Valdininkai, ūkininkai ir gyventojai pykstasi dėl kelių

Žmonėms, kurie savo namus pasiekti arba į darbą nuvykti gali žvyrkeliais, kelio kokybė – ypač opus klausimas. Tačiau vieni kantriai laukia, kol kelias bus pagreideriuotas, o kiti jau pavargo laužyti savo automobilius ir vasaros metu skęsti dulkėse. Dotnuvos seniūnijos gyventojai praėjusią savaitę susitiko su rajono meru Sauliumi Grinkevičiumi, seniūnu Vytautu Grigu ir aptarė šį opų klausimą. Tiesa, panašu, klausimo išspręsti susirinkimo metu nepavyko, tačiau bent jau pajudėta sprendimo link.

Tvarkosi neūkiškai?

Dotnuvos seniūnijoje kaimo turizmo sodybą „Vienkiemis“ kartu su sūnumi turintis Albertas Ragauskas neslėpė pykčio dėl esamos situacijos. Jo manymu, gyventojai su nepatogumais susiduria dėl neūkiško valdininkų požiūrio.

„Susitikimas buvo suorganizuotas, nes grupelė Dotnuvos seniūnijos gyventojų, tarp jų ir aš pats, buvome nuėję pas merą ir papasakojome, kokiomis sąlygomis gyvename. Esmė tokia, kad seniūnija rudenį nenugreideriavo kelių. Buvau paskambinęs seniūnui, klausiau, ar kelias buvo greideriuotas, ar ne? Atsakė, kad ne, ir pasiteisino, kad oras buvo prastas – na tai argi čia pasiteisinimas? Seniūnas sako, pinigų nėra… Bet kažkaip seniūnui važinėti su valdiškomis mašinomis pinigų yra sočiai… Aš gimęs ir augęs Akademijoj – nė karto nemačiau seniūno seniūnijos teritorijoje. Na esu sutikęs darbo valandomis mieste – valgykloje, prekyvietėje, bet tik ne seniūnijoje. Kai tuo tarpu atvažiavus į pačius Kėdainius, važiuoju su mašina ir matau – miesto seniūnas Valentinas Tamulis eina pasiėmęs metrą keliams matuoti. Tai kaip čia yra? Į miestą atvažiuoju per savaitę kartą ar du, ir tai Tamulį susitinku, o čia, vietoj gyvendamas, kiekvieną dieną važinėdamas po visą seniūniją, aš mūsų seniūno nematau“, – kalbėjo A. Ragauskas.

Tačiau Dotnuvos seniūnas Vytautas Grigas tikino, kad teiginiai, jog jis yra „kabinetinis“ seniūnas nėra pagrįsti.

„Aš ir dabar esu mieste – ką tik buvau Saugaus eismo komisijos susitikime. Yra ir kitų darbų – reikia ir sąskaitas surinkti, užsakinėti prekes, pirkti įvairiausias medžiagas, daiktus, reikalingus seniūnijos teritorijos tvarkymui. Aš visur važinėju – kad ir dabar, ir kastuvus pirkome, ir į „Senukus“ važiavome seifus pirkti, galų gale vykstu ir į įvairius pasitarimus, susitikimus“, – vardijo seniūnas.  

Gadina traktoriai

Pašnekovo teigimu, ūkininkų transportas yra viena pagrindinių prasto kelio priežasčių. Be to, kitus žvyrkelius gadina sunkvežimiai, kurie vasarą dar ir debesis dulkių sukelia.

„Noreikių kaimo keliai siaubingi – pagrindiniu keliu kiekvieną dieną važiuoja didelės mašinos, nes yra ūkininkas, iš kurio veža pieną, yra ūkininkas, kuris augina žvėrelius, jam kasdien veža pašarus. Prasidėjus sezonui, kas dieną veža cukrinius runkelius. O kaip mums, žmonėms, su lengvosiomis mašinomis gyventi? Kaip į sodybas nuvažiuoti, kaip vaikus į mokyklą nuvežti?

Pro Šiaudinės kaimą važiuoja sunkvežimiai, kurie veža žvyrą iš Sirutiškio karjero – žmonės vasarą tenai dulkėse paskendę gyvena. Jūs įsivaizduojate ką reiškia fūra? Penkios poros ratų sukasi, visas dulkes sukelia! Kodėl ten asfalto nėra? Mažesniuose kaimuose asfaltas būna, o čia kodėl nėra?“ – nusivylimo neslėpė dotnuviškis.

