Tikras kultūros žmogus, einantis teisingu keliu

Rūta Švedienė

Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė. Ne vienas kėdainietis ją pažįsta. Dirba Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje meno kuratore, rašo projektus, juos įgyvendina, dėsto ir Dailės mokykloje, rengia pamokėles ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kuria tekstilės dizainą, fotografuoja, daro sapnų gaudykles, neria, siuva, užsiima šilkografija. O kur dar motinystė! Auga du gražūs vaikai! Kaip viską spėti? Į Astą žiūrint, atrodo, kad tai labai šviesus, taikus, ramus žmogus. Tikras kultūros žmogus. Pernai, metų gale, buvo nominuota tapti Krašto kultūros premijos laureate. Paklausta, ką jai tai reiškia, atsako, kad tai yra didelė atsakomybė ir prieš save pačią, ir prieš bendruomenę, patvirtinimas, kad einama teisingu keliu, skatinimas toliau skleisti kultūrą savam krašte.

– Noriu su Jumis pasišnekėti apie Jūsų gyvenimą, darbus, veiklas, hobius. Esate kėdainietė? Iš kur kilusi? Kaip patinka gyventi Kėdainiuose?

– Taip, esu gryna kėdainietė, čia gimiau, užaugau, o paskui po studijų grįžau kaip tas paukštelis į gimtuosius kraštus. Dar studijuodama stebėdavau savo aplinką ir man vis atrodydavo, kad Kėdainiuose žolė žalesnė nei Kaune. Na, ir Kėdainiuose nėra taip triukšminga ir intensyvu kaip didmiesčiuose, tad savo ateitį toliau kūriau jau gimtajame mieste.

– Papasakokite apie savo šeimą. Tėvelius, vyrą, vaiką. Kokie jie? Kaip padeda gyventi?

– Džiaugiuosi, kad turiu mylinčią šeimą, kad vaikystėje nieko netrūko ir tėvai užaugino mane gana savarankiška ir brandžia asmenybe. Mano mama muzikė, grojanti net keliais instrumentais, o tėvelis chemijos technologijų specialistas, tačiau neatsispiriantis fotografijai. Pačiuose namuose visad skambėdavo muzika. Ir dabar tebeskamba.

Panašus ir mano pačios šeimos modelis – aš panirus į menus, vyras į rimtesnius darbus – jis yra elektros ir elektronikos specialistas. Svarbiausia, kad galime vienas kitą papildyti ir kartu eiti gyvenimo keliu.

Auginame pradinėse klasėse besimokančius sūnų ir dukrą. Kaip mėgstu sakyti „gyvenam, verdam savose sultyse“, stengiamės vieni kitus įkvėpti, suteiki tarpusavio pagalbą, palaikyti sunkiomis akimirkomis ir būti šalia, kai tik to reikia.  

– Ką esate baigusi, kur mokėtės? Ką davė mokslai aukštojoje?

– Nuo pat vaikystės buvau judrus, tyrinėjantis vaikas ir tėvai ieškojo mano talentų leisdami išbandyti save įvairiuose būreliuose. Dar pradinėse klasėse šokau pramoginius ir tautinius šokius, Kėdainių moksleivių namuose lankiau minkštų žaislų siuvimo ir karpinių būrelius, dar rūpėjo sūrioji keramika, tačiau vėliau pradėjau lankyti Kėdainių dailės mokyklą ir ten jau likau ilgam – iki pat jos baigimo.

Dar besimokydama sakiau, kad niekad nieko nesiesiu su menu ir nebūsiu mokytoja. Tačiau ne veltui sakoma „Niekada nesakyk „niekada“. Kai Kėdainių „Ryto“ mokykloje reikėjo rinktis baigiamuosius egzaminus, supratau, kad vis tik geriausiai man sekasi menai, ten daugiau laisvės, kūrybiškumo, o „sausi“ mokslai man nebuvo prie širdies.

