Tremtyje rašytą Adelės Dirsytės maldaknygę sauganti kėdainietė Amerikoje puoselėja lietuvybę

„Myliu Lietuvą iš tolo visais darbais, visais jausmais!“ – kiekvieną elektroninį laišką pasirašo jau kone du dešimtmečius Amerikoje gyvenanti kraštietė Irena NAKIENĖ. Šios moters širdis kaitria patriotiškumo ugnimi liepsnoja nuo vaikystės, kai būdama moksleivė ji pirmąsyk dalyvavo „Dainų šventėje“. Įsikūrus už Atlanto pašnekovės meilė Tėvynei išsiskleidė ryškiausiomis spalvomis bei gražiausiais darbais, o tenykštė lietuvių bendruomenė tapo antrąja šeima. „Jei už patriotizmą mokėtų atlyginimą, tu seniai būtum milijonierė“, – Irenai kartoja jos artimieji. Nors turtų nesusikrovė, bet garbingą titulą pelnė – už nuopelnus puoselėjant tautiškumą JAV lietuviškas laikraštis kėdainietę išrinko „Metų žmogumi“. Kiekvieną savo dieną Amerikoje Irena užbaigia žiūrėdama žinias iš Lietuvos, o gimtinės valstybines šventes moteris sutinka išdidžiai pasipuošusi tautiniu kostiumu ir pasidabinusi mamos gintarais, maišydama puodą trispalvių cepelinų bei vaišindama svečius pagal autentišką prezidentienės Sofijos Smetonienės receptą iškeptu „Napoleono“ tortu.

– Miela Irena, Jūsų veiklos dosjė užatlantėje įspūdinga. Norisi pasididžiuoti, kad savo darbais ir asmenybe garsinate Lietuvos bei mažų Kėdainių vardą Amerikoje. Papasakokite, kaip sumanėte išvykti? Ar tai buvo Jūsų svajonių šalis?

– Situacija buvo tokia, jog svajoti nebuvo kada. Stačiausi namą prie Vilniaus, didelė paskola iš banko, du studentai vaikai… Draugai pasiūlė greitai užsidirbti per porą metų, rizikavau… Bet jeigu būčiau žinojusi, kas manęs laukia, manau, būčiau susilaikiusi.

– Kokį gyvenimą palikote čia – Lietuvoje?

– Tuo metu buvo tikrai sunku. Devynerius metus gyvenome po sugriuvusios santuokos. Vilniuje gyvenau nuo paskyrimo po studijų. Dirbau AB „Hermio“ banke, kuris bankrutavo, vėliau – garsiojoje „VP Market“ administracijoje už minimalų atlyginimą ir LR Seime Seimo nario padėjėja. Prisidurti teko ir iš kėdainietiškų agurkų bei pomidorų, kuriais užkrovusi iki lubų golfuką, savaitgaliais perpardavinėjau Vilniaus turgeliuose. Teko suktis kaip voverytei – trim etatais.

Kadangi normalių atostogų ilgus metus neturėjau, tenkintis teko ilgaisiais savaitgaliais. Kelis kartus pagrindiniame darbe („Vilniaus prekyboje“ buvau atsakinga už 128-ių „Saulutės“ ir „Maximos“ parduotuvių buhalterinius dokumentus) prašiau pakelti atlyginimą, tačiau atsakymas buvo: „Neturime galimybių“.

Taip vieną bemiegę naktį nutariau, jog priimu draugų pasiūlymą ir tvarkausi vizą į Ameriką. Būdama 47-erių, susikroviau du lagaminus ir sukau galvą – kaip pranešti tėvams ir vaikams? Nes turėjau dvi savaites. Tiesa, kai nunešiau pareiškimą, jog išeinu iš darbo, dvi paras administracija netikėjo ir vis galvojo, kad aš juokauju, gąsdinu.

