Vienintelis toks visame Kėdainių PSPC – šeimos gydytojas Tadas Saulėnas apie tai, kaip keliai jį atvedė į Kėdainius

Kasdienė kelionė iš didmiesčio į darbą regione daugeliui galėtų atrodyti kaip nemenkas iššūkis, tačiau šeimos gydytojui Tadui Saulėnui tai – sąmoningas ir džiuginantis pasirinkimas. Kaunietis specialistas pasirinko dirbti Kėdainių PSPC ir šiame savo sprendime mato vien teigiamus aspektus. Maža to, jis yra lektorius Lietuvos sveikatos mokslų universitete Šeimos medicinos klinikoje, kur dėsto studentams apie inovacijas, kurios susijusios su sveikatos priežiūros pokyčiu, ateities perspektyvomis. Gydytojas taip pat yra aktyvus Jaunųjų gydytojų asociacijos narys. Taigi akivaizdu, kad Kėdainių pacientams tikrai nusišypsojo sėkmė, kad jie gali būti prižiūrimi tokio mediko. Taigi, kodėl regionas patrauklesnis už didmiestį ir kokius privalumus čia atranda jaunas gydytojas?

Studijų metu išbandė save įvairiose srityse

Medicinos studijos yra neabejotinai ilgiausios studijos, kokios tik gali būti. Pabaigę mokyklą jaunuoliai šešerius metus mokosi vientisąsias bakalauro ir magistro medicinos studijas, po to laiko egzaminus, ir tuomet dar nuo ketverių iki šešerių metų mokosi konkrečios medicinos specialybės, kurią pasirenka. 

Žinoma, šešeri metai bendrųjų studijų yra išties ilgas laiko tarpas, per kurį medikas gali apsispręsti, kokia gi medicinos kryptis jį traukia labiausiai. Pernai metais baigęs rezidentūros studijas T. Saulėnas pasakoja studijų metais praktikos turėjęs įvairiose srityse, ir toji praktika jį galiausiai atvedė į šeimos mediciną.

„Tiek medicinos studijų metu, tiek rezidentūros laikotarpiu savarankiškai dirbau skirtingose srityse, nes man buvo įdomu suprasti sveikatos sistemą, taip pat pacientų kelią joje.

Todėl šalia medicinos studijų pirmo kurso metu įsidarbinau Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje pagalbiniu darbuotoju.

Tada antrame, trečiame kursuose, šalia bendrųjų medicinos mokslų studijavau paramediko specialybę, važiuodavau į iškvietimus su Kauno miesto greitosiomis.

Baigęs medicinos studijas virš trijų metų dirbau Prienų ligoninės priėmimo skyriuje, taip pat rezidentūros metu dirbau Kauno klinikose vienoje privačioje šeimos klinikoje Kaune, keliuose kituose mažesniuose miesteliuose“, – vardija T. Saulėnas.

Jis sako, kad būtent darbas priėmimo skyriuose su skubiais atvejais jam aiškiai parodė, kad ten medikai susiduria su itin nelaimingais žmonėmis. Liūdna tai, kad labai daug pacientų atvyksta į skubios pagalbos skyrius, kurie neatitinka skubiosios pagalbos kategorijų. Pagal dabartinius įstatymus didelė pacientų dalis dėl to turėtų susimokėti, bet beveik visur dažniausiai norima nekonfliktuoti ir yra pritempiama skubios pagalbos kategorija, kad paslaugą apmokėtų ligonių kasos. Tai padidina pacientų srautus ir tada išties sunkiau suteikti pagalbą išties sunkiems atvejams, kyla nepasitenkinimas dėl neskubių atvejų ilgai laukiančių, nors lyginant su kitomis vakarų šalimis pas mus laukimo trukmė nėra tokia didelė.
„Natūraliai man buvo įdomu ir vis daugiau pradėjau domėtis, kaip žmonėms išvis nesusirgti, kaip jaustis kaip įmanoma geriau ir gyventi sveikiau.

Regionuose rezidentai gauna gerokai daugiau darbo, daugiau praktikos, daugiau laisvės priimti sprendimus. Taigi, gauni daugiau praktikos, žinių, automatiškai auga kompetencijos.

T. Saulėnas

Ir šeimos medicinos pasirinkimas labai susijęs yra su šiuo aspektu, nes vertinant visą sveikatos sistemą, šeimos gydytojas turi daugiausia kontakto su pacientais ir vienais ar kitais būdais gali turėti įtakos žmonių sveikatai ir sveikam jų gyvenimo būdui“, – sako medikas.

