Tvirtas charakteris ir kerinti šypsena padėjo užkopti į svajonės viršukalnę

Jeigu jūs kažko neturite, gal jums to ir nereikia? Kam siekti nepasiekiamo, ypač, kai nežinai, ar rytoj vis dar norėsis to paties? Gyvenimas sudėtingas tada, kai nežinai ko nori. Tačiau, kai laikui bėgant susidėlioji visus prioritetus, sudarai planą chuliganą ir nebijai nuo jo nuklysti žingsnelį į šoną, kai šimtu procentu pasitiki savo jėgomis, nes gerai save pažįsti, tada net ir neįmanomi dalykai nebeatrodo tokie nepasiekiami. Tuo įsitikinusi miela, gležna, tamsių plaukų ir akių, tačiau labai šviesaus veido lietuvaitė, gimimo nuo Šilalės, bet jau keturis dešimtmečius gyvenanti ir vaikus užauginusi būtent Kėdainiuose. Kuo ji ypatinga? Viskuo. Kad ir tuo, jog per visus tris dešimtmečius Kėdainių ligoninė buvo pirmoji ir vienintelė jos darbovietė Lietuvoje. Kad viena pati užaugino ir abi dukras išleido į aukštuosius mokslus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kad vedama savo svajonės ant slidžių atsistojo perkopusi jau per penkiasdešimt, išmoko anglų ir norvegų kalbų bei sėkmingai prisitaikė prie šiaurietiško gyvenimo būdo ir darbo rinkos. Kad iki šiol nebijo nei sniego, nei ledinio vandens, nes daug metų žiemą ežeruose neria į eketes ir į ledinę jūrą bei viena pati drąsiai kopia į Norvegijos kalnus. Šypsena ir rudos lyg sagutės akys, linkinčios visiems tik gėrio ir sveikatos – tai Kristinos SUKACKIENĖS vizitinė kortelė.

„Padariau viską, kad įsitvirtinčiau ten, kur dabar esu…“

Geriau duoti sau dvidešimt naujų galimybių išbandyti kažką naujo, negu dvidešimt kartų bandyti tą patį per tą patį ir trypčioti vietoje. Tai įrodė Kristina, kuri savo begaliniu žingeidumu ir noru gyventi geriau, kokybiškiau, sveikiau bei aktyviau, išbandė tiek visko, jog atsirinkusi tai, kas geriausia, dabar gyvenimą ragauja lyg gurmanė: po kąsnelį vis naujoje šalyje, po gurkšnelį vis su naujais žmonėmis, lyg paauksuotu šaukšteliu nugriebtų cinamonu kvepiančią kavos putos viršūnėlę.

Save Kristina apibūdina labai kukliai: „Užaugus dukroms, supratau, kad turiu neišnaudotų resursų, kažką praleidžiu savo gyvenime. Kas tai, net pati negalėjau įvardinti, tačiau visu kūnu ir siela tai jaučiau.

Tuomet, 2013 metais, susitvarkiau slaugytojos autorizaciją, kuri suteikia teisę dirbti slaugytojos darbą Norvegijoje ir padariau viską, kad įsitvirtinčiau Bergene.“

Pasitikėjimas savo jėgomis atvedė tiesiai į tikslą

Reikia paminėti, jog šios moters pasiryžimas keisti savo gyvenimą buvo toks didelis, kad neišgąsdino netgi kalbos barjeras. Vakarais ji klausydavosi norvegiško radijo, tos paukščių kalbos, kaip tada ją įvardino, važiuodavo į Josvainius privačioms pamokoms, mintimis buvo taip susitelkusi ir įtikėjusi, kad pakeis savo gyvenimą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, kad net nesvarstė kitų variantų. Viską darė greitai, tikslingai, su aplinkinių palaikymu.

Ją pažįstantys žmonės, kolegos ir šeima buvo šimtu procentu įsitikinę jos sėkme, kad taip ir bus.

Tik ji vienintelė tyliai savyje išgyveno visus pokyčius, prisitaikymus, tikindama save, kad amžinai taip sunku nebus, kad ji pasieks savo didįjį tikslą, mažu nepasitenkins. Ir taip – svajonė tapo kūnu.

Dabar Kristina Sukackienė aktyviai sportuojanti bei keliaujanti po pasaulį moteris, atradusi ramų užutekį Bergene, kur be streso dirba jai patinkantį ir labai vertinamą bei gerai apmokamą slaugytojos darbą.  

