Žolelių arbata – dovana sveikatai

Ar žinojote, kad beveik kiekvienai sintetinei tabletei galima rasti atitinkamą augalą? Paracetamolį galite pakeisti liepų, šeivamedžių žiedais, tavegilį – triskiaučiu lakišiumi, kaptoprilį – amalu, omeprozolį – siauralapiu gauromečiu ir t. t. Vaistažolės ne tik veikia labai panašiai kaip sintetinės tabletės, o kartais net ir geriau, bet ir turi mažiau šalutinių poveikių.

Vaistininkas žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, Vilniaus visuomenės sveikatos biuro lektorius Marius Lasinskas ne tik augina ir renka vaistažoles, gamina jų mišinius, konsultuoja, skaito paskaitas, veda praktinius užsiėmimus, bet ir dalijasi savo žiniomis su aplinkiniais, norinčiais sau padėti ir jaustis sveikesniais.

Nuo senų senovės vaistažolės buvo ir maistas, ir vaistas, tik reikia turėti žinių, kaip atrasti, kaip surinkti, kaip paruošti ir taisyklingai jas vartoti.

Trys žolininko taisyklės

Anot M. Lasinsko, jei žmogus nežino trijų žolininko taisyklių, tuomet geriau apie vaistažoles nė nekalbėti.

Pirmoji žolininko taisyklė sako, kad žmogus turi būti geros nuotaikos, būti susikaupęs ir turėti tik vieną tikslą – prisirinkti žolelių, nes jei būsi blogos nuotaikos, surinksi ne vaistą, o nuodą.

Antroji taisyklė – padėkoti augalams už visas gėrybes. Trečioji – palikti šiek tiek gamtai. Kitaip tariant, 25 proc. žolelių žmogui ir 75 proc. gamtai.

„Mes visada galvojame, kad esame patys svarbiausi, patys didžiausi ir mums labiausiai skauda, mūsų didžiausios bėdos ir mes mažiausiai visko turime. Tačiau iš paukščio skrydžio pažvelgus į žemę, mes atrodome kaip blusikė, vaikščiojanti ant žemės ir įsivaizduojanti, kad ji labai didelė. Todėl trečioji žolininko taisyklė yra labai svarbi“, – sako M. Lasinskas.

Reklamų įtaka

Anot žolininko, prie masiško sintetinių tablečių vartojimo smarkiai prisideda reklamos: „Juk reklama nesako: „Žmogau, tu dar pagalvok, gal dar negerk tabletės. Gal tu ieškok tikros ligos priežasties, nes tikroji rūgštingumo priežastis yra Dievulio sms‘as, kad negerai ant nakties valgyti du cepelinus.“

Vaistas padeda tik tam kartui, todėl reikia įsiklausyti į savo organizmą ir suprasti, kodėl, pavyzdžiui, kyla rūgštingumas.

Žinoma, yra ir tokių atvejų, kai vaistai yra išties reikalingi. Pavyzdžiui, kai einame tvarkytis dantų. Kai gydytojas jums sako, kad reikės traukti dantį, jūs džiaugiatės, kad yra nuskausminamųjų. Labai gerai, kad yra ir antibiotikų, kai yra infekcijos, kai reikia daryti operacijas ir kai vaistai išties gali išgelbėti gyvybes.

Bet kai persivalgome per šventes, kai suvalgome po kelis cepelinus prieš miegą, kai neklausome mums siunčiamų signalų, atsiranda bėdų ir tuomet griebiamės vaistų“, – sako žolininkas.

Nuo rūgštingumo – siauralapis gaurometis

Siauralapis gaurometis – augalas, kuris gali būti naudojamas, kai kyla rūgštingumas. Jis labai panašus į ožkarožę ir raudoklę, todėl labai svarbu jų nesumaišyti. Ožkarožę ir gaurometį žmonės yra linkę vadinti tuo pačiu pavadinimu, tačiau iš tiesų tai yra du skirtingi augalai.

Kaip atskirti? Yra trys požymiai, atskiriantys gaurometį nuo ožkarožės. Pirmasis požymis – sausa vieta, antrasis – žiedynas yra vienas, trečiasis – lapo kraštelis yra lygus be jokių dantukų – pats svarbiausias požymis. Tuo tarpu ožkarožė linkusi augti šlapioje, drėgnoje vietoje, jos žiedynas yra šakotas, o lapeliai dantyti.

Adaptogenas nervinei sistemai

Gaurometis yra puikis adaptogenas nervinei sistemai, padedantis prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų. Tai augalas, kuris gerina nuotaiką, stiprina nervinę sistemą, imunitetą, puikus vaistas nuo mažakraujystės, galvos skausmų, peršalimo ligų, na, o vyrams nuo prostatos tai – vaistas Nr. 1.

Puikus pakaitalas žaliajai arbatai ir kavai. Tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems.