Taip toliau nusprendžiau tęsti mokslus Kaune, laikiau net penkių dienų stojamuosius kūrybinius egzaminus į Taikomosios tekstilės specialybę Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (dabar Kauno fakultetas).

Taip pat išmėginau save laikant stojamuosius egzaminus į Architektūros specialybę Kauno technologijų universitete. Likimas sudėliojo visus taškus ant „i“ ir taip jau atsitiko, kad antrojo architektūros stojamojo egzamino nebegalėjau laikyti, nes piešimo stojamasis buvo įvertintas per mažu balu. Tačiau tą pačią dieną nuvykus į Dailės akademiją negalėjau patikėti savomis akimis – į tekstilę įstojau pirmu numeriu.

Tuomet supratau, kad vis dėlto piešti, tapyti ir komponuoti aš moku. Bakalauro studijos buvo intensyvios, daugybė bendrųjų ir specialybės dalykų. Gyvenau, sakyčiau, tokiais tarpsniais tarp egzaminų ir peržiūrų, plėčiau savo akiratį, lavinau turimus įgūdžius ir mokiausi naujų.

Tie ketveri metai prabėgo kaip akimirka. Suradau kūrybingų draugų, dabar jau esamų kolegų, vertinau dėstytojų, profesorių patarimus ir džiaugiuosi, kad turėjau galimybę su jais visais dirbti.

Tačiau po intensyvių studijų iš karto mokytis magistrantūroje nenorėjau. Reikėjo pertraukos. Taip grįžau į gimtuosius Kėdainius, o sužinojusi apie laisvą kuratoriaus poziciją Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje dalyvavau darbo pokalbyje, o vėliau buvau pakviesta išmėginti save tose pareigose. Taip ir likau muziejuje – ilgam.

Jau dirbdama tęsiau neakivaizdines pedagogines studijas Vilniaus dailės akademijoje. O praėjus 10 metų po bakalauro baigimo ir susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai buvau motinystės atostogose, surizikavau ir įstojau į magistrantūros studijų programą VDA KF Tekstilės katedroje. Suveikė principas „dabar arba niekada“.

Nors ir buvo tikrai sunkių akimirkų, daugybė iššūkių, dabar labai džiaugiuosi, kad šeimos, vyro ir muziejaus vadovės palaikoma, įveikiau visus sunkumus ir sėkmingai apsigyniau baigiamuosius darbus.

Mokslai aukštojoje žmogui duoda ne tik žinias, naujas pažintis ir atveria kelius į nepažintas sritis ir veiklas, bet ir augina žmogų kaip asmenybę, plečia jo akiratį, ugdo kritinį mąstymą. Tai tampa tvirtu pamatu ir toliau pačiam save auginti, ieškoti ir atrasti veiklas, kurios įkvepia ir leidžia mėgautis gyvenimu.

– Dirbate J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje meno kuratore. Koks tai darbas, kuo per dieną reikia rūpintis?

– Tai labai įdomus, kūrybiškas ir nenuobodus darbas, nes nebūna vienodų užduočių ir tokių pačių dienų. Dirbant muziejuje tenka bendrauti su įvairių sričių menininkais, menotyrininkais, muzikantais ir, žinoma, su meną mylinčiais muziejaus lankytojais.

Tenka rūpintis parodų ir renginių planavimu, kurti plakatų ir kvietimų maketus, redaguoti tekstus, bendrauti su žiniasklaidos atstovais. Taip pat rūpintis visų parodų eksponavimu.

Muziejaus kolektyvas yra „mini“, tačiau parodų keitimo metu visi padeda vieni kitiems ir rūpinasi, kaip pasiekti patį geriausią rezultatą. Tenka profesionaliai išfotografuoti ekspozicijas, fotografijas redaguoti, retušuoti ir dėti į muziejaus interneto svetainę ar socialinius tinklus.

