Vainikiečiai apie praeitį, dabartį ir ateitį… (FOTOGALERIJA)

Džestina BORODINAITĖ

Vainikų kaimas Josvainių seniūnijoje nėra labai tolimas – nuo Kėdainių iki jo kiek daugiau nei dešimt kilometrų. Tačiau jau kurį laiką į namus grįžtantiems vainikiečiams šį atstumą įveikti tapo kur kas maloniau. Mat ilgai pumpurą krovusi svajonė kaimą pasiekti asfaltuotu keliu pagaliau pražydo – kelias išasfaltuotas. Bendruomenei suvienijus jėgas pavyko išspręsti vieną didžiausių kaimo gyventojus kamavusių skaudulių, tačiau svajoti ir planuoti aktyvūs vainikiečiai nesiliauja, o troškimas stengtis, kad kaime visiems gyventi būtų dar geriau ir maloniau neblėsta.

Planuoja plėstis

Vainikų kaimo bendruomenės pirmininkė Ligita Šilanskienė teigia, jog kaimo aktyvistai jau svajoja apie buvusio kaimo darželio patalpų, kuriose taip pat įsikūręs ir bendruomenės centras, sutvarkymą ir pritaikymą naudoti.

„Džiaugiamės turėdami sutvarkytą, švarią ir erdvią bendruomenės centro salę, kuria naudojamės ne tik bendruomenės reikmėms ar kultūrinių renginių bei švenčių organizavimui, čia rengiamos ir asmeninės kaimo gyventojų šventės, suteikiama galimybė pašarvoti vietos gyventojus.

Nepatogu tik viena, jog kaskart ruošiantis vienokiai ar kitokiai progai turime perstumdyti baldus bei kitą turimą inventorių, todėl jau kurį laiką galvojame apie tame pačiame pastate esančių apleistų patalpų pritaikymą naudoti.

Su Josvainių seniūnu Algimantu Sirvydu apie tai jau kalbėjomės. Jei pavyks šią idėją įgyvendinti, Vainikų bendruomenės centras turės ne tik papildomą salę, erdviose ir gražiai sutvarkytose patalpose įsikurs ir kaimo jaunimui skirta erdvė“, – pažymi bendruomenės pirmininkė.

Vainikų bendruomenės nariai ateityje planuoja įsigyti ir papildomo inventoriaus, reikalingo kaimo viešųjų erdvių priežiūros puoselėjimui, pasirūpinti bendruomenės aplinkos sutvarkymu.

Įsigytais viešųjų erdvių tvarkymo įrankiais naudosis visi bendruomenės nariai, tvarkant viešąsias erdves.

Nesunkiai įsiliejo

Vadovauti bendruomenei Ligita pradėjo praėjusių metų liepą. Ji Vainikuose gimė, augo, vėliau buvo trumpam pabėgusi iš savo gimtinės, bet ir vėl sugrįžo gyventi čia, kur puikiai pažįsta kiekvieną kaimo gyventoją, žino jų poreikius ir problemas, tikriausiai todėl taip nesunkiai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą.

„Iš pradžių įsitraukti į visiškai naują sritį buvo kiek nedrąsu, viskas nežinoma, tačiau dabar bendruomeninė veikla tapo mano gyvenimo dalimi, o šalia esanti puiki ir patikima komanda, kuriai vienodai rūpi, vienodai skauda ir vienodai dėliojasi mintys, ką ir kaip padaryti, kad kaimo žmonių gyvenimas taptų visapusiškesnis – tarsi antra šeima.

Be galo smagu matyti besikeičiančią situaciją kaime, kuriame gimiau ir augau, bei stebėti kaip ir toliau gerėja gyvenimo sąlygos jo gyventojams, kurie Vainikuose draugiški, nuoširdūs ir puoselėjantys savo kraštą bei jo įvaizdį žmonės.

Apleistų ir neprižiūrimų sodybų kaime beveik neturime“, – pasidžiaugia bendruomenės pirmininkė.

Rūpinasi užimtumu

Kaip ir daugelis kitų kaimo gyventojų, pirmininkė tvirtina, jog anksčiau gyvenimas Vainikuose buvo kur kas aktyvesnis ir šurmulingesnis. Tačiau tai, jog per pastaruosius aštuonerius metus kaime stipriai išaugo jaunų šeimų, atsikėlusių gyventi ne tik iš Kėdainių, bet ir kitų Lietuvos rajonų, skaičius parodo, jog ir šiandien gyventi kaime nėra blogai.

„Kadaise Vainikuose veikė kolūkis, kaimas turėjo darželį ir pradinę mokyklą, kultūros namus. Ilgainiui šių šviesulių nebeliko.

