Treneris: „Nubraukiame ašarą, atsikeliame ir einame toliau“
Lapkričio viduryje Kėdainių arenoje siautė patys mažiausieji futbolininkai – čia vyko „Kėdainių Arena Cup“ vaikų futbolo turnyras, kuriame jėgas išbandė auganti Lietuvos futbolo pamaina – 2009, 2010 ir 2011 m. gimę sportininkai. Šimtai jaunųjų sportininkų čia gynė dešimčių visos Lietuvos komandų garbę. Vienas dažniausiai arenos koridoriuose „varliukų“ skambėjusių klausimų buvo „Treneri, ar šiandien dar rungtyniausim?“, o dvi dienas nesibaigė prašymas: „Treneri, užrišk batą…“.
[quote author=“V. Palšys“]Po pasakymo „Aš tave myliu, treneri“ seka kojos apkabinimas, nes vaikučiai nepasiekia pilvo…[/quote]
– Ar visus sportbačius suraišiojote? – „Rinkos aikštė“ paklausė Vytauto PALŠIO (23), privačios Vilniaus futbolo mokyklos „Audra“ trenerio.
– O, taip. Tai – vienas pagrindinių ir svarbiausių reikalų (juokiasi).
– Jūsų auklėtiniams – šešeri, šešeri su puse. Kada jie pradėjo lankyti futbolo treniruotes?
– Prieš dvejus metus (šypteli). Vadinasi, jiems tada buvo beveik penkeri. (Čia pat, greta trenerio sėdintis šešiametis Rapolas, viena ausimi klausantis pokalbio, pataiso treneriuką: „Treneri, pradėjom ketverių su puse, nes dabar mums šešeri su puse. Jeigu būtume pradėję penkerių, dabar mums būtų septyneri, ir visi eitume į mokyklą“. Treneris šypteli: „Taip, tu teisus, Rapolai“.)
Vaikai startavo rugsėjį, prieš dvejus metus.
– Ar ne per anksti ketverių–penkerių metų vaikui pradėti futbolo treniruotes?
– Kaip dabar rodo rezultatai, ne mūsų vienų, bet ir kitų sostinės mokyklų – tikrai ne per anksti. Nemažai sostinės futbolo mokyklų pradeda ugdyti vaikus nuo ketverių metų.
Vartininkai ryškėja jau šešerių
– Ar šešerių su puse metų vaikai jau po truputėlį skirstomi į pozicijas? Ar tarp tokio amžiaus vaikų ryškėja potencialus vartininkas?
– Stengiamės rotuoti žaidėjus, kad nebūtų vaiko statymo į rėmus. Kad kiekvienas pažaistų tiek puolėju, tiek gynėju, tiek vartininku. Stengiamės išklausyti vaikus, klausiame, ko jie nori, ir randame kompromisą. Tarkime sutariame, kad vienerias rungtynes jis stovės vartuose, nes gerai juose žaidžia, o kitas – galės būti puolėju ar gynėju. Tu negali tiesiog pastatyti vaiko į vartus ir liepti jam būti vartininku – jis pats turi to norėti. Nors tikrai nemaža tokio amžiaus berniukų komandų, kurios turi mažai besirotuojančius, stiprius vartininkus.
– Ką su futbolo kamuoliu gali nuveikti tokio amžiaus vaikas, besitreniruojantis jau dvejus metus?
– Labai labai daug. Jie jau gali apžaisti savo tėtį (juokiasi). Kai pačiam asmeniškai tenka su jais pažaisti, turiu išprakaituoti daug, kad įveikčiau auklėtinius. Jie labai imlūs ir labai greitai mokosi. Su kamuoliu praktiškai gali daryti stebuklus.
– O apie ką gi svajoja jūsų auklėtiniai? Užaugę… tapti futbolininkais?
– Taip… Pagrindinė visų vaikų svajonė – užaugti kaip Cristiano Ronaldo arba kaip Lionelis Messi. Jie tikriausiai lygiuojasi į tuos žaidėjus, į kuriuos ir visas likęs pasaulis.
Ne darbas, o svajonė ir hobi
– Kas tokio amžiaus vaikui yra treneris? Ar kartais jis – kaip ir tėtis?
