Žolinė – šventė, švenčiama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje
Ėmimo į dangų šventė yra svarbi daugeliui krikščionių, ypač katalikams ir stačiatikiams, taip pat daugeliui liuteronų ir anglikonų, kaip dangiškasis Mergelės Marijos gimtadienis (diena, kai Marija buvo priimta į dangų)./BNS/ Žygimanto Gedvilos nuotr.
Esame įpratę, jog Žolinė švenčiama ir turi gilias tradicijas tik Lietuvoje. Tačiau ši vasaros pabaigos šventė taip pat minima daugelyje kitų krikščioniškų pasaulio šalių, pavyzdžiui, Europoje ar net Pietų Afrikoje. Turbūt gali pasirodyti keista, kad Žolinė minima tokiose pasaulio šalyse kaip Austrija, Belgija, Kroatija, Prancūzija, Čilė, kai kuriose Vokietijos dalyse, Gvatemaloje, Graikijoje, Italijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje ir Šveicarijoje. Ji taip pat švenčiama Australijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kitose šalyse, nepaisant to, kad Žolinė nėra laikomos valstybine švente.
Šventė ta pati – pavadinimai skirtingi
O ji švenčiama spalvingomis procesijomis, pasirodymais, konkursais ir fejerverkais. Tačiau kiekvienas regionas minėtą šventę švenčia savaip.
Nors šventė ta pati, tačiau ji turi net kelis skirtingus pavadinimus – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Švenčiausiosios Dievo Motinos Užsiminimo ir Žolinės šventė. Ji švenčiama nuo ketvirtojo mūsų eros amžiaus.
1950 metais popiežius Pijus XII paskelbė Marijos ėmimą į dangų oficialia Romos katalikų bažnyčios dogma. Katalikų bažnyčia moko, kad Mergelė Marija, „baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę“.
Lotynų katalikų Ėmimo į dangų šventė švenčiama rugpjūčio 15 d., o Rytų stačiatikiai ir Rytų katalikai tą pačią dieną švenčia Dievo Motinos užmigimą. Prieš tai 14 dienų vyksta badavimo laikotarpis. Rytų krikščionys tiki, kad Marija mirė natūralia mirtimi, kad jos sielą po mirties priėmė Kristus, o jos kūnas po mirties prisikėlė ir ji buvo kūniškai paimta į dangų laukiant bendro prisikėlimo.
Marijos ėmimas į dangų – mėgstama menininkų tema
Kai kuriose ėmimo į dangų versijose pasakojama, kad ėmimas įvyko Efeze, Mergelės Marijos namuose. Tai daug naujesnė versija už ankstesnę, kuri bylojo, jog Marijos gyvenimas baigėsi Jeruzalėje. Apie VII amžių atsirado nuomonė, kuri pasakoja, kad vienas iš apaštalų, kuris dažnai vadinamas Apaštalu Tomu, nedalyvavo Marijos mirties metu, tačiau vėliau atvykęs prie kapo ir jį atvėręs Apaštalas rado tuščią kapavietę, kurioje tebuvo Marijos laidojimo drabužiai (kai kuriuose šaltiniuose minimos gėlės). Remiantis dar vėlesnėmis tradicijomis, Marija ėmimo į dangų metu iš dangaus numeta savo juostą (diržą) apaštalui. Šis įvykis dažnai vaizduojamas daugelyje vėlesnių Ėmimo į dangų paveikslų.
Kaip tik šiomis dienomis įprasta, kad būtent paveikslai ir kiti Mergelės Marijos meno atvaizdai eksponuojami švenčiant Ėmimo į dangų šventę. Marijos ėmimą į dangų 1626 m. yra nutapęs Rubensas, kiti Vakarų menininkai – Duccio, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Raphael, Giovanni Bellini ir Caravaggio – taip pat yra sukūrę Mergelės Marijos atvaizdų.
„Nors šventė ta pati, tačiau ji turi net kelis skirtingus pavadinimus – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Švenčiausiosios Dievo Motinos Užsiminimo ir Žolinės šventė. Ji švenčiama nuo ketvirtojo mūsų eros amžiaus“.
Aut. past.
Šventė svarbi daugeliui krikščionių
Kaip jau buvo minėta, stačiatikiai prieš Marijos ėmimo į dangų šventę pasninkauja, įskaitant susilaikymą nuo lytinių santykių. Pasninkas stačiatikių bažnyčiose paprastai susideda iš susilaikymo nuo tam tikrų maisto grupių. Pasninko metu darbo dienomis laikomasi griežto pasninko, savaitgaliais leidžiamas vynas ir aliejus, o atsimainymo dieną (rugpjūčio 6 d.) – žuvis.
Ėmimo į dangų šventė yra svarbi daugeliui krikščionių, ypač katalikams ir stačiatikiams, taip pat daugeliui liuteronų ir anglikonų, kaip dangiškasis Mergelės Marijos gimtadienis (diena, kai Marija buvo priimta į dangų). Kai kurie krikščionys tikėjimą apie jos priėmimą į Dangaus šlovę laiko Jėzaus pažado visiems ištvermingiems krikščionims, kad jie taip pat bus priimti į rojų, simboliu.
Dabartinis itališkas šventės pavadinimas Ferragosto gali būti kildinamas iš lotyniško pavadinimo Feriae Augusti („Imperatoriaus Augusto šventės“), nes rugpjūčio mėnuo pavadinimą gavo būtent nuo imperatoriaus vardo. O šventę įvedė vyskupas Kirilas Aleksandrietis V a. Vykdydamas krikščionybę, jis pažymėjo ją rugpjūčio 15 d.
Rugpjūčio viduryje Imperatorius Augustas trijų dienų triumfu šventė savo pergales prieš Marką Antonijų ir Kleopatrą Aktujuje ir Aleksandrijoje. Nuo to laiko triumfo jubiliejai, o vėliau tik rugpjūčio 15 d., visoje Romos imperijoje buvo valstybinės šventės.
Tuo metu Rytų bažnyčioje rugpjūčio 15 d. Ėmimo į dangų iškilmė buvo švenčiama nuo VI a.
1 Komentaras
Per pagrabą alaus prisigėręs giedorius ,kad užtraukė,,Viešpaties angelas apdraskė paną Mariją“…