Kodėl svajonių šalimi tapo Norvegija?

Nes ilgus metus savo vasaros atostogomis ji dirbdavo Norvegijoje kitus darbus, nesusijusius su medicina, taip prisidurdama prie savo nedidelės lietuviškos algos solidų norvegiškų kronų atlygį. Tiesiogine prasme tai buvo prakaitu ir sunkiu fiziniu darbu uždirbti pinigai. Štai tuomet ją ir sužavėjo norvegiška gamta, klimatas ir žmonės.

„Norvegija – mano šalis. Pats gražiausias miestas man yra Bergenas. Ten gyvena ir mano sesuo, todėl niekada nesijaučiau vieniša, be to, esu bendraujanti ir nuoširdi, moku jų kalbą, labai greitai aktyviai įsitraukiau į norvegišką visuomenę, už tai esu gerbiama, mylima ir vertinama norvegų“, – pasakoja K. Sukackienė.

Norvegų kalbos įgūdžiai suteikė pasitikėjimo ir plačiai atvėrė duris į Norvegijos darbo rinką

Labai įdomu, kiek laiko užtruko adaptacija ir kalbos mokymasis?

Nieko neslėpdama Kristina atviravo, kad per pirmus metus ji tik išbandė save, o saugiai, be streso gyventi pradėjo tik beveik po metų, kai suprato, jog pirmasis ir pats sunkiausias kalbos slenkstis jau perkoptas. Intensyvius norvegų kalbos kursus ji lankė devynis mėnesius ir kaip pati sako, „išnešiojo šią kalbą kaip kūdikį“.

Kartu, dar nemokėdama kalbos, jau dirbo slaugos namuose, ir gavo kalbos praktiką toje pačioje įstaigoje, kurioje tebedirba iki šiol, t. y. visus dešimt metų. Tai jos pirmoji ir vienintelė darbovietė svetur.

Išvedu paralelę tarp Kėdainių ligoninės ir Slaugos namų Norvegijoje, tai – profesionalumo pripažinimas ir žmogaus gebėjimų įvertinimas bei asmeninės charakterio savybės, kurių dėka Kristinai vėliau buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis bei pačios geriausios darbo sąlygos. Taip buvo Lietuvoje, taip atsitiko ir Bergene. Faktai daug pasako apie žmogų.

Pati medikė patikslina, kad pagerėjus jos kalbos įgūdžiams, ji visas procedūras bei darbus jau galėjo atlikti pilnaverčiai, tada ir buvo pasiūlyta nepertraukiama sutartis dirbti pilnu etatu, palaipsniui suteikiant dar daugiau atsakingų pareigų ir funkcijų. Didelį pasitikėjimą Kristina užsitarnavo nuoširdžiu bendravimu, atsakomybės jausmu bei nepriekaištingu savo pareigų vykdymu. Būtent dėl šių savybių ji buvo vertinama savo kolegų Kėdainių ligoninėje, kurie visus metus kantriai laukė, gal ji vis tik sugrįš. Tik pajutusi tvirtą pagrindą po kojomis ir patikėjusi, kad sunkiausia jau praeity, Kristina visam laikui atsisveikino su savo pirmąja ir vienintele darboviete Lietuvoje.

Trisdešimt ilgų metų, praleistų Kėdainių ligoninėje, paliko širdyje šiltus prisiminimus

Pačioje medikės karjeros pradžioje, baigusi mokslus Klaipėdos medicinos mokykloje, ji gavo paskyrimą į Kėdainius, iš kurių kadaise taip norėjo pabėgti atgal į gimtąją Šilalę. Tačiau privalėjo atidirbti trejus metus, per kuriuos čia sukūrė šeimą ir liko visam laikui.

Septyniolika metų ji dirbo Kėdainių ligoninės Vaikų skyriuje, o paskui daugiau nei dešimtmetį Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje, vyresniąja slaugytoja. Iš viso vaikščiota tais koridoriais trisdešimt ilgų metų. Tikiu, jog daug kėdainiečių ir šiandien labai gerai atsimena jos švelnias rankas, drąsinantį žvilgsnį ir atvirą šypseną, nes pirmiausiai dėl savo sveikatos problemų pacientai kreipdavosi į ją, o paskirsčiusi jiems procedūras, kai kurias dar pati ir atlikdavo. Taip pat buvo atsakinga už skyriaus personalą, todėl ligoninės kolegos puikiai Kristiną atsimena ir mini ją tik geru žodžiu.

