Utopinę idėją pavertė kūnu: „Atgimimo“ ąžuolynas Kėdainiuose ošia jau 36 metus

Kai žinomo šviesaus atminimo advokato Igno Meškausko žmona Janina Meškauskienė permainingų nuotaikų lydimais 1989-aisiais sumanė Kėdainiuose pasodinti 10-ties hektarų ploto ąžuolyną, ne tik aplinkiniai, bet ir jos sutuoktinis tai vadino neįgyvendinama – tiesiog utopine idėja. Tačiau lengvai atsisakyti savo užmojų – ne šios ryžtingos moters būdui. Kol vyras Kėdainiuose kurstė Sąjūdžio liepsną, ji irgi kliūtis atkakliai vertė tramplinais – galiausiai 1989-ųjų balandžio 20-osios pavakarę kelių šimtų kraštiečių būrys, uoliai besidarbuodamas, per kelias valandas pasodino daugiau kaip 900 ąžuoliukų! Simbolinį vardą gavęs „Atgimimo“ ąžuolynas Kėdainių žemėje šaknis leidžia jau 36-erius metus, o šio gyvo paminklo šalies laisvei sumanytoja J. Meškauskienė svajoja, kad per artimiausius ketverius metus ypatingoje vietoje oštų iš viso net 2000 ąžuolų.

Koją pakišo sveikata

Pasikalbėti su Janina atvykstu į dabar jos namais tapusius Labūnavos senelių globos namus „Smiltelė“. Visą gyvenimą buvusią veržlią ir energingą moterį vienas po kito užklupę nelaimingi nutikimai – sudėtinga avarija ir savuose namuose patirta trauma – kone paguldė į patalą, tačiau nepavergė jos minčių apie tarsi trečiuoju kūdikiu tapusį „Atgimimo“ ąžuolyną.

„2016-aisiais su vyru patekau į eismo įvykį. Patyriau stiprių sužalojimų. Vos spėjau šiek tiek atsigauti ir sustiprėti, besitvarkydama namuose parkritau ant betoninių laiptų – trijose vietose lūžo stuburas, nukentėjo kelis. Teko išgyventi sudėtingas operacijas. Judėti labai keblu, o mintys apie savąjį ąžuolyną ir noras užbaigti pirminę idėją – per 40 metų pasodinti 2000 ąžuoliukų, neduoda širdžiai ramybės, – sako ponia Janina. – Iki avarijos sodinimo talkas visada organizuodavau pati, o dabar sveikata kiša koją. Man jau 88-eri. Labai norėčiau sulaukti dienos, kai ąžuolynas bus užbaigtas.“

Tėtis medžius sodino vaikams

Mintis įkurti ąžuolyną Janiną žavėjo nuo vaikystės, kai anuomet jos šeimos kieme augo tėčio sodintos liepos.

„Svajonę apie ąžuolyną įsimylėjau dar vaikystėje. Mano tėtis savo vaikams – man ir dviem broliams – pasodino po liepą. Žavėjausi tuo, – pasakoja Anykščių krašte užaugusi Janina. – Gyvenome Pašventupio kaime, prieš pat Anykščių šilelio. Už mūsų namų buvo miškelis, kur stūksojo Puntuko broliu vadinamas akmuo, – dalijasi pašnekovė. – Anksti netekau tėvelio. Jis žuvo nuo kulkos, kai man buvo treji, vienam broliui – dveji, kitam – vos keli mėnesiai.

Mano tėvelis buvo vaistininkas. Kai jis savo vaistinėje kėlė Lietuvos trispalvę, jį nušovė. Buvo 1941-ieji, – liūdnai taria pašnekovė. – Tėveliukas spėjo po savęs palikti prisiminimą – jis rašė knygelę apie vaistus, kad kaimo žmonės žinotų, kada, kaip ir kuo gydytis.

Tapusi lituaniste, aš ir pati vis sukau galvą, o ką gi po savęs paliksiu aš?“

Vyrui – Sąjūdis, žmonai – ąžuolynas

Janina pasakoja taip pat parašiusi knygą – beveik 300 puslapių kūrinį „Jos gyvenimo keliai“. Moteris atskleidžia turinti ir antrosios knygos rankraštį. Galbūt ir jis išvys dienos šviesą bei skaitytojų akis.

„Knyga – mano duoklė lituanistikai, bet aš taip pat labai mylėjau gamtą.

Nors dirbau technikume dėstytoja, mane paskyrė padėti rūpintis ir Kėdainių gamtos apsaugos klausimais. Tada nusprendžiau, kad besidarbuojant šioje širdžiai artimoje srityje, ir čia reikia kažką palikti. Sumaniau pasodinti „Atgimimo“ ąžuolyną, – šypsosi pašnekovė. – Pasakiau vyrui: „Tu organizuoji Sąjūdį, o aš sodinsiu ąžuolyną.“ Jis man tarė: „Utopiste tu, kas tau duos žemės ir tiek ąžuoliukų. Juk tai labai brangu.“ Bet aš pasiryžau pradėti.“

Laikėsi savo

Janina prisimena ilgą kelią, kurį jai vienai pačiai teko nueiti, kol vyro pavadinta utopinė ąžuolyno idėja įgavo tikrus kontūrus.

