Vainotiškietės širdis nurimo atradusi kūrybą

Darganotą rytą traukiu į seniai lankytus Vainotiškius. Pasiekusi kitapus upės vagos įsikūrusią gyvenvietę surandu Aušros KUUSIENĖS sodybą. Girgžteliu vartelių vyriais ir pamatau manęs su šypsena lūkuriuojančią šeimininkę. Ji kviečia greičiau užeiti vidun, kol įsismarkavęs lietus nepermerkė iki siūlo. Daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis Aušros su vyru Arnoldu naujam gyvenimui iš pagrindų prikeltas ir gražiausios sodybos vardą 2013-aisiais pelnęs namas itin jaukus. Gal todėl, kad mane pačią masina turtingą praeitį serginčios erdvės, o gal tas ypatingas jausmas užplūdo išgirdus židiny spragsinčių malkų šnabždesius. Tylias ugnies kalbas nustelbia kitame kambaryje triukšmaujantis ir su namų slenkstį peržengusia viešnia susipažinti besiveržiantis keturkojis – ilgų Aušros pasivaikščiojimų bičiulis. Dovanok, mielas drauge, šįsyk be tavęs. Sekundę kitą dar pasigėrėjusi išsaugotomis senos sodybos sijomis, sutelkiu dėmesį į pašnekovę – visai neseniai pristačiusią eilėraščių knygą „Gyvenimo atspindžiai“ ir svajojančią apie savo gamtos fotografijų albumą. Šios dvi kūrybinės plotmės savu laiku nuramino Aušros širdį. Moters eilės – jos sielos išpažinties momentai, o branginamų Vainotiškių nuotraukos – pastabios kraštietės atverta eilinio praeivio akiai neregimų lobių skrynia.

Didžiulis jaudulys

Su Aušra pasikalbėti susitinkame jos knygos pristatymo išvakarėse. Moteris neslepia sunkiai tramdanti jaudulį prieš didžiąją dieną.

„Labai džiaugiuosi, kad galėsiu publikai pristatyti savo kūrybos knygą, bet kartu ir be galo jaudinuosi, – atvirai sako Aušra, Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“ narė. – Man jau yra tekę renginiuose skaityti savo eiles. Visad kojos drebėdavo – jaudindavausi kaip pirmokė.“

Poezija nevadina

Pašnekovės knyga „Gyvenimo atspindžiai“ solidžios apimties – beveik 200 puslapių. Čia moteris sudėjo visus savo eilėraščius, kurie gimė nuo kūrybinio kelio pradžios 2010-aisiais.

„Nesakyčiau, kad tai poezija. Čia tiesiog mano eiliuoti pasakojimai apie gyvenimą, netektis, džiaugsmus ir atradimus – viską, kas įstrigo širdy, kas sukėlė stiprių jausmų, todėl knyga ir vadinasi „Gyvenimo atspindžiai“. Eilėraščiais nugulė ir kelionės į Norvegiją pas dabar jau a. a. brolį 2015-aisiais įspūdžiai.

Vieni kūriniai ilgesni, kiti – trumpesni. Yra Kėdainiams skirtas eilėraštis. Man pačiai labai brangus a. a. tėvui skirtas eilėraštis, – pasakoja Aušra ir priduria nelaikanti savęs nei menininke, nei poete. – Sakau, kad ne aš prie meno, o menas prie manęs.“

Mecenatas – vyras

Kiek anksčiau mamos kurtas eiles į nedidelį leidinį draugėn buvo sudėjusi Aušros dukra. Tad jausmas, kai tavo širdies bei sielos pasakojimai tampa knyga, pašnekovei jau šiek tiek pažįstamas.

Šį kartą imtis eilėraščių rinkinio leidybos vainotiškietę paskatino vyras. Ne tik paskatino, bet ir prisiėmė visas mecenato atsakomybes. Savo knygą Aušra išleido 150 egzempliorių tiražu.

„Rašiau, rašiau, kaip visi sako – į stalčių, o vyras tarė, kad reikia palikti kažkokį prisiminimą po savęs anūkams, giminaičiams, pažįstamiems. Arnoldas paragino spausdinti knygą ir finansavo šią mano svajonę. Labai noriu padėkoti savo vyrui, kad jis mano troškimą pavertė tikrove. Jei ne Arnoldo indėlis, nieko nebūtų“, – nuoširdžiai taria Aušra.

„Kokį vyrą turit! Auksinį!“ – pasidžiaugiu šios poros ryšiu.