Stigma ne tik apie darbą rajone, bet ir apie šeimos gydytojo specialybę

Šeimos gydytojo specialybė tikrai dažnai vertinama nevienareikšmiškai, tiek tarp pačių medikų, tiek visuomenėje. Kartais girdima kritika, kad šeimos gydytojai neturi gilios kompetencijos nė vienoje srityje, tik „bendrinės žinios“, o turbūt dažniausias stereotipas – kad jų pagrindinė funkcija yra nukreipti pas specialistus, o ne realiai gydyti.

Maža to, dėl didelio pacientų srauto ir įvairių administracinių darbų, šeimos gydytojai kartais fiziškai nespėja gilintis į sudėtingesnes problemas – dėl to kai kurie specialistai sako, kad jų darbas perkeliamas ant kitų pečių.

Tadas Saulėnas neslepia, kad šeimos gydytojo darbas reikalauja nežmoniškai plataus spektro žinių apie žmogaus sveikatą, tad natūralu, kad plotis ateina gylio sąskaita. Vis dėlto jis akcentuoja, kad daugybė negalavimų žmonės gali susitvarkyti ne kur kitur, o būtent šeimos gydytojo kabinete.

„Šeimos gydytojai, be abejo, taip pat vieni labiau į vienas sritis gilinasi, kiti į kitas, tačiau, aišku, to žinių gylio būna mažiau, nei, tarkime, kokioje kardiologijoje, kur medikas gilinasi siauresnėje srityje ir vis tiek būna dar labiau specializuojasi tam tikroje subsrityje.

Lietuvoje problema ta, kad šeimos gydytojas dažnai tampa tik siuntimo rašytoju, lyginant su kitomis šalimis, mūsų sistema su tais siuntimais yra perkrauta. Kita vertus juk ir pacientą kažkam kitam nukreipti yra greičiau ir lengviau, negu pačiam gydyti, nors 80 procentų sveikatos problemų numatyta įstatymiškai gydyti pirminėje grandyje. Aš tikiu, kad tai įmanoma, tačiau turėtų būti bendrai daugiau šeimos gydytojų, sumažintas administracinis krūvis: tiek nestringančios, padedančios greičiau dokumentuoti elektroninės sistemos, tiek visokių pažymų rašymas nukrautas nuo būtent šeimos gydytojo, o kai kurias galima būtų panaikinti, kitas galėtų ir slaugytoja parašyti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis priduria, kad kartais, be jokios abejonės, be siuntimo kitam specialistui neišsiversi, bet ir čia atsiranda bėdų – net tarp pačių kolegų medicinoje. Kai kurie kitų sričių specialistai medikai kartais lepteli, esą, kam tų šeimos gydytojų apskritai reikia – juk dešimtį metų jie mokosi ne tam, kad išmoktų išrūšiuoti pacientus ir paskirstyti juos kolegoms. 

„Kartais ir tie specialistai, kuriems atsiunčiamas pacientas, siuntimų nė neskaito, kas šiek tiek demotyvuoja. 

Visgi siuntimai negali būti detalūs ir pacientas nuodugniai ištirtas bei taikytas vienas ar kitas gydymo metodas, jeigu yra per dideli šeimos gydytojų darbo krūviai. 

Esu matęs, kaip šeimos gydytoja per dieną pakonsultuoja ir 80 pacientų. Įprasta praktika, kad registruojama ant viršaus planiškai užsiregistravusių. Tai tokiu atveju net ir turint kompetencijų dažnai pasirenkama greičiau nusiųsti pas kitą specialistą. Tokiu atveju turim kiekybę, tačiau trūksta kokybės“, – neslepia T. Saulėnas.

Anksčiau į kardiologiją būdavo sunkiausia įstoti, o štai atsirado tiek norinčių stoti į šeimos mediciną, kad į kardiologiją paskutiniu metu įstoti darosi lengviau.

T. Saulėnas

Be kita ko, kartais gal iš tiesų perteklinę siuntimų sistemą netiesiogiai skatina pati sveikatos sistema, mat medikams apmokama yra ne kiekviena konsultacija, o tik pirma ir ketvirta. Kitaip tariant, esant tęstinei mediko priežiūrai, pusė vizitų lieka neapmokėti. O gavus naują siuntimą, jau galima gauti ir apmokėjimą.