Atsako nesulaukia

A. Ragauskas tikina, kad nepaisant to, kad seniūnijos gyventojai darbingo amžiaus, moka mokesčius, bando kažką kurti, investuoti, vaikus sulaikyti, kad iš kaimo ar apskritai iš Lietuvos neišvažiuotų, iš valdžios atsako nesulaukia jokio.

[quote author=“A. Ragauskas“]Mes, vietiniai kaimo gyventojai, susimetame pinigus ir samdomės greiderį, kad nugreideriuotų. Tai apie ką kalbėti dar galima.[/quote]

„Visi žmonės eidami į politiką deklaruoja, kad darys viską, kad žmonės nebėgtų iš Lietuvos, jaunimas nebėgtų iš kaimo. Bet nieko nepajudina jie, nieko! Mes ten visi žmonės esam darbingo amžiaus, visi darbuojamės, stengiamės, nėra nė vieno pašalpinio. Mokame mokesčius, o atgal valstybė nieko neduoda.

Mano sūnus baigęs universitete mokslus, dirba įmonėje, o laisvu laiku dar kaimo turizmo sodyboje darbuojasi. Stengiamės, kad neišvažiuotų vaikai iš Lietuvos, stengiamės iki paskutiniųjų, o valdžia nieko, visiškai nieko nedaro.

Į mūsų kaimo turizmo sodybą atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos, nes ji strategiškai patogioje vietoje. Būna dideli universitetų grupių susirinkimai – šiemet buvo susitikimas ekonomiką baigusių, berods, tai jie manęs ir klausė – kas pas jus per seniūnas, kad keliai tokie? Nu ir ką aš galiu jiems atsakyti?

Ne seniūnas, o katastrofa. Mes, vietiniai kaimo gyventojai, susimetame pinigus ir samdomės greiderį, kad nugreideriuotų. Tai apie ką kalbėti dar galima“, – nusivylimo neslėpė A. Ragauskas.

Susirinkimo metu, tiesa, rajono meras pasiūlė išeitį – nupirkti seniūnijai greiderį, tačiau pašnekovo teigimu, ar šis siūlymas atneš naudos, priklausys nuo seniūno požiūrio.

„Meras pažadėjo seniūnijai nupirkti greiderį. Bet vėlgi – viskas priklausys nuo seniūno geranoriškumo dirbti jam pavestus darbus. Jeigu jis važiuos, žiūrės, darys – tada bus gerai viskas. Bet gali tas greideris būti nupirktas ir dilgėlėmis apaugęs, nes niekas jo nenaudos“, – kalbėjo dotnuviškis.

Ieškoti kaltų lengviausia

Ūkininkas Albertas Pavolis, gyvenantis Šlapaberžėje, taip pat tikina esąs nepatenkintas kelių būkle, tačiau į situaciją žvelgia nuosaikiau – jo teigimu, kaltų ieškoti lengviausia, tačiau reikia priimti sprendimus, kurie tarnautų žmonėms.

„Situacija nėra tokia paprasta. Kaltinti kažką visada labai lengva.

Per mūsų seniūniją derliaus ėmimo metu važinėja daugybė ūkininkų transporto ne tik iš mūsų, bet ir iš kaimyninių seniūnijų. Kai kurie gyventojai gyvena tiesiog ūkininkų transporto sankryžoje – iš visų seniūnijų pro juos ūkininkai važinėja. Žinoma, žmonės labai kenčia, keliai labai kenčia – ir taip tie keliai ne patys geriausi. O šiemet vasara lietinga, ruduo lietingas, keliai dar prasčiau atrodo – na žmonės nelaimingi. Kaltina seniūną, kaltina ūkininkus.

Bet juk Kėdainiai – žemdirbių kraštas, čia ne kaimo turizmo kraštas. Mes vis tiek kažkur turėsim važiuoti. Tiek tik, kad mums „padeda“ kaimyninių seniūnijų ūkininkai – dar kelius patrypia, pagadina.

Žinoma, žmonėms atrodo, kad Dotnuvos ūkininkai kalčiausi. Bet juk nebūtų ūkininkų, nebūtų ir to kaimo. Aišku, gyvena pensinio amžiaus žmonių, negerai jiems, ir dulkės, ir keliai prasti, ir automobilius savo kitiems laužyti tenka, bet o kaip padaryti, kad visiems būtų gerai?“ – svarsto ūkininkas.

Pašnekovas taip pat teigė manantis, kad prie prastos kelių būklės prisideda ir tai, kad seniūnas galbūt nėra šios srities specialistas.

„Seniūnas, žinoma, galėtų dažniau važiuoti, apžiūrėti kelius, gyvenvietes – juk iš kabineto tokių dalykų nepamatysi. Ankstesnius seniūnus išties dažniau matydavom.