Į oro uostą lydėjo vaikai ir bičiulis, o ašaros ir nežinomybės baimė buvo lėktuve – per tą keturiolikos valandų skrydį iki Niujorko.

– Kaip klostėsi gyvenimo Amerikoje pradžia? Ar lengva buvo ten pritapti, išvykus ne žalioje jaunystėje?

– Šiandien prisiminus, pačiai keista, kaip aš pasiryžau tokiai avantiūrai, nors iki tol iš Lietuvos niekada niekur nebuvau išvykusi. Dabar tai prisimenu lyg filmo atkarpą… Su dviem lagaminais patenku į baisaus dydžio oro uostą, marios žmonių, visur anglų kalba… Va tuomet prisiminiau II vidurinės mokyklos (dabartinės „Atžalyno“ gimnazijos) anglų kalbos pamokas. Prisipažinsiu, tada tikrai galvojau, kam man ta anglų kalba reikalinga? Tingėjau mokytis. Teko pasigailėti.

Taigi, rankinėje mažiukas anglų-lietuvių pasikalbėjimų žodynas, drobiniame maišelyje gabaliukas gintaro ir šv. Agotos duonos kriaukšliukas (juos turiu ir šiandien kuprinėlėje, su manimi kasdien ir visur), o piniginėje – 200 dolerių.

Išėjus į miestą – plačios gatvės, pilnos automobilių, geltonų taksi, smogas, žmonių daug, skubantys ir beveik visi galvas nulenkę į telefonus (net atsitrenkia vienas į kitą), krūmai žydi gražiausiais žiedais, nors gruodžio pradžia, virš galvų garsiai dunda traukiniai, paukščiai puola lesti prie gatvės parduotuvių paliktas šiukšles (vėliau vidury dienos teko matyti ir garsiąsias Niujorko žiurkes), rozetės kitokios, mato vienetai kitokie, penius (dolerio centus) reikia mokytis skaičiuoti. Užrietęs galvą eini tarp dangoraižių, bet… visi šypsosi ir pasisveikina, veidai laimingi. Šios šypsenos mane stebino, tačiau greitai perpratau. Ilgai skaudėjo veido raumenis, kol įpratau nuolat šypsotis.

– Ar Jus kas nors pasitiko?

– Taip, pasitiko lietuvių draugų šeima. Priėmė į savo nuomojamą mažiuką butuką, kur gavau viengulę lovelę jų miegamajame, ir perspėjo, jog tris dienas galiu būti svečiu, o vėliau – išsilaikau save pati ir ieškausi darbo, nes šeima, kurioje turėjau prižiūrėti senutę, atsisakė išsigandusi, jog aš be patirties ir galbūt be anglų kalbos. Tai man buvo pirmasis šokas, nes grįžti būtų buvę tikrai gėda.

Draugė davė kelis lenkių, rusių agenčių telefonus. Dvi savaites ieškojau darbo, kasdien skambinau į Vilnių bičiuliui paklausti, kaip mano vaikai ir šuo. Naktimis verkiau į pagalvę, mano turimi doleriai tirpo kaip sniegas, bet taupyti jau buvau išmokusi, todėl nusipirkusi porą svarų mažų spalvotų bulvyčių, kelis bananus (maistas ten labai pigus) ir valgydama po tris bulvytes priešpiet ir vakarop bananą, puikiai laikiausi porą savaičių iki patekau į garsaus mokslininko kauniečio, lietuvio prof. dr. Jono Bilėno (liet. Bilevičiaus) šeimą.

Darbas patiko. Profesoriui buvau reikalinga kaip sekretorė padėti tvarkytis su dokumentais, savaime aišku, palaikyti švarą namuose, pagaminti maisto, pasitikti svečius (lankėsi K. Prunskienė, R. Ozolas, V. Kavolius, D. Devenytė, E. Gureckas, Adolfas Šleževičius ir daug kitų), padėti žmonai su pirkiniais. Čia prasidėjo pažintis su išeivijos lietuviais, lietuviškos šventės ir minėjimai. Tikras kultūrinis šokas, nes viskas kitaip – daug laisviau, paprasta, pamačiau, kaip vertinama ir puoselėjama lietuvybė, mūsų šaknys, kalba ir istorija. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Supratau, jog niekada nebūsiu vietinė, sava, visada liksiu migrante. O man ir po aštuoniolikos metų prie amerikietiško gyvenimo pritapti sekasi labai sunkiai.

