Vytautas Gustas ‒ fotografuoja Kėdainius, norėdamas juos įamžinti (FOTOGALERIJA)

Rūta ŠVEDIENĖ

Vytautą Gustą pamačiau per jo fotografijų parodos „Dotnuva ir Akademija ‒ tarp praeities ir šiandienos“ atidarymą Dotnuvos bendruomenės namuose. Paroda buvo skirta Dotnuvos 650-ajam gimtadieniui. Jaunas ir gražus žmogus. Į jo nuotraukas feisbuke, puslapyje „Gustas Photography“ taip pat buvau atkreipusi dėmesį. Puikios, savitos Kėdainių nuotraukos. Pagalvojau, kad turbūt tas žmogus labai myli savo miestą, jei daro tokias gražias nuotraukas. Apie tai ir apie dar daug ką šiandien ir kalbamės su Vytautu Gustu. Gal jo vardas, pavardė dar daug kam nežinomi, tai bus proga sužinoti ir susipažinti.

‒ Jūs kėdainietis?

‒ Taip, esu gimęs ir užaugęs Medekšių kaime, Kėdainių rajone, dabar su šeima gyvenam Kėdainiuose.

‒ Jūsų nuotraukose vyrauja Kėdainių vaizdai. Turbūt labai mylite mūsų miestą?

‒ Man Kėdainiai yra labai svarbus ir gražus miestas, nes čia užaugau. Fotografuoju Kėdainius ne dėl to, kad daugiau nesugalvoju ką fotografuoti, bet aš noriu juos įamžinti. Tai miestas su turtinga istorija ir nuostabiu senamiesčiu.

Prieš pradėdamas fotografuoti esu matęs labai daug Kėdainių nuotraukų, kaip keitėsi miestas. Kėdainiuose yra ką parodyti. Daug kas net yra nematę mūsų gražaus miesto. Kai jas rodau internete, daug kas nustemba: oi, kaip čia gražu. Paskui atvažiuoja gyvai pažiūrėti. Man patinka fotografuoti, tai kodėl to grožio neperteikus.

‒ O kitus miestus fotografuojate?

‒ Vilnius yra išfotografuotas, kurortiniai miestai. Kur tik lankausi, visad turiu fotoaparatą. Tai yra mano hobis, ne darbas, tad ne visada turiu laiko, bet stengiuosi. Kiek turiu laiko, kiek leidžia galimybės, tiek fotografuoju.

‒ Kaip supratau, daugiausia fotografuojate architektūrą…

‒ Taip, architektūra, miestas, peizažai yra mano pagrindinis arkliukas. Dar fotografuoju automobilius, sportą. Nesu tas fotografas, kur fotografuoja viską. Tai nėra mano darbas, nėra taip, kad mane samdytų, aš esu laisvasis fotografas. Yra laiko, man patinka, aš lekiu ir fotografuoju. Save priskirčiau prie kraštovaizdžio fotografų.

‒ Ar darote tokias nuotraukas, kai rodomas tas pats pastatas, sakykim, prieš 50 ar 100 metų ir tas pats dabar.

‒ Neseniai buvo parengta paroda „Dotnuva ir Akademija – tarp praeities ir šiandienos“. Tai ten dariau taip. Turiu ir Kėdainių nuotraukų tokių, kur lyginama, kaip miestas keitėsi. Pėsčiųjų tiltas, koks buvo kažkada, koks dabar, kai kurie rajonai.

O toje parodoje, skirtoje Dotnuvos 650-osioms metinėms, ir buvo akcentuota praeitis ir dabartis, kaip kas keitėsi, kas naujo atsirado. Dotnuva, Akademija – miesteliai įžymūs, daug garsių žmonių. Akademijoje esantis institutas keitėsi, karo metais buvo susprogdintas, tad labai įdomu palyginti. Ir žmonės – kokie jie buvo kažkada, kokie dabar.

‒ Ta paroda veikė Dotnuvos bendruomenės namuose, dabar veikia Akademijos kultūros centre… Kaip ji atsirado?

‒ Paroda buvo inicijuota Akademijos kultūros centro direktorės Žydronės Smulskienės. Man daug padėjo akademiškis, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas. Buvo labai įdomu, sužinojau nemažai apie miestelius, jų istoriją. Garbė prisidėti prie gražaus 650 metų jubiliejaus šventės paminėjimo.

‒ Tai buvo Jūsų pirmoji paroda?

