Žindymas viešumoje – mada ar sveikintinas dalykas?
Motinos, kurios pasižymi itin dideliu prieraišumu prie savo atžalų, šiandien jau yra gavusios atskirą pavadinimą, ir apskritai gali būti laikomos fenomenu. Supermamytės vardu apibūdinamos moterys neretai ir įsižeidžia – ko gero, ne veltui, mat šis pavadinimas gali būti perfrazuotas kaip „dėl vaiko galvą pametusi ir sveikai nemąstanti“ moteris. Nepaisant to, kad supermamyčių temą galima gvildenti beveik iki begalybės, šiandien apsistosime ties vienu klausimu – kūdikių žindymu viešose vietose.
Viskas natūralu
21 amžius turi savų pliusų ir savų minusų. Tai, kas anksčiau buvo tabu, dabar yra propaguojama, kaip sveikintini dalykai. Kūdikio maitinimo viešumoje klausimas abejingų nepalieka – vieni tai laiko visiškai natūraliu dalyku, kitiems gražu, tretiems kelia siaubą. Atsiranda netgi tokių moterų, kurios taip didžiuojasi natūraliu vaiko maitinimosi procesu viešumoje, kad viską nufilmuoja ir kelia į viešumą žmonėms pasigrožėti, o gal, greičiau, akiratį praplėsti.
Viena vertus, galima tokį dalyką pateisinti. Juk vaikelį turinti mama neprivalo visą laiką sėdėti užsidariusi namuose ir žiūrėti muilo operas – reikia ir į viešumą išeiti, pasižmonėti, galų gale apsipirkti. Jeigu vaiko nėra kam palikti, tenka keliauti kartu su juo. O ką daryti, jei vaikas parduotuvėje pradeda klykauti įsinorėjęs valgyti?
Yra keletas problemos sprendimo būdų: apsipirkinėti toliau, lyg niekur nieko, išbandant kitų apsipirkinėjančių žmonių ausų būgnelių stiprumą; greituoju būdu, metus visus pirkinius, bėgti iki vystymo kambario, kuriame galima saugiai ir privačiai pamaitinti kūdikį; pamaitinti vaiką tiesiog čia ir dabar – viena ranka laikant kūdikį, kita renkantis geresnių makaronų pakuotę. Negalima teigti, kad paskutinį variantą propaguoja daugybė moterų, vis dėlto neretai toks vaizdas šokiruoja visa tai matančius žmones. Nereikia būti naiviam ir manyti, kad maitinimas viešumoje nepatrauks kitų žmonių žvilgsnių, be to, reikia spėti, kad ne visų nukreiptų žvilgsnių savininkai mąstys apie kūdikio maitinimosi procesą.
Dažniausiai girdimas argumentas UŽ vaiko maitinimą viešoje vietoje – juk viskas natūralu. Natūralu, gražu, vaiko ir motinos ryšys, tikras stebuklas ir pan. Vis dėlto galima pagalvoti, kas dar yra natūralu, ir ar viską, kas yra natūralu, darome viešai? Kitaip sakant, daryti galima daug ką, bet ar tikrai to reikia?
Karas – gerai, maitinimas – ne?
Kadangi dėl skonio nesiginčijama, argumentą, kad kūdikio maitinimas yra gražu, palikime ramybėje. Neretai sakoma, kad yra kur kas didesnių blogybių, prieš kurias žmonės užsimerkia. Girtuokliavimas viešose vietose, per televiziją matomi karo, smurto, žudynių vaizdai jau nieko nestebina ir, ko gero, nepiktina, o štai motina, maitinanti vaiką – kažkas baisaus!
Vis dėlto čia reikėtų galvoti labai paprastai. Kalbant apie vieną problemą, nereikia velti visiškai nesusijusių dalykų. Na, nebent jūs žinote, kaip susieti pusnuogę moterį su per televiziją rodomais kareiviais.
Dar vienas dalykas, kurio negalima aplenkti, – intymumas. Nesvarbu, kad maitinimasis yra natūralus procesas, ir suaugusieji viešumoje tai daro nesivaržydami. Kūdikio žindymas yra nepalyginamai jautresnis ir intymesnis reikalas, tad kam reikia visą tą intymumą kelti į viešumą? Iš kur toks noras savo privatų gyvenimą traukti lauk viešoje vietoje ir makaluoti visiems po nosimis?
Esmė yra išties paprasta – nuogumas yra laikomas viešosios tvarkos trikdymu. Žinoma, galima ginčytis, kalbant apie tai, kad vasarą dar ir ne to galima pamatyti, bet reikia pagalvoti apie patį faktą – moteris, maitinanti vaiką, sąmoningai apsinuogina, ir taip tikrai gali trikdyti kitus žmones. Juk, dėl Dievo meilės, yra specialūs apdangalai, skraistės ir pledai, kurie leidžia privačiai pamaitinti vaiką išvengiant smalsių žvilgsnių. Tad meskime į šoną madas, europietiškas „vertybes“ ir išmokime viešumoje elgtis neperžengdami padorumo ribų.
