Tik nedaugelis tam pasiryžta

Budintys globotojai vaikams širdį atveria čia ir dabar

Vienas skambutis ir jūsų šeimoje atsiranda kūdikis, išsigandęs dešimtmetis ar suaugusiaisiais nusivylęs užsisklendęs paauglys. Ar išdrįstumėte taip staiga iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą ir atverti ne tik namų, bet ir širdies duris vaikui, kuriam būti su savo tėvais tapo nesaugu ar net pavojinga? Tokių herojų išties atsiranda – netgi mūsų nedideliuose Kėdainiuose. Pasirodo, atjautos, žmogiškumo ir supratingumo kalba kai kurių sieloms yra įgimta.

Pirmąjį liepos sekmadienį Lietuvoje minima Globėjų diena. Šia svarbia proga Kėdainių pagalbos šeimai centro Globos centro komanda septynias dienas organizavo įvairiausius renginius rajono globėjų bendruomenei, kad padėkotų už jų neįkainojamą indėlį visos visuomenės gerovei. Juk kiekvienas vaikas yra mūsų bendruomenės dalis, tad kiekvienas yra savas ir mūsų visų.

Diskusijos, pramogos ir malda

Šventinę renginių savaitę pradėjo globėjams skirtas pokalbis-diskusija tema „Gerų santykių tiltas“, kurią moderavo globos centro savanoris R. Marušauskas.

Kitą dieną pramogų parke „Adomaitynė“ surengta padėkos budintiems globotojams popietė.

Trečią dieną Pagalbos šeimai centre mažųjų laukė nuotaikingos pramogos: šėlionės ant batuto ir linksmybės su animatore. Taip pat organizatoriai surengė dailės terapijos užsiėmimą bei pakvietė į kino teatrą po atviru vasaros dangumi.

Globėjai galėjo sudalyvauti nemokamoje profesionalioje fotosesijoje ir įamžinti savo šeimas gražiuose kadruose.

Šventinę savaitę vainikavo Šv. Juozapo bažnyčioje bendrai maldai subūrusios šv. Mišios, kurios buvo aukojamos už globėjus (rūpintojus), įtėvius ir budinčius globotojus.

Iki ašarų jautrioje budintiems globotojams skirtoje popietėje apsilankėme ir mes. Norėjome supažindinti jus, mieli skaitytojai, su tais didvyriais, kurie sunkiausiu metu gelbsti vaikus savo širdies šiluma. Nors neretai šioms šeimoms tenka atremti globojamų vaikų biologinių tėvų spaudimą ir netgi savo artimųjų abejingumą, tačiau jų sielų šie atšiaurūs vėjai neblaško – jie tvirtai žengia pasirinktu keliu.

Kodėl mums pavydi kiti rajonai?

Kėdainių pagalbos šeimai centro direktorė Sandra Sagatienė atkreipė dėmesį, jog Globėjų dienai skirtų renginių tikslas buvo ne prikviesti kuo daugiau svečių, o visą dėmesį skirti būtent globėjams ir vaikams.

„Išskirtinį dėmesį nusprendėme skirti budintiems globotojams, nes tai ypatingi žmonės, kurie padeda čia ir dabar, nesirinkdami vaikų, nesirinkdami laiko, kada padėti.

Šiandien turime penkias tokias šeimas, kurios globoja vaikus. Yra šešta šeima, su kuria pasirašyta sutartis, ir ji laukia, kada galės pagelbėti. Pakeliui ir septinta sutartis, o jei viskas bus gerai, tai rudenį numatyta pasirašyti ir aštuntąją“, – džiugiomis naujienomis apie besiplečiantį budinčių globotojų ratą mūsų rajone pasidalija S. Sagatienė.

[quote author=“Aut. past.“]Išskirtinį dėmesį nusprendėme skirti budintiems globotojams, nes tai ypatingi žmonės, kurie padeda čia ir dabar, nesirinkdami vaikų, nesirinkdami laiko, kada padėti. Budinčiais globotojais tampantys žmonės yra didelės sielos ir širdies.[/quote]

Renginyje viešėjusios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės pabrėžė, kad minėtų skaičių Kėdainiams pavydi kitos panašaus dydžio šalies savivaldybės, nes iki šiol retai iš jų pasisekė suburti tokią gausią budinčių globotojų bendruomenę.