– Koks tas gyvenimas laisvės šalyje Amerikoje lietuvaitės, gimusios ir augusios sovietinėje santvarkoje, akimis? Lietuvoje dažnai girdime apie už Atlanto vis pasitaikančias šaudynes. Ar ten jaučiatės saugiai?

– Daugelį metų gyvenu tarp Lietuvos ir Amerikos, grįždama du kartus per metus ar ilgesniam laikui. Žinote, sulaukus senjorės amžiaus, jau keleri metai grįžus į Lietuvą norisi atgal, o parvykus į JAV – po kelių mėnesių vėl norisi namo…

Amerikoje, jeigu nori, dirbi ir uždirbi, kad galėtumei keliauti, turėti laiko sau, bet patikėkite, čia doleriai neauga ant medžių. Man čia labai patinka tai, jog gali būti atsipalaidavęs, žmonės tolerantiški, pakantūs kitokiai nuomonei, pažiūroms, tikėjimui, įsitikinimams. Labai patinka vaisiai ir daržovės, jų įvairovė, jūros gėrybės ir kainos, bet man trūksta europietiško maisto. Apskritai, gyventi čia tikrai patogu.

Bendrai pasakysiu: kasdienybė yra juoda ir balta, šilta ir šalta. Tarkime, medicinos sistema man nepatinka (dirbu medicinos seselės asistente (Nurse Assistant PCA)), nors aparatūra čia tobula. Daugelyje sričių monopolis ir žmogus neturi pasirinkimo. Daugelis žiniasklaidos dirba komerciškai, o TV žiniose labai daug negatyvo, bet gerai, kad informuoja iš karštų taškų. Man asmeniškai taip baisiai neatrodo, nes Lietuvoje tokios naujienos skamba blogiau, kadangi būtent – nuo sovietmečio viskas buvo slepiama, daug tiesos nutylima, o dabar atrodo wow! Ten išprievartavo, tvirkino, o ten kyšius kokius paėmė, o dar ir valdiškus pinigus išvogė, kaimas prasigėrė… Juk tai buvo ir vyko visada.

– Irena, galbūt Amerikoje save pažinote kitokią? Ar ši šalis pakeitė Jus?

– Vienareikšmiškai TAIP. Tikrai užsiauginau kietą stuburą ir storą skūrą, aš nebe ilgakasė iš vienkiemio. Amerikietiškas gyvenimas išmokė verslumo, žmonėse ir drauguose atskirti „pelus nuo grūdų“, rinktis pozityvius žmones aplink save. Pagaliau prisiminiau, jog aš nuo vaikystės esu meniška siela, pareiginga ir žodžio žmogus. Tik čia išsilaisvinusi nebebijau scenos, žmonių sambūrio, atsakingų pareigų, dalyvauti ir save pristatyti (smagu, kad suradote mane ir turiu kuo pasidalinti).

Lietuvių šioje šalyje daugiau nei du milijonai, o sertifikuota kelių augalų augintoja su teise parduoti, ko gero, esu vienintelė lietuvaitė. Trejus metus iš eilės savo valstijoje esu kviečiama dalyvauti rudens festivalyje „Woodstock Fair, United States of America“, kuriame mano gėlės-augalai, meno dirbiniai (tarp jų – piešti akmenys, kriauklės, marginti kiaušiniai, nerti lininiai darbai ir vertas šiaudinis sodas) yra laimėję beveik vien pirmas vietas – aukso medalius, keletas darbų pelnė antras vietas, tačiau dalyvauju vienintelė lietuvaitė. O pernai buvau pakviesta prisijungti ir tapti Konektikuto valstijos moterų menininkių nare bei Šiaurės Rytų Konektikuto meno gildijos nare – dalyvauti parodose ir vesti mokymus.