„Širdį ir dabar spaudžia, kai žiūriu į savo skyriaus langus, vaikštau tais koridoriais, nes mane čia traukia, – prisipažįsta  Kristina. – Norisi bent viena akimi pamatyti, kaip čia viskas pasikeitė. Per tiek metų aš labai daug savęs atidaviau Kėdainių ligoninei. Gyvenimas nestovi vietoje, mes turime tobulėti, domėtis naujovėmis, eiti į priekį, bet aš labai dažnai mintimis grįžtu į Kėdainių ligoninę su pačiais geriausiais prisiminimais. Ši ligoninė – mano antrieji namai.“

Sulig tais žodžiais mano pašnekovę atpažino priėjusi medicinos sesutė ir pasitikslino, ar čia ta pati Kristina? Ir taip – dukart per kelias minutes. Simboliška ir labai sentimentali interviu vieta – ligoninėje, kur tiek metų jos gyventa, būta, padėta žmonėms, kur susiformavo jos asmenybė, profesionalumas ir visa tai tapo tramplynu į kitokį, dar intensyvesnį ir įdomesnį gyvenimą. Vieną akimirką pajuntu Kristinos kūnu nubėgančius virpuliukus, tą vidinį jaudulį, kai tik kalba pasisuko apie darbą čia, Kėdainių ligoninėje. Jaudulys buvo toks akivaizdus, kad moteris, pašokusi nuo kėdės nuėjo prie lango ir taip ilgesingai žiūrėjo pro žydinčias kieme liepas į priešais esančio korpuso antro aukšto, savo skyriaus, langus… Jautri akimirka…

Iššūkiai tik užgrūdino, o darbo vis daugėja

Įdomu, kokius iššūkius teko moteriai įveikti, išmokti ar persiorientuoti, kad gerai atliktų savo pareigas Bergeno slaugos namuose? Tad paklausiau, kas pirmiausiai pasikeitė jos profesinėje veikloje?

Atsakymas nenustebino, atvirkščiai, supratau, kad ji tam buvo nusiteikusi ir pasiruošusi iš pat pradžių.

Kristinai teko intensyviai tobulinti kompiuterinio raštingumo įgūdžius, nes visas ataskaitas reikėjo pildyti elektroninėje sistemoje norvegų kalba ir tai daryti kiekvieną dieną, jokių popierinių dokumentų ten nebuvo.

Besijuokdama Kristina garsiai pasvarstė, kad tikriausiai jos linksmas būdas ir nuoširdumas padėjo perprasti sudėtingus dalykus, o ir kolegos mielai padėdavo, paaiškindavo. Į jos pareigas be administracinio darbo dabar įeina darbų paskirstymas 4–5 slaugytojams arba jų padėjėjams. Visi kartu jie aptarnauja keturiasdešimt žmonių. Iš viso slaugos namuose per du korpusus yra šimtas pacientų. Slaugytoja atsakinga už medicininę dalį: medikamentus, procedūras, ekstrinių situacijų valdymą, gydytojų vizitus, naujų pacientų priėmimą, bendravimą su jų artimaisiais.

„Darbo tikrai yra daug, visų akys nukreiptos būtent į slaugytoją, bet esu toje sistemoje visą gyvenimą ir gerai išmanau savo darbą, tad aš tikrai jaučiuosi esanti savo vietoje. Taip, kaip gerai jaučiausi Kėdainių ligoninėje, lygiai taip pat gerai aš dabar jaučiuosi ten. Kasdien džiaugiuosi, kad einu darbą“, – sako Kristina.

Per savaitę ji dirba trisdešimt penkias darbo valandas, t. y. penkias dienas po septynias valandas slankiuoju grafiku. Tenka dirbti kas ketvirtą savaitgalį, trys lieka laisvi. Savaitgaliais dirbama po 12–14 valandų, todėl po vienuolikos darbo savaičių priklauso viena savaitė apmokamų atostogų. Per metus susitaupo dar keturios papildomos savaitės, todėl iš viso ji turi dešimt savaičių atostogų.

