Verta perskaityti: Lygink save su tuo, koks buvai vakar, o ne su tuo, koks šiandien yra kažkas kitas
Rūta Švedienė
Jordanas Petersonas – plačiai pasaulyje žinomas klinikinis psichologas, buvęs Harvardo, o dabar Toronto universiteto profesorius. Šiuo metu jis tikriausiai garsiausias viešasis intelektualas Vakaruose, akademikas, kurio populiarumas prilygsta roko žvaigždėms.
Profesoriaus dr. Jordano B. Petersono jutubo kanalas turi 2 milijonus žiūrovų ir 100 milijonų peržiūrų. Jo tinklalaides žiūrovai atsisiuntė per 60 milijonų kartų, o tviterį, feisbuką ir instagramą seka aibės aistruolių. Jo sukurtos psichologijos, filosofijos, neuromokslų ir lyginamosios religijotyros išminties sąsajos padeda mums drąsiai, tiesiai, produktyviai ir prasmingai ištverti gyvenimo išbandymus.
Knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ išversta į 50 kalbų, jos parduota jau daugiau kaip 3 milijonai egzempliorių. Ji padėjo pasaulinei auditorijai suprasti esminį tarpusavio ryšį tarp savanoriško atsakomybės prisiėmimo ir prasmės, kuri palaiko mus visų gyvenimo išbandymų metu.
Pasaulis kinta vis greičiau. Struktūros, kurias mes įsivaizdavome kaip savaime suprantamas, svyruoja ir sugriūva, taip būdavo visada. Visur Vakarų valstybėse prarandame pasitikėjimą politinėmis institucijomis, žiniasklaidos priemonėmis ir švietimo sistema. Į ką turėtume atsiremti?
Kaip išsaugoti būtinąsias vertybių sistemas, kylančias iš mūsų nuostabiųjų prasmingų ir naudingų tradicijų, kad galėtume jas pakeisti ir perkurti tada, kai toks pokytis yra būtinas?
„12 gyvenimo taisyklių“ pateikia vieno įtakingiausių pasaulio mąstytojų gaires, kaip paversti gyvenimo kelionę prasminga, etiška, įtraukiančia, kupina išsipildymų, iššūkių ir nuotykių. Ši knyga socialiai atsakinga ir drąsi. Mūsų egzistencija yra tragiška. Tai – akivaizdu. Jai taip pat įtaką daro mūsų asmeninė ir bendruomeninė pikta valia.
Bet mes visi sugebame pasiekti stulbinančių laimėjimų ir esame moraliai atsakingi tam pasitelkti geriausiąsias savo savybes.
Todėl „12 gyvenimo taisyklių“ kviečia mus pabusti, atsimerkti, sutelkti dėmesį, įdėmiai apsvarstyti savo žodžius bei veiksmus ir kiek tik išgalime prisidėti, kad pasaulis kiltų į kalną, o mus supanti aplinka pagerėtų, užuot nugarmėjusi į pragarą, kuris, kaip mes visi žinome, nuolat mums politiškai ir asmeniškai gresia.
Knyga sudaryta iš dvylikos skyrių, kuriuose pristatoma po vieną kasdienybėje pravarčią
taisyklę. Kiekvieną jų psichologas pristato remdamasis istorijomis iš Biblijos, literatūra, mitais, asmenine patirtimi bei klinikine praktika.
Štai vienos iš taisyklių esmė: Lygink save su tuo, koks buvai vakar, o ne su tuo, koks šiandien yra kažkas kitas
Sparčiai augantys miestai sukelia ne vieną problemą. Viena jų – ribų trūkumas visuomenės hierarchijose. Dėl žmonių skaičiaus bei įvairovės pergalės jausmas yra beveik nepasiekiamas, nes, kad ir kaip gerai atliekamas darbas, visada bus kas nors, kas jį atlieka geriau.
Mažame miestelyje gerokai lengviau tapti geriausiu santechniku nei Niujorke ar Londone. Ši problema sukelia prasmės trūkumą – kam stengtis, jei hierarchijos viršūnėje visados bus kažkas kitas?
Lyginant save su kitais, vidinis balsas itin greitai randa paaiškinimų, kodėl kaimynų žolė žalesnė. Visgi tokie palyginimai nėra teisingi paties žmogaus atžvilgiu.
Gyvenimas sudarytas iš daugelio dimensijų, iš kurių kiekvienoje galima siekti meistriškumo. Pavyzdžiui, vieniems labiau sekasi mokslai, kitiems – hobiai ar asmeninis gyvenimas, mokslai, kitiems – hobiai ar asmeninis gyvenimas.
Galbūt kolega gali pasigirti įspūdingais karjeros pasiekimais, tačiau jo santuoka griūva.
Tuomet kyla klausimas: kas sėkmingesnis – ar žmogus, turintis įspūdingą karjerą, ar stabilią šeimą? Kai vidinis balsas individą lygina su kitais, šis procesas vyksta vienu lygmeniu. Tačiau tai nėra sąžininga, kadangi egzistuoja dimensijų įvairovė. Tai gyvenimą padaro itin sunkų, o šis – toks pat pavojingas, kaip ir per lengvas.
Kadangi žmonės retai pasitenkina esama padėtimi ir nuolat jaučia poreikį judėti į priekį, neretai sau keliami per aukšti ar pernelyg chaotiški tikslai. Tuomet nesunku patirti nusivylimą bei pasiduoti.
Norint to išvengti, pravartu pradėti nuo itin mažų pokyčių. Tai pasiekti galima apsisprendus, jog rytojus bus bent kruopele geresnis nei šiandiena. Taip pat galima apsvarstyti, kaip gyvenimas galėtų pagerėti ne tik pačiam individui, tačiau ir jo šeimai, draugams. Ypač naudinga atkreipti dėmesį į tai, kas erzina, kelia nerimą.
Pavyzdžiui, galbūt ant stalo guli dokumentų krūva, kurios peržiūra nuolat atidėliojama. Šiuo atveju gali padėti diskusija su savimi – gal pavyktų dešimt minučių paskirti dokumentams ir po to apdovanoti save puodeliu kavos?
Jei ir tai per sunku, galbūt penkios minutės būtų mažiau gąsdinančios. Šį metodą galima pritaikyti tobulėjimui kiekvienoje dimensijoje. Tai padėtų išvengti lyginimosi su aplinkiniais – progresas būtų siejamas ne su išorinio pasaulio, tačiau su individualiais pasiekimais.
Knyga stora, taisyklės aprašytos labai plačiai, skaityti nėra jau taip paprasta, bet naudinga ir
įdomu.
