Verta perskaityti: „Grožio ir blogio biblioteka“ – posakio „grožis reikalauja aukų“ interpretacija
Apie kraštietės Undinės Radzevičiūtės naujausią knygą „Grožio ir blogio biblioteka“
Tai knyga apie grožį su bjaurumu, apie blogį, besislepiantį gėryje. Tai knyga apie moralę ir nusikaltimą, viltį ir tikėjimą, apie tai, kiek mūsų dabartis panaši į praeitį. Romano „Grožio ir blogio bibliotekos“ autorė – kraštietė Undinė Radzevičiūtė.
Ši knyga yra jau septintasis Europos Sąjungos premijos laureatės U. Radzevičiūtės literatūrinis kūrinys, Lietuvoje pripažintas kūrybiškiausia 2020 metų knyga (rinkimus rengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2020 m.
Skaičiau du kartus, man patiko. Intelektuali knyga, pilna dialogų, skaitoma gan lengvai, nes sakiniai trumpi ir apie esmę, pasakojimas nuoseklus. Knyga sklidina paslapčių ir atvėrimų.
„Grožio ir blogio bibliotekos“ pagrindinis veikėjas Walteris Schultzas skaitytojams jau pažįstamas iš kitos U. Radzevičiūtės knygos „Baden Badeno nebus“. Turtingas ir ekscentriškas Walteris dievina unikalias knygas, kurias paveldėjo iš senelio spaustuvininko Egono.
Jis aistringai siekia toliau rinkti išskirtinę biblioteką ir dėl šio tikslo nedvejodamas gali padaryti ir nusikaltimą. Veimaro Respublikos (taip 1919‒1933 metais buvo vadinama Vokietija)
Berlyne nesunku paslėpti blogus darbelius. Walteris gyvena šalyje, kurioje niekas nebetiki Dievą ir jau neskiria gėrio nuo blogio. Čia vyrauja kultūros, meno, moralės, dvasingumo nuosmukis, klesti chaosas ir egoizmas. Visa tai kartu smukdo ir šalį.
Ko gero, daug kas pasakys, kad mūsų laikai labai primena Veimaro Respubliką – žmonių mąstymas ne itin daug pakito.
Walteris knygoje atsiskleidžia kaip aistringas kolekcionierius, bibliofilas, savo kolekcijoje turintis keletą ypatingų eksponatų, vienas iš jų – knyga, aptraukta žmogaus oda. Žmogaus odos geidimas knygų viršeliams tarsi apsėda Walterį lyg kokia manija. Ir štai Walteris odadirbiui Mausui atneša jau nebe ožkos ar kengūros, kaip iki šiol, bet netyčia partrenkto ir ant automobilio galinės sėdynės numirusio jaunuolio kūną.
[quote author=“Aut. past.“]Intelektuali knyga, pilna dialogų, skaitoma gan lengvai, nes sakiniai trumpi ir apie esmę, pasakojimas nuoseklus. Knyga sklidina paslapčių ir atvėrimų.[/quote]
Vis labiau Walteris leidžiasi į pavojingą ir aistringą hobį, tačiau vis stipriau iškyla ir klausimas: ar visa tai turi ribą?
Knygoje taip pat plėtojama praeities ir ateities dialektika, kurios išraiška – progresas ir žmonių požiūris į jį. Froilen Berta tarsi įkūnija progreso baimę: ji net kalbėdama negali vadinti daiktų jų tikraisiais vardais (tožteris vietoj tosterio, „Mersedežas“ vietoj „Mersedeso“ ir t. t.).
Anot Walterio, „technikos, progreso šiais laikais bijo net labai drąsūs žmonės. <…> Pasaulis jau naujas, o žmonės jame juk seni“. Ir šiais laikais, užklupus kovido pandemijai, šis klausimas nuskamba labai aktualiai.
Pats Walteris progresui taip pat priešinasi. Jis negali pamėgti ateities pasaulio, „atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. Žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą. <…> Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi“.
Šioje knygoje yra dar vienas labai įdomus personažas – odadirbys Mausas. Jis kurčias, nebylys ir turi protinę negalią. Religija, moralinės normos jam yra labai svarbios, o pamatinių tiesų jis semiasi iš ant sienos prikaltų piešinių, kurie atspindi dešimt Dievo įsakymų.
Mausas tiki tuo, ką pasakoja paveikslėliai. Tad kai Walteris odadirbiui vietoj negyvų gyvūnų pradeda nešti negyvus žmones ir net įkalbina vieną padėti užmušti, jis ima priešintis.
Kuo Walteris labiau atsiduoda jį apėmusiam „kolekcionieriaus azartui“, svajodamas apie žmones, kurių odomis norėtų aptraukti savo knygas, tuo labiau Mausą slegia ir graužia jam primetama veikla („Mausas pakėlė kaip tik tą piešinį, kur Dievas laiko žmogų, suspaudusį peilį, už rankos ir neleidžia to peilio įsmeigti kitam į krūtinę. Rodė piešinį Walteriui ir rėkė, ir rėkė, ir rėkė žvėries balsu, kaip rėkia tik nieko negalintis pasakyti žmogus“). Galbūt Mausas yra Walterio etika, sąžinė ir moralė. Bet ji nebyli, kurčia ir palūžusi.
Ar įmanoma poną Walterį nuteisti? Juk: „Jei nebūtų jokio, nė mažiausio pavojaus, žmogų ir jo gyvenimą sunaikintų nuobodulys. Arba žmogus pats save suėstų“.
Ko gero. Juolab kad Walteris, būdamas tik 25 metų, jaučia, kad jau miršta.
Taigi U. Radzevičiūtės romane rasite intriguojantį siužetą, įsimintinus personažus su kruopščiai aprašyta jų socioaplinka, daug dialogų, minimalistinį stilių, savitą humoro ir ironijos bei cinizmo dozę. Tai daugiasluoksnis romanas, tarsi grąžinantis tikėjimą išmoninga, kūrybiška literatūra.
„Grožio ir blogio biblioteka“ – knyga, kurią galima skaityti tiesiog perbėgant paviršiumi, neapčiuopiant poteksčių, tik sekant siužetą, bet jei įsijauti į personažų diskusijas, supranti, moralės ir estetikos temos buvo, yra ir bus permąstomos vis iš naujo.
U. Radzevičiūtė yra parašiusi šias knygas: Strekaza, Frankburgas, Baden Badeno nebus, 180, Žuvys ir drakonai, Kraujas mėlynas, Grožio ir blogio biblioteka.