„Kaip jums pavyksta kurti tokius stebuklus?“ – teiraujuosi Kėdainių pagalbos šeimai centro direktorės S. Sagatienės.

„Tai mūsų centro darbuotojų įdirbis, – įsitikinusi pašnekovė. – Vien tik sudaryti sutartį su budinčiais globotojais neužtenka. Reikia tuos žmones palaikyti, jiems padėti, o tam būtina kompetentinga komanda, kuri atlieptų budinčių globotojų poreikius. Tad dažnai vyksta susitikimai su budinčiais globotojais, organizuojamos savitarpio pagalbos grupės.

Manau, kad mūsų sėkmės paslaptis yra darbuotojų atsidavimas ir reali pagalba budintiems globotojams. Tai, kad jie yra ir padeda visam Kėdainių rajonui – labai svarbu. Juk būna ir tokių situacijų, kai skambiname vidury nakties ir jie neatsisako padėti, čia ir dabar priima vaiką, kurio anksčiau nė nėra matę, lygiai taip pat ir karantino laikotarpiu.

Žinoma, priimti vaiką juos įpareigoja sudaryta sutartis, bet juk karantino metu kiekvienas patyrėme grėsmę, tačiau šioms šeimoms net klausimas neiškilo, kad priimti vaiką šiuo laikotarpiu pernelyg pavojinga ir jie to nedarys.

Be galo džiaugiamės budinčių globotojų šeimomis. Mūsų tikslas – juos išsaugoti ir po truputį gausinti būrį, nes realybė Lietuvoje kol kas rodo, kad vaiko teisių pažeidimų yra, o Kėdainiai, deja, nėra išskirtiniai.“

Atvyko didelės šeimos

Į šventę budintys globotojai atvyko su šeimomis: nuolat ar laikinai globojamais vaikais, taip pat tais, kuriais šiuo metu rūpinasi kaip budintys globotojai, ir savomis atžalomis.

„Tai rodo, kad budintys globotojai mumis pasitiki“, – tvirtu ryšiu pasidžiaugia S. Sagatienė.

„Kaip manote, kokie žmonės ryžtasi žengti šiuo keliu?“ – pakviečiu direktorę pasvarstyti.

„Tikrai ne kiekvienas galėtų tai daryti, – iškart atsako pašnekovė. – Tai žmonės, kurie mato prasmę padėdami kitam ir supranta, kokia jų pagalba šiose situacijose yra svarbi. Jie, kaip ir mes, supranta, jog vaikai negali augti institucijose – jie turi augti šeimose: biologinėse ar globėjų, bet šeimose.

Žinoma, bus tokių vaikų, kuriems bendruomeninės globos vis tik reikės, nes pasitaiko išties sudėtingų atvejų. Bet budinčiais globotojais tampantys žmonės yra didelės sielos ir širdies.“

Iš šiuo metu sutartis pasirašiusių šešių budinčių globotojų šeimų dvi sutiko tapti specializuotais globotojais.

„Tai reiškia, kad viena iš šeimų bet kuriuo paros metu būtų pasiruošusi priimti paauglius, o kita – kūdikius, pastaroji šeima turėtų būti pasirūpinusi lovyte kūdikiui ir kitomis reikiamomis priemonėmis, – paaiškina S. Sagatienė. – Specializuoti globotojai – naujas dalykas, tad džiugu, jog pavyko su šeimomis greitai susitarti.“

Gyvenimas vaikų šurmulyje

Budinčiais globotojais tapę Valdas ir Jurgita VAIDOTAI šiai širdies pareigai atidavę visą save. Spindinčios poros akys ir šypsenos atskleidžia, kad padėdami vaikams jie jaučiasi einantys savuoju keliu.

„Iš pradžių globojome giminaičių berniuką. Kai jis užaugo, nuolatinei globai turėjome dvi mergaites, tad globos koordinatorės pasiūlė tapti ir budinčiais globotojais.

Pasitarėme su vyru ir sutikome, – pasakoja Jurgita. – Kaip budintys globotojai rūpinomės trimis vaikais.

