Zaporižėje – nerimas dėl okupantų artėjimo

Eldoradas Butrimas, specialiai iš Zaporižės, Ukraina

„Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, pomidorų ir agurkų derlių, man tiesiog kumščiai spaudžiasi iš pykčio“, – sakė tokias gėrybes Zaporižės centre pardavinėjantis Sergejus Nikiforovas.

Dvidešimt metų šiuo verslu užsiimantis S. Nikiforovas teigia nepamenantis tokių brangių kainų, kokiomis dabar tenka pardavinėti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš dabar Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste.

„Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporožėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti, pas mus kainos rekordiškai pakilo ir žmonės pikti, ne visi gali įpirkti“, – teigia S. Nikiforovas.

Vyriškio teigimu, vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšį sugebėdavo pravežti derlių, tačiau vėliau tai buvo griežtai uždrausta, ir iš sunkvežimių teko trešnes bei braškes pilti į griovius. 

„Man nepaprastai gaila tų ūkininkų, jie juk dirbo nepaisydami aplink lekiančių bombų, o še tau, visas derlius šuniui ant uodegos“, – keikėsi S. Nikiforovas.

Prieš užkalbindamas šį prekeivį aš keliose vietose stebėjausi, kodėl čia braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai tuo tarpu net sostinėje Kijeve galima nusipirkti jų po eurą ar pusantro.

Šviežių vaisių ir daržovių kainų brangumą Zaporižėje pastebėjo ir Melitopolio merijos darbuotoja Svetlana Ustimenko. Šalia Juodosios jūros esantis Melitopolis yra vadinamas „vartais į Krymą“, todėl šį miestą Rusijos kariai okupavo jau pirmą karo dieną.

S. Nikiforova su dauguma merijos darbuotojų iš Maskvos okupuoto Melitopolio pabėgo į regiono sostinę Zaporižę ir dabar dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre.

„Zaporižėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes jų pilna, o išvežti parduoti ūkininkams neleidžiama“, – piktinosi S. Ustimenko.

Moters teigimu, Melitopolyje užtat visos kitos maisto prekės yra du ar tris kartus brangesnės, nei Zaporižėje, nes okupantai neleidžia jų išvežti iš Ukrainos teritorijos. Visokeriopai trukdoma žmonėms ir išvykti iš okupuotos teritorijos.

Išvykti galima tik nuosavu automobiliu, tačiau vietoje įprastos pusantros valandos kelionės į už 125 km esančią Zaporižę tenka vykti tris ar keturias paras. Mat yra daug kontrolės punktų, o šie specialiai dirba tik dvi valandas per parą, tad reikia likti naktį laukuose mašinose miegoti arba atsisakyti kelionės ir grįžti atgal į Melitopolį.

Be to, rusų kareiviai dėl menkiausios susigalvotos priežasties atsisako praleisti, nes nori, kad ukrainiečiai liktų gyventi okupuotoje teritorijoje. Joje užtat jau nebeveikia ukrainietiškas mobilusis ryšys, o televizija rodo vien rusiškus kanalus.

Rusų kariai tikrina gyventojų telefonus, ir jei randa Ukrainą palaikančius įrašus, vežasi perauklėjimo paskaitai, o neretai ir areštuoja kelioms dienoms. Okupantus vis vien esą remia mažuma gyventojų, o dauguma laukia ukrainiečių karių išvadavimo.

Melitopolį atkovoti Ukrainos kariuomenei nebus lengva, mat okupantai užėmė jau šešiasdešimt procentų Zaporižės regiono teritorijos. Nepavyks greičiausiai atgauti ir labai vertingų antikinių aukso dirbinių, rastų Meltitopolio apyninkėse, kuriuos iš tenykščio kraštotyros muziejaus okupantai pagrobė ir išsigabeno.

Kai aštuoniasdešimt kilometrų tolėliau esančio Dnipro hostelyje pareiškiau, kad vykstu į Zaporižę, net trys jo gyventojai pasisakė pabėgę iš Zaporižės dėl bombardavimų baimės.

Tai, jog Zaporižė yra pafrontės miestas, pasijuto jau geležinkelio stotyje. Čia visi keleiviai privalėjo stoti į eilę ir buvo kruopščiai tikrinami dokumentai, daiktai bei peržiūrimi telefonų įrašai, nuotraukos.

Taip karo pradžioje buvau tikrinamas atvykęs traukiniu į Kijevą, nes sostinė tada labai baiminosi, kad Maskva gali siųsti diversantus. Odesoje bei Dnipre, iš kur atvykau į Zaporižę, nebuvo skrupulingų patikrų, mat frontas nuo tų miestų yra tolėliau. 