– Irena, troškimas skleisti patriotiškumą, meilės Tėvynei liepsna Jūsų širdyje ruseno dar gyvenant Lietuvoje ar vis tik plykstelėjo išvykus?

– Širdyje esu ir būsiu lietuvė. Visos tautiškos šventės man turi būti su tautiniu kostiumu (jį turiu namuose Vilniuje ir čia – Amerikoje). Dalyvavau Vilniaus sporto rūmuose Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime; 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke vykusiame Sąjūdžio mitinge, kurio metu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis surengė Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimą. 1991 metų sausį prie Parlamento, Lietuvos gyventojams demonstruojant vienybę, pasiaukojamą ryžtą prieš agresorių atkurti valstybės Nepriklausomybę, darbovietėje (technikume dirbau dėstytoja) virėme puodus arbatos ir dieną–naktį ją dalinome aikštėje žmonėms, priiminėjome užsienio žurnalistus pailsėti.

Išeivijoje meilė Tėvynei pasidaro tokia pat su giliu ilgesiu kaip šeimai ir artimiesiems. Noriu pabrėžti, jog gyvenant savo šalyje tiesiog tiek nevertini, o kai gyvenimas nubloškia toli nuo gimtinės, supranti, jog ten tavo namai, tavo šeima, artimieji ir anūkai. Kai po dvejų metų išlipau Vilniaus oro uoste, apsiverkiau, kad aš jau ant savo žemės. Net pamenu, kaip giliai, visais plaučiais įkvėpiau orą, nes jis buvo mano žemės, mano namų.

– Kaip laikosi lietuvių bendruomenė Amerikoje?

– Lietuviai čia aktyviai kūrėsi jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Drąsiai galiu sakyti, jog Lietuvių bendruomenė JAV yra pati didžiausia ir stipriausia pasaulyje. Šiame žemyne turime 38 lietuviškas mokyklas, daug savaitgalinių, 304 mokytojus, iš viso 50 veikiančių lietuvių bendruomenių.

Pirmoji išeivijos banga buvo cariniais laikais. Tada emigravę žmonės nebuvo labai išsilavinę, bet jie pastatė lietuviškas bažnyčias, įsteigė lietuviškas mokyklas, įkūrė lietuvišką spaudą. Daugelis jų net neišmoko anglų kalbos. Turime daug Lietuvai reikšmingo paveldo, nes iš tėvynės pasitraukę kūrėjai Amerikoje tęsė tarpukario Lietuvoje pradėtą veiklą.

– Koks mūsų šalies įvaizdis kuriamas Amerikoje: lietuvių bendruomenėje ir apskritai šalyje? Ar amerikiečiai daug žino apie Lietuvą?

– Amerikiečiai puikiai žino, kas yra Lietuva, kur ji yra. Lietuvius labai vertina darbdaviai, nors, kaip ir visur, pasitaiko negerų dalykų, bet tikrai ne tiek, kiek blogai yra pagarsėję lietuviai Didžiojoje Britanijoje. JAV lietuviai yra gyvas liudijimas, kad Lietuva yra kiekvieno širdyje, kur žmonės gyvena Lietuvos idėja, dėl jos aukoja savo laiką, finansus, talentus ir tam nereikia fiziškai būti geografinėje Lietuvoje.

– Nuo 2013 m. savanoriškais pagrindais JAV dirbate lietuviško radijo „Tėvynės garsai“ laidų vedėja. Kokiems pašnekovams bei temoms skiriate eterį?