Nė vieno savaitgalio, praleisto namie – visada kelyje

Laisvi jos savaitgaliai rūpėdavo ne tik pačiai Kristinai, bet ir jos bendradarbiams, todėl jie nuolat klausinėdavo, ką ji veiks ir kviesdavosi visur kartu, kad tik ji geriau ir greičiau perprastų jų gyvenimo būdą. Vien tai, kad kitatautė išmoko jų kalbą ir pamilo kalnus, kad ji dirba norvegams ir gražiai su jais sutaria, moteris pelnė savo kolegų pripažinimą ir pagarbą. Todėl kartu su jais pradėjo lankyti sporto klubą, baseiną, išdrąsėjo kopti į kalnus net viena, o turėdama laiko, traukiniu pasiekdavo profesionalias slidinėjimo trasas, susipirko savo įrangą bei drabužius ir pradėjo mėgėjišką kalnų slidininkės karjerą.

Lyg savaime suprantamą dalyką Kristina pasakoja, kaip ji atostogauja: „Per dešimt metų nė karto nesu atostogavusi Bergene. Šiemet buvo pirmas kartas. Šalių neskaičiuoju: aplankytas Tailandas, Šri Lanka, Turkija, grupinė kelionė po Afriką: Namibiją, Bostvaną, Zimbabvę, daug Europos šalių, Kipre buvau dukart, nes pamėgau šią šalį.“

Kelionėse ji netinginiauja, mėgsta aktyvumą, judesį, nes darbe, pasak jos, fiziškai nepavargsta, gal tik psichologiškai, nes atiduoda daug savo energijos, kartais jaučiasi išsunkta kaip citrina. Todėl jai poilsis yra lipimas į kalnus, saulėlydžiai ir grynas oras, joga, pilateso užsiėmimai, mankštos vandeny, kitokios grupinės treniruotės. Blogas oras nei jos nuotaikai, nei dienotvarkei jokios reikšmės neturi, ji tiesiog prisitaiko.

„Tenka aktyviai gyventi, judinti visus sąnariukus ir raumenukus, nes noriu sveikai ir ilgai gyventi. Dar nedirbau su svarmenimis, nes tai nėra mano mėgstamas dalykas“, – garsiai mąsto ji, bet aš tikiu, kad išbandys ji ir tai.

O kas nusvertų svarstykles, jeigu reikėtų pasirinkti: kelionės po pasaulį ar kalnai? Išgirdusi šį klausimą, net nemirktelėjusi Kristina atšovė: „Būtų lygu, lygu. Aš tokių fantastiškų žygių esu turėjusi kalnuose, kai lipu visą dieną, ilsiuosi kalnų trobelėse, tas miegojimas šalia ledyno, kada palydžiu ir pasitinku saulę, tiek vieno, tiek kito man labai labai reikia. Kalnai duoda labai daug. Kartais pati galvoju: negi tik tie kalnai? Gal čia mano genai tokie, net anūkai manęs klausia, močiute, argi tu niekada nesergi? Ne, aš nesergu, per dešimt metų jokio biuletenio dėl peršalimo ar rimtų ligų. Kovido laikotarpis buvo labai įdomus, nes galėjau labai daug dirbti ir daug užsidirbti, o išleisti nebuvo kur, nes viskas buvo uždaryta. Tas laikotarpis medikams buvo pats intensyviausias. Mankštinausi namie ant kilimėlio, o vienintelė pramoga buvo kopimas į kalnus. Visur buvo draudimai bendrauti su žmonėmis, todėl kopdavau viena. Nuo tada be kalnų gyventi nebegaliu, o jų pasirinkimas yra didelis, nebeieškau jokios kompanijos. Man reikia tik gero oro ir laisvos dienos.

O dėl kelionių po pasaulį, tai jų jau tiek daug buvo, kad manau, jog dabar norėčiau daugiau laiko praleisti Lietuvoje.“

Mintimis – po platųjį pasaulį, o širdis vis gręžiojasi atgal…

„Ar dažnai grįžti į Kėdainius?“ – klausiu Kristinos.

„Taip, čia mano širdis, čia mano vaikai, anūkai, – surimtėjusi renka žodžius pašnekovė. – Nors, atrodo, kur darbas, ten ir gyveni, bet aš kokius penkerius metus mintyse pakavau lagaminą. Pakavau ir pakavau, vis dar svarsčiau… Po trejų metų Norvegijoje, 2016 metais, įsigijau savo būstą ir pagaliau nustojau pakuoti tą lagaminą. Kad ir kaip gerai įsipatoginau, kad ir kaip gerai jaučiuosi ten, mane atgal į Lietuvą šaukia širdis.“

Jei tektų pakartoti, viską darytų taip pat…

„Kaip tie dešimt metų pakeitė tave kaip žmogų?“ – klausiu pašnekovės.

