi, – pastebi kunigas Ž. Paulauskas. – Jau antikos filosofai sakė, kad niekas negali užpildyti žmogaus širdies – tik vienas Dievas. Pažiūrėkime – kiek yra turtingų, bet nelaimingų žmonių, kiek yra vis žiūrinčių į ateitį ir nesidžiaugiančių tuo, ką turi dabar – ką dabar Dievas jiems duoda.

Pavyzdžiui, nusipirkome bilietą į išsvajotą spektaklį ar koncertą. Sėdime, džiaugiamės, tačiau šmėsteli mintis – užrakinau mašiną ar ne? Viskas – nesu nei čia, nei ten.

Užuot džiaugęsi tuo, ką mums Dievas duoda, mes vis nerimastingai žvilgčiojame į priekį ir nepasitikime ateitimi, nes nežinome, kas ten bus. O jeigu aš esu tikintis žmogus, tada aš pasitikiu Dievu, kuris mane myli visokį – ir gerą, ir nusikaltusį, laukia, kad aš būčiau santykyje su juo, o tada ir ateitis bus tokia. Nesvarbu – užrakinta ta mašina ar neužrakinta, – kalba kunigas Ž. Paulauskas. – Mes daug ką prarandame, kai esame nelaimingi. O kodėl nelaimingi? Nes patys tokią būseną susikuriame. Bet negalvokime, kad krikščionis visada yra tobulai laimingas. Krikščionis yra mokinys, kuris eina tą mokinystės kelią ir, pasitikėdamas Dievu, mokosi būti laimingas.

Jei mes visai paleidžiame Dievą iš savo minčių, iš savo gyvenimo, tada mes net nebesame mokiniai, nebesimokome gyventi ir tampame nelaimingi.“

Kviečia priimti Dievo dovaną

Kėdainių dekanas kunigas Ž. Paulauskas tikintiesiems dar kartą primena svarbiausią šv. Velykų žinią ir kviečia džiaugtis galimybe nevaržomai ir atvirai švęsti Kristaus Prisikėlimo dieną Dievo namuose – bažnyčioje.

„Kristus prisikėlė. Jis nugalėjo mirtį tam, kad mes turėtume pilną tikrą gyvenimą. Jis tokį gyvenimą mums dovanoja nežiūrėdamas į mūsų baimes, nerimą, nežinomybę. Mums reikia jį priimti, – ragina dvasininkas ir priduria, kad per 35-erius laisvės metus Lietuvos visuomenė pastebimai pasikeitė. – Mano vaikystė – sovietmečio laikotarpis. Tada gyvenome visiškai kitomis sąlygomis, jautėme sovietinės valdžios spaudimą.

O dabar mūsų žmonės daug atviresni, nuoširdžiai ir noriai atsideda savanorystei, kuriasi veiklios bendruomenės, žmonės daug šiltesni savo santykyje. Jeigu mane iš mano vaikystės įmestų į dabartinį laiką, nesuprasčiau, kur aš patekau – tai visiškai kitoks pasaulis.

Kartą išgirdau pasakojant, kaip posovietiniai žmonės reagavo į džiaugsmingą įvykį. Jie tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, o dabar jau ploja ir šypsosi.

Nors lietuviai save laiko užsisklendusiais žmonėmis, bet aš matau, kad mūsų visuomenė labai pasikeitė – mes drąsiai bendraujame, nebijome šnekėtis, išreikšti savo nuomonę, keliaujame, galiausiai – nebijome vienas kitam į akis pasižiūrėti, ko anksčiau tikrai būdavo. Taigi šie pokyčiai, manau, į gera.“

Grįš į vaikystės namus

Iš Raseinių kilęs dvasininkas Ž. Paulauskas džiaugiasi, kad per didžiąsias šventes, po apeigų bažnyčioje, jis vis dar turi pas ką grįžti į vaikystės namus.

„Visas mano gyvenimas nuo vaikystės bėgo arčiau bažnyčios. Gana anksti sužinojau, kas yra Katalikų bažnyčios kronika. Mano ėjimas į kunigystę buvo ramus ir nuoseklus, – atsakydamas į klausimą, kas įkvėpė atsidėti ypatingam pasiryžimui, pasakoja Kėdainių dekanas Ž. Paulauskas. – O sulaukęs Velykų, Kalėdų, kaskart dėkoju Dievui, kad aš dar turiu tėvelius ir, atbuvęs visas savo tarnystes, būtinai važiuoju pas juos, kur galiu pasidžiaugti šeimyniniu stalu.

Su kunigais, darbuotojais taip pat turime savą bendrystę: kartu susėdame šventinių pietų, pabendraujame.“