‒ Ne, pirmoji paroda buvo apie Kėdainių miestą. Su ja apvažiuotas beveik visas rajonas, pradedant Tiskūnais. Paradoksalu, bet pačiam mieste ta paroda dar nebuvo surengta. Na, aš kuklus, nesisiūlau, nesu labai žinomas, gal reiktų tą parodą praplėsti ir pasisiūlyti.

 ‒ Aš Jus pamačiau feisbuke…

‒ Taip, dedu nuotraukas į „Gustas Photography“ puslapį, taip pat bendradarbiaujame su Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centru. Jiems reikia gražių nuotraukų dažnai.

‒ Ar Jūsų nuotraukos dokumentinės ar meninės?

‒ Sakyčiau, meninės. Įdedu dramatizmo, ieškau ryškesnių spalvų, kad žmogui būtų įdomu žiūrėti. Save vertinti sunku, aš savęs nelaikau profesionalu, esu mėgėjas, o kur ta riba tarp profesionalo ir mėgėjo ‒ ginčytinas klausimas.

Būna, žmogus nesimokė meno pagrindų, bet jo darbai meniški. Vaikystėje labai patiko piešti, bet toliau to nevysčiau, nes paauglystėje rūpėjo sportai ir kiti dalykai. Kaip čia aš būsiu kažkoks menininkas, kai draugai krepšinį žaidžia (šypsosi)…

‒ O kada pradėjote fotografuoti?

‒ Kai gavau pirmą fotografuojantį telefoną (šypsosi). Pirmas fotoaparatas buvo senoviškas, juostinis. Pafotografuodavau, nešdavau išryškinti, pats neryškindavau. Šiandien fotografavimas su juosta populiarėja. Galima gauti įdomių rezultatų. Šiandien, sakyčiau, toks fotografavimas yra prabanga.

Aš dabar fotografuoju su veidrodiniu, pilno kadro profesionaliu fotoaparatu. Man kokybės užtenka. Bet kada nors galbūt ir juostiniu fotografuosiu, tokią mintį turiu.

‒ O nefilmuojat?

‒ Ne, profesionaliai ne. Tik sau, kokias šeimos išvykas ir panašiai.

‒ O ką Jūs esate baigęs, kur dirbate?

‒ Baigiau „Ryto“ vidurinę mokyklą, vėliau mokiausi profesinėje mokykloje Lančiūnavoje. Studijavau tarptautinius pervežimus, logistiką. Dabar dirbu vadybinį darbą automobilių atsarginių detalių srityje. Į darbą einu kaip į šventę (šypsosi).

‒ Į darbą eidamas nešatės fotoaparatą? Nes gal koks kadras pasitaikys…

‒ Ne, nesinešu, taip, praleistų kadrų būna (šypsosi). Laisvalaikiu visad turiu aparatą.

‒ Kuo skiriasi mėgėjai nuo profesionalų?

– Profesionalui fotografija yra jo duona. Profesionalai planuoja fotografiją. Na, aš irgi laukiu tam tikro laiko, tam tikro oro, įvykio. Mėgėjas tiesiog eina ir kažką fotografuoja, o profesionalas planuoja nuo A iki Z. Lokacija, kampas, apšvietimas… Dažnai reikia išlaukti, reikia tinkamo laiko. Pavyzdžiui, mūsų laivelis „Vėtra“. Esu įamžinęs tiesiog paprastai ir laukiau, kad audra, vėtra ateitų. Ir pavyko sulaukti. Pavyko įamžinti esant įspūdingiems debesims.

‒ Yra menininkų, kurie labai mėgsta rūką ir vandenį.

‒ Tai suteikia nuotraukai dramatizmo. Rūkas suteikia paslaptingumo, nostalgijos, vanduo – atspindžių.

‒ Sakėt nuo 2014 metų esat išfotografavęs visas Kėdainių šventines eglutes.

 ‒ Taip, Radviloms pastatytas paminklas yra labai geras fonas ir, žinoma, Didžiosios Rinkos aikštė. Keli metai buvo be sniego. O norėdamas gražiai įamžinti šventinę eglutę, jo labai lauki…

Kartą grįžau iš Lenkijos vėlai naktį ir ėmė snigti taip gražiai, tai aš tuoj išsitraukiau fotoaparatą, trikojį ir ėmiau fotografuoti. Net policija buvo privažiavusi pasidomėti, ką aš čia veikiu. Taigi, išlaukti reikia.