Žinoma, kas buvo anksčiau, to nebebus, bet jei noro yra, veiklos galima visada atrasti.

Dabar kaime veikia parduotuvė, biblioteka, kol kas ir medicinos punktas bei bendruomenė, stiprinanti kaimo gyventojų sutelktumą ir bendruomeniškumą, skatinanti vienytis ir daranti žmonių gyvenimą įdomesnį bei patrauklesnį.

Nuolat stengiamės, kad kaimo gyventojai įsilietų į bendruomenę, aktyviai dalyvautų organizuojamuose renginiuose ar paskaitose, edukaciniuose užsiėmimuose bei susitikimuose, išvykose ir visi drauge kurtų smagų ir prasmingą gyvenimą kaime bei atitrūktų nuo kasdienybės, paliktų namuose slegiančius rūpesčius, blogą nuotaiką.

Tiesa, pandeminiu laikotarpiu, mūsų, kaip tikriausiai ir daugelio kitų kaimiškųjų vietovių, veiklumas priblėso, tačiau viliamės, jog sulaukę šiltesnių orų ir vėl galėsime visus pakviesti bendram susibūrimui.

Prisijungti prie mūsų veiklos gali kiekvienas, tikrai nėra būtina įstoti į bendruomenę“, – primena Ligita.

Minės šimtmetį

Kasmet Vainikuose rengiama jau tradicija tapusi Joninių šventė, taip pat nuolat organizuojamas kalėdinis renginys mažiesiems, į kurį drauge su vaikučiais atkeliauja ir didžiulis būrys linksmai nusiteikusių tėvelių.

Vainikuose įsikūrusios bendruomenės pirmininkė užsimena ir apie solidų kaimo jubiliejų. Kitais metais Vainikai minės kaimo gyvavimo šimtmetį.

Svarbiausia – palaikyti ryšį

Vainikų bendruomenės pirmininkė pabrėžia, jog kaimo bendruomenės pagrindinis siekis ne tik laisvalaikio įvairovės bei užimtumo didinimas, viešųjų erdvių ir aplinkos kokybės gerinimas, visų svarbiausia, anot jos, palaikyti nuolatinį ryšį su veikliais ir iniciatyviais kaimo žmonėmis.

Atidavė visą širdį

Vida Lisienė į Vainikus iš Suvalkijos atvyko būdama dvidešimt ketverių. Baigusi Kapsuko Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą pagal paskyrimą gavo darbą Vainikuose ir net keturiasdešimt metų pradirbo vietiniame darželyje.

Vida dar ir dabar su didžiuliu džiaugsmu prisimena kaimo vaikų klegesį ir vienintelę savo darbovietę, kurioje dirbdama atidavė visą savo širdį.

Daugiau praleista čia

Per šitiek metų Vainikai Vidai tapo širdžiai mielu kampeliu.

„Gimtinėje nugyvenau tik dvidešimt kelerius metus, daug daugiau praleista čia – Vainikuose, kur su vyru sukūrėme šeimą, kur gimė ir augo mūsų dukros, šiuo metu gyvenančios Kaune“, – sako vainikiškė.

Kuria sapnų gaudykles

Vida patenkinta Vainikų kaimo bendruomenės iniciatyvomis, skatinančiomis kurti sau gražesnę, palankesnę aplinką, bei aktyvia bendruomenės pirmininke.

Jau ne vienerius metus Vidos nėriniais puošiama Vainikų kalėdinė eglutė.

Unikaliais kūrybos vaisiais ji stengiasi puošti ir savo bei draugų, bičiulių ar kaimynų namų aplinką.

Šiuo metu vainikiškė intensyviai padeda vienai iš dukrų – šeimos moterys bendromis pastangomis kuria originalias sapnų gaudykles.

Tapo aistra

Pomėgį nėrimui ir mezgimui Vida atrado dirbdama darželyje: „Mezgimo subtilybių tais laikais mane išmokė bendradarbė – darželio virėja.

Kai tik vaikai po pietų sumigdavo, aš į rankas iš karto imdavau siūlus.

Ilgainiui šis pomėgis tapo didžiule aistra, be kurios dabar tikriausiai negalėčiau savęs įsivaizduoti.

Nėrimas ir mezgimas padeda atsipalaiduoti, praskaidrinti nuotaiką ir neleidžia tuščiai švaistyti laiko prie televizoriaus ekrano“.

Atvyko su dukrele

Auksinių balsų savininkai Onutė ir Jonas Šveikiai – pagrindiniai kaimelio saviveiklininkai, be kurių, galima sakyti, neapsieina nė viena čia organizuojama šventė, – į Vainikus atkeliavo iš Žemaitijos.