„Išties sugyvename. Duok Dieve, sulauksime senatvės kartu, – viliasi Aušra ir akimirką susimąsčiusi sako, – vis tiek yra ta meilė – niekur jinai nedingusi. Arnoldas juokais vis paklausia: „Tu mane myli?“

Gero būdo kavalierius

„Miela, Aušra, o kur Jūs šį jaunikį sutikote? – pasmalsauju. – Galbūt tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?“

„Tikrai nebuvo, – šypsosi. – Susipažinome, kaip anuomet būdavo įprasta – šokiuose, tada dar buvusiuose Pašušvio kultūros namuose. Jis mane pašokdino, o paskui abi su sese parvežė namo.“

„Kuo gi į šokius tada vaikinai atriedėdavo?“ – paklausiu.

„Jis, kėdainietis, su draugu atvažiuodavo tėvuko moskvičiumi, – prisimena Aušra. – Oho, prabangus kavalierius, – tariu aš. – Sesei sakydavau, kad man jis negražus ir su juo nedraugausiu. Bet metais jaunesnė sesuo bandydavo man atverti akis: „Tu pasižiūrėk, koks jis geras.“ Sesuo jau tada pastebėjo puikų Arnoldo charakterį. Taigi po truputį visgi prasidėjo mudviejų širdžių draugystė. Išleidau jį į armiją, dvejus metus laukiau, kol grįš, tada susituokėme ir jau daugiau kaip tris dešimtmečius esame kartu.

Arnoldas per bendrus gyvenimo metus nepasikeitė – charakteris tikrai nesuprastėjo, – juokiasi pašnekovė, kuriai nusišypsojo nedaugelį aplankanti laimė sutikti savo gyvenimo meilę. – Galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų jausmų laužas liepsnoja iki pat dabar.“

Pirmas skaitytojas – mylimasis

Aušros vyrui tenka privilegija pirmajam perskaityti ką tik dienos šviesą išvydusius žmonos kūrinius.

„Parašau eilėraštį ir sakau: „Eik paskaityk.“ Skaito jis labai ilgai, bet perskaito, – šypsosi pašnekovė. – Dukra irgi džiaugiasi, kad rašau. Sako, jog gražu, kad didžiuojasi manimi. Labai svarbu jausti šeimos palaikymą.“

„Aušra, o ar drąsu savo eiles pristatyti platesniam žmonių ratui, nepažįstamiems? Juk tai tarsi įsileisti juos visus į savo sielą“, – teiraujuosi kūrėjos.

„Nedrąsu, bet visi skatina, palaiko, tad negaliu jų nuvilti, – taria Aušra. – Tiesa, dabar jau mažiau rašau – daugiau fotografuoju. Taigi sulaukiu ir raginimų išleisti fotoalbumą. Kol kas turiu norą surengti rimtesnę nuotraukų, spausdintų ant drobės, parodą, o ateityje gal pavyks ir fotoalbumas. Dabar tai tik svajonės, bet juk būtina jų turėti. Kaip sakė lenktynininkas Benediktas Vanagas, svajokit atsakingai, nes svajonės pildosi.“

Pasivaikščioti – trise

Fotografuoti Aušra pradėjo 2013-aisiais su eiline muiline.

„Kai persikraustėme gyventi į šią sodybą Vainotiškiuose, akys raibo nuo įvairiausių žiedų grožio ir gamtos stebuklų kerų. Norėjosi visa tai užfiksuoti. O dar gyvename netoli upės kranto, kur su šuniuku vis eidavome pasivaikščioti. Ilgainiui į kelią ėmėme leistis trise: aš, šuniukas ir fotoaparatas – neišskiriami draugai, – juokiasi Aušra. – Daugiausia fotografuoju gamtą, kartais anūkus. Kiekvieną dieną einu tais pačiais takais, bet akis regi vis kitus vaizdus, pastebiu vis kažką nauja.“

Magišką gamtos grožį Aušra fiksuoja visais metų laikais.

„Man nėra blogo oro. Aš ir per lietų išėjusi rasiu, ką nufotografuoti“, – atskleidžia pašnekovė.

„Gal ta gamtos apsuptis ir atvėrė Jūsų vidines kūrybines galias?“ – garsiai pasvarstau.

„Galbūt. Gamta išties galinga mūza ir didelis įkvėpimas. Aš gamtoje labai atsigaunu. Kai išeinu, nusiraminu, galiu vaikščioti labai ilgai“, – sako Aušra.

Keliasi ketvirtą ryto

Pasirodo, ši vainotiškietė, kaip ir dera tokio vardo savininkei, yra pats tikriausias vyturys. Nepatikėsite! Ji žvali nubunda jau ketvirtą valandą ryto ir pirmoji pamato naują dieną! Štai iš kur jos nuotraukų kolekcijoje tie nepaprasti ūkanotų rytų kadrai.

„Man natūraliai taip išeina. Keliuosi išties anksti, bet vakare apie 20–21 valandą jau užmiegu. O ryte, vos pradėjus aušti, apie 6 valandą, mudu su šuneliu jau išeiname. Visur tylu, ramu – žodžiais neapsakysi, kaip siela atsigauna“, – įstabų jausmą perteikti bando Aušra.