Karantino metu teko atnaujinti vaizdo montavimo įgūdžius ir kurti parodų virtualius turus. 1‒2 kartus per metus rašau ir įgyvendinu kūrybinius projektus, į Janinos Monkutės-Marks muziejaus veiklas įtraukiančius vaikus ir jaunimą.

Vasarą tampu ir vaikų kūrybinės stovyklos muziejuje vadove, kūrybinių veiklų iniciatore. Darbas muziejuje neleidžia stovėti vietoje, tenka vis ko nors naujo išmokti, tobulėti ir auginti save.   

– Kuriate įvairias edukacines programas. Kokias, darytas muziejuje, galėtumėte išskirti? Kurios buvo įdomiausios, sulaukė daugiausiai norinčiųjų dalyvauti?

– Muziejaus edukacines programas pradėjau kurti nuo 2008 ar 2009 metų. Jau tiksliai ir nepamenu. Programos buvo susietos su Janinos Monkutės-Marks kūryba. Tačiau kai Lietuvoje buvo pasiūlyta „Kultūros paso“ moksleiviams idėja, iškart mėginome teikti paraiškas dalyvauti šiame projekte, ir taip 1‒4 klasių moksleiviams sukūriau sėkmingas programas „Tapyba ant vandens Janinos Monkutės-Marks muziejuje“ bei „Grafikos meno paslaptys Janinos Monkutės-Marks muziejuje“.

Tuomet ne tik moksleiviai iš Kėdainių, bet ir iš kitų miestų mokyklų atvykdavo į muziejų ir dalyvaudavo edukacinėse programose. Vėliau sukūriau dar kelias sėkmingas programas, kurios buvo patvirtintos „Kultūros paso“ projekte ir iš jų pačios populiariausios ‒ „Tapyba ant vandens – išvažiuojamoji programa“ bei „Piešimas spalvotu smėliu“.

Iki pat pandemijos pradžios įvairių Lietuvos miestų ir miestelių mokyklos užsakydavo programas, atvažiuodavo patys ar kviesdavosi į savo mokyklas. Yra tekę ir į Vilnių kelis kartus vykti, ir į Žemaitiją.

Po kelionių ir tiesioginio darbo su moksleiviais nuvargdavau, tačiau tuo pat metu širdy būdavo labai gera, nes matydavau žibančias vaikų akeles, kai pavykdavo jų darbeliai.

Žinoma, kaip ir daugelyje sričių, pandemija ir įvesti karantinai visas edukacines veiklas pristabdė. Nebeliko išvažiuojamųjų edukacijų į mokyklas.

Džiaugėmės, kai šį rudenį Kėdainių kultūros centras, vykdydamas projektą su senjorais, pasitikėjo Janinos Monkutės-Marks muziejumi ir kvietė įgyvendinti visą rinkinį kūrybinių edukacijų. Buvo pasiūlytos ir naujos edukacijos – „Tapyba ant šilko“, „Dekupažas“. Tačiau „Tapyba ant vandens“ tapo senjorų favorite.

Įvairiausias muziejaus edukacines programas grupėmis galima užsakyti ir suaugusiesiems, ir vaikams. Galbūt kažkam norisi kitaip paminėti asmenines šventes su savo artimaisiais, ir tikrai galima atvykti į muziejų bei pasinerti į kūrybą meniškoje erdvėje ir galimai išlaisvinti snūduriuojančią menišką sielą savyje.

– Jūs darboholikė?

– Manau, čia labiau reikėtų sakyti, kad aš myliu darbą, man patinka tai, ką darau, nors galbūt kartais iš šalies tai atrodytų kaip darboholizmas.

Nuo pat mažens nebūdavau dyka, tėveliai sugalvodavo, kaip mane užimti ir kokias užduotis galėčiau atlikti. O ir darbus parinkdavo daugiau pagal charakterį, tad man nebūdavo taip jau ir sunku ar nuobodu.

Na, o dabar, jei imuosi kokio darbo, stengiuosi jį atlikti kaip dera – jei ne tobulai, tai bent taip, kaip sugebu geriausiai.