Aš labai myliu vaikus, greitai su jais randu bendrą kalbą, ryšį.

Globojant vaikus, kad ir kaip bebūtų, atsiranda prisirišimas, nors budinčių globotojų veikloje tai greičiausiai yra minusas, – svarsto Jurgita. – Vis tik kitaip neįmanoma – juk tai mažas žmogus, vaikas.

Kai tenka išsiskirti, kurį laiką išties būna liūdna. Bet tokia jau mūsų pareiga – rūpintis vaiku tol, kol pagerės padėtis jo biologinėje šeimoje ir vaikas galės grįžti.“

„Šie vaikai dažnai būna praradę pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, nusivylę jais, išsigandę. Kaip pavyksta sušildyti jų užgautas širdutes?“ – teiraujuosi poros.

[quote author=“J. Vaidotienė“]Globojant vaikus, kad ir kaip bebūtų, atsiranda prisirišimas, nors budinčių globotojų veikloje tai greičiausiai yra minusas. Vis tik kitaip neįmanoma, bet tokia jau mūsų pareiga – rūpintis vaiku tol, kol pagerės padėtis jo biologinėje šeimoje ir vaikas galės grįžti.[/quote]

„Sunku žodžiais tiksliai įvardyti. Pavyksta savaime, nes nuoširdžiai stengiesi vaikui padėti ir jis tai jaučia, – atsako Jurgita. – Svarbiausia leisti vaikui išsipasakoti, dėmesingai išklausyti jį ir nepulti įkyriai mokyti, patarinėti. Tada jis tavęs neatstums ir po truputį pavyks užmegzti ryšį.“

„Kiekvienas vaikas išskirtinis. Jeigu vienu būdu pavyko rasti kelią į vieno vaiko širdį, dar nereiškia, kad taip pat prieiti pavyks ir prie kito vaiko. Bet džiaugiamės, jog kol kas išeina su visais susidraugauti“, – apie milžiniškos kantrybės ir išminties reikalaujančią kilnią pareigą kalba Valdas.

Pora neslepia – artimieji jų pasirinkimą globoti vaikus vertina skeptiškai. Bet tai penkių vaikų šeimoje užaugusio Valdo bei aštuonių brolių ir seserų draugijoje užaugusios Jurgitos nestabdo.

„Mes įpratę prie nuolatinio šurmulio, tad tyla namie būtų keista“, – šypsosi pora.

Verslininkė save atrado motinystėje

Sėkmingą siuvimo verslą įkūrusi Jurgita ŠPOKIENĖ pasakoja dabar išgyvenanti nuostabiausias savo gyvenimo akimirkas. Motinystė į kraštietės kasdienybę įnešė nepaprastai daug džiaugsmo.

„Mudviem su vyru nepavyko susilaukti savų vaikų, bet svajonės tapti tėvais vis tiek nenorėjome atsisakyti, – širdį atveria Jurgita. – Lankėme globėjų kursus ir jiems besibaigiant tada dar veikusiuose vaikų globos namuose „Saulutė“ pastebėjau mergaitę, kuri iškart krito man į širdį. Pajutau labai gilų jausmą.

Mergaitė neturėjo globėjų. Kaip tik buvo Kalėdos ir mes pakvietėme ją pasisvečiuoti mūsų namuose.

Po dviejų savaičių vyras pasakė: „Čia mūsų vaikas. Važiuojam rašyti prašymą.“

Ir štai jau ketveri metai kaip ši mergaitė yra mūsų šeimoje – jai eina trylikti metai, – užpildžiusi tuščią sielos kertelę šypsosi pašnekovė. – Ilgainiui pradėjome galvoti, kad norėtume šeimoje ir mažesnio vaiko. Juk kuo daugiau vaikų, tuo pilnesni namai.

Mano vyras – iš gausios šeimos, mes irgi keturios sesės užaugome. Tad prieš metus mūsų šeimoje laikinai globai atsirado kūdikis, o sužinojusi, kad rajone ieško budinčių globotojų, pagalvojau, kodėl ne – juk aš galiu ja būti ir dar kažkam padėti.“

„Jurgita, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?“ – klausiu pašnekovės.