Per mano viešnagės pusdienį mieste beveik nuolat skambėjo oro pavojaus sirenos, nors sprogimų nesigirdėjo. Iš Zaporižės jau išsikraustė trečdalis gyventojų, tačiau likę bando nepasiduoti panikai.

Gatvėje prakalbintas Andrejus teigė nebijantis priešo puolimo, nes Zaporižė yra tapusi neįveikiama. Užėmimą esą apsunkins ne tik gerai įtvirtinta gynyba, bet ir tai, jog į centrą priešas galės patekti tik persikėlęs per upę, o tiltus susprogdinus tai padaryti bus per sunku.

Andrejaus teigimu, zaporožiečių ryžtą nepasiduoti didina ir istorinis pyktis, mat Kremlius netesėjo vietos kazokams duoto pažado neriboti jų laisvės. Zaporižė yra garsi visoje Europoje dėl Viduramžiais čia egzistavusios karinės kazokų valstybės, pavadintos seče („sečė“ – lageris, stovykla).

Į sečę būrėsi ukrainiečiai, nenorintys tarnauti gretimų LDK, Lenkijos, Rusijos, Krymo totorių valstybių ponams, nenorintys tapti beteisiais baudžiauninkais. Vėliau prie ukrainiečių kazokų ėmė jungtis pabėgėliai iš įvairių šalių – LDK, Lenkijos karalystės, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos, Moldovos, Vengrijos, Krymo.

Pirmoji sečė 1552 metais įsikūrė Chorticės saloje dabartinio Zaporižės miesto pakraštyje.

Tuo metu Zaporižės žemės priklausė Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei, kuri po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo išsiplėtė net iki Juodosios jūros. 

LDK Zaporižės stepes valdė vien formaliai, mat nei vieniems lietuviams, nei vėliau kartu su Lenkijos karalyste tos teritorijos nepavyko perimti visiškon kontrolėn. Palei Dniepro upę nusidriekusios stepės buvo vadinamos „laukinėmis žemėmis“, nes jose bastėsi ir plėšikavo kas tik nori. 

Zaporižės apylinkes kontroliuoti buvo ypatingai sunku, mat Dniepro upė čia aštuoniasdešimt kilometrų teka per slenksčius ir krioklius, o salose įsikūrę asmenys jautėsi nepasiekiami. Nuo tų krioklių yra kildinamas ir Zaporižės pavadinimas, kuris reiškia „už slenksčių“. 

Zaporižės sečė dėl įvairių sumetimų buvo kas keliasdešimt metų perkeldinėjama į kitą vietą, ir iš viso buvo įsikūrusi aštuoniose vietovėse. Kovodami su tose žemėse ilgai viešpatavusiais Krymo totoriais kazokai įgijo didelę karinę patirtį ir tapo pageidautinais samdiniais Dviejų Tautų Respublikai.

Bet ši kazokams nesuteikė norimų politinių teisių, ir Zaporižės sečė vėliau pasirinko draugystę su carine Maskva. Ši juos pasitelkė tiek kovai su Abiejų Tautų Respublika, tiek kituose karuose.

Rusijos caras Petras l Zaporižės sečę tačiau 1709 metais uždarė ir iškėlė į kitą regioną, o 1775 metais po pergalingo karo su Turkija carienė Jekaterina ll sečę išvis likvidavo, kazokų lyderius ištremdama į Sibirą.

Zaporizės sečės vietoje Rusija 1770 metais pastatė tvirtovę. Gyvenvietę imta vadinti Aleksandrovsku taip pagerbiant tvirtovę pastačiusį Rusijos generolą Aleksandrą Golicyną. 

Zaporiže miestas buvo pavadintas tik 1921 metais. Sovietmečiu Zaporizė tapo svarbiu pramonės centru, ir jo gyventojų ėmė sparčiai gausėti. 

Čia iškilo Dnepropetrovsko hidroelektrinė, buvo pastatyta milžiniška plieno lydymo gamykla, automobilių fabrikas, o šalia atsirado didžiausia Europoje Energodaro atominė elektrinė.

Pastarąją elektrinę prieš kelis mėnesius užgrobė Maskvos okupantai. Prieš karą Zaporižėje gyveno virš 0,7 mln. žmonių, miestas užėmė šeštą vietą šalyje pagal gyventojų skaičių.

Šiuo metu gyventojų Zaporižėje yra sumažėję apie trečdaliu. Čia veikia ne tik pagalbos pabėgėliams iš Melitopolio būstinė, bet ir paramos bėgliams iš Mariupolio centras.

Tiesa, pastarasis rūpinasi seniau į miestą iš Mariupolio atvykusiais tautiečiais, nes dabar iš ten išvykti leidžiama tik į Rusiją. Zaporižė gyvena santūriai, teatrai ir muziejai čia uždaryti, o nedaug veikiančių kavinių nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip kad Lvove, Odesoje, Dnipre.