Pabėgo iš miesto

„Aušra, o kaip Jūsų šeimos namais tapo ši šimtametė sodyba?“ – pasiteirauju.

„Į Vainotiškius, nusipirkę šį namą, atsikraustėme 2001 metais. O aš pati gimiau Krakėse. Paskui augau Aukštuliukų kaime, bet mūsų šeimos namas sudegė. Kolūkis davė gyventi kartu su keliomis kitomis šeimomis dvare Digraičių kaime. Ten mano vaikystė bei jaunystė ir prabėgo, – pasakoja Aušra. – Augome dvi sesės ir du broliai. Deja, abu broliai jau amžinąjį atilsį… Netikėtos, staigios mirtys. Sesuo gyvena Meironiškiuose. Mama mirė jauna – 57-erių. Jai paėmė kraują iš piršto, o grįžusi namo ji iškart nuėjo dirbti į daržą ir gavo užkrėtimą. Ilgai gydė, bet… Su tėčiu atsisveikinome 2006-aisiais.“

Kai ištekėjo, Aušra su vyru gyveno nuosavame name pas anytą. Ten porai gimė dukra. Vėliau, kaip pasakoja pašnekovė, anyta pardavė namą ir sūnaus šeimai nupirko butą.

„Nors butas buvo labai geras ir gražus, bet mums nesisekė ten gyventi – trūko erdvės. Metus išvargome tokį gyvenimą, kol radome kitus namus, – šypsosi Aušra. – Pamatėme skelbimą, kad parduoda sodybą Vainotiškiuose. Atvažiavome apžiūrėti. Čia gyveno sena močiutė. Namas buvo visiškai apleistas – lentos į žemę rėmėsi, tokia bakūžėlė, kieme – dilgėlynai.

Kai atsisėdome su ta močiute ant suoliuko pasikalbėti, tai taip ir sutemo – net nepajutome, kai laikas pralėkė. Nors sodyboje nebuvo į ką žiūrėti ir mus visi atkalbinėjo, gąsdino, kad prapulsim, bet vis tiek nusprendėme ją pirkti. Turbūt namo aura mus pavergė, – pasakoja vainotiškietė. – Pakėlėme tą namą, pakeitėme balkius, daug vargom, kol susitvarkėm, bet niekad nesigailėjom. Ištrūkę iš miesto jautėmės lyg ant sparnų. Daug dirbome, bet viską spėjome ir buvome laimingi.“

Paklausęs širdies turbūt niekad neapsiriksi. Nugyventą namą Aušra su vyru per kiek daugiau nei dešimtmetį pavertė gražiausia Dotnuvos seniūnijos sodyba! Štai jums ir metamorfozė, nelauktai atnešusi garbingą titulą!

„Anyta labai džiaugiasi tuo, kaip mes susitvarkėme sodybą. Ji gyvena Kėdainiuose, tad mielai atvažiuoja pas mus į kaimą paviešėti. Pabūna, atsigauna, jai čia labai patinka“, – sako Aušra.

Vyro mūza

Šios sodybos kiemas – tarsi mažas muziejus, kuriame gali išvysti įvairiausių senovinių buities rakandų ir kitų abiejų šeimininkų rankomis kurtų grožybių.

„Mano idėja būna kažką padaryti, o vyras niekad neatsisako padėti. Važiuojame į mišką kokių kreivų šakų ieškoti, kelmų. Štai ir pavėsinę abudu pasistatėme.

Visi pastebi, kad mes su vyru visur kartu: prie vieno medžio kažką dirbam abudu, prie vieno krūmo abudu, tvorą statėm abudu. Buvusi bendruomenės pirmininkė Elena Purauskienė užėjusi sako: „Kaip gražiai jūs, vaikai, visur abudu.“

Mano vyras – iš tų, kuris vienas neina. Nors aš ir nieko nedarau, bet reikia, kad turbūt kaip mūza stovėčiau šalia“, – nusijuokia Aušra.

„Ar gera gyventi Vainotiškiuose?“ – pasiteirauju save tikra vietine jau galinčios vadinti pašnekovės.

„Mums čia labai patinka. Ramu, žmonės geri, mandagūs, draugiški, kultūringi. Gyvenimo čia nekeisčiau į nieką. Ir susisiekimas labai geras, miestas netoli. Nors retai į didžiuosius prekybos centrus važiuojame, parduotuvių ir čia užtenka“, – sako Aušra.

Meno gyslelė – iš mamos

Nuo buities grįžkime prie kūrybos. Pašnekovė spėja, kad pajautimą menui greičiausiai paveldėjo iš mamos.