– Mano valstijoje tai seniausias ir vienintelis Amerikoje dar veikiantis lietuviškas radijas. Mūsų tikslas – stiprinti po pasaulį pasklidusios lietuvių tautos tarpusavio ryšius ir jos ryšius su Lietuva, padėti užsienyje gyvenantiems lietuviams išsaugoti lietuviškąjį tapatumą, gimtąją kalbą, kultūrą, tradicijas.

Lietuviškas žodis per radiją nuskambėjo daug anksčiau, negu galvojate. Lietuviško radijo istorija prasidėjo 1927 m. Lenkijoje. Konektikuto valstijoje „Tėvynės garsų“ radijo valandėlę pradėjo 1957 m., o nuo 1990 m. pavasario – per Hartfordo universiteto stotį WWUH, kuria transliuojama vietiniame radijuje bei internetu iki šiandienos.

„Tėvynės garsai“ valstijoje yra įregistruota kaip pelno nesiekianti organizacija. Kas sekmadienį, vis dar tebejaudina: „Laba diena, malonūs klausytojai, jūs girdite Hartford „Tėvynės garsų“ radijo valandėlę.“ Ir nuskamba Antano Smetonos maršas. Beje, laidų metu skamba tik lietuviška muzika. Esame keturi pranešėjai-savanoriai, o vadovauja Amerikoje gimęs Sausius Dzikas, nes šį radiją pradėjo jo tėvas, po šio mirties – mama, dabar jis.

Laidos pašnekovais kviečiami tuo metu iš Lietuvos atvykę svečiai, informuojame apie įvairius įvykius Lietuvoje ir vietinius lietuvių bendruomenėse Amerikoje, apie sveiką gyvenimo būdą ir net maisto receptus. Kai grįžtame iš Lietuvos, pasidaliname įspūdžiais. Po sesijų LR Seime visada informuoju ir klausytojus, taip pat transliuoju atsivežtus iš Lietuvos interviu.

– Jums teko ypatinga garbė Amerikoje bendrauti su išeivijos lietuviais. Kokią jie prisimena Lietuvą?

– JAV lietuvių bendruomenės Tarybos sesijose, renginiuose tikrai daug kalbama apie Lietuvą, jos situaciją Europoje ir pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo atvykę DP (Dievo Paukšteliai) migrantai, kai kurie labai garbaus amžiaus, taip ir neaplankė Lietuvos iki šiol dėl įvairių priežasčių. Būtent šie žmonės daug įdomaus gyvenimo pasakoja, prisimena.

Tarkime, kaip Putvio-Putvinskio anūkė Kaune vedžiojo į muzikinį teatrą aklą Beatričę Grincevičiūtę ir ją mokė liaudies dainų. Rita Vileišytė-Bagdonienė daug prisiminimų pasakojusi su ašaromis apie Vilnių, tuomečius įvykius, ji vienintelė gyva Lietuvos legendos dr. Jono Vileišio duktė, į JAV atvykusi 1951 m. Senelių slaugos namuose pastoviai lankiau rašytoją, visuomenininkę (jau aklą) Danutę Lipčiūtę-Augienę, kuri ne tik pasakojo savo gyvenimą pas dėdę kun. dainių Joną Mačiulį-Maironį, bet ir mokė kalbėti teisingai lietuviškai. Ji mirė eidama 107-uosius metus.

Apie tuos šviesuolius, menininkus esu rašiusi vietinėje spaudoje ir Lietuvoje. Buvo ir tokių pasakojimų, kai verkė, verkė ir verkė… Buvo kas prašė užsakyti šv. Mišias Aušros Vartuose, buvo vienuolių, kurios rinko mirusių lietuvių rožinius ir paprašė juos nuvežti bei sukabinti Kryžiaus Kalne. Šią misiją nuoširdžiai atlikau.

– Galbūt savo namuose Amerikoje turite kokių ypatingų tautinių Lietuvos atributų, pavyzdžiui, močiutės austų staltiesių?

