Tarp Šlapaberžės ir Akademijos: koja visada ant akceleratoriaus pedalo

Rūta Švedienė

Veikli, energinga, apsukri ir kūrybinga. Taip trumpai galima apibūdinti Žydronę Smulskienę, Akademijos kultūros centro direktorę. Jai atėjus vadovauti, 2021 metais Akademijos kultūros centras gavo apdovanojimą kaip geriausias 2020 m. I kategorijos kultūros centras šalyje. Kėdainiečiai spėjo ją įsidėmėti ir dėl gražių renginių Šviesiojoje gimnazijoje, kur ji anksčiau dirbo. Kaip sekasi būti kultūros centro vadove, kokių naujų vėjų ji įnešė atėjusi dirbti – apie tai ir pokalbis.

– Miela Žydrone, kėdainiečiai Jus jau pastebėjo: kai dirbote Šviesiojoje gimnazijoje organizuodavote gražius renginius, o dabar dirbdama Akademijos kultūros centre dar labiau atsiskleidėte. Kiek metų jau dirbate Akademijos kultūros centre? Kaip jaučiatės šiame darbe? Turbūt lyg savo rogėse sėdėtumėt, ar ne?

–  Akademijos kultūros centre dirbu jau beveik penkerius metus. Bet toks pojūtis, tarsi dirbčiau dvejus metus ar net mažiau. Nežinau, ar todėl, kad laikas labai greitai bėga, ar todėl, kad čia man patinka. Myliu šitą darbą. Jis turi labai platų veiklų spektrą. Nuo kūrybos iki vadybos arba atvirkščiai. Jaučiuosi laisva, nevaržoma ir, kaip jūs sakote, savo rogėse.

Būna kartais, kad, atrodo, brendi tarsi avėdama klumpėmis per biurokratinių reikalavimų kalnus rengiant įvairius raštus, tvarkas ir t. t. ir neišbrendi. Vis nauji įpareigojimai kartais veda prie beviltiškumo, bet kažkaip atsiranda tas kelias į išeitį.

Dažnai iš šių labirintų padeda išeiti labai darbšti ir viską išmananti mano buhalterė Audronė Lembertienė. Labai sąžiningas, atsakingas ir darbštus žmogus.

– Prisiminkime tuos laikus, kai dirbote Šviesiojoje gimnazijoje. Su nostalgija prisimenate? Kuo ypatingas buvo darbas su jaunimu?

– Darbas Šviesiojoje gimnazijoje buvo puikus startas saviraiškai. Ten direktorė Violeta Liutkienė su dideliu pasitikėjimu man leido daryti viską. O kai esi laisvas – tuomet ir galimybės kitos. O galimybių ten buvo daug – pilna gimnazija talentingų, motyvuotų vaikų, kompetentingi jų mokytojai buvo puikūs partneriai kūrybiniame kelyje. Tad visi, surėmę pečius, sukurdavome gražių renginių.

Jaunimas yra varomoji jėga, jis neleidžia senti, jaunais žmonėmis galima pasikliauti ir sulaukti pačių netikėčiausių idėjų, jų realizavimo. Jaunimo šiandien man trūksta. Pamenu, kaip smagiai šnekučiuodavomės gimnazijos kabinete apie viską – nuo jų asmeninių išgyvenimų, švenčių, išdaigų pamokų metu.

O tas mistiškas gimnazijos rūsys – buvo tapęs kūrybinių idėjų ir scenarijų gimimo meka. Susirinkdavo į jį 20–30 gimnazistų, vos tilpdavom. Visi norėdavo gauti pagrindinius vaidmenis ar šiaip kažkuo prisidėti. Tokie prisiminimai.

Buvome tiek reiklūs sau, kad beveik vos ne kas antras renginys gimnazijoje buvo teatralizuotas. Nieko nebuvo bet kaip, vaikai netikrumo nepriimtų ir nedegtų noru dalyvauti juose. Oi, kiek būdavo bemiegių naktų. Toks tas kūrybinis darbas, reikalaujantis laiko, idėjų, motyvacijos.

– Kokias naujas veiklas ėmėtės įgyvendinti atėjusi dirbti į Akademijos kultūros centrą?

‒ Kai atėjau, man čia buvo daug kas nauja. Patirtį turėjau ir žinojau tik kaip organizuoti renginius, ko dažniausiai reikia žiūrovui.

Akademijoje dar sovietų laikais buvo rodomas kinas. Tad pamaniau, kad reiktų atnaujinti šią tradiciją. Pradžia buvo skurdi – neturėjom kokybiško ekrano, projektoriaus. Bet laikui bėgant įsigijome projektorių, ekraną padovanojo mūsų kraštiečiai emigrantai. Nuoširdus ačiū Rasai. Pamenu pirmąjį žiūrovų antplūdį…

Gudžiūnų skyriuje jau kelis dešimtmečius buvo švenčiamos Sekminės. Man pradėjus dirbti, iš paprastų Sekminių Paberžėje užaugome iki respublikinės folkloro kolektyvų šventės, esame turėję svečių ir iš Latvijos.