T. Saulėnas sako, kad dažniausiai pamirštama, jog siuntimas yra pirmiausiai pasitarimas dėl konkretaus ligos atvejo tarp dviejų gydytojų, nes ir siuntime nurodoma ne tik specialybė, bet ir rūpimas klausimas, į kurį norima atsakymo. Kai kuriose užsienio valstybėse yra siuntimų rūšis konsultacijoms tarp gydytojų, kurioje pacientas net nedalyvauja. Tokia sistema būtų gera ir Lietuvoje.

„Kitose šalyse yra gydytojo-gydytojo konsultacija, tas pats siuntimas, tik be paciento dalyvavimo. Sistemoje medikai mato visus tyrimus, jų rezultatus, ir siuntimo pagalba tiesiog du medikai gali pasitarti, kokį gydymą geriau pacientui skirti, ką pakoreguoti, ką papildyti. Susitaupo laikas, pacientui nereikia važinėti, sistema veikia našiau“, – kalba medikas.

Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad šeimos gydytojo specialybė Lietuvoje veikia jau 33 metus ir pasitikėjimas šeimos gydytojais yra didžiausias, lyginant su visų kitų sričių medikais. Šeimos gydytojas turi didesnes galimybes užmegzti ilgalaikį artimą ryšį su pacientais ir nulemti sveikesnę jų gyvenseną ir rūpintis bendra paciento gerove, žvelgiant holistiškiau, kai kitų sričių specialistai gali orientuotis tik į kurį nors vieną organą ar jų sistemą. 

Darbas regione suteikia daugiau galimybių tobulėti

T. Saulėnas sako, kad rezidentūros metu dirbo ir dar mažesiuose miestuose – Kaltinėnuose, Nidoje, taip pat Prienuose. Pirmiausiai, tai reziduoti regionuose yra privaloma pagal studijų programą, tačiau dažnu atveju darbas regione suteikia net didesnes galimybes, nei darbas didmiestyje.

„Aš asmeniškai turėjau norą pamatyti, kokia įvairi sistema yra, nes tikrai didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose darbo specifika skiriasi. 

Kitas dalykas, labai praktiškas, kad finansiškai dirbti regione yra dažnai geriau. Čia siūlomi didesni atlyginimai, kurie neretai atsveria kelionės laiką.

Be to, kai didžiulė rezidentų koncentracija susidaro Vilniuje ir Kaune, praktikos ir darbo kiekvienas gauna mažiau, nes juk reikia dalintis visiems. 

Regionuose rezidentai gauna gerokai daugiau darbo, daugiau praktikos, daugiau laisvės priimti sprendimus. Taigi, gauni daugiau praktikos, žinių, automatiškai auga kompetencijos“, – pasakoja Tadas Saulėnas.

Nors, tiesa, jis neslepia, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai medikai skeptiškai žiūri į darbą regionuose. Ir kartais, tiesa, ne be pagrindo – mat tam tikros specialybės regionuose tiesiog neegzistuoja.

„Čia labai priklauso nuo nuo specialybės. Šeimos medicina yra tokia specialybė, kad nereikia kažkokių išskirtinių priemonių, įrangos sudėtingos, medikui tiesiog reikia būti šalia žmogaus, ten, kur jis gyvena, ir jis gali dirbti.

Bet yra specializacijos, nu tarkim, kokia neurochirurgija, kur negali būti tokios kiekviename miestelyje, nes, pirmiausiai, tai pacientų tiesiog nebūtų. O be to, tam reikia labai brangios ir sudėtingos įrangos, kurios miesteliai ir nupirkti negalėtų.

Bet daug kas iš tiesų net nepabando dirbti regione, tad ir nežino, kaip ten būna, atsiranda visokių baimių. Žinoma, didžiuosiuose miestuose atvažiuoja pacientai iš visos Lietuvos, ten galima pamatyti retesnių, sudėtingesnių atvejų, prie jų prisiliesti. 

Bet regionai turi savų pliusų. Žmonės čia kiek kitokie, jie dėkingesni, mažiau konfrontuojantys, mažiau reiklūs gal, iš tos pusės, kad nežiūri į mediką, kaip į paslaugos teikėją,  bet žiūri su pagarba, dėkingumu, šiltumu. 

Ir tiems žmonėms padėti yra labai gera“, – sako šeimos gydytojas.