„Galbūt didžiausias iššūkis – skirtingas vaikų amžius. Šiuo metu mūsų šeimoje yra visi trys globos variantai: nuolatinė globa, laikinoji ir budinčių globotojų.

[quote author=“J. Špokienė“]Dešimt metų turėjau sėkmingai veikiančią siuvimo įmonę, o šiuo metu aš noriu būti daugiavaikė mama. Nežinia, gal po metų ar trejų pas mus bus dešimt vaikų – tikrai neužveriame durų.[/quote]

Neslėpsiu, širdis truputį plėšoma.

Nuolatinė globa – viskas aišku, laikina – auginame vaiką nuo dešimties dienų, mergytė bendrauja su biologiniais tėvais, jie mokosi, stengiasi, kad dukrytė sugrįžtų į šeimą, aš taip pat dedu daug pastangų, kad tėvams padėčiau – tikrai nesisavinu šio vaiko, bet širdyje prisirišimas užgimsta begalinis… Tiesiog negali kitaip, – pasakoja Jurgita. – O kaip budintys globotojai šiuo metu rūpinamės 15 metų mergaite. Nors pirmas mėnuo buvo sunkus ir reikėjo gerokai pasistengti, pabūti psichologe, kad vaikas atsigautų, bet dabar puikiai bendraujame.“

„Dešimt metų turėjau sėkmingai veikiančią siuvimo įmonę. Bet gal pavargau nuo siuvimo, labai norėjau pabūti tiesiog mama.

Turbūt ateina gyvenime etapas, kai norisi kažko kito. O šiuo metu aš noriu būti daugiavaikė mama, – šypsosi Jurgita. – Nežinia, gal po metų ar trejų pas mus bus dešimt vaikų – tikrai neužveriame durų.

Labai džiaugiuosi savo vyru ir jo besąlygišku palaikymu. Mudu einame petys į petį. Viena be vyro nieko nepadaryčiau. Didžiuojuosi juo.

Taip pat labai dėkingi esame ir savo tėvams. Jie kaip seneliai atvažiuoja, padeda, kai reikia, pabūna su vaikais.

„Kur jaučiatės labiau save realizuojanti: versle ar motinystėje?“ – pasmalsauju nujausdama atsakymą.

„Mano klientai labai laukia, kada vėl grįšiu prie siuvimo. Jei kūdikį, kurio turime laikiną globą, grąžins į šeimą, tada galėsiu grįžti dirbti, bet kol kas niekaip.

Vis tik dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir esu labai laiminga būdama mama“, – tvirtai sako Jurgita.

Atrado jaunystės eliksyrą

Ingrida RIDIKIENĖ anksčiau dirbo vaikų globos šeimynoje, o dabar profesinę veiklą tęsia Kėdainių pagalbos šeimai centro Laikinojo apgyvendinimo namuose. Savomis akimis daug metų kasdien matydama, kaip jaučiasi ir ką išgyvena į globos namus patekę vaikai, moteris, pasitarusi su sutuoktiniu, priėmė jų šeimos gyvenimą radikaliai pakeitusį sprendimą.

„Viena mergina, kurią globojome nuo ketverių metukų, jau užaugusi ir kuria savarankišką gyvenimą. O šiuo metu mūsų šeimoje – šeši vaikai: ketverius metus turime dviejų broliukų nuolatinę globą ir jau metus esame budintys globotojai, tad dabar kaip budintys globotojai rūpinamės dar keturiais vaikais.

Iš visų vaikų – tik viena mergaitė, o daugiau – vyriška kompanija, – šypsosi Ingrida. – Dienų pasitaiko visokių, bet šiaip smagu – daug veiksmo šeimoje. Kaip mano vyras sako, nėra kada pasenti. Šie vaikai – tikras mūsų varikliukas.“

Pasak Ingridos, didžiausias budinčių globotojų galvosūkis – kaip suteikti vaikui tinkamą pagalbą.

„Visada sieki geriausio rezultato, nori kuo labiau padėti vaikui, tad didžiausias iššūkis – kaip tai padaryti tinkamai.