– Na kaip aš lietuvaitė patriotė jų neturėčiau? Gyvenu kaip muziejuje. Taip sakė pernai su kėdainiečiu vyru projektui „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ imti interviu atvykusi Vilniaus istorijos muziejaus istorikė G. Milerytė-Japertienė.

Vilniuje, mano namuose, daug lietuvių dailininkų paveikslų, meno dirbinių ir iš JAV parsigabento antikvariato, nes tikrai daug teko bendrauti su DP migrantais, kurie mane labai mylėjo, buvau visada laukiama ir pasiligoję jie tiesiog pasiūlydavo kažką pasiimti. Taip mano asmeninėje bibliotekoje atsirado net 150 ir 110 metų senumo lietuvišku šriftu spausdintos knygos. Grįžusi į Lietuvą 2017 metais dalyvavau antikvarinių knygų parodoje.

Dabar mano antikvariato dalis nusėdo Lietuvoje ir laukia kitų parodų: ranka tremtyje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje rašyta kėdainietės nuo Šėtos, Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės maldaknygė; daug medžio dirbinių, koplytstulpių, austų ir nertų rankdarbių; Adomo Galdiko paveikslai.

– Minėjote, jog užaugote lietuviškame kaime. Kur tiksliai? Ar Amerikoje atradote kokią vietą, primenančią gimtuosius kraštus?

– Esu kilimo iš Bičkų kaimo: Tiskūnuose gyveno tėvelio – Jucevičių šeima, o Vasariškiuose mamos – Liaudanskų šeima. Mano pirmoji mokykla ir buvo Tiskūnuose. O vaikystė buvo tokia įdomi, jog mažai kas turėjo tokią (dabar tik kvatotis galiu).

Kasdien teko keturis kilometrus eiti laukais į mokyklą. Kad nepasiklysčiau, laikydavausi didelių elektros stulpų linijos, o pavasariais upeliui ištvinus, drebančiom kojom reikėdavo pereiti per tėtės nuleistą eglę. Žiemomis suvyniodavo mane į adijalą (vilkėdavau mamos siūdintais avelių kailinukais, veltiniais) ir pasodindavo į roges šiauduose tarp bidonų, nes kolūkio darbininkas su arkliais veždavo į Tiskūnus fermos karvių pieną. Aš tikrai džiaugiausi, kad nereikia iki klubų bristi per pusnis, nes kartą esu taip įkritusi, jog vos išsikapanojau.

O Amerikoje, kur dabar gyvenu, labai žalia, daug tikrų miškų, ežerų ir upių. Mano miestas itin lietuviškas, o rudenį lapų spalvos pranoksta net lietuviškus rudenius. Ankstesniais laikais, kai ilgesys pradėdavo graužti širdį, vartydavau fotoalbumus su nuotraukomis iš Lietuvos, gamindavau rankdarbius, skaitydavau lietuviškas knygas, bet tai jau praeitis. Jau keletas metų, kai tik pajaučiu, jog noriu namo – perku bilietą ir skrendu. Mano darbas dėkingas, nes per metus galiu pasinaudoti 90 dienų atostogomis.

– Irena, iš pažiūros amerikiečiai atrodo uolūs patriotai, labai besididžiuojantys savo šalimi. Ar išties taip yra? Ko galėtume iš jų pasimokyti mes, lietuviai?

– Tikrai taip, lietuviai per daug kantrūs, santūrūs, nedrąsūs, pavydūs, neryžtingi. Beje, amerikiečiai tikrai pastebėjo, jog šioje šalyje lietuviai su lietuviais nedraugiški (gerai, kad tik mažuma). Lietuvoje žmonės turėtų daugiau kovoti už savo teises.

– Daliai lietuvių iki šiol Amerika atrodo aukso kraštas. Palyginkite gyvenimą gimtojoje Lietuvoje ir antraisiais namais tapusioje Amerikoje?