‒ Tai gal surenkite eglučių parodą, kai bus jau dešimtmetis, kai jas fotografuojate.

‒ Reikės.

‒ Ar daug nuotraukas tvarkote?

‒ Niekada nepateikiu nuotraukų netvarkytų. Manau, kiekvienas save gerbiantis fotografas taip daro.

‒ O meniškumo galima pridėti fotografijos tvarkymo programomis?

 ‒ Taip, galima. Aš stengiuosi neperlenkti lazdos, nepridedu nebūtų dalykų, išlaikau natūralumą, bet patinka ryškesnės spalvos. „Žalioje“ nuotraukoje būna daug informacijos, taigi reikia sutvarkyti, kad gautum rezultatą tokį, kokio tu nori.

Daug kas priklauso nuo momentinio paspaudimo, fotoaparato nustatymų, bet visgi su nuotrauka paskui reikia padirbėti. Kiti fotografai labai daug redaguoja, aš ne. Nes atsirastų dirbtinumo. Galima daug nuimti, pridėti, uždėti, bet aš to nedarau. Nutrinu nebent kokį kelio ženklą nuotraukoje ar panašiai, nepridedu kokių ten efektų.

Galiu štai visą dangų perdaryti, bet tada dingsta tikra nuotraukos vertė. Man patinka tai, kas tikra, noriu žmogui perteiki tą vaizdą, kurio šiaip jis gal ir nepastebi. Taip ir su senamiesčiu, miestu, gamta. Žmogus eina, praeina ir nepamato, tad stengiuosi parodyti, atkreipti dėmesį.

‒ Fotografui didžiausias kūrybos momentas turbūt yra matymas. O jo tėra akimirka. Jei to matymo fotografui nepavyksta išnaudoti, jis praranda galimybę sukurti meninės vertės darbą, ar ne? Kaip jums sekasi matyti? O galbūt ne matymas jums svarbiausia, tada kas?

‒ Matymas yra svarbu. Jei tu pamatei kažką tokio, tu gali nufotografuoti tuo metu, ko galbūt tu jau niekada nebenufotografuosi. Kitas dalykas yra planavimas, kaip jau ir kalbėjom. Turi veikti ir intuicija, ir logika. Vienu kampu pakreipsi, bus gražu, kitu pakreipsi, bus nebegražu. Reikia matyti.

‒ Apskritai – kas yra fotografija?

 ‒ Žodį „fotografija“ sudaro du žodžiai, kurie reiškia „šviesa“ ir „rašymas“, tai, vadinasi, ‒ tu užrašai šviesą. Šviesa yra pagrindinis dalykas fotografijoje. O po to jau kompozicija ir kiti dalykai… Žmogus pripratęs matyti vaizdą tokį, koks jis turi būti, kaip mes matom. Jei nufotografuosi kažkaip kreivai, gal tau bus ir gražu, bet žmogus žiūri ir mato, kad čia kažkas ne taip. Svarbu kompozicija ir fotografijos taisyklės.

‒ Šiaip fotografija domitės daug?

‒ Esu perskaitęs daug knygų apie fotografiją, esu lankęs kursus. Žiūriu jutube filmukus, norėdamas susipažinti su įžymiais fotografais, apskritai su fotografavimo kultūra. Lietuvoje jau yra pasaulinio lygio fotografų.

‒ Kokia ta lietuviška fotografija? Kaip ji kinta?

‒ Žiūrint apie kokį žanrą kalbėtume. Štai, sakykim, fotografuoja žmones. Anksčiau buvo fotografuojama studijoje, statiškai, dabar jau fotografuojame lauke, parke, kažką veikiančius žmones. Dabar tai lengviau įgyvendinti technologiškai negu seniau. Dabar madingi fotoreportažai, žmonių veikimo akimirkos.

‒ Kas patinka iš fotografų kėdainiečių?

‒ Algimantas Barzdžius daro įspūdį. Jo daug darbų yra skirta Kėdainiams.

‒ O ar kažką perimate iš kitų fotografų?

‒ Ne, neperkeliu į savo kūrybą kitų įtakos. Noriu sukurti savo fotografavimo braižą. Turiu savo matymą ir stengiuosi jį tobulinti.

‒ O fotografų draugijai Kėdainiuose nepriklausote?

