Verslo partneriams iš Kinijos labūnaviškis padovanojo savo tapytą „Monos Lizos“ kopiją

Laikrodžiui išmušus 17 valandą verslininkas Audronius VAIDALAUSKAS užveria kabineto duris. Medžio granulių gamyba užsiimančios bendrovės „Eco standartas“ savininkas iš Pelėdnagių skuba namo į Labūnavą. Po ramios vakarienės jis pakyla laiptais į antrame aukšte įrengtą savo tapybos studiją. „Aš sekundei“, – žmonai Vilijai ištaria Audronius. Vis tik ne vieną dešimtmetį šalia praleidusi kūrėjo mūza žino, jog žadėta akimirka užsitęs kelias valandas. „Dirbu dviem etatais: dieną aš verslininkas, o vakare – menininkas. Pastaruoju metu tapau kasdien. Žinoma, tai nualina, bet kitaip neišeina – noras išreikšti save kuriant neleidžia nurimti“, – atskleidžia pašnekovas ir meiliai žvilgtelėjęs į žmoną padėkoja jai už kantrybę bei supratingumą. Audroniaus gyvenime įvyko ne viena metamorfozė. Savo profesinį kelią radviliškietis Labūnavoje pradėjo kaip medžio skulptorius, atėjus nepriklausomybei likimas iš tautodailininko nužiedė verslininką, o vėliau atviliojo dar ir prie drobės. Kone du dešimtmečius tapybos vainikavo vasario pradžioje Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos stiklinėje salėje pristatyta pirmoji personalinė kūrybos paroda „Gyvenimas menininko akimis“. Drąsi, šiuolaikiška, provokuojanti ir aštria ironija paskaninta ekspozicija, kurios viena parodų salė, bijodama šokiruoti žiūrovus, Kėdainiuose net nesutiko priimti po savo stogu. Kritikos nebijančio Audroniaus darbai primena tikrąją menininko misiją – ne tik kurti estetiką, bet ir kviesti diskusijai apie moderniojo pasaulio realijas.

Debiutas – Kaune

Su šia paroda gruodį Audronius debiutavo Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, o naujus metus menininkas pradėjo savo darbus įvertinti pakvietęs ir kėdainiečius. Panašu, jog pranašu labūnaviškiui pavyko tapti ir laikinojoje sostinėje, ir Kėdainiuose. Abiejų miestų publika neliko abejinga – tapytojo darbai sulaukė smalsuolių susidomėjimo.

„Pirmojoje personalinėje parodoje eksponuoti darbai atspindi šių dienų aktualijas su tam tikrais, tik mano akimis matomais, lyriniais nukrypimais, – žiūrovą nuteikia Audronius. – Darbų įvairiapusiškumas atskleidžia mano kaip menininko pasąmonės išgyvenimus ir atradimus. Bandau nutapyti tai, ką matau. Bandau išreikšti tai, ką jaučiu.“

Žiūrovo akis prikausto ne tik tapytojo kūrybinis braižas, bet ir įspūdingas paveikslų dydis. „Jei tapyčiau mažesnius, tai man nebūtų, kur įsibėgėti“, – šypteli Audronius, kiekvienam tapybos darbui itin išieškotai parinkęs ir rėmus.

Žmona nori grožio, vyras – iškalbingų darbų

Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje surengtoje parodoje eksponuoti Audroniaus darbai – itin margos tematikos. Taigi kuo pasigėrėti, rado kiekvienas.

Specialiai šiai parodai Audroniaus dukra paskolino jos šeimos namų svetainę puošiantį tėčio kurtą pajūrio peizažą. O šalia eksponuotas ir dar vienas gamtos veidas – menininko žmonos Vilijos mylimiausias paveikslas. Tiesa, Audronius pripažįsta dabar romantiškus peizažus tapyti vengiantis, nors žmona būtent tokių vaizdų labai norėtų.

„Mano mūza vis prašo: „Tapyk gėles, gamtą – taip gražu.“ Bet juk tokius paveikslus visi tapo. Neįdomu ir ne visai mano dūšiai, – paaiškina autorius. – Man patinka stebinti, pareikšti kažką savo ir dėl to nebijau būti pasmerktas.

Aš renkuosi paveiksluose užfiksuoti tokius momentus, kur kiti gal sakytų: „Turbūt per pilnatį tapė“, – juokiasi Audronius. – Man patinka, kai meno kūrinys skatina mąstyti, įvertinti visuomenės normas, aktualijas, netgi vertybes.“

Vietoj peizažų

Pirmiausia autorius dėmesį atkreipia į tapybos darbą „Priverstinis persikūnijimas“, skirtą gamtosaugos tematikai.