Šilalėje susipažinusią ir bendrą gyvenimą pradėjusią kurti porą į Vainikų kaimą taip pat atvijo darbas.

Nors Onutė turėjo darbą Šilalės rajone, bet Jonas, baigęs akademiją, buvo paskirtas dirbti į Vainikų paukštyną, todėl jauna šeima su vos dviejų mėnesių dukrele ant rankų atvyko į Kėdainių rajoną.

„Pirmiausia apsigyvenome bute, vėliau persikėlėme gyventi į nuosavą namą.

Tada susilaukėme dar vienos dukrelės ir draugiškai kaimynystėje gyvename iki šių dienų“, – prisiminimais apie atvykimą į Vainikus dalijasi Onutė.

Gyvas ir judrus

Jonas tikina tais laikais turėjęs ir kitų pasirinkimų dirbti, bet pasitaręs su mylima žmona nusprendė pasirinkti darbą kaimiškoje vietovėje.

„Ir tikrai nenusivylėme čia atvykę. Tuometinio apylinkės pirmininko dėka kaimas buvo gyvas ir judrus, gyvenimas čia virte virė.

Žmonių skaičius tikriausiai siekė „milijoną“, laukuose ganydavosi gausūs būriai karvių, tvartuose kaimo gyventojai augino kiaules, kiemuose netrūkdavo paukščių.

Kažkada Vainikuose turėjome net keturių šimtų vietų kultūros namus, kuriuose atšoktos svarbiausios vainikiečių gyvenimo šventėms ir kuriems net devynerius metus vadovavo mano žmona Onutė.

Labai gaila, kad ilgainiui kultūros namai tapo nereikalingi, pradėjo nykti ir galiausiai visai išnyko“, – sako Jonas.

Lemtingas apsilankymas

Vainikuose gyvenanti iš Krakių kilusi Airida Urvydienė su šeima – taip pat kaimo atėjūnai. Prieš tai Airida su vyru ir vaikais gyveno Pelėdnagių kaime.

Prieš aštuonerius metus nusprendę keisti gyvenamąją vietą, Urvydai visame Kėdainių rajone ir net už jo ribų dairėsi naujo būsto.

Po ilgų ieškojimų Airida su vyru nusprendė apžiūrėti paskutinį skelbimuose likusį pasiūlymą – namą Vainikuose.

Vienas vienintelis apsilankymas kaime buvo lemtingas – Urvydų šeima jau tą patį vakarą nusprendė įsigyti siūlomą būstą.

„Iš kaimo gyventojų pasakojimų sužinojome, kad kaime yra labai daug vaikų, daug besimokančio jaunimo, todėl per dieną į mokyklą važiuoja net du autobusai.

Mums, vaikus auginantiems tėvams, tuo metu tai buvo svarbiausi dalykai, skatinę likti šiame kaimelyje“, – teigia Airida.

Silpnybė – vaikai

Airida – dvidešimties metų patirtį turinti anglų kalbos mokytoja. Prieš tai trejus metus Rukloje mokytojavusi vainikietė šiemet pradėjo dirbti savo gimtinėje – Krakių gimnazijoje, taigi nenuostabu, kad viena didžiausių Airidos silpnybių – darbas su vaikais.

Ne kartą jos iniciatyva buvo organizuojami užsiėmimai ir kaimo vaikams.

Urvydų šeimos kieme ar kur netoliese Airida su vaikais smagiai piešė ant sniego, rengė susitikimą Valentino dienos proga, drauge su mažaisiais kepė keksiukus.

Atviliojo meilė

Vainikuose nuo trejų metų gyvenanti Aušra Damanauskienė tikina šio jai širdžiai artimo ir mielo kampelio dabar nekeistų į jokį kitą.

„Kaimo gyventojai draugiški. Kai tik su tėvais atsikėlėme, nesijautėme, jog esame naujakuriai, dauguma atėjo aplankyti, norėjo artimiau susipažinti, pamatyti ir sužinoti apie mus.

Nors kuriam laikui buvau palikusi šį kraštą, tačiau likimas viską taip sudėliojo, kad meilė ir vėl mane čia atviliojo“, – prisipažįsta Aušra.

Didžiulė dovana

„Daugelis teigia, kad anksčiau Vainikai buvo gyvas, smagus kaimas ir tai – tiesa.

Šiuo metu džiaugiamės turėdami bendruomenės centrą ir aktyvią pirmininkę. Tai kaimui – didžiulė dovana. Didžiausia problema, mano manymu, – per mažas žmonių aktyvumas“, – savo mintis dėsto Aušra.