Sužavėjo kolegos darbe, Kėdainių PSPC teigiami pokyčiai

T. Saulėnas pasakoja pabaigęs rezidentūrą ieškojęs, kur galėtų dirbti ir pats kreipęsis į Kėdainių PSPC. Darbo jis ieškojo ir Kaune, ir aplink Kauną, ir pasiūlymų sulaukė iš kelių vietų, tačiau Kėdainiai nurungė Kauną net keliais aspektais. Mat, paaiškėjo, vienintelis minusas buvo kelionė iš darbo ir atgal, tačiau tik laiko prasme, nes finansiškai kelionės kaštai gydytojui yra kompensuojami.

„Lietuvoje medikai baigia studijas būdami apie trisdešimties metų. Dauguma jau turi susikūrę gyvenimus, šeimas kažkuriame mieste. Tad ir aš žiūrėjausi darbų aplink Kauną, nes ir mano žmona tuo metu dirbo Kaune. 

Kėdainiuose kaip tik tuo metu iš darbo išėjo pediatrė, ir aš gavau siūlymą perimti jos pacientus, vaikus, ir, žinoma, naujų pacientų prisirašė. 

Man taip pat labai svarbus buvo kontaktas su direktore. Ji pati yra šeimos gydytoja, ir pokalbio metu jaučiau, kad ji supranta darbo specifiką, mūsų požiūriai sutapo, jos idėjos man buvo priimtinos. 

Be to aš atsidariau dar Kėdainių PSPC veiklos ataskaitas, pasižiūrėjau, kad direktorė per porą metų labai į teigiamą pusę PSPC veiklą pakreipė. Tas taip pat motyvavo, nes pamaniau, kad visi procesai įstaigoje, vadinasi, yra sklandesni ir geriau tvarkomi.

Paskui, jau kai pradėjau dirbti, pastebėjau, kad iš tikrųjų labai draugiškas kolektyvas ir jei ir yra kažkokių problemų, jos labiau sisteminės, egzistuojančios visoje Lietuvoje, nuo kurių tiesiog neišsisuksi.

Bet pats darbas čia Kėdainiuose, man labai patinka“, – savo pasirinkimu džiaugiasi T. Saulėnas.

Vienintelis vyras šeimos gydytojas Kėdainių PSPC sako, kad moteriškame kolektyve dirbant jokių problemų jam nekyla, o ir tiek mažųjų pacientų, tiek jų tėvų ir suaugusių jau pamiltas gydytojas sako besidžiaugiantis, kad laikai keičiasi ir stereotipai, susiję su šeimos medicina – taip pat. 

Jei anksčiau buvo sakoma, kad šeimos medicina yra lengva sritis, dabar viskas pasikeitė ir į šeimos mediciną įstoti yra vis sunkiau. 

„LSMU Kauno klinikų šeimos klinikos vadovas džiaugiasi irgi, kad vis daugiau jaunuolių renkasi būtent šeimos mediciną ir kad konkurencija yra vis didesnė.

Anksčiau į kardiologiją būdavo sunkiausia įstoti, o štai atsirado tiek norinčių stoti į šeimos mediciną, kad į kardiologiją paskutiniu metu įstoti darosi lengviau“, – šypteli T. Saulėnas.

Darbas Jaunųjų gydytojų asociacijoje geresnės sveikatos sistemos link

Nors, rodos, mediko darbas ir taip įtemptas ir sunku rasti laisvo laiko kitiems dalykams, T. Saulėnas dar yra ir Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) narys. Ši asociacija, kaip narė Europos jaunųjų gydytojų asociacijos, yra viena aktyviausių medikų organizacijų Lietuvoje.

„Ši asociacija 2015 metais atsikūrė jau trečią kartą. Ir pastarasis kartas yra ilgiausias, kai perduodama patirtis, keičiasi žmonės, tačiau išlieka darbų tęstinumas. Iš pradžių asociacijos pastangomis buvo sprendžiamas rezidentų pripažinimas darbuotojais, ne tik studentais, taip pat algų klausimas. Tačiau po pastarojo atsikūrimo daug dėmesio skiriama bendrai sveikatos sistemos pokyčiams. Be abejo, asociacija tai nėra profsąjunga, ir ji neturi kažkokių itin stiprių svertų, kuriais galėtų nulemti sveikatos politikos sprendimus, tačiau dalyvaujame diskusijose, pokalbiuose su politikais, išsakome problemas ir teikiame idėjas. Kolegos Europoje stebisi mūsų veikla. Pavyzdžiui, Jaunųjų gydytojų asociacija inicijavo Nacionalinį sveikatos susitarimą, kuris vyko 2022-2023 metais ir jo proceso metu diskutavo visos grupės, susijusios su sveikatos sistema: politikai, ASPĮ vadovai, pacientai, industrija, medikų profesinės sąjungos. Nors procesas truko ilgai, tačiau galutinio susitarimo nepavyko pasiekti. Visgi tikiu, kad tai buvo gera pamoka visiems, kaip galima būtų tartis dėl sveikatos sistemos ateities. Gal ateityje toks susitarimas bus inicijuotas pačių politikų ir bus galima sėkmingai susitarti, atliekant naudingas pertvarkas daugeliui, turint sveikatos sistemos tęstinumą.