– Kokie žmonės ateina į J. Monkutės-Marks muziejų? Turbūt turite nuolatinių lankytojų?

– Į muziejų atvyksta įvairiausių žmonių. Būna malonu išvysti jau matytus veidus. Yra meno mylėtojų, kurie reguliariai atvyksta iš tolimesnių miestų vien tam, kad aplankytų Kėdainius ir stengiasi nepraleisti nei vienos parodos, vykstančios Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje.

Pats muziejus dažnai rengia išskirtines šiuolaikinės tekstilės parodas, kurios niekur kitur šalyje neeksponuojamos, ir tuomet jau sulaukiame tekstilės meno kūrėjų iš visos Lietuvos.

Ne išimtis buvo ir pirmoji Lietuvoje organizuota trijų lenkų menininkių pluošto meno paroda „Lodzė Lietuvoje“, kurią lankė ne tik kėdainiečiai, bet ir Vilniaus bei Kauno tekstilininkai, menininkai.

Norėtųsi džiaugtis ir sakyti, kad muziejų lanko būriai lankytojų, tačiau taip jau nėra – pandemija padarė savo ir lankytojų srautai gerokai sumažėjo. Organizuodami tarptautines parodas tikimės žymiai daugiau lankytojų, tačiau situacija šiuo metu jau sunkiai kontroliuojama.

Kaip prikalbinti žmogų palikti saugią komforto zoną namuose ir ateiti į kultūros įstaigą? O ypač kai internetinėje erdvėje begalė įvairių pramogų? Misija sudėtinga…

Būna, kad kartais užklysta žmonės ieškodami buvusio Kėdainių krašto muziejaus ir taip netyčia atranda Janinos Monkutės-Marks muziejų ir dažniausiai išeina susižavėję, pakylėti.

Ne veltui gydytojai jau rekomenduoja eiti į muziejus, galerijas gydymo tikslais – menas, spalvos gydo nuo depresijos, sužadinama vaizduotė ir visad kažkas liks kažkur giliai, sielos gelmėse.

Kaip žinia, muziejus nuo pat jo įkūrimo turi ištikimų meno gerbėjų ratą – muziejaus narius, kurie yra kaip šeima. Nariai atvyksta į parodų atidarymus, šiltai ir drąsiai bendrauja su parodų autoriais, vyksta įvairiausios intelektualinės diskusijos, o svarbiausia ‒ puikiai praleidžiamas laikas bendraminčių būryje.

Kadangi muziejus išlaikomas tik Marksų šeimos lėšomis, metinė narystė padeda muziejui nešti ir finansinę naštą. Gaila, kad pastaruoju metu gyvų susitikimų su autoriais vyksta vis rečiau.

Tikiu, kad sunkusis laikas jau į pabaigą ir jau greitai vėl susitiksime, skambės gyvas juokas, sąmojai, vyks kūrybiniai vakarai su kuriančiais ir jų kūrybą vertinančiais.

– Kėdainių dailės mokykloje mokote jaunimą tekstilės dalyko. Kaip patinka tas darbas? Kokie yra vaikai? Ar patinka su jais dirbti?

– Kėdainių dailės mokykloje buvau pakviesta mokyti tekstilės 2016 metais, kai dar studijavau magistrantūroje. Tuomet derinau darbą su mokslu ir motinyste. Pradžia buvo sudėtinga ‒ per daug nežinomųjų: nežinomi moksleiviai, neaišku, kiek jie ko moka, ar mano sugalvota programa nebus per sunki.

Nerimavau, ar rasiu bendrą kalbą su paaugliais, tačiau po truputį įsivažiavau. Pavyko sukurti tarpusavio ryšį su jaunimu, degiau noru juos supažindinti su kuo daugiau įvairiausių tekstilės technikų. Ir dabar vis dar tuo degu, ieškau skirtingų metodų užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti.