„Manęs dažnai klausia, šviežią ar džiovintą augalą vartoti. Tuomet aš klausiu, kas jums skaniau valgyti braškę šviežią ar džiovintą? Žinoma, kad šviežią. Todėl ir ką tik nuskintas augalas yra pats naudingiausias. Tačiau mes norime jo turėti daugiau, o visko vienu metu nesuvalgysime, todėl paprastai džioviname. Gaurometis džiūsta labai gerai sukabintas po kelias šakutes tamsioje, tačiau gerai vėdinamoje patalpoje be tiesioginių saulės spindulių“, – patarimais dalijasi M. Lasinskas.

Augalas taip gali būti ir fermentuotas. Tai reiškia, kad jauni augalo lapeliai rankomis trinami į pasirinktą talpą taip, kad išsiskirtų sultys. Pripildžius indą šio augalo, žolininkas pataria sandariai jį uždaryti ir keletą dienų palaikyti šiltoje vietoje, kol masė pakeis spalvą, o atidarius bus jaučiamas parūgęs kvapas. Po kelių dienų visą masę paskleisti ir išdžiovinti, o tuomet vartoti.

Žarnyno veiklai gerinti

Kitas labai svarbus augalas yra kiaulpienė. Anot žolininko, pagal savo savybes jis pralenkia ir ženšenį. Kiaulpienė veikia visą žmogaus sistemą nuo kojų galiukų iki plaukų viršūnėlių, tvarko žarnyną, kai užkietėję viduriai.

Taigi tokius vaistus kaip ricinos aliejus ar senos lapai galite drąsiai keisti į kiaulpienę arba svilarožę, kuri, tiesa, gamtoje nėra randama, ją reikia užsiauginti. Ji labai tinka mažinti rūgštingumą, gydyti atsiradusias opeles, tinka atsikosėjimui.

„Žarnyną tvarko ir varpučio šaknis. Pastarąjį augalą žmonės linkę vadinti piktžole, tačiau remiantis jo naudingomis savybėmis, ją vertėtų vadinti geražole, – sako vaistininkas. – Dirvinė čiužutė, žliūgė, asiūklis, varputis – vieni iš geriausių antibiotikų žarnyno veiklai gerinti. Iš jų galima daryti salotas, kramtyti, virti arbatas. Jos turi daug valomųjų savybių. Žarnyną laisvina ir šeivamedis bei šermukšnis.“

Kiaulpienės šaknis

„Net ir tokiu metu, kol dar žemė nėra įšalusi, dar galima išsikasti kiaulpienės šaknų“, – sako žolininkas.

Kiaulpienės šaknis nuplaunate, supjaustote maždaug 0,5 cm ilgio gabaliukais, išdžioviname 40–60 ºC temperatūroje ant krosnies arba vaisių-daržovių džiovyklėse. Šaknis turi išdžiūti taip, kad ji nesilenktų, o lūžtų.

Kas dieną žolininkas siūlo sukramtyti po keletą tokių gabaliukų, taip pat galima sumalti ir įdėti vaikams į košytę, galima daryti ir kavos pakaitalą: imate žiupsnelį kiaulpienės šaknų gabaliukų, dedate į keptuvę be aliejaus, paskrudinate kelias minutes, sumalate ir namai pakvimpa kava.

„Kava nėra labai blogai, ji suteikia papildomų jėgų, tačiau kai ji tampa motyvacine priemone atsikelti iš lovos, nėra gerai. Čia vėlgi reikėtų atkreipti dėmesį į gyvenimo siunčiamus signalus, galbūt ryte užtektų tik mankštos, vėsesnio dušo, rankas įmerkti į vandenį ar apsiprausti. Žinoma, kiaulpienė neduos tokio efekto kaip kava, tačiau suteiks jėgų ir stiprybės visai dienai“, – tikina vaistininkas.

Taigi kiaulpienių kava ar arbata suteikia energijos bei jėgų, taip pat naudinga tiems, kas turi problemų su kraujotaka, pagerina virškinimą, kepenų, tulžies, kasos veiklą, mažina cukraus kiekį, gerina atmintį, malšina galvos skausmą, taip pat tinka tiems, kam yra geležies trūkumas. Kiaulpienė – visapusiškas vitaminų šaltinis.

Žolininkas pataria vartojant vieną augalą – melisą, mėtą, kiaulpienes ir kt. – septynias dienas iš eilės, daryti trijų dienų pertrauką arba kasdien pamainyti augalus. Nereikėtų nuolatos gerti tik, pavyzdžiui, mėtų arbatą.

Kaip virti arbatą?

Tiesa, nevertėtų pamiršti ir to, kad norint taisyklingai užplikyti vaistažolių arbatą, reikia ne tik atitaikyti kiekį, bet ir mokėti užvirti vandenį.

„Kai arbatinyje pradeda kilti burbuliukai, vandenį tuoj pat reikėtų išjungti, vandens temperatūra turi siekti 85–90 ºC.Taip pat siūlau naudoti patį gražiausią puodelį, iš kurio jums būtų malonu gerti.

Na, o kiek žolelių dėti į puodelį? Senų senovėje, jei vaikui virdavo arbatą, paimdavo mažą žiupsnelį, nes jo maži pirštukai, o suaugusiam reikia kiek daugiau – taigi tiesiog pakanka paimti žiupsnelį pirštais. Tai ir yra norma“, – sako žolininkas.