„Išpjautų miškų plynės, odiniai batai, diržai… Tai gamtos aukos žmogaus gerovei kurti. Retai susimąstome, kiek toks komfortiškas mūsų gyvenimas gamtai atneša kančios. Taigi nutapiau krauju pasruvusį jautį, persikūnijantį į odinę sofą. Norėjau, kad žvelgdamas į paveikslą, žmogus pabandytų pajausti, kaip visą šį persikūnijimą išgyvena gamta, gyvūnai“, – kūrinio idėją pristato Audronius.

Paveikslas įplieskė konfliktą

Parodoje eksponuotas ir bene drąsiausias labūnaviškio darbas, kuriame dailininkas nutapė iki pusės apsinuoginusią savo sutuoktinę.

„Dėl šio paveikslo namie buvo kilęs konfliktas, – šyptelėjęs prasitaria Audronius. – Buvau net suplėšęs šį kūrinį, nes žmona prieštaravo, kad jis būtų eksponuojamas parodoje.“ „Taip, nes pozuoti sutikau tik tada, kai sutarėme, jog paveikslo į parodą nevešime“, – paaiškina Vilija. „Kai žmona neleido eksponuoti paveikslo, pasakiau jai, kad viską nutrinsiu ir nupiešiu kitą moterį. Tada ji atšovė: „Daryk, ką nori.“ Ir štai paveikslas čia“, – džiaugiasi autorius.

Tapydamas daug aistrų namie sukėlusį kūrinį, Audronius norėjo su humoru pažvelgti į prieš pusantrų metų Lietuvoje garsiai nuskambėjusį „sutikimo seksui“ įstatymą. Paveikslo idėjai autorių įkvėpė Eduardo Monė tapybos darbas „Olimpija“, kuriame dailininkas įamžino visiškai nuogą pozuojančią savo žmoną.

„Siužetas mano paveikslui gimė iš komišką visuomenės reakciją sukėlusių Lietuvos valdžios siūlymų kovai su seksualiniu smurtu ir priekabiavimu: neva vyras negali į moterį net pažiūrėti, jei neturi raštiško leidimo, kitaip bus apkaltintas seksualiniu priekabiavimu.

Nutapiau ant asilo pas savo damą atjojantį vyriškį. Jis rankose laiko gėles ir raštą – leidimą meilei, – šypteli autorius. – Virš vyro galvos šviečia aureolė, nes turėti leidimą yra šventas reikalas.

Man patinka savo darbuose fiksuoti visuomeninio gyvenimo keistenybes ir taip atkreipti į jas dėmesį.“

Savo mylimą žmoną bei mūzą Audronius įamžino dar dviejuose parodoje eksponuojamuose paveiksluose.

Paveikslą vežė į Didžiąją Britaniją

Į menininko akiratį pateko ir Didžiosios Britanijos aristokratija. Londone organizuotoje parodoje labūnaviškis pristatė tris mėnesius tapytą paveikslą „Liokajaus klaida“, kuriame, pasitelkiant karaliaus Čarlzo (Karolio III) karūnavimo tematiką, pašiepiamas anglams būdingas pernelyg skrupulingas protokolo laikymasis.

Parodos lankytojai turėjo galimybę apžiūrėti ir tapytojo sukurtą autoportretą. Tiesa, žmonos nuomone, Audronius save kiek pasendino.

„Dabar gal ir pasendinau, bet po 10 metų bus pats tas“, – nusijuokia menininkas ir pripažįsta, jog piešti patį save – sudėtingiausia.

Menininkas ir jo kritikė

Audroniaus žmonos Vilijos pasiteirauju, galbūt ir ją vyras įkvėpė paimti į rankas teptuką.

„Ne, mūsų namuose Audronius – kūrėjas, o aš – meno kritikė“, – šypsosi moteris. „Drąsiai vyrui išsakote savo nuomonę?“ – pasmalsauju. „Pakritikuoju, bet tada iš studijos būnu tuoj pat išprašyta į pirmą aukštą, – juokiasi Vilija. – Sako, kai pati pradėsi tapyti, tada galėsi ir kritikuoti. Nors pats ateina ir pakviečia pažiūrėti.“ „Taip, turi gerai parinkti žodžius“, – šyptelėjęs apsiginti bando Audronius. „Įdomu, kad vyras iš kitų kritiką priima labai šaltai, o iš manęs – jautriai, net įsižeidžia“, – stebisi Vilija.

Audronius džiaugiasi, kad jo kūrybinius užmojus itin palaiko abi dukros, tėčiui įteikusios ypatingą dovaną.

„Kad praplėsčiau savo akiratį, dukros man padovanojo tapybos užsiėmimus dailės studijoje Kaune pas dėstytoją Gintarą Zubrį. Čia važinėju jau antrus metus. Bendravimas su profesionalais labai padeda išsigryninti kūrybines idėjas ir rasti tinkamiausių būdų jas perteikti drobėje“, – sako labūnaviškis.