Gal jam trūksta žinių apie tam tikrus dalykus – na juk ne visi yra kelių tiesimo ir tvarkymo specialistai. Tam, kad būtų galima įvertinti, ar kelią gerai nugreideriavo, reikia turėti tam tikrų techninių žinių – gal jų šiek tiek ir trūksta, net nežinau“, – svarstė pašnekovas.

Tačiau seniūnas V. Grigas tokius ūkininko svarstymus atremia: „Greideriuoti atvažiuoja specialistai, kurie žino, kaip valdoma technika. Ankstesniais metais viešuosius pirkimus buvo laimėjusios smulkesnės įmonės, kurių darbas galbūt ne visada tenkindavo, o šiemet pirkimus laimėjo UAB „Helanas“, tai jie tikrai puikiai savo darbą atliko, visi buvo patenkinti. Greideris važiuoja lėtai, o ne penktą bėgį įjungęs, kaip anksčiau kad būdavo, pralekia per seniūniją. Dabar tikrai dirba ilgai ir kruopščiai, kol kelio nesutvarko, nepasitraukia.

Nereikia būti kažkokiam įspūdingam profesionalui, kad matytum, koks tas kelias yra.“

Seniūnas taip pat priminė, kad yra baigęs Vilniaus inžinerijos-statybos instituto Automobilių kelių studijų programą.

Biurokratiniai stabdžiai

A. Pavolis tikino, kad ūkininkai turi minčių, kaip būtų galima spręsti prastos kelių būklės klausimą. Tiesa, ne visi siūlymai yra įgyvendinami, mat tam trukdo biurokratiniai sprendimai.

„Aš kažkaip galvoju, kad galėtų daugiau lėšų skirti seniūnijų, kurios yra centrinės, „pervažiuojamos“ keliams. Bet vakar meras sakė – visiems skirsto vienodai, pagal gyventojų, kilometrų skaičių. Na bet tai nėra sąžininga – per kitas seniūnijas tai tiek ūkininkų nevažiuoja. Mes, ūkininkai, sutinkame ir žvyro atvežti – pigiau kainuotų atvežimas, daugiau žvyro galėtume nepirkti. Bet kad negalima, reikia konkursą skelbti.

Yra nuomonių, kaip spręsti bėdą – vieni sako, kad reikia ženklus, ribojančius tonažą, statyti, ar tartis, kuriais keliais ūkininkams galima važiuoti, kuriais ne. Galbūt leisti važinėti tais keliais, kurių danga stipresnė, ir juos dažniau prižiūrėti.  

Reikia daugiau nuomonių – negali vienas ūkininkas ar vienas seniūnas nuspręsti. Kartu turime viską daryti – ir seniūnas tą patį siūlė, todėl nusprendėme antradienį dar visi susitikti ir pasikalbėti.

Tik kad nelabai mūsų meras klausė, nelabai norėjo suprasti ir girdėti. Lengviausia yra apkaltinti kažką. Mes, ūkininkai, juk mokame ir už kelių mokesčius, ir draudimus, ir už technines, ir panašiai – na turi užtikrinti sąlygas kažkokias, kelius paruošti. Tas kelių klausimas – didelis skaudulys ir ūkininkams, ir visiems likusiems gyventojams“, – tikino A. Pavolis.

Greideriavo tris kartus

Dotnuvos seniūnas Vytautas Grigas tikino, kad šiemet seniūnijoje keliai buvo greideriuoti tris kartus, nors skirtos lėšos leistų tą daryti dar mažiau – vos du kartus, pavasarį ir rudenį. Tačiau pagalbon atskubėję geranoriški ūkininkai leido situaciją kiek pagerinti.

„Šiemet buvo sutarta su ūkininkais. Ūkininkai Gikniai,  A. Kižauskas ir Šlapaberžės ūkio vadovas A. Staugas sutiko pagelbėti ir apsiėmė su savo prikabinamais greideriukais palyginti dalį kelių aplink savo teritoriją.

Seniūnijai per metus yra skirta 9 600 eurų greideriavimui. Dotnuvos seniūnijoje yra 116 km žvyrkelių, už tuos pinigus pagreideriuoti seniūnija gali 50 kilometrų žvyrkelio du kartus per metus. Atsižvelgiam į kelių apkrovimą, maršrutinių autobusiukų važinėjimą, parenkama, kuriuos kelius pirmiausia greideriuoti.

Tačiau, kadangi šiemet trys ūkininkai aplinkui save nugreideriavo kažkiek kelio, tai suteikė man  galimybę su greideriu ne du, o tris kartus kelius pagreideriuoti. Taigi šiemet seniūnijoje buvo greideriuota pavasarį, vasaros gale ir prieš pat užšąlant.