„Pasidariau laisvesnė, nebeprisirišu nei prie vietos, nei prie daiktų. Prie žmonių taip, bet tik prie savo artimiausių. Gal aš ir nenoriu prie nieko prisirišti. Vertinu laisvę. Skraidau labai dažnai, gyvenu kitaip. Šiemet pirmą kartą pas mane iš Kėdainių atskrido du mažamečiai anūkai. Rytais kartu pasidarydavom dienos planą, o vakarais aptardavom dienos įspūdžius. Kartu dešimt dienų pramogavom vandens pramogų parke, aikštynuose, keliavom, turistavom, maudėmės baseine, kopėme į kalnus, aplankėme akvariumą, Mokslo centrą vaikams „Noriu žinoti“. Labiausiai jiems patiko nuolatos kažką veikti ir kur nors keliauti, dėlionės ir spalvinimo knygutės taip ir liko nepaliestos.“

„Ar buvo verta viską palikus pakeisti šalį, darbą, namus, išsiskirti su vaikais, draugais?“ – užduodu tiesmuką klausimą ir gaunu tiesų atsakymą: „Buvo. Dabar aš nebeturiu neišnaudotų resursų, aš jau juos išnaudojau. Galiu skristi bet kur ir viena, esu drąsesnė, jaučiuosi saugiai bet kokioje situacijoje, nes esu rami, užtikrinta. Mano dukros man sako, kad ramesnio žmogaus už mane nepažįsta. Jau nebestresuoju, nes per tuos dešimt metų išmokau, kad iš bet kokios situacijos vis tiek rasiu išeitį. Viskas visada baigiasi gerai.“

„Ką darytum kitaip, jei sugrįžtum į tą patį pradinį tašką, prieš dešimt metų?“ – vėl klausiu pašnekovės.

„Daryčiau lygiai tą patį, aš labai labai džiaugiuosi tuo, ką aš per tiek metų pasiekiau, kad pasirinkau išbandyti save kitoje šalyje. Negaliu sakyti, kad išvažiavau dėl pinigų, kaip visi galvoja, kad Norvegijoje laukia pinigų pilni maišai. Taip nėra, reikia daug ir sunkiai dirbti, visai kaip Lietuvoje. Bet aš bent pakeliavau po pasaulį, o dabar noriu geresnės gyvenimo kokybės ir tikrai turėsiu oresnę senatvę. Tai faktas.“

Išsuk iš savo kelio ir nustebsi, ką atrasi…

Atsigręžus atgal, Kristina tarsi apibendrina savo kelionę per gyvenimą, lyg žiūrėtų pro važiuojančio traukinio langą į vis naujas, besikeičiančias stoteles. Viena stotelė, dėl kurios ji yra garantuota – tai profesijos pasirinkimas. Ji labai greitai suprato, kad pataikė į dešimtuką, nes norėjo padėti žmonėms. Kaip žirnius ji beria naujus savo tikslus: „Tikrai noriu mokytis anglų kalbos, kai turėsiu daugiau laisvo laiko“.

Dar vienas tobulas jos pasirinkimas – sveikas gyvenimo būdas, kuris išgelbėjo Kristiną po skyrybų, taip ji atrado Sveikuolių klubą. Jai patiko ir maudynės šaltame vandenyje, ir visa klubo veikla.

„Ir tas šaltas dušas yra mano nuolatinis palydovas, nes aš kiekvieną rytą maudausi po šaltu dušu. Jau tiek metų kiekvieną mielą rytą, net devynmetė anūkė šiemet pirmą kartą su manimi išdrįso tai padaryti. Kuo pats sergi, tuo ir kitą užkreti, ir draugę ne vieną įtraukiau“, – garsiai juokiasi pašnekovė. Kai ji kalbasi su savo mama, ši klausia, ar Kristina buvo šiandien bažnyčioje, o kai Kristina kalbasi su savo draugėmis, tada ji klausia, ar jos buvo tądien sporto klube arba kalnuose.

Galiu drąsiai teigti, kad tokie žmonės kaip Kristina, nesvarbu, kur jie būtų, ką jie veiktų ir kuo dirbtų, jie vis tiek neišvengiamai pakeistų į gerą ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Jos misija atlikta jau su kaupiu, nors ji apie tai net negalvoja, jos mintyse dar tiek naujų planų, svajonių… Jeigu gali apie tai svajoti, vadinasi, gali tai ir padaryti. To ir palinkėsiu…