Viską metė paskutinę minutę

Ilgus metus Audronius meno pasaulyje buvo žinomas kaip nagingas tautodailininkas, sukūręs daugybę medžio skulptūrų ne tik Lietuvoje. Jo drožiniai keliavo į Armėniją, Vengriją bei kitas šalis. Tiesa, tapti skulptoriumi Audronius nusprendė spontaniškai – kone paskutinę minutę.

„Tapiau nuo vaikystės. Buvau įstojęs į Klaipėdos dailės mokyklą. Mane priėmė iškart į ketvirtą kursą, nes sėkmingai išlaikiau egzaminus. Mokėjau ir skulptūras lipdyti, ir tapyti, – pasakoja menininkas. – Iki diplominio darbo likus trims mėnesiams, nusprendžiau, jog būsiu medžio skulptorius – kam man ta tapyba.

Už tris rublius baldų fabrike nusipirkau lentą ir išdrožiau Vytį. Žiūriu, neblogai išeina, – jaunystėje lengva ranka pakeitęs profesinius planus prisimena Audronius. – Taip prasidėjo mano kaip skulptoriaus kelias.“

Menas padėjo kariuomenėje

Gebėjimas kurti medžio drožinius Audroniui padėjo išvengti tikrosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

„Visus pusantrų tarnybos metų ten dariau skulptūras. O ko sovietinėje kariuomenėje išvengti nepavyko, tai tik košės, – juokiasi pašnekovas. – Grįžęs iš kariuomenės sukūriau keletą medžio darbų ir 1982 metais man buvo suteiktas medžio drožėjo, tautodailininko vardas.“

Ieškodamas vietos po saule radviliškietis Audronius su žmona Vilija atvyko į Labūnavą. Čia vyras įsidarbino „Rytų aušros“ kolūkyje skulptoriumi. Daug svarbių darbų jis sukūrė ir religine tematika.

„Mano kurtos medinės skulptūros puošia Labūnavos, Šeduvos bažnyčias. Šiaulių arkikatedroje stovi skulptūra Šventajam Kazimierui. Buvo didžiulė garbė kurti šį darbą, nes būtent mane, 27-erių piemenį, kai dabar pagalvoju, bažnyčia įvertino ir pakvietė sukurti skulptūrą.

Mano uošvis – Kazimieras, tai giminė juokaudama sako: „Va, koks geras žentas – uošviui arkikatedroje kryžių pastatė“, – šypteli į daugelį situacijų gyvenime su humoru žvelgiantis Audronius. – Šiauliuose taip pat stovi mano sukurtas trigubas kryžius, skirtas 600-osioms Lietuvos krikšto metinėms pažymėti.“

Aktyviai kūręs medžio drožėjas anuomet savo darbus drauge su kitais tautodailininkais dažnai eksponuodavo ir parodose.

Padėjęs kirvį pasuko į verslą

Atėjus nepriklausomybei Audroniaus kūrybinis kelias nutrūko. Vyras įkūrė savo verslą.

„Intensyviai medžio skulptūrų nebedarau jau 30 metų. Tik kartais vieną kitą išdrožiu, – pasakoja Audronius. – Vis tik menininko prigimtis manyje stipri. Nuolat jausdavau norą save išreikšti kūryboje.

Kadangi buvau patyręs stuburo traumą, grįžti prie medžio skulptūrų paprasta nebuvo. Teko save atrasti kitur.

Kartą su žmona poilsiaudamas Palangoje, ten susipažinau su viena kiečiausių Lietuvos dailininkių portretisčių Anna Lopucha. Mane sužavėjo jos darbai. Ši pažintis atgaivino jaunystės potraukį tapybai.“

Pavogtas laikas

Paskutinius keletą metų Audronius tapo kasdien. Vyras šypteli dėl to sulaukiantis priekaištų ne tik iš šeimos, bet ir iš bičiulių.

„Tapyba mane labai įtraukia. Tai pavogtas laikas nuo šeimos, draugų, kitų pomėgių. Po darbo vakarus dažniausiai leidžiu su teptuku rankose savo studijoje antrame namo aukšte.

Kartais ryte užlipu tik pažvelgti, kaip atrodo vakare tapytas darbas. Žiūriu, oi, reikia pataisyti. Pradedu taisyti ir nė nepastebiu, kad jau vėluoju į darbą!“ – pasakoja labūnaviškis, prie vieno tapybos darbo praleidžiantis po du ar tris mėnesius.

Namų palėpėje įrengta ir dar viena įdomi erdvė – pašnekovo šmaikščiai vadinama paveikslų reanimacija.