Ir labai džiaugiuosi, kai moksleiviai pasirenka dailės mokyklos diplominį darbą atlikti būtent tekstilinį. Tuomet žinau, kad sudominti vis dėlto pavyko ir pamokos jiems buvo naudingos bei įdomios.

Praėjusiais metais turėjau rekordinį diplomančių skaičių – net 6. Džiaugiuosi, kad visoms pavyko sėkmingai apsiginti savo diplominius darbus ir pabaigti mokyklą.

– Šiais metais sukūrėte suaugusiųjų neformalaus ugdymo programą „Tekstilės dizainas“ ir mokote dalyves tekstilės kūrimo paslapčių. Kaip sekasi? Kuo suaugusieji skiriasi nuo vaikų šiame mokyme?

– Tiesą sakant, jau buvau perpratusi jaunimo mokymo subtilybes ir suaugusiųjų mokyti vis nesiryžau. Tačiau 2020 metų rudenį, per karantiną, kai pamokos vyko nuotoliniu būdu, Dailės mokyklos direktorės ir pavaduotojos padrąsinta, parašiau Kėdainių rajono savivaldybės neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programą „Tekstilės meno kūrybinė laboratorija“.

Programos metu užsiėmimai vyko „Zoom“ platformoje. Virtuali erdvė leido į kūrybines veiklas įsitraukti ir toliau gyvenančioms moterims, o prieškalėdinis laikotarpis, kai negalėjome lankyti artimųjų, leido užsimiršti ir pasinerti į kūrybą.

Aš pati, bendraudama su dalyvėmis, supratau, kad suaugusius mokyti nėra taip jau sunku. Tai dar labiau leidžia dalintis turimomis žiniomis bei pačiai tobulėti, gilintis, išsiaiškinti, ko nežinai, ir perteikti tą informaciją  mokiniams.

Projekto pabaigoje buvo sukurta puiki virtuali sukurtų darbų paroda. Na, o kai jau teikėme naujas ugdymo programas, nusprendžiau surizikuoti ir šiais metais pasiūlyti neformalaus ugdymo programą „Tekstilės dizainas“.

Lankančių moterų būrys nėra didelis, tad jei šio straipsnio skaitytojai norės prisijungti prie programos, mielai prašom, kreipkitės į Kėdainių dailės mokyklos administraciją, parašykite prašymą ir susitikime ketvirtadienių vakarais nuo 18:10 iki 19:45 val. Čia mokomės įvairių tekstilės technikų subtilybių, daugiau galvojame, kur būtų galima praktiškai pritaikyti sukurtus darbelius ar gaminius.

Prisitaikome prie artėjančių švenčių ir kuriame tekstilines dovanas artimiesiems, dalinamės savo žiniomis ir viena kitą palaikome. Na, o svarbiausia, kad kūrybiškoje aplinkoje praleidžiamas laikas praeina akimirksniu.

Džiaugiuosi, kad Dailės mokykla jau turi suremontuotą naują antrąją sinagogą ir tiek moksleivius, tiek suaugusius jau galime pakviesti į naują, puikiai įrengtą ir, kas svarbiausia, labai erdvią tekstilės klasę Smilgos gatvėje esančioje sinagogoje.

– Tekstilė. Jos dizainas. Koks tai dalykas? Kuo žavus, kuo sunkus? Kokiomis temomis kuriate?

– Yra posakis „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ ‒ tai panašiai yra ir su tekstile. Tai nėra tik gobelenų audimas – kaip aš galvojau jaunystėje dar prieš stodama į Dailės akademiją.

Atėję į pamokas moksleiviai ar suaugusieji net nenumano, ko mokysis. Galvoja, kad reikės megzti ar nerti, o gal siuvinėti. Tačiau šių technikų dažniausiai net nepaliečiam – tai kur kas plačiau. 