Viskas ateina su patirtimi. Mums labai praverčia globos koordinatorių, psichologų pagalba, taip pat tarpusavio bendravimas su kitais budinčiais globotojais, – dalijasi pašnekovė. – Pastebiu, jog kuo toliau, tuo lengviau.“

[quote author=“Budinti globotoja“]Ir giminės, ir aplinkiniai, ir netgi artima draugė stebisi, kam man to reikia – juk galėčiau gyventi sau. Bet aš gyvenimo prasmę matau kitur – noriu tiems vaikams suteikti laimės, parodyti kitokį – spalvingesnį, džiugesnį pasaulį.[/quote] 

„Ingrida, ar kada tikėjotės tapti daugiavaike mama?“ – pasiteirauju energija trykštančios moters.

„Oi, niekada, – nusijuokia ji. – Visada kartojau: niekada nebūsiu daugiavaikė mama ir niekada netapsiu budinčia globotoja. O štai pažiūrėkite į mane šiandien.

Manau, kiekvienas turėtume prisidėti prie šių vaikų gerovės. Jie yra mūsų ateities dalis, tad kiek meilės jiems suteiksime, tokie šie vaikai ir užaugs.

Labai džiaugiuosi, kad mane supa supratingi kaimynai, bendruomenės nariai. Jie ateina, domisi, kaip mums sekasi, ir patys svarsto apie galimybę tapti budinčiais globotojais. Regis, tai užkrečiama, – šypsosi Ingrida. – Pastebiu, kad ir visuomenės požiūris į budinčius globotojus keičiasi, žiniasklaida apie tai kalba pozityviau.

Kiekvienas paimkime globoti bent po vieną vaiką, tada tikrai vieni kitus suprasime ir nereikės nieko smerkti.

O skaudžiausia būna, kai kas nors pasako, kad vaikus globoti imamasi dėl pinigų. Taip, budintis globotojas gauna atlyginimą, bet tai ne pinigais matuojama, o jausmais.“

Tikslas – vaikų laimė

Vardo viešinti nenorėjusi, bet jautria istorija pasidalinti sutikusi dar viena moteris pasakoja savo kaip globėjos kelią pradėjusi tada, kai suprato, jog biologinių vaikų su vyru susilaukti nepavyks.

„Biologinių vaikų neturėjome, todėl nusprendėme, kad reikia pasiimti globoti ir pabandyti laimingą padaryti kitą vaiką. Taip šeimoje nuolatinei globai atsirado berniukas, o paskui ir mergaitė.

Vėliau mūsų šeimą kuruojanti globos koordinatorė pasiūlė tapti budinčia globotoja.

Taip atsirado dar trys labai mielos, geros ir širdį tiesiog užbūrusios mergaitės. Jas jau metus prižiūrime laikinai.

Na, o visai neseniai šeima pasipildė ir kūdikėliu – vos pusės metukų mergaite. Ši mažylė – nuostabi, tikra atgaiva“, – džiaugiasi kūdikį globoti sutikusi pašnekovė.

„Ar giminaičiai suprato, palaikė Jūsų apsisprendimą globoti vaikus?“ – pasidomiu prisiminusi kitų šeimų patirtį.

„Jei atvirai, nelabai palaikė.

Ir giminės, ir aplinkiniai, ir netgi artima draugė stebisi, kam man to reikia – juk galėčiau gyventi sau.

Bet aš gyvenimo prasmę matau kitur – noriu tiems vaikams suteikti laimės, parodyti kitokį – spalvingesnį, džiugesnį pasaulį.

Mūsų vaikai labai puikūs. Pirmieji du, kurių turime nuolatinę globą, atrodo, tiesiog mūsų vaikai ir taškas, – šypsosi gyvenimo dovanos sulaukusi moteris. – Taip gera, kai matai, jog gali vaikus pradžiuginti, jiems kažkuo padėti, kažką duoti, ko jie savo šeimoje negavo ar nematė. Tai nuostabi patirtis.“

Pirmoji kregždė

Drauge su vyru sūnų auginanti kraštietė Renata tapo pirmąja kregžde budinčių globotojų padangėje Kėdainių rajone.

„Aš tapau budinčia globotoja, kai Kėdainiuose tam pasiryžusio dar nebuvo nė vieno žmogaus, – nustebina jauna moteris. – Auginome savo sūnų, bet aš nuolatinei globai dar labai norėjau mergaitės.

