Unikali galimybė susipažinti su A. Kazakausko kūryba
A. Kazakausko parodos „Viskas užprogramuota“ kuratorius ir architektas Julius Balčikonis./Organizatorių ir asmeninio archyvo nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Šventinį laikotarpį Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija pasitiko savo lankytojams antrame aukšte pristatydama vyrišką ir griežtą autorinės grafikos knygos meno ir grafinio dizaino parodą „Viskas užprogramuota“, skirta kraštiečio a. a. Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui.
Trečdalis ekspozicijos
A. Kazakausko kūrybai atminti skirta paroda „Viskas užprogramuota“ yra puikaus bendradarbiavimo su Vilniaus grafikos meno centru rezultatas.
Rudenį šį paroda buvo atidaryta Vilniuje, o į Kėdainius atvyko tik trečdalis ekspozicijos.
Dauguma parodos eksponatų anksčiau nebuvo rodyti, jie išsaugoti asmeninėje dailininko kolekcijoje.
Parodai objektus taip pat skolino Lietuvos dailininkų sąjunga, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Julijus Balčikonis, Karolina Jakaitė, Dainius Liškevičius, Maratas Tairovas.
Artimųjų iniciatyva
„Visi grafikos darbai buvo saugomi šeimos archyve, būtent artimųjų iniciatyva ir surengta A. Kazakausko atminimui skirta paroda bei dabar rengiama jo kūrybinį palikimą pristatanti knyga.
Asmeninio archyvo atvėrimas, galimybė susipažinti su jo rankraščiais, nuotraukomis, knygų lentynomis, prenumeruotais periodiniais leidiniais tyrimo darbą pavertė labai įdomiu, pripildytu atradimų.
Tai buvo unikali galimybė, leidžianti iš arti pajausti dailininko kūrybos procesus. Už tai esame labai dėkingi. Tačiau ankstyvųjų Kazakausko plakatų, taip pat reklaminio pobūdžio pavyzdžių teko ieškoti įvairiuose kituose archyvuose bei bibliotekose.
Tai užtruko ne vienerius metus, nes Kazakauskas atskirai jų nekaupė ir savo archyve nesaugojo. Procesas kartais priminė detektyvines istorijas, kai tekdavo ieškoti įrodymų, jog tai tikrai Kazakausko darbas.
Detektyvinį procesą priminė ir Kazakausko sukurtų knygų dizaino pavyzdžių dokumentavimas bei katalogizavimas. Tam tikros mįslės taip ir liko neįmintos“, – apie A. Kazakausko parodą kalba kuratoriai, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto dizaino tyrėja Karolina Jakaitė ir architektas Julius Balčikonis.
Dvi stilistikos
Kuratorės K. Jakaitės teigimu, A. Kazakausko darbuose vyrauja dvi stilistikos.
„Tai dažniausiai koliažai, kuriuose sutinkami atsikartojantys motyvai, simboliai ir ženklai.
Tai grafiniai ženklai rodyklės, šauktukai, klaustukai, kabutės, taip pat laikrodžiai, karūnos, skrybėlės, angelai ir plunksnos, keliaujančios iš knygų viršelių į žurnalų „Mūsų gamta“ puslapius ir grafikos lakštus.
Iš jų galima atpažinti Kazakausko stilių. Taikomojo pobūdžio darbų – knygų ir žurnalų grafinio dizaino tematika priklauso nuo iliustruojamo turinio – knygos siužeto arba straipsnio temos.
Dar Kazakauskas labai mėgo fotokoliažus, įvairias fotoįklijas dažniausiai iš užsienio žurnalų. Tad, jei romano veiksmas vyksta Paryžiuje, kaip, pavyzdžiui, bulgarų rašytojo Bogomilo Rainovo detektyve „Ponas niekas“ (Vilnius: Vagos, 1972) Kazakauskas, kurdamas jo viršelį, įkomponuoja garsaus prancūzų aktoriaus Jeano Paulio Belmondo veidą. Tai „Drąsiųjų kelių“ serijos knyga, beje, Kazakauskas laikomas vienas iš šios serijos dizainerių, sukūręs per 40 viršelių kompozicijų.
Grynosios grafikos darbuose vaizduojamą tematiką kiek sunkiau nusakyti. Tai daugiausia abstrakcijos.
Jose atsiveria savitas, kitoks pasaulis, bylojantis veikiau apie anapusybę negu apie šiapusybę. Galime pabandyti atpažinti abstrahuotas žmonių ir angelų figūras, paukščių ir augalų formas, ženklus ar tipografinius elementus.
Kazakauskas tai vadino sielos komponavimu; tokį teminį pavadinimą taikė neviešintai savo žodinei kūrybai“, – kūrėjo kūrybinius darbus pristato K. Jakaitė.
„Jis buvo labai „užsislaptinęs“ kaip kūrėjas, nėra surengęs nei vienos personalinės parodos, tačiau taip turbūt buvo užprogramuota, jog man pavyko su juo susipažinti.
K. Jakaitė
„Užsislaptinęs kūrėjas“
Sovietmečiu A. Kazakauskas kūrė modernius grafikos ciklus, tačiau tai darydamas nuolat laikėsi savotiškos saviizoliacijos principų, siekė atsiriboti nuo ideologizuoto oficialiosios dailės pasaulio.
„Jis buvo labai „užsislaptinęs“ kaip kūrėjas, nėra surengęs nei vienos personalinės parodos, tačiau taip turbūt buvo užprogramuota, jog man pavyko su juo susipažinti.
Esu laiminga, jog galėjau pajusti jo charizmatiškos asmenybės pulsą, kuriame derėjo drąsa, filosofiškos mintys, gilus meno pajautimas – ir visa tai su humoru, atvirumu ir nesusireikšminimu.
Pirmas mūsų susitikimas įvyko 2013 m., man jau apsigynus Vilniaus dailės akademijoje menotyros disertaciją, kurios vienas iš paslaptingiausių herojų ir buvo Kazakauskas“, – prisiminimais dalijasi K. Jakaitė.