Šiuolaikinė tekstilė priskiriama prie tarpdisciplinio meno, nes ji apima ne tik įvairius pluoštus, bet ir piešimą, tapybą, grafiką ir netgi skulptūrą. Tekstilės dizainas supa mus visus – pradedant paprasčiausia buitimi ‒ staltiesės, raštuota patalynė, užuolaidos, įvairios interjero detalės, po to seka mūsų apranga – įvaizdis ir po to jau kūrybiniai parodiniai darbai, išskirtiniai tekstiliniai objektai.

Tekstilės dalykas žavus tuo, kad laužomi nusistovėję stereotipai bei standartai ir moksleiviai bei suaugusieji į šį dalyką pažiūri jau visai kitu kampu. Moksleiviams būna sunkiau, nes būna atvejų, kai pirmą kartą laiko adatą ar lygintuvą rankose. Mokosi prisijaukinti įvairias priemones savo idėjoms įgyvendinti.

Suaugusioms jau lengviau, nes dauguma jau turi tam tikros patirties, įgūdžių ir žino, ko tikisi iš tekstilės dizaino pamokų. Kuriame – formuojame tekstūras iš sintetinių audinių, natūralius audinius marginame batikos technikomis, liejame ant šilko, veliame veltinius ir objektus sausuoju bei šlapiuoju būdais, mokomės austi gobeleną, išbandome įvairius šilkografijos ant tekstilės būdus ir kt.

Iš visų technikų ir temų įvairovės moksleiviai ir suaugusieji atsirenka, kurios labiau sekasi. Suaugusieji dažniau derina keletą technikų, pavyzdžiui šibori + siuvimas + nėrimas, na, ir rezultatas tuomet daugiau nei nuostabus. Rankų darbo tekstilės kūriniai ir gaminiai žavingi savo originalumu ir visad pajunti kiek meilės, šilumos ir darbo įdėta.

– Esate kultūros, meno žmogus. Buvote nominuota Kėdainių krašto kultūros premijai. Ką Jums reiškia toks siūlymas?

– Šis siūlymas buvo netikėtas ir man reiškia didelę atsakomybę pačiai sau ir visai bendruomenei. Tuomet turi ir pats kritiškai įsivertinti, ar esi to vertas, mintyse susumuoti organizuotus renginius, kuruotas parodas, sukurtas ir įgyvendintas edukacines programas. 

Džiaugiuosi, kad esu pastebėta, mano darbai vertinami, ir tai tik patvirtina, kad einu teisingu keliu, bei skatina toliau skleisti kultūrą savam krašte. 

– Kaip Jums atrodo, koks yra kultūros žmogus?

– Mano nuomone, tai šviesus, įkvepiantis, palaikantis, nesavanaudiškas, „dūšios“ žmogus. Prie kultūros žmonių norisi būti šalia, nes jie lyg šviesa ir šiluma. Kultūros žmogus gerbia kito žmogaus asmenybę, talentą, nesivaiko tuštybės ir ugdo estetinius jausmus.

– Esate Kėdainių fotografų draugijos narė? Kodėl norėjosi stoti į draugijos gretas? Kokia Jums iš to nauda?

– Taip, jau eina ketvirti metai, kai tapau Kėdainių fotografų draugijos nare. Visad galvojau, kad būryje, kūrybinėje bendruomenėje yra žymiai lengviau nei vienam, tad norėjau patekti į aktyvią, kuriančią draugiją ir pamatyti, kaip vykdoma jos veikla.

Turiu nemenką fotografijų archyvą, tad nesinorėjo jo slėpti, o kaip tik atrinkus paskirtoms temoms aktualius kadrus, dalyvauti bendrose parodose kartu su kitais fotografų draugijos nariais.

Taip pat prasiplėtė ir kuriančių pažįstamų ratas. Kadangi ir mano tėtis „užsislėpęs“ mėgėjas fotografas, tai mudu, vienas kitą palaikydami, kartu stojome į fotografų draugijos gretas ir džiaugėmės, kad buvome šiltai priimti.

