Ukraina gedi Charkivo prekybos centre po raketos sprogimo žuvusių pirkėjų

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkivo, Ukraina

„Mano 36 m. sūnus Aleksandras dirbo toje pamainoje, tarp sužeistų jo nėra. Mudu su žmona skubiai ką tik grįžome iš kito miesto ir atskubėjau. Žmona neturėjo drąsos ateiti ir žiūrėti į pelenus, ji pasiligojo. Aleksandras vienintelis mūsų vaikas, širdis plyšta iš skausmo. Manęs neima į frontą dėl amžiaus, o taip norėčiau juos visus iki vieno, visus. Jie išgamos, ne vieta tokiems Žemėje“, – kalbėjo Aleksandras Diačenka.

Šį šešiasdešimtmetį vyriškį sutikau prie statybinių medžiagų parduotuvės „Epicentras“ kitą dieną po to, kai į ją atskridusios dvi priešo raketos sukėlė pražūtingą gaisrą. Dėl to visoje šalyje buvo paskelbtas gedulas. Sukrėstas Charkivo meras Igoris Terechovas apkaltino Rusiją pradėjus genocidą – Charkivo gyventojų naikinimą.

„Epicentrą“ galima sulyginti su Lietuvoje populiariu prekybiniu „Senukų“ tinklu. Tai pats didžiausias prekybinis statybinių medžiagų bei įrankių tinklas Ukrainoje, turintis 73 parduotuves. Keturios parduotuvės buvo sunaikintos karo pradžioje, tačiau žmonių jose nežuvo, nes jos tuo metu buvo uždarytos.

Pastaroji diena asmeniškai ir mane labai sukrėtė. Mat fotografuojant degantį pastatą policininkai garsiai sušuko, jog skrenda dar viena raketa ir visi turime per keliolika sekundžių pasislėpti. Rusai specialiai pakartotinai pradėjo leisti raketas tam, kad nužudytų pagalbon atskubėjusius gelbėtojus ir medikus, ir taip jau nutiko ne kartą.

Išgirdę pranešimą apie raketą šalia buvę žurnalistai, gelbėtojai, medikai ir policininkai pasileido bėgti slėptis už gretimų pastatų. Po pusvalandžio toks pranešimas pasikartojo ir vėl visi rekordiniu greičiu persigandę puolėme bėgti.

Tačiau abi raketos, pralėkusios pro mus, nusileido į kitus taikinius. Viena nukrito į centrinį parką, kur tuo metu buvo daug žmonių, tačiau, laimei, nesprogo. Antra raketa sprogo ir paliko trijų metrų gylio duobę bei sužeidė 25 praeivius miesto centre, visiškai šalia gyvenamųjų namų, kurių pirmame aukšte veikė pašto skyrius, kirpyklos, kavinės, parduotuvės, odontologijos klinika.

Išgyvenau šoką, nes susprogdintoje „Epicentro“ parduotuvėje ne kartą pats lankiausi, o centre sprogimas įvyko vos 200 metrų nuo namo, kuriame gyvenu. Ne kartą lankiausi tiek tame pašto skyriuje, tiek kavinėse.

Kiek tiksliai žmonių tragedijos metu buvo 13 tūkstančių kv. metrų „Epicentre“ ir kiek žuvo, kol kas nežinoma. Ugnį pavyko užgesinti po šešiolikos valandų, o gelbėtojai kol kas ištyrė ir išvalė tik trečdalį patalpų. Pirmadienio ryte po pusantros paros paieškų buvo rasti 16 žuvusių palaikai, dar vienuolika asmenų yra laikomi dingę be žinios. Spėjama, kad galėjo būti pirkėjų vienišių, kurių artimieji nepasigedo ir neieško.

Išgirdę pranešimą apie raketą šalia buvę žurnalistai, gelbėtojai, medikai ir policininkai pasileido bėgti slėptis už gretimų pastatų. Po pusvalandžio toks pranešimas pasikartojo ir vėl visi rekordiniu greičiu persigandę puolėme bėgti.

Aut. past.

Ekspertai nustatė, kad „Epicentre“ žmones pražudė nuotoliniu būdu valdomos raketos, kurios į taikinį pataiko ne didesne kaip 10 metrų paklaida, kas įrodo, kad civiliai buvo žudomi tikslingai. Tragedija įvyko truputį po 16 valandos, gana toli nuo centro – ties Kijevo bei Šiaurės Saltovkos mikrorajonų sankirta. Porą šimtų metrų tolėliau nuo prekybos centro yra sankryža, kurioje pasukus kairėn eina kelias tiesiai į už penkiolikos kilometrų esančią Lipcių gyvenvietę, kurią okupantai siekia užimti ir kur vyksta aršūs mūšiai.

Išgirdau, kaip į tragedijos vietą atvykę du žurnalistai ukrainiečiai svarstė – gal iš prekybos centro buvo vežamos statybinės medžiagos Lipcių įtvirtinimams, bet kam sprogdinti dieną esant pirkėjams? Į minėtą pokalbį įsiterpti nespėjau, nes tuo metu policininkai garsiai sušuko: „Skubiai bėkit slėptis – į mus lekia dar viena raketa“.

