Vainikų bibliotekoje – tėčio ir dukros kūrybinių darbų paroda

Vainikų bibliotekos lankytojai galėjo pasigrožėti čia eksponuota kryželiu siuvinėtų darbų paroda „Iš kartos į kartą – pirmą kartą“, kurios autoriai – netikėtas šeimyninis duetas – Vainikuose gyvenanti Ineta Navickienė ir jos tėtis Kęstas Skudrickas. Jūs, brangūs skaitytojai, greičiausiai kaip ir aš pamanėte, jog auksarankis tėtis ypatingo kruopštumo reikalaujančio meno paslapčių išmokė savo dukrą. Vis tik pomėgis siuvinėti kryželiu kelią į šios šeimos namus, širdį bei rankas rado kiek kitokiomis aplinkybėmis.

Iš miesto – į kaimą

Kėdainiuose užaugusi Ineta į vaizdingoje vietoje – Nevėžio ir Šušvės tarpupyje – įsikūrusių Vainikų kaimą atitekėjo prieš penkiolika metų, tad čia moteris jau jaučiasi vietinė. Pašnekovė su vyru augina dvi dukras: septynerių metų ir vienerių mažyles. Ineta pasakoja niekada nebuvusi baltarankė miestietė. Kaimo gyvenimas jai buvo pažįstamas ir visiškai negąsdino, tad miesto šurmulį į gryną orą bei gamtos ramybę ji iškeitė nesigailėdama.

„Esu paprasta ir sunkaus darbo nebijau, tad gyventi kaime man gera, – dalijasi Ineta. – Žinoma, auginant vaikus čia trūksta pramogų, žaidimo aikštelių, sūpynių mažiesiems, bet yra kitų privalumų.“

Tėtis užbaigdavo dukros rankdarbius

„Ineta, šiuolaikinės moterys ne itin mėgsta tiek daug laiko bei kantrybės reikalaujančius ir netgi, sakyčiau, kiek senovinius rankdarbius kaip siuvinėjimas kryželiu. Sakykite, kaip Jūs, tokia jauna moteris, susidomėjote šiuo menu?“ – pasiteirauju besišypsančios pašnekovės.

„Siuvinėti pradėjau nuo paauglystės, – prisimena Ineta. – Mokykloje per darbų pamokas gaudavome užduočių ką nors išsiuvinėti. Bandydavau, bandydavau, nepavykdavo ir numesdavau. Tada dar tiek kantrybės neturėdavau, – juokiasi moteris. – Mano nepabaigtus darbus imdavo ir pabaigdavo tėtis. Štai taip visai netikėtai siuvinėjimas kryželiu įtraukė tėtį, nors jokiais rankdarbiais jis, dabar jau buvęs policijos pareigūnas, iki tol niekad neužsiimdavo, – nustebina pašnekovė. – Rankdarbius šeimoje esame pamėgę visi, išskyrus mamą. Ji sako neturinti tiek kantrybės. Taigi mudu su tėčiu siuvinėjame kryželiu, o sesuo mezga, neria lėlytes bei kitokius žaislus.“

Mokytojas – internetas

Ineta atskleidžia, kad jiedu su tėčiu siuvinėjimo kryželiu subtilybių mokėsi patys – pasitelkdami internetą.

„Tėtis turi daugiau laiko šiam pomėgiui, tad yra išties pažengęs ir jo darbai nuostabūs, kruopštūs, labai jais žaviuosi, – giria Ineta. – Daugiausia tėtis siuvinėja paveikslus, bet yra išsiuvinėjęs ir pagalvės užvalkalą. O man iki tėčio dar reikia pasitempti. Nors kitiems, nesiuvinėjantiems, mano darbai gražūs, bet aš pati dar matau visokių smulkių netobulumų, – patikina pašnekovė. – Labiausiai man patinka siuvinėti gėles ir žmonių siluetus.“

„Norint išmokti siuvinėti, svarbiausia turėti noro bei atkaklumo, tada viskas pavyks. Tiesa, būtina išsirinkti ir tinkamus siūlus.

Išlavinti ranką tiek, kad kryželis būtų gražus, aš užtrukau apie metus. Na, o sunkiausia man tiksliai pamatuoti, kokio dydžio medžiagos reikės išsirinktam siuvinėti paveikslui. Tada bėgu pas tėtį ir prašau jo pagalbos“, – nusijuokia pašnekovė.

Vainikų bibliotekoje pristatomoje parodoje lankytojai gali išvysti tris Inetos tėčio ir šešis jos pačios kūrinius.

Atgaiva širdžiai

Ineta siuvinį į rankas ima visada, kai tik turi laisvo laiko. Žinoma, rūpinantis šeima, vienerių mažyle, buitimi, o dar ir besidarbuojant agurkų šiltnamiuose, akimirkų širdį džiuginančiam pomėgiui lieka retokai.