Taigi mums abiem tenka kartkartėmis peržiūrėti, ką esame įdomaus užfiksavę, taip pat kuriame naujus kadrus ir nepametame minties, kad vis teks ir parodose dalyvauti.

– Kokios Jūsų fotografijos? Ką mėgstate fotografuoti?

– Fotografuoju nuo tada, kai į rankas pateko fotoaparatas. Įkvėpimo šaltinis man buvo ir yra gamta. Mėgstu ją tyrinėti, pamatyti estetiškus, kitu rakursu sukomponuotus kadrus. Tačiau didžiausią fotografijų kolekcijos dalį užima makrofotografija. Mane žavi tai, kas mažiau matoma, kur reikia stabtelėti ir įsižiūrėti į detales. Įvairūs augalai, žiedynai, visi vabzdžiai, vorai ir vabalai yra tai, kas mane įkvepia.

Paskutinis fotografijų ciklas jau kurtas laboratorijoje – fotografuojant per mikroskopą matomus vaizdus. Tyrinėjau ir fotografavau pelėsius norėdama atskleisti jų estetinį grožį, o ne sveikatą žalojančias savybes.

Tačiau negalėčiau savęs vadinti tikra fotografe, nes tai man labiau kaip hobis – kasdien nesipraktikuoju ir iš fotografijos duonai neužsidirbu.

– Kas yra geras fotografas, gera nuotrauka?

– Čia geras klausimas. Manau, kiekvienas žmogus daug praktikuodamasis gali tapti puikiu, geru fotografu. Kad būtų sukurta įtaigi, norimą emociją skleidžianti fotografija, tenka ne vieną šimtą ar tūkstantį kadrų padaryti. Manau, kad fotografas turi būti užsispyręs ir vis siekiantis užsibrėžto tikslo.

Pasitaiko nesėkminga diena, pailsi, užsiimi kita veikla, o po to vėl bandai. Tikiu, kad kiek yra pasaulyje skirtingų fotografų, visi jie turi ir savo žiūrovą – kūrybą įvertinantį sekėją. Visi mes matome ir vertiname supančią aplinką skirtingai. Ir kas yra gera nuotrauka, galima būtų diskutuoti jau su pačiais fotografais ir tikiu, kad nuomonės išsiskirtų.

Tačiau juk nepaneigsime, kad fotografijos tikslas ‒ užfiksuoti norimą akimirką – vaizdą, o gal garsą, kvapą…

– Kokie yra Jūsų hobiai? Kodėl būtent tai? Kuo tai žavu, ką tai duoda Jums?

– Hobiams šiuo metu laiko lieka ne per daugiausiai, tačiau kai tik turiu laisvės, tuomet pasineriu į sapnų gaudyklių kūrimą arba daugiausia į vaikiškų rūbų savo atžaloms ar draugų vaikams siuvimą.

Tiek viena, tiek kita veikla puikiai atpalaiduoja, nuveja pašalines mintis šalin ir kūrybos momentu būnu ta akimirka tik ten, kur esu. O svarbiausia sukuriu ir galutinį produktą, kurį galima pritaikyti interjere arba nešioti.

Kartais ateina vidinis noras pasiimti vąšelį ir nerti, o kartais norisi megzti. Tačiau nuo tekstilės niekaip nepabėgu. Matyt, čia jau taip užprogramuota. Juk abi mano močiutės buvo puikios mezgėjos, gražiai nėrė, mama taip pat tai daro laisvalaikiu.

Močiutė Apolonija dar buvo ir savamokslė siuvinėtoja bei puiki kaimo siuvėja, o man ji buvo puikus pavyzdys, kad laisvalaikį galima praleisti prasmingai, o rankų darbo gaminiai skleidžia šilumą, meilę ir tampa brangiu prisiminimu, kai žmogus jau išėjęs Anapilin.

Susumavus tai, kiek valandų praleidžiama kuriant vienokį ar kitokį gaminį, puikiai supranti, kad tuomet jis tampa labai brangus, kartais net neįkainojamas.    