– Šiame žemyne bendraujame net su keletu kėdainiečių. Visi turi savo atsakymus. Manasis būtų: netingėk dirbti ir turėsi. Tai aukso šalis tiems, kurie nori dirbti, netingi, nes galimybės beribės. Grafikai labai lankstūs: gali dirbti neįgalieji net vežimėlyje, mama su vaikais, sergantis žmogus, ir studentai, ir moksleiviai. Eidamas dirbti, tu pildai anketoje pagrindinį lapą – valandas, dienas, teritoriją aplink savo namus, kada tu nori ir kiek gali dirbti. Gyvenimas skiriasi kaip žemė ir dangus. Net nežinau kaip lyginti, nes viskas labai skiriasi. Gyventi čia daug paprasčiau ir stabiliau.

– Kaip jaučiatės savo kojomis vėl palietusi gimtinės žemę? Ar Lietuva, Kėdainiai kaskart atrodo pasikeitę? Ar Jus džiugina tas kursas, kuriuo krypsta Lietuva?

– Tėvynė lieka namais, kur miela gamta, vaikščioti takai, sava kalba… Lietuva, be abejo, keičiasi, iš lėto, bet gražėja. Kaip ir Kėdainiai – gražėja, keičiasi, čia švaru, mielas senamiestis, kuriuo labai myliu prasieiti pėstute. Jeigu laikas sutampa, visada lankau miesto šventes, o jos tikrai įspūdingos. Užsuku ir į muziejų, pažiūrėti kas nauja. Labai mėgstu apvažiuoti ir apžiūrėti, kaip keičiasi rajonas, mano vaikystės ir jaunystės vietos. Graži ta mūsų Tėvynė. Lai lietuvybės ugnis nenustoja liepsnoti, kviesdama mus nenuilstamai puoselėti lietuvišką paveldą.

– Jau daugelį metų esate nuolatinė „Dainų šventės“ dalyvė. Pasirodysite ir 100-ojoje. Kuo ši tradicija Jums svarbi?

– Tai lyg į kraują įaugę, nes „Dainų šventėse“ dalyvauju nuo dešimtosios (1978 m.) moksleivių „Dainų šventės“. Mano tėveliai visą gyvenimą dainavo ir šoko tautinius šokius, todėl man tai natūralu. Pasaulio lietuvių dainų šventė man bus penktoji.

„Dainų šventės“ tradicija man tokia brangi, jog kitai pradedu ruoštis vos vienai pasibaigus. Tarkime, pernai grįžau geru laiku, kuomet važiuojant per Lietuvą laukai buvo pilni rugių, kviečių, miežių, tai prisiskyniau ir vainikas jau laukia. Buvo ir juokingų situacijų. 1994 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje ruošiantis eisenai prie arkikatedros, praeiviai vis klausė: „Iš kokios šalies esate?“ O aš juk vilnietė ir vietinė, bet jiems krito į akis mano kruopštus pasipuošimas (galiu didžiuotis mamos gintarais).

– Kalbamės artėjančios Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, proga. Kaip šią šventę minėsite Amerikoje?

– Ši diena reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Švęsiu savo apygardos bendruomenėje, vėliau, prieš Kovo 11-ąją, dar sykį minėsime su „Lietuvos Vyčiais“, nes kasmet tradiciškai organizuojama Lietuvos vėliavos pakėlimo diena ir tos dienos Mero prisaigdinimas.

Visas šias šventes švenčiame smagiai: pranešimai, koncertas, būtinai lietuviška atributika, lietuviški patiekalai, šeimininkių gardėsiai. JAV gavusi tikrojo S. Smetonienės „Napoleono“ torto receptą, kepu jį tik čia, nes Lietuvoje niekada nedrįsau net bandyti. Patikėkite, jis išties tirpsta burnoje. Daugiau niekas taip nesugeba, kaip ponia Smetonienė kepė.

– Dėkoju už šventišką pokalbį, belaukiant Lietuvos gimtadienio. Pakilios nuotaikos minint šią progą už Atlanto!