Gamtinės sąlygos buvo itin prastos – tai lyja, tai šąla, paskui vėl lyja. Greideris seniūnijoje prastovėjo beveik mėnesį laiko, kad spėčiau įsiterpti tarp lietaus, kad galėčiau greideriuoti.

Bet be abejo, sulaukiau skambučių iš nepatenkintų žmonių, kodėl keliai tokie. Na negaliu, gamtinės sąlygos prastos – pradedam greideriuoti ir lietus užeina. Na negaliu aš to greiderio ant vandens stumdyti. Be to, tuo pačiu greideriu naudojasi ne vien mūsų seniūnija. Naudojasi dar keletas, ir vos saulė pašviečia – visi to greiderio nori, visiems reikia.

Ir, rodos, visiems aiškinau išsamiai, kokia situacija, visi, kas skambino, suprato…“ – kalbėjo seniūnas pridurdamas, kad kelių kokybė nuolat gerinama, tačiau žvyrkelį sutvarkyti galima tik tam kartui – iki kol juo važiuos ūkininkų traktorius, veždamas sunkiausią priekabą.

„Sodų gatvėje užpylėme 14 mašinų žvyro, suformavome kelią taip, kad vanduo neužsistovėtų. Padarėme gražų, tvarkingą kelią – bet kas iš to?  Važiuoja traktorius ir lieka duobės. Kai tik su burokais važiuoja, taip iš paskos bėgti reikia ir duobes lyginti.“

Jei gadina, lai daugiau padeda

Seniūnas pasakojo, kad susitikime su rajono meru buvo pateiktas siūlymas – nupirkti greiderį Dotnuvos seniūnijai, kad juo nereikėtų dalintis su kitais. Tokiu atveju kelius greideriuoti būtų galima ir kelis kartus per mėnesį, tačiau tam reikalingos papildomos lėšos, kurių tikimasi sulaukti iš pačių ūkininkų.

„Ūkininkai važinėjo ir važinės keliais, jiems juk reikia važiuoti. Susitikime meras pasiūlė nupirkti seniūnijai greiderį ir prašė ūkininkų prisidėti – nes ir degalų reikės, ir paremontuoti kažką, detalę kokią pakeisti. Antradienį kalbėsime, tarsimės. Žiūrėsime, ką ūkininkai kalbės, gal jie ir kitų idėjų pasiūlys.

Reikia suprasti, kad gyvena žmonės, kurie ūkių neturi, ir jiems tikrai yra pikta, kad jie turi važinėti duobių pilnais keliais, automobilius savo gadinti.

Aš pats turiu nuotraukas – kaip kelias atrodo, kai mes jį sutvarkome, ir kaip atrodo po poros dienų, traktoriui pravažiavus. Būna kitą kartą atvažiuojam, asfalto išgraužas pilame ant tų duobių, darome kažką, kad kelias geresnis būtų – vėl kritika, vėl žmonės pyksta, klausia, ką čia darome, kam to reikia. Na darau kažką, kad duobių nebūtų. Darau kažką iš to, ką turiu.

Jeigu greiderį nupirktų, būtų geriau. Aišku, ūkininkai ir toliau važinės, ir toliau burokus veš – čia jų gyvenimas, jų darbas toks. Ir tų duobių atsiras, ir jas tvarkyti reikės. Aišku, geriau būtų asfaltą nutiesti ir neliktų problemos – nors kitur ir asfalte duobes išmuša jie, bet niekas nieko nesako“, – kalbėjo V. Grigas.

Seniūnas pridūrė, kad dar labiau situaciją palengvintų, jeigu ūkininkai jį informuotų, kada ir kokiu keliu ketina vykti – tokia tvarka dabar galioja miškininkams. Tokiu atveju, seniūno teigimu, jis žinotų, kada koks kelias bus apgadintas, ir galėtų greičiau kelią aptvarkyti. Nors ir dabar seniūnas tikina visuomet apvažiuojantis visą seniūniją, ir sutikrinantis, kur yra prasčiausios būklės keliai – kad žinotų, kur pirmiausia reikia greideriuoti.

„Skirtų daugiau pinigų – padengtume visur asfaltą ir viskas. Yra skirta pinigų tiek, kiek skirta, niekur kitur, kaip tik keliams, tie pinigai nenueina – juk viskas yra kontroliuojama. Iš tų skirtų pinigų reikia ir pažvyruoti, ir duobes užtaisyti, ir ištisinį asfaltą nutiesti, ir kelio ženklus sudėti, ir kelius pažymėti“, – pasakojo V. Grigas.