– Domitės šilkografija. Kas tai per dalykas?

Šilkografija ‒ vienas seniausių žinomų trafaretinės spaudos būdų, pradėtas naudoti Kinijoje ir siejamas su šilko atsiradimu. Šilkografijos būdu atlikti spaudai plačiai pritaikomi ‒ jie gali būti dedami ant įvairių tekstilės gaminių, nuo marškinėlių iki kepurių, kuprinių, krepšių, skėčių ir pan.

Dar studijuodama taikomąją tekstilę, turėjau kelis meninės šilkografijos projektavimo ir praktinio įgyvendinimo semestrus. Pats technologinis procesas man buvo užburiantis, nes kuriant šilkografinius trafaretus, reikėjo dirbti su fotoemulsija, tamsioje – tik raudona lempute apšviestoje, akademijos dirbtuvių dažykloje.

Dar dabar prisimenu tą paslaptingą, šiek tiek nejaukią prieblandą ir visą kūrybinį procesą.

Mokydama Kėdainių dailės mokyklos moksleivius, mėginau į mokymo programą įtraukti ir šilkografiją. Tačiau tos tikrosios išmokyti nebuvo sąlygų, tad ieškojau kitų būdų – alternatyvų. Ruošėme trafaretus su lipnia plėvele, karantino metu su klijais, laku, tačiau norimo rezultato vis nepavykdavo pasiekti. Negalėjo vaikai tiražuoti atspaudų, o iš pirmo karto ne visiems pavykdavo, tad būdavo nusivylimų.

Tačiau, netikėtai klaidžiodama interneto platybėse atradau, kad yra ir dar vienas būdas, kuris plačiai naudojamas Amerikoje, taikant tam tikras priemones. Taip atsisiuntusi specialias šilkografijai skirtas priemones iš Amerikos ir Anglijos bei atlikusi keletą bandymų, supratau, kad tas būdas yra pats optimaliausias ir kiekvienam žmogui priimtinas, o trafaretai jau garantuotai pavyksta, ir tuomet galima kelias dešimtis spaudų sukurti.

Savo sukauptų žinių nelaikau po devyniais užraktais, o dalinuosi su tais, kam įdomu ir norisi išmokti ko nors naujo.

Šį sausį jau teko vesti seminarą Kėdainių miesto ir rajono dailės mokytojams tema „Šilkografija kasdienybėje ir kūryboje. Tradiciniai ir šiuolaikiniai atlikimo būdai“. Tikiu, kad dalyviai patyrė kūrybinį džiaugsmą ir susikurtus trafaretus panaudos dar ne kartą. Na, o aš viliuosi, kad panašių kūrybinių edukacinių užsiėmimų įgyvendinti teks dar ne vieną. 

– Jūsų moralinės vertybės. Kokia filosofija, požiūriu vadovaujatės gyvenime?

– Visad vadovaujuosi principu – „elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“, „nekenk“. Gerbiu ir vertinu kiekvieną savo kelyje sutiktą žmogų. Santykyje su šalia esančiais įgyjamos ir svarbios gyvenimo pamokos bei patirtys. Mėginu atrasti harmoniją tarp šeimos, vaikų, darbo ir kitų kūrybinių veiklų.

Ne viskas pavyksta taip, kaip įsivaizduoju, tačiau juk tai ir yra gyvenimas – kupinas visokių netikėtumų. Šiuo metu visi kažkur lekiame, skubame, užsikrauname visokių įsipareigojimų, kurie ilgainiui pradeda slėgti.

Na, o aš šiuo metu mažinu tempą ir mėginu įsisąmoninti „Skubėk lėtai“ frazę bei jos prasmę. Prieš imdamasi kokios nors veiklos, gerai pagalvoju, ar man tikrai to reikia? Ar aš to noriu? Nes paprastai tai būna visuomenės primesti standartai, prie kurių mėgindamas pritapti, sau tik pakenki.