Tai išgirdę gaisrininkai, policininkai, medikai bei žurnalistai strimgalviais puolė bėgti į kiemus už artimiausių pastatų. Charkivas nuo Rusijos sienos yra nutolęs tik 30 kilometrų, o nuo Belgorodo miesto, iš kurio dažniausiai vyksta apšaudymai, raketos atskrenda per 1–2 minutes.

Tą dieną raketos skriejo ne iš Belgorodo, bet iš lėktuvų. Ukrainos oro erdvės žvalgyba nuolat informuoja, kai į orą pakyla raketų nešėjai ir Charkive tada iš karto pasigirsta pavojaus sirenos. Iki už penkių šimtų kilometrų esančio Kijevo ar už tūkstančio kilometrų esančio Lvivo raketos skrenda 5–10 minučių, o tuo tarpu Charkive jos neretai sprogsta po keliolikos ar keliasdešimt sekundžių nespėjus suskambėti pavojaus sirenoms.

Tačiau tą kartą raketa pro mus vien praskrido ir trenkėsi į centrinį Charkivo parką, bet, laimei, nesprogo ir kraujo nepraliejo. Netoli manęs už sandėlio slėpėsi ir trys vaikinai su apsaugininkų uniformomis. Užklausus paaiškėjo, kad jie iš kito, vos už penkiasdešimt metrų esančio maisto bei rūbų prekybos centro.

„Kai pagalvoju, jog raketa galėjo nuklysti ir pataikyti į mus, apima šiurpas, jaučiuosi, lyg būčiau antrą kartą gimęs. „Epicentro“ darbuotojai pas mus ateidavo pavalgyti, su kelias šnekteldavau, kartu parūkydavome, sunku suvokti, kad jie gali būti sudegę“, – sakė vienas apsaugininkas, paprašęs jo ir draugų nefotografuoti.

Grįžus prie ugnyje paskendusio pastato, po pusvalandžio vėl pasigirdo pranešimas slėptis, tad gelbėtojai vėl gavo mesti darbą bei bėgti kartu su žurnalistais. Išgirdęs policininkų pokalbį, kad ketvirta raketa sprogo centre esančioje Mokslo gatvėje, suklusau, nes ten ir aš esu apsistojęs.

Važiuojant mašina kylančių dūmų centre nesimatė, tačiau vaizdas įvykio vietoje buvo šiurpus. Gatvėje žiojėjo trijų metrų gylio ir dešimties metrų pločio duobė, o iš šalia esančio penkiaaukščio gyvenamojo namo langų rūko dūmai. Tikrumoje name neliko nė vieno lango, jie išdužo ir gretimuose namuose abiejose gatvės pusėse.

Jei bomba būtų pataikiusi į minėtą namą, jo griuvėsiai būtų palaidoję nemažai žmonių. Laimei, buvo šeštadienio vakaras ir pirmame aukšte esančiame pašte buvo vos kelis žmonės, o kirpykla ir siuvykla nebedirbo.

Kitoje gatvės pusėje esanti odontologijos klinika irgi nebeveikė, o šone esančios kavinės lankytojus nuo sužeidimų apsaugojo du dideli medžiai. Sunkiausiai sužeistas buvo trylikametis berniukas, kuriam skeveldra pataikė į kaklą ir medikai jo būseną vertina kaip kritišką. Dar 23 žmonės patyrė lengvesnius sužeidimus.

Norėjau pakalbinti mediko tvarstomą moterį, tačiau tuo metu dar kartą pasigirdo šauksmas bėgti nuo atskrendančios raketos ir gatvė akimirksniu ištuštėjo. Raketa šį kartą pro Charkivą vien praskriejo ir sprogo Lipciuose, ten, kur nerimsta mūšiai.

Kol kas rasti 16 asmenų palaikai, tačiau tik trijų tapatybes buvo įmanoma nustatyti pagal išorinius požymius. Visi kiti sudegė tiek, jog tapatybės nustatymui reikia DNR tyrimų, o iš susirinkusių giminaičių mėginiai buvo imami specialiai pastatytoje palapinėje. Kiek iš viso žuvo žmonių, kol kas nėra žinoma. Artimieji ieško vienuolikos namo negrįžusių pardavėjų bei pirkėjų.

Visos nuolaužos bei pelenai yra vežami į mašinų stovėjimo aikštelę, kur ekskavatoriai ir traktoriai metalines konstrukcijų dalis stumdo į vieną krūvą, o likusius pelenus darbuotojai perkasa kastuvais ieškodami kad ir pačių mažiausių žmogaus kūno liekanų. Pagal jas tikimasi nustatyti žuvusiojo ir visiškai sudegusio žmogaus tapatybę.

Merija pirmadienį paskelbė Charkive gedulo dieną, tautinės vėliavos turi būti pusiau nuleistos ir perrištos juodais kaspinais. O nuo pat ankstyvo ryto vėl aidi oro pavojaus pranešimai ir niekas negarantuoja, kad gėles į tragedijos vietą nešantys miestiečiai nežus nuo naujų okupanto atakų.