Nuo nepriklausomybės pradžios sveikatos ministrų buvo daug, daug jų pasikeitė net visos kadencijos neišdirbę, ir kai keičiasi ministrai, natūralu, keičiasi ir visa sistema tai į vieną, tai į kitą pusę. 

Tarkime ir su ta pačia šeimos medicinos reforma – buvo juk nuspręsta, kad turi būti mažos šeimos klinikos ir nebeturėtų šeimos gydytojų likti poliklinikose. Bet tada buvo pastebėta, kad šeimos gydytojai, kurie ta reforma patikėjo, susikūrė savo šeimos klinikas ir išsivedė pacientus, o kartu ir dalį finansavimo. 

Tada reforma buvo sustabdyta, ir dabar turim tą, ką turim – pusiau tokią, pusiau kitokią sistemą, kai yra ir valstybinių, ir privačių šeimos gydytojų kabinetų“, – sako T. Saulėnas. 

Jis priduria, kad reikia nemažai diskusijų ir bendro darbo, siekiant sukurti geriausią sveikatos sistemą medikams ir pacientams. Darbo dar laukia daug, tačiau jis tiki, kad ilgainiui tos diskusijos atneš savo vaisių. 

Kėdainių PSPC direktorė Joana Kleivienė:

„Kolegai šeimos gydytojui Tadui Saulėnui įsidarbinus mūsų įstaigoje teko garbė ir atsakomybė perimti ilgametės vaikų ligų gydytojos, gerbiamos Jūratės Jociuvienės pacientus.

Ir Jam sekasi puikiai: su vaikučiais ir jų tėveliais šeimos gydytojas bendrauja visada labai maloniai ir pagarbiai, randa būdų prieiti prie kiekvieno paciento, išklausyti ir sužinoti jų lūkesčius, poreikius ir kartu rasti tinkamiausią sprendimą. 

Pradėjęs darbą išskirtinai tik su pacientais vaikais dabar jau rūpinasi beveik 200-ais pasirinkusių pas jį gydytis suaugusiųjų pacientų, dažnu atveju tai mažųjų pacientų tėvai ar seneliai.

Labai vertinu kolegas, kurie nebijo komunikuoti, kurie labai domisi ligų prevencija ir dalijasi žiniomis ne tik su kolegomis, bet ir su pacientais. Džiaugiuosi, kad tokį kolegą pavyko pritraukti į Kėdainius.

Šeimos gydytojas – tai pagrindinis gydytojas paciento sveikatos išsaugojimo, gerinimo ir atgavimo kelyje nuo gimimo iki pat išėjimo. Idealu, kai ta kelionė nuo pradžios iki pabaigos sklandžiai vyksta su vienu šeimos gydytoju, kuris puikiausiai žino paciento sveikatos istoriją ir geba priimti pacientui geriausius sprendimus. 

Sveikatos priežiūros sistemoje dominuoja moterys, ypač terapinėse specialybėse. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad jau kuris laikas stebima asililiacija: daugėja moterų, kurios renkasi chirurginį profilį, ir daugėja vyrų , kurie renkasi  terapines specialybes, pvz.: šeimos gydytojo profesiją. Mano manymu, gydytojo gerumas nepriklauso nuo lyties. Abiejų lyčių gydytojai yra puikūs  specialistai, nors kartais stebime situacijų, kai pacientai gydytoją renkasi pagal lytį. Visgi norisi pabrėžti, kad pacientams reikia Gydytojo konsultacijos( pastaba: ne vyro, ar moters konsultacijos).

Mūsų įstaigoje kolektyvas labai džiugiai priima kiekvieną naują specialistą, tad gerbiamą šeimos gydytoją Tadą priėmė taip pat labai labai maloniai ir labai džiaugiasi jo sklandžiu įsiliejimu į kolektyvą“.