„Net jei turiu vos keliolika minučių, kol mažoji snaudžia, skubu bent šiek tiek pasimėgauti siuvinėjimu. Man ši veikla labai maloni, tai mano poilsis ir atgaiva sielai, – sako moteris. – Ateityje labai norėčiau meile siuvinėjimui kryželiu pasidalinti ir su savo dukromis. O kol kas svajoju, kad vyras namie sumeistrautų lentynas mano kūriniams, nes dabar jie tiesiog sudėti spintoje.“

Anytos dėka

Tarp parodoje eksponuojamų darbų žiūrovai gali išvysti ir du švelniaspalvių gėlių paveikslus, kuriuos Ineta sukūrė savo anytai gimtadienio proga. Būtent anytos dėka paroda „Iš kartos į kartą – pirmą kartą“ ir atsirado Vainikų bibliotekoje.

„Inetos anyta atėjo išsirinkti knygų, – pasakoja Vainikų bibliotekoje dirbanti Sandra Bernotavičienė. – Tuo metu kaip tik artėjo metas keisti vieną parodą kita. Garsiai pasvarsčiau, kokia nauja ekspozicija būtų galima nustebinti bibliotekos lankytojus, kur gi rasti dar nematytų kūrėjų? Inetos anyta papasakojo apie savo marčios ir jos tėčio siuvinėjamus paveikslus.

Inetos darbai viešai eksponuojami pirmąsyk, tad ji labai kuklinosi, o tėtis anksčiau jau yra surengęs parodą. Taigi labai džiaugiuosi, kad Vainikų gyventojai bibliotekoje gali pamatyti savo kraštietės ir jos tėčio kūrinius.“

Darbai tampa dovanomis

Ineta pasakoja, kad daugelis jos darbų tampa dovanomis. Dailūs siuviniai puošia ne tik anytos, bet ir brolienės bei draugių namus.

„Šiais laikais išrinkti dovaną yra tikras galvosūkis, todėl savų rankų darbo kūrinys, manau, išties puikus sprendimas. Kryželiu siuvinėtas paveikslas – ypatinga ir unikali namų puošmena“, – įsitikinusi Ineta.

Moteris atskleidžia, jog siuvinėjimas kryželiu finansiškai nėra brangus hobis – už priemones kur kas brangesnis šiam užsiėmimui skiriamas laikas, nes jo reikia daug. Štai anytai dovanotą paveikslą Ineta siuvinėjo apie keturis mėnesius.

Kartkartėmis Ineta sulaukia ir prašymų išsiuvinėti, pavyzdžiui, vestuvių metrikus, bet apie tai, kad hobis kada nors galėtų nešti uždarbį moteris negalvoja.

„Siuvinėjimas kryželiu mano sielai suteikia daug pozityvių emocijų ir to man visiškai pakanka“, – taria ji.

Pažįsta kitą kaimyno veidą

Vainikų bibliotekoje kiek ilgiau nei metus dirbanti šio kaimo gyventoja Sandra Bernotavičienė sako, kad Inetos ir jos tėčio siuvinėtų paveikslų paroda sulaukia lankytojų dėmesio bei pagyrų. Smagu ir tai, kad šitaip vietiniai gyventojai vieni kitus pažįsta iš kitos – ne kasdienės pusės.

„Mano tikslas – parodyti vainikiškiams, kokių perliukų gyvena tarp mūsų“, – šypsosi bibliotekininkė, savo darbui atiduodanti visą širdį bei kūrybingiausius sumanymus.

Dabar biblioteka Vainikuose liko vieninteliu kultūros židiniu, tad S. Bernotavičienė, kiek įmanydama, renginiais ir pramoginėmis veiklomis stengiasi praturtinti kaimo gyvenimą.

„Visada suku galvą, kaip galėčiau į bibliotekos veiklą įtraukti vietinius gyventojus. Tad ne tik kviečiu skaityti knygas, apžiūrėti parodas, bet ir organizuodama renginius, pavyzdžiui, pasiūlau jų vedėjais tapti mūsų kaimo jaunimui.

Smagu, kad bibliotekoje laiką leisti mėgsta vaikai. Jaunieji skaitytojai dviračiais atvažiuoja net iš gretimų kaimų. Vaikai čia bendrauja, pramogauja. Turime projektorių, tad organizuojame filmų peržiūras, lauke, ant pievos pasitiesę pledą, drauge skaitome knygas.

Su bendruomene mėgstame vykti į ekskursijas, kuriose semiamės gerosios patirties iš kitų bendruomenių“, – apie dienų tėkmę ir mažas šventes gyvenant atokiame kaime, pasakoja Sandra.

Sodybos tuščios neužsibūna

Pašnekovei dar širdį glosto ir tai, kad Vainikų kaimui, lietuvių literatūros klasiką Joną Avyžių prisimenant, sodybų tuštėjimo metas negresia. Mat dauguma tuščiais tapusių namų greitai suranda naujus šeimininkus.

„Pas mus sodybos išpirktos. Smagu, kad naujakuriai užsuka ir į biblioteką. Štai praėjusią savaitę sulaukiau moters, kuri gyvena Kaune, bet Vainikuose su šeima nusipirko sodybą ir atvažiuoja čia pailsėti. Ji su dukra atėjo pabūti į biblioteką“, – naujais skaitytojais džiaugiasi Sandra.