„Pirmiausia reikėjo ąžuolynui surasti žemės. Nuėjau pas Vykdomojo komiteto pirmininką Petrą Bagušką ir paprašiau 10 hektarų. Jis nustebo: „Ką tu veiksi? Pagalvok, dabar žmonės atsiima žemę, o tu tiek nori.“ Papasakojau apie savo sumanymą. Jis sutiko duoti žemės, bet pridūrė, kad kitokios pagalbos nesitikėčiau, nes visi labai užimti. O iš tikrųjų man padėdami greičiausiai niekas nenorėjo parodyti, kurioje pusėje savo pažiūromis yra – juk buvo dar 1989-ieji. Bet man užteko ir žemės.

Buvau nusprendusi, kad ąžuolynas turi ošti gerai matomoje vietoje, todėl nusižiūrėjau tą žemės plotą, kuriame ąžuolynas dabar ir yra, – pasakoja Janina, ne kartą turėjusi tvirtai ištiesti stuburą, kad jos idėja būtų įgyvendinta būtent taip, kaip moteris sumanė. – Žemėtvarkininkai man siūlė sklypus Babėnų miške, kitose ne taip gerai matomose vietose, bet aš nenusileidau – žinojau, kur ąžuolynas turi būti ir skleisti atgimimo žinią.“

Miškininkus paliko be žado

Janiną lydėjo sėkmė – ji išsikovojo trokštamą žemės plotą. O tada reikėjo rasti didelį kiekį ąžuoliukų, todėl kitas moters žygis buvo tiesiai į Miškų ūkį.

„Paprašiau 1000 ąžuoliukų. Miškų ūkio vadovas negalėjo patikėti savo ausimis. „Juk mes bankrutuosime. Vienas toks ąžuoliukas kainuoja 17 rublių!“, – ir pasiūlė man mažesnį kiekį. Aš nenusileidau: jei pasodinsime mažiau, tai bus ne ąžuolynas, o tik giraitė.

Kartą buvau nugirdusi Miškų ūkio direktorių su darbuotojais kalbant: „Šita moteris sugalvojo sodinti ąžuolyną. Bet juk Lietuvoje niekur ąžuolyno nėra. Argi kas išeis? Ji nori 2000 ąžuoliukų. Pas mus miške tik tiek mažų ąžuoliukų ir teauga, tai iš kur ji tokį kiekį gaus pasodinti?“

Galiausiai gavau 900 ąžuoliukų, o dar jų atsivežė ir į sodinimą atvykę patys žmonės. Taigi išėjo apie 1000“, – pasakoja Janina.

Iššūkiai nesibaigė

Vis tik, išsprendus du, regis, pačius opiausius klausimus, rūpesčiai nesibaigė – darbo ruošiantis sodinimui buvo likę daug.

„Reikėjo sužymėti vietas, kur sodinti ąžuoliukus, kad jie nebūtų pernelyg arti vienas kito ir turėtų erdvės augti. Čia padėjo miškininkai – subadė pagaliukus.

O dar reikėjo aibės kastuvų, kibirų, kelių cisternų vandens ir, žinoma, daugybės talkininkų. Maža to, sužinojau, kad iškastas ąžuoliukas nepasodintas gali išbūti tik šešias valandas, bet dar juos reikia iškasti ir atvežti… Kaip suburti tiek žmonių? – apie iššūkius, kurie žiro tarsi iš gausybės rago ir bandė Janinos pasiryžimą, toliau pasakoja ji pati. – Miškininkai man patarė, kaip išsaugoti ąžuoliukus, kurių nespėsime pasodinti per šešias valandas: reikia iškasti tranšėją ir ąžuoliukų šaknis užberti moliu. O kas iškas tranšėją? Iš kur gauti molio? Išsprendžiau iš šiuos keblumus, – šypsosi Janina ir priduria, kad anuomet jai viskas išties ėjosi kaip per sviestą. – Man labai gerai sekėsi rasti kalbą su reikiamais vadovais, žmonėmis. Vyras, kuris taip vargo su Sąjūdžiu, stebėjosi, kaip čia taip mane visi palaiko ir padeda.“

Sulaukė grasinimų

Janina atskleidžia, kad jos sumanymas sodinti „Atgimimo“ ąžuolyną tada sulaukė ir pasipriešinimo – netgi grasinimų.

„Kartą paskambino neprisistatęs vyras ir pasakė: „Kai kasi duobes ąžuoliukams, nepamiršk išsikasti ir sau.“ Bet aš nė kiek neišsigandau, galbūt Ignas labiau sunerimo, nes jis tada organizavo Sąjūdį.