„Mamytė visą gyvenimą siuvinėjo. Patalynė, pagalvėlės, staltiesėlės – viskas buvo išpuošta jos kruopščių rankų darbu. Nepaprastai liūdna, kad gaisras viską pasiglemžė ir nieko nepavyko išsaugoti. Kaip gera būtų nors ką nors turėti – ir grožis, ir prisiminimas“, – apgailestauja pašnekovė.

Garsina Vainotiškius

Vainotiškietė save vadina fotografe savamoksle. Moteris atskleidžia, kad prieš jau minėtą kelionę į Norvegiją vyras jai padovanojo fotoaparatą „Nikon“.

„Esu labai patenkinta šiuo fotoaparatu ir iki šiol juo fotografuoju“, – vyro dėmesingumu jos hobiams džiaugiasi Aušra.

„Fotografuoti aš mokausi iš feisbuko draugų nuotraukų bei patarimų. Darius Babelis, Regina Jašinskienė – visada prašau, kad jie pakomentuotų mano fotografijas. Taip ir mokausi atsižvelgdama į profesionalių bičiulių pastabas, – dalijasi vainotiškietė. – Esu labai pastabi. Tai irgi padeda. Visi stebisi, kaip aš pamatau tai, ko kiti kasdien eidami pro tą pačią vietą nepamato. Jie klausia, kur tokį grožį aptikau – o ten juk tie patys Vainotiškiai, – šypsosi Aušra ir džiaugiasi galėdama savo bendruomenei kaimą parodyti dar neregėtu žvilgsniu. – Bendruomenės pirmininkė Vaida Čepienė viena iš mano nuotraukų netgi papuošė Vainotiškių bendruomenės feisbuko puslapį. Labai malonu.

Man sako, kad aš savo fotografijomis reprezentuoju Vainotiškius. Feisbuke turiu fotografuoti mėgstančių draugų iš įvairių Lietuvos kampelių. Jie vis klausia, kur yra viena ar kita nuotraukoje užfiksuota vieta, kur čia taip gražu. Atsakau, jog tai kaimo, kuriame gyvenu, apylinkės.“

Įsimintinos Aušros fotografijos įkvėpimu tapo iki tol šia saviraiškos kryptimi nesidomėjusiems jos feisbuko bičiuliams.

„Anksčiau jie tik dėdavo patiktukus prie mano nuotraukų, o dabar matau, kad jau kelia savo fotografijas. Pastebiu, kaip kaskart jų nuotraukos gražėja. Labai smagu, kad juos įkvėpiau“, – šypsosi Aušra.

Gerų žmonių apsupty

Vainotiškietė sako, jog save ir toliau realizuoti kūryboje ją skatina gerų žmonių palaikymas bei komplimentai.

„Labai noriu padėkoti Vainotiškių gyventojai Jolantai Abarienei. Tokių žmonių kaip ji – maža. Jolanta mane tiesiog iš žvilgsnio supranta. Ji neleidžia mano kūrybai užsigulėti stalčiuje – vis ragina dalintis su kitais. Jei savaitę į savo feisbuko paskyrą neįkeliu naujų nuotraukų, Jolanta jau rašo ir teiraujasi. Tai ypač jautrus šalia esančiajam žmogus, visada randantis laiko išklausyti. Ji man padėjo eilėraščius paredaguoti. Jolanta mane pakvietė ir į sambūrį „Vaivorykštės tiltai“ bei į kiek anksčiau Vainotiškiuose gyvavusį aktorių būrelį, kurio vadove bei režisiere ji buvo. Taigi vaidindavau ir spektakliuose.

Kai pablogėjus sveikatai turėjau palikti darbą „Sodroje“, po kurio laiko įsidarbinau kitapus mano namų gatvės veikiančioje parduotuvėje. Šios parduotuvės vedėja Alvydė Župerkienė – man kaip mama. Mudvi labai susidraugavome. Ji nekantriai laukė eilėraščių knygos, o kai pagaliau jai knygelę įteikiau, net susigraudino iš džiaugsmo. Alvydė taip pat po mano nuotraukomis feisbuke rašo labai gražius komentarus, susitikusi apsikabina, dėkoja už kūrybą. Tai išties glosto širdį.

Iki šiol puikiai sutariame ir vis pabendraujame su buvusiomis kolegėmis iš „Sodros“. Jos sako: „Aušryte, pagaliau atradai save.“

Malonu, kad žmonėms patinka mano kūryba ir kad tai, ką darau teikia malonumą man pačiai. Šis hobis – tikras gyvenimo džiaugsmas. O dar mano širdį džiugina du anūkai: šešerių Adomas ir dvejų Amelija.

Taip pat kasdienybei ryškių spalvų suteikia kelionės. Labiausiai man patinka vienos dienos ekskursijos autobusu arba automobiliu drauge su vyru. Mane visada traukia sugrįžti prie jūros. Bangų magijos niekas nepranoks“, – svajingai mudviejų pokalbį užbaigia Aušra.