– Manau, kad taip. Dauguma sako, kad mes, treneriai, iš dalies esam vaikams kaip tėtis ir mama viename vaidmenyje. Mes visi kartu, su vaikais, priimam bendras elgesio taisykles.
Treneris vaikui – vienas svarbiausių dalykų. Jeigu treneris nepatiks, vaikas nebenorės eiti į treniruotes, jis gali visai mesti futbolą, ši sporto šaka jam gali tapti nebepatraukli ir nebeįdomi.
– Ar dažnai iš vaikų tenka išgirsti žodžius „Aš tave myliu, treneri!“?
– Dažnokai (šypteli). Po pasakymo seka kojos apkabinimas, nes vaikučiai nepasiekia pilvo… Aišku, stengiamės neparodyti jausmų prieš vaikus. Tai – labai malonus ir mielas jausmas. Jeigu jie taip sako, vadinasi, tu jiems darai kažką gero, tu juos myli, jie tai jaučia ir atsako tuo pačiu.
[quote author=“V. Palšys“]Šešiametis jau gali apžaisti savo tėtį. Tokio amžiaus vaikai su kamuoliu praktiškai gali daryti stebuklus.[/quote]
– O ar sudėtinga būti tokių mažųjų „varliukų“ treneriu, Vytautai?
– Man, asmeniškai, ne. Tai – tarsi svajonių darbas, hobis. Gyvenimo tikslas.
– Ar po treniruočių, po draugiškų futbolo turnyrų, jaunasis strategas namo vos parvelka kojas?
– (šypteli) Fiziškai – galbūt. Bet užmiegu su šypsena, nes žinau, kad šiandien mes padarėme viską. Ir padarėme gerai. Vaikai daugiau energijos pakrauna, nei kad išvargina. Tokio amžiaus vaikai – patys įdomiausi. Jie kiekvieną dieną auga, bręsta, jie kasdien atranda naujų dalykų, ir gera juos atrasti kartu su vaikais. Jie – labai nuoširdūs. Jie niekad nemeluos, jie visada pasakys taip, kaip yra. Jie pasakys, jeigu treneris atrodo pavargęs ar nelaimingas.
– Kas tokio amžiaus grupėje, tarp vaikų gali iššaukti konfliktą? Kaip juos sprendžiate?
– Šioje amžiaus grupėje bet kas gali konfliktą iššaukti. Vaikas ateina neišsimiegojęs, ir jam jau atrodo, kad kas nors prieš jį nusiteikęs, kad kamuolio perduoti nenori… Kažkas kažką pastūmė, kažkas ne ten atsistojo… O konfliktus sprendžiame gražiais dalykais. Taip sakant, vadovaujamės auksinėmis taisyklėmis. Tu negali sakyti vaikui, kad jis negeras. Tu negali vaiko bausti fizinėmis bausmėmis. Mes kalbamės, sakome vaikams, kad negali daryti kitam blogo, nes ir tau taip gali atsitikti.
Treneris – jaunesnis už tėtį
– Ar daug jauno amžiaus trenerių pažįstate? Kaip manote, smagu vaikui turėti trenerį, kuris yra, ko gero, jaunesnis už jo paties tėtį?
– Panašaus amžiaus trenerių tikrai nemažai. Tenka juos sutikti žaidžiant bendrose futbolo komandose. Pasakysiu taip: mūsų, jaunosios kartos futbolo trenerių – tikrai nemažai. O ar vaikui smagu? Manau, kad taip. Mes kalbame apie bendrus dalykus, jų žaidžiamus žaidimus, jų žiūrimus filmukus, „Žaibą Makvyną“ (šypteli).
– Dažnai mažiesiems tenka nubraukti skruostu riedančią ašarą, Vytautai?
– Tenka. Ar vaikas nukrito ir užsigavo, jam skauda, ar kas nors nepasisekė. Treneris privalo išlikti stiprus, pats niekad nepalūžti ir palaikyti auklėtinius.
Bet mes į tai kaip į sunkumą nežiūrime. Tiesiog nubraukiame vaiko ašarą, atsikeliame ir einame toliau (šypteli).