‒ Ne, nepriklausau. Dar, matyt, nepasiekiau to lygio, kad priklausyčiau. Aišku, būtų įdomu pabendrauti, pasikalbėti su fotografais.

‒ O nebuvo noro parodyti nuotraukas fotografams profesionalams, kad įvertintų?

‒ Kritikos visada įdomu gauti. Sužinai, ką blogai padarei, profesionalo akimis žiūrint.

‒ Kaip suprantu, visgi savęs daugiau ieškot ne iš kitų besimokydamas, bet daugiau iš praktikos ir intuicijos.

‒ Taip, mokausi ir iš klaidų, pamatau, ką kitaip geriau galėjau padaryti, ko nereikėjo daryti. Ieškau kelių savo intuicija, tobulinu inventorių, nors pernelyg neskubu brangiausios įrangos pirkti, nes gali turėti labai brangią ir nežinoti, ką su ja veikti. Nuo fotografijos įrangos ne tiek daug rezultatas priklauso. Geras nuotraukas daro ne fotoaparatas, o fotografas.

‒ Fotografija – brangus hobis…

‒ Taip, reikia įrangos, reikia laiko. Kaip žvejai neskaičiuoja laiko žvejodami, taip aš fotografuodamas (šypsosi). Tai savotiška meditacijos forma, atsipalaidavimas. Visgi laiko neturiu daug, nes turiu šeimą, du nuostabius vaikučius Tautvydą ir Ugnę.

‒ Tai savo vaikus, ko gero, daug prifotografavęs…

‒ Turim daug vaikų nuotraukų…

‒ O žmona nefotografuoja?

 ‒ Nefotografuoja. Žmona Greta turi meninę akį, ji grafikos dizainerė.

‒ Tai jūs abu galite kokią leidybos firmą įkurti.

‒ Yra tokia idėja, bus matyti (šypsosi).

‒ O jūsų nepykdo, neerzina mūsų dabartinė vaizdų kultūra, kad visi viską visaip fotografuoja, deda į internetą.

‒ Aš ne iš tų, kurie piktinasi. Aš tai sveikinu, jei žmogui patinka, pirmyn. Galbūt po kiek laiko kažkas gero išsigrynina. Lieka prisiminimui.

 ‒ Jūs juk irgi fotografuojate, kad liktų prisiminimas…

‒ Aš fotografuoju, kad įamžinčiau, kad po kažkiek metų žmonės pamatytų. Aš dabar žiūriu senas Kėdainių nuotraukas ir galvoju, kad, va, po kelių šimtų metų jas irgi kažkas žiūrės ir kokios jos bus dar vertingesnės. Tai ir aš noriu tokių nuotraukų palikti. Tikiuosi, kad mūsų žemėje viskas bus gerai ir žmonės kada nors galės pamatyti tą palikimą.

‒ O negalvojate kokią knygą ar albumą išleisti?

‒ Yra viltis, kol kas dar man per anksti, dar tam dalykui nesu pakankamai subrendęs. Bet apie tai galvoju. Skirčiau Kėdainių miestui. Laikui bėgant ta knyga atsiras.

 ‒ Dabar nuotraukas dedate į feisbuką…

‒Taip, į puslapį „Gustas Photography“. Ypač tas puslapis patinka išeiviams iš Kėdainių krašto. Jie džiaugiasi, dalinasi. Nesinori to puslapio perkrauti, tai nededu daug nuotraukų.

‒ Ką dar planuojate suorganizuoti?

‒ Manau, surengsiu parodą apie Kėdainių rajoną. Darysiu nuotraukas ne miesto, bet miestelių, kaimelių. Panašiai kaip dariau apie Dotnuvą ir Akademiją. Juk turim daug gražių, istoriškai įdomių miestelių rajone.

‒ Kokių dar turite hobių, be fotografijos?

‒ Dar žvejoju, leidžiu laiką su šeima.

‒ Mėgstate vienatvę?

‒ Manau, kad ir žvejybai, ir fotografijai reikia vienatvės. Kai fotografuoji, reikia gerokai pamąstyti. Ne tik apie techninius dalykus.

‒ O kaip su fotoreportažais? Gal štai mūsų Miesto šventę bandėte įamžinti?

‒ Oi, nesu mėgėjas fotografuoti renginius, kur masės žmonių. Ko gero, negalėčiau dirbti žiniasklaidoje. Negali fotografuoti visko, reikia atsirinkti, kas tau prie širdies.