Šiek tiek bijojau apie šią mintį prasitarti vyrui. Tačiau kai atsirado galimybė tapti budinčia globotoja, nusprendžiau apie tai su juo pasikalbėti.

Iš pradžių vyras buvo prieš, bet man pavyko jį įkalbėti. Kai pradėjome globoti vaikus, ilgainiui vyro nuomonė pasikeitė ir dabar jau trejus metus esame budintys globotojai.

Šiuo metu globojame vieną vaikutį.“

Renata atskleidžia, kad jos, kaip budinčios globotojos, patirtis nuolat buvo lydima rimtų iššūkių.

„Visi vaikai, kurie atkeliavo į mūsų šeimą, turėjo tam tikrų negalių. Pavyzdžiui, buvo su vaisiaus alkoholio sindromu, raidos sutrikimais.

Kai sulaukėme pirmojo tokio vaiko, buvo išties baisu, bet paskui ši baimė dingo. Juk vis dėlto tai yra vaikas. Jis irgi nori apsikabinti, mylėti, turėti mamą, tėtį, saugius namus, – kalba Renata. – Tęsti budinčios globotojos veiklą matau neaprėpiamą prasmę – juk savo meile, šiluma bei rūpesčiu tu gali suteikti vaikui sparnus.“

[quote author=“Renata“]Mažai mano aplinkos žmonių ryžtųsi tapti budinčiais globotojais. Daugeliui tai nesuvokiama. Jie stebisi, kam man to reikia. Bet jei ne aš, tai kas? Jei norime kažką pakeisti, pradėkime nuo savęs.[/quote]

Vis tik Renata pasidalija naujiems pažįstamiems ne itin mėgstanti pasakoti apie budinčios globotojos veiklą.

„Sužinoję žmonės neretai pradeda kitaip į tave žiūrėti, jiems sunku suprasti, kodėl kas nors tam ryžtasi, galvoja, gal tu pelnaisi iš to.

Jie įsivaizduoja, kad budintys globotojai gauna be proto didelius pinigus, nors taip nėra. Manau, jog vaikas, kuris atsidūrė mūsų šeimoje, tuo metu yra mūsų vaikas ir taškas. Nesistengiu niekam aiškinti – čia mūsų biologinis vaikas ar globojamas, tada niekam ir nekyla klausimų.

Mažai mano aplinkos žmonių ryžtųsi tapti budinčiais globotojais.

Daugeliui tai nesuvokiama. Jie stebisi, kam man to reikia. Bet jei ne aš, tai kas?

Jei norime kažką pakeisti, pradėkime nuo savęs“, – drąsa ir tvirtybe žavi Renata.

Dėkojo rajono vadovai

Šventinę popietę budintiems globotojams už jų svarbų darbą padėkoti atvyko ir rajono valdžios atstovai – vicemeras Paulius Aukštikalnis bei savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Danutė Mykolaitienė.

„Jūs darote be galo kilnius darbus, – negalėdama sulaikyti graudulio kalbėjo D. Mykolaitienė. – Jūsų širdys didžiulės, lenkiamės jums ir sakome ačiū.“

„Tikiu, jog nė viena kita veikla nesuteiks tokių šypsenų, kokias matome budinčių globotojų veiduose, – sakė vicemeras P. Aukštikalnis. – Visų kėdainiečių vardu dėkojame jums, kad rūpinatės tais mūsų bendruomenės nariais, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Budinčių globotojų veiklos negalima pavadinti darbu, tai tikrų tikriausias pašaukimas, gimstantis širdyje.

Kuo daugiau tokių šeimų turėsime, tuo daugiau vaikų galės džiaugtis tikra vaikyste. Šių žmonių indėlis Kėdainių bendruomenei – vienas reikšmingiausių. Tad man didelė garbė šiandien jiems spausti ranką.

Aš pats jau esu baigęs GIMK mokymus ir, kai mano vaikai paaugs, ruošiuosi prisidėti prie budinčių globėjų veiklos. Tikiuosi, jog ilgainiui vis daugiau kėdainiečių savyje ras įkvėpimo tapti budinčiais globotojais.“