Esu pedagogė, suprantu jaunimą, jų poreikius. Jau seniai turėjau mintį –  Akademijoje surengti kažkokį muzikos festivalį jaunimui. Ir prasitarus kolegei apie idėją, staiga ji tapo kūnu. Šiandien džiaugiamės turėdami puikią tradiciją – jaunimo gyvo garso muzikos grupių festivalį „BisFest“. 

Echėj, kaip buvome užrietę nosį stebėdami MAMA muzikos apdovanojimo ceremoniją, kai pernai mūsų organizuotame festivalyje dalyvavusi grupė „Jauti“ tapo geriausia metų roko grupe. Vadinasi, einame teisingu keliu.

Idėjas ir jų įgyvendinimą generuoju kartu su kolege, kultūrinių veiklų koordinatore ir organizatore Jūrate Gudliauskiene, kuri rengė šiuos projektus. Tai mums padeda gauti papildomą finansavimą iš Kultūros tarybos, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos.

Prieš pandemiją turėjome puikų renginių ciklą „Sugrįžimai“. Labai mėgstu teatrą, tad kviečiu trupes atvykti ir į Akademiją. Dabar labai intensyviai ruošiamės Dotnuvos krašto 650 metų jubiliejaus šventiniams renginiams. Džiaugiuosi, kad šalia turiu kraštotyrininką Rytą Tamašauską, kurio žinios ir pagalba padės mūsų krašte atkurti istorijos faktus, suburti žmones ir turiningai švęsti.

Esu parengusi Kultūros tarybai projektą „Atgimusios Dotnuvos dvaro istorijos“, kurio tikslas – įprasminant Dotnuvos jubiliejinių datų pluoštą išskirtiniu renginių ciklu, patraukliais istorinės atminties leidiniais ir akcentais erdvėje, dalyvaujant ir kuriant pažymėti bei įamžinti reikšmingas dotnuvių datas, vietas ir asmenybes. Suburti kultūros darbuotojus, įstaigų, bendruomenių narius ir įvairaus amžiaus Akademijos sodybos gyventojus idėjoms ir kūrybiniams darbams . Tačiau kol nėra rezultatų, galiu tik svajoti.

– Rengiate gerus koncertus, organizuojate įdomius renginius, iš kur imate tam lėšų?

– Aš esu spontaniškas žmogus. Dažnai baru save – Žydrone, na, kaip tu taip, o ką darysi, jei nepavyks. Kas bus? Dažniausiai priekyje eina idėja. Ji svarbiausia. Tada pasižiūriu į kišenę, ar ją įgyvendinti bus lemta, tada įsijungia antras smegenų variklis, ką dar reiktų padaryti. Pradedi veikti. Ir, žiūrėk, pavyksta.

Niekas nieko neduos, jei neparodysi, kad to reikia, kad tai veikia ir turi prasmę. 2021 m. kultūros centrui per projektinę veiklą papildomai pavyko gauti apie 17 000 Eur, mumis pasitiki seniūnijoje įsikūrusios įstaigos, ūkininkai, verslininkai teikdami paramą veikloms.

– Kultūros centrai. Kaip įsivaizduojate jų veiklas? Ką norėtumėte įgyvendinti, bet dėl lėšų stokos negalite?

– Kažkaip taip ir įsivaizduoju, kaip dirbame dabar. Nėra kada ir atsipūsti. Vos tik kažką įgyvendinam ir vėl kažkas atsiranda. Taip įdomiau. Laiko tiesiog nepajėgiu įvertinti, kartais ketvirtadienį atrodo, kad dar tik antradienis ir liks laiko kalnams nuversti.

Akademijos kultūros centre veikia net 11 mėgėjų meno kolektyvų (saviraiškos poreikius gali tenkinti įvairaus amžiaus krašto gyventojai). Popiet pradeda virti darbas. Judesys, skambesys, kūryba ir rezultatai – kolektyvų koncertai, išvykos.

Aš visada stebiu geriausius. Žaviuosi Plungės rajono savivaldybės kultūros centro veikla. Kaip jie kasdieną vis kažką organizuoja ir sulaukia žiūrovų. Jie žemaičiai, labai palaiko vieni kitus, gal tai ir yra vienas sėkmės segmentų. Dažnai sakau, kad labai norėtųsi, kad žemaičių dvasia pradėtų alsuoti ir mūsų kraštas.

Mano darbas toks, kad visada „koja turi būti padėta ant akceleratoriaus pedalo“. Nespausi – nevažiuosi. Būtų mažiau popierizmo, būtų platesnės galimybės kūrybai. Vien savo ar kolektyvo darbuotojų idėjomis negalime pasikliauti, artimiausiu metu ketinu atlikti ir kraštiečių kultūrinei veiklai paslaugų pasitenkinimo poreikio tyrimą. O mažu ką, gal jie pasakys, kad mums visko čia per daug.

Negaliu labai skųstis, man pavyko suburti kolektyvą, kuriame yra jaunimo. Jų poreikis išlieka ir dabar, norėtųsi priimti jaunus, kūrybiškus, inovatyvius žmones. Būtų balansas – jaunatviškas veržlumas, technologijų valdymas ir brandi patirtis. Deja, problema yra etatai. 

– Kodėl vieni kultūros centrai, kaip Jūsų, labai aktyviai veikia, veiklos šiuolaikiškos, įdomios visokio amžiaus žmonėms, o kiti centrai pasyvesni, mažiau novatoriški? Nuo ko tai priklauso?

– Sudėtingas metas visiems. Mes labai draugiškai ir kolegialiai bendraujame su kitų kultūros centrų vadovais ir dažnai pasiguodžiame, kad esame apkrauti biurokratinių reikalavimų išpildymu nuo A iki Z. Norėtųsi prasmingesnių veiklų, kūrybinių idėjų įgyvendinimo, tačiau nebeužtenka laiko.

Mano darbo kompiuteris kiekvieną dieną po darbo iškeliauja namo kartu su manimi, tam yra priežasčių. Esu baigusi magistro studijas, kas man leidžia sėkmingiau rengti projektus, praturtinančius mūsų centro veiklas. Labai svarbus ryšys su bendruomenėmis, įstaigomis. Reikia jiems suteikti pasitikėjimą, kad mus remtų ir prisidėtų prie renginių įgyvendinimo. Vienas lauke ne karys. Nors kartais nutinka ir taip, kad tame karo lauke pasijuntu Don Kichotu. Esu be galo reikli, pirmiausia pati sau.

Žinokit, man stebint kolegų, kitų kultūros centrų veiklas, atrodo, kad visi kiti geriau dirba už mus, prasmingiau, kūrybiškiau. Ir mums dar iki jų reikia stiebtis ir stiebtis.

– Su kokiais džiaugsmais ir malonumais susiduriate savo darbe, su kokiomis kliūtimis?

– Didžiausias malonumas, kai iš renginio išeina žiūrovai su šypsena ir pasako ačiū, labai jums ačiū. O kliūčių, tai čia turbūt nesugalvosi geresnio žodžio kaip hipodromas. Lai lieka tos kliūtys paslaptimi. Būčiau labai blogas vadovas, jei pradėčiau skųstis, jas vardinti. Vadinasi, kažką darau ne taip, jei vien tik kliūtys.

– Kas Jūsų darbe labiausiai jums padeda? Turbūt ir Jūsų vyrui tenka padėti?

– Vyras kartais tampa ne tik pagalbininku, bet ir renginių rėmėju. Pagelbėja ne tik man, bet ir kitų centrų kolegoms, kai reikia pervežti didesnio gabarito parodas ar kitas priemones. Labai džiaugiuosi turėdama darbštų, kūrybišką kolektyvą. Žodžiu, reikia tik pasakyti SOS, ir matai, kad tu esi ne vienas. 

– Kultūros žmogus, koks jis?

– Daug jau yra prisakyta, prirašyta, koks jis turėtų būti, naujų atradimų nepateiksiu, nenoriu kalbėti citatomis. Plačiąja prasme, manau, kad kultūra yra žmogaus ženklas, kurį suformavo laikas, reiškiniai ar žmonės, nepriklausomai nuo jų statuso ar išsilavinimo. Kultūros žmogus – kantrus altruistas, neabejingas laiko žymėms, žmonėms bei vertybėms. Turbūt tai turi būti duotybė nuo Dievo.

– Kokių turite hobių?

– Labai mėgstu gaminti, ypač konditerinius gaminius. Laukiu pavasario, kada galėsiu leisti savo rankas į žemę ir priimti jos teikiamus syvus. Gėlynų priežiūra yra mano aistra, tik kartais nelieka tam laiko. Jei turėčiau laiko ir pinigų – keliaučiau ir keliaučiau…

– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės gyvenime?

– Man labai svarbu išlaikyti balansą – nei per daug džiaugtis, nei per daug liūdėti. Kartais peržengus vieną iš šių ribų, tenka gailėtis. Labai svarbu nemeluoti sau pirmiausia.

Pasipūtimas –  ne man. Į savo kai kuriuos darbuotojus ir šiandien kreipiuosi „Jūs“. Kartais