Taigi pastangų įbauginti tiek mano vyrą, tiek mane išties būta ir ne vieną kartą, tačiau tai mūsų nesustabdė, – tvirtai taria Janina. – Priešinosi tie, kurie nepalaikė šalies atgimimo idėjos.“

Sodinti ąžuolų – su trispalve

Sodinti ąžuolyną Janina kvietė bendraminčius, pažįstamus, moksleivius ir netgi per skelbimą laikraštyje. Moteris nesitikėjo, kad prisidėti norės kelių šimtų kraštiečių minia. Tai pranoko visus Janinos lūkesčius.

„Pakviečiau žmones susirinkti prie dabartinės „Spindulio“ mokyklos. Nuo čia mes išdidžiai – su trispalve rankose, plakatu ir mušant būgnus – žygiavome prie būsimo ąžuolyno. Kiti atvažiavo tiesiai ten. Žmonių buvo labai daug – tiek nesitikėjau, – prisiminusi šypsosi Janina. – Užtraukėme „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, tada dar sudainavome „Augo girioj ąžuolėlis“ ir su didžiuliu entuziazmu kibome į darbą.“

Dirbo it skruzdės

Kaip prisimena pašnekovė, pirmuosius ąžuoliukus sodino Vykdomojo komiteto pirmininkas, vėliau ėjęs ir Lietuvos teisingumo ministro pareigas, Petras Baguška, seniausias kėdainietis ir geriausias mokinukas.

„Žmonės dirbo kaip skruzdėlės. Neįsivaizdavau, kad taip gali būti! – kraštiečių širdyse radusi atgarsį, džiaugėsi Janina. – Per kelias valandas planavome pasodinti apie 500 ąžuoliukų, bet per trejetą pasodinome daugiau kaip 900. Jei būčiau žinojusi, kad darbas taip rankose tirpte tirps, nei to molio, nei tranšėjos nebūtų reikėję, – juokiasi pašnekovė. – Paskui visa kolona žmonių patraukė pėsčiomis namo į Kėdainius.“

Suniokojo užrašą

Janina pasakoja, kad nuo piktavalių rankų nukentėjo pirmasis „Atgimimo“ ąžuolyną žymėjęs užrašas, kurį iš perskelto ąžuolo pagamino skulptorius. Tai buvo P. Baguškos dovana ąžuolynui. Deja, tautodailininko darbas praeivius džiugino neilgai – netrukus užrašas buvo pavogtas ir ąžuolynas liko bevardis.

„Tada vėl ėjau pas miesto valdžią prašyti, kad pastatytų kitą užrašą, kurio nepajėgtų suniokoti, – sako Janina. – P. Baguška, kuris vėliau, net ir dirbdamas ministru, kasmet atvažiuodavo į ąžuoliukų sodinimo talkas, sugalvojo padaryti užrašą, tvirtai stūksantį dar ir šiandien.“

Darže vietoj kopūstų – ąžuoliukai

Nuo 1989-ųjų panašią datą Janina ąžuoliukų sodinimo talkas organizuodavo kone kasmet – jei tik pasitaikydavo palankus oras ir neišpuldavo šv. Velykos.

„Žmonės laukdavo sodinimo talkos: skambindavo, klausdavo. Kadangi buvau ir iki šiol esu šaulė, tai sodinant man daug padėjo ir šauliai. Kai įstojau į konservatorių partiją, prisidėjo ir politiniai bendražygiai.

O su abiem sūnumis „Atgimimo“ ąžuolynui mes netgi auginome ąžuoliukus. Vaikai miške pririnkdavo gilių, kuriomis užsėdavome visą daržą. Vyras baisiausiai pyko, kad nei kopūstams, nei braškėms – niekam vietos nebėra, – juokiasi Janina. – O kai paskui ąžuoliukai paaugo ir juos persodinome į ąžuolyną, paklausiau Igno tiesiai, kas jam brangiau – tie jo kopūstai ar tai, kad turime vis besiplečiantį „Atgimimo“ ąžuolyną? Atsakymas buvo aiškus. „Čia nepalyginami dalykai“, – tarė jis, visada didžiavęsis ąžuolynu.“

Ąžuolyno vizija

Šį rudenį miškininkai suskaičiavo, kad „Atgimimo“ ąžuolyne auga 1973 ąžuoliukai, tad iki anuomet Janinos užsibrėžtų 2000 trūksta vos lašo.

„Gaila, bet po mano avarijos sodinimo talkų tradicija apnyko… – kartėlio, graužiančio širdį, neslepia Janina. – 2000 ąžuoliukų norėjau pasodinti per 40 metų, tad dar neprarandu vilties, kad koks gamtą mylintis atsakingas žmogus imsis iniciatyvos ir užbaigs mano pradėtą darbą.

Labai dėkoju miesto valdžiai, kuri visus tuos metus be atskiro prašymo rūpinasi tvarka ir pjauna ąžuolyne žolę, išvalo šiukšles.

Yra žmonių, kuriems šio ąžuolyno reikia.

Norėčiau, kad ąžuolyne atsirastų poilsio erdvė su suoliukais, kur žmonės galėtų prisėsti, pabūti ir pasidžiaugti. Mano svajonėse – ąžuolynas yra lankoma vieta.“