„Čia sudedu visus nepatinkančius darbus. Jie laukia, kada bus pataisyti, – paaiškina Audronius. – Kiekvienam savo paveikslui atiduodu daug energijos ir meilės. Mano tapybos darbai ne kartą taisyti ir pertaisyti. Atrodo, padarei ir jautiesi patenkintas, bet ryte atsikėlęs nusprendi, kad išėjo visiška nesąmonė, – pasakodamas apie ilgais ieškojimais grįstą kasdienę menininko dalią juokiasi autorius. – Jei dažai dar nebūna nudžiūvę, tada nutrinu, o jeigu nutrinti nebepavyksta – nušveičiu ir vis tiek taisau.“

Virtuvėje – V. van Gogas

Pradėjęs tapyti Audronius drobėje atkūrė daugybę garsiausių pasaulinių šedevrų – nuo Leonardo da Vinčio iki Vincento van Gogo darbų.

„Pamačiau dokumentinį filmą, kuriame pasakojo apie Sankt Peterburgo tapytoją, nupiešusį žymiausių paveikslų kopijas. Nusprendžiau ir aš pabandyti. Puikiai sekėsi. Į svečius atvažiavusiems draugams demonstruodavau pas kaimietį virtuvėje kabantį V. van Gogo paveikslą, – juokiasi labūnaviškis. – Tokiomis žymių darbų kopijomis buvau papuošęs ir įmonės administracines patalpas. O verslo partneriams iš Kinijos padovanojau savo tapytą „Monos Lizos“ paveikslą. Jie pasijuto labai įvertinti, džiaugėsi šia dovana ir netgi suteikė įvairių nuolaidų įrangai, kurią iš jų pirkau savo gamyklai.“

Malonūs tapybos vargai

Tapybą pamilęs skulptorius palygina abi meno šakas.

„Tapyboje mane žavi spalvos, bet čia taip pat reikia ir įkvėpimo. Nesuplanuosi, kada ir ką nutapyti. Gali būti „trinkt“ ir atėjo idėja. Tada negali sustoti – mintys rutuliojasi. O jei kas nepavyksta, prasideda ieškojimai, kartais net naktį užmigti nepavyksta – vis suki galvą, kaip kokią detalę perteikti, kaip sumaišyti reikiamą spalvą…

O su skulptūra paprasčiau – arba moki ją padaryti, arba ne. Drožiant iš medžio nereikia ypatingų nuotaikų: atėjai ir žinai, kaip daryti“, – sako kūrėjas.

Tapybos darbų parodoje Audronius eksponuoti pristatė ir dvi nedideles medžio skulptūras: „Žaldoką“, kadaise autoriui pelniusį medžio drožėjo, tautodailininko vardą, ir visai neseniai ilgesį skulptūrai įprasminusį naujausią kūrinį.

„Vasarą namie radau ąžuolinę kaladę. Galvoju, ką čia iš jos padarius. Seniai bedirbau su medžiu. Kadangi religinė tematika man prie širdies, nes daug teko tokių darbų kurti, nusprendžiau išdrožti „Palaimintojo ranką“.

Nutapyti ranką nėra lengva, o išdrožti iš medžio – ypač sunku, nes nepataikęs kirviu taip, kaip reikia, turi viską išmesti. Bet įgūdžiai nedingo ir man pavyko sukurti tokią skulptūrą, kokią įsivaizdavau“, – pasidžiaugia menininkas.

Pirkėjų neieško

Tapydamas paveikslus Audronius nepuoselėja tikslo šiuos darbus parduoti.

„Jei mano kūriniai būtų neutralūs – gamtos peizažai, gėlės, tada gal ir sulauktų pirkėjų, bet didžioji dalis darbų – asmeniški. Kas gi norės paveikslą su mano žmonos atvaizdu pasikabinti savo namuose? – šypteli labūnaviškis. – Tačiau piešdamas peizažus, negalėčiau išreikšti savęs. Taigi tapydamas nesiorientuoju į pardavimus – kuriu, nes norisi.

Jei iš meno norėčiau uždirbti, tada geriau būtų daryti skulptūras, nes užsakymų daugiau ir kaip menininkas galėtum išgyventi.“

Bendras vardiklis

Negaliu atsistebėti margaspalve, įvairiabriaune Audroniaus asmenybe. Vis spėlioju, kokį bendrą vardiklį tarp verslo ir meno atrado mano pašnekovas, gebantis vienodai sėkmingai save įprasminti dviejose, iš pažiūros, itin skirtingose srityse.

„Man tiesiog patinka iššūkiai. Esu užsispyręs, kai siekiu įgyvendinti savo idėjas, mėgstu dirbti ir nebijau kritikos“, – paslaptį atskleidžia po darbo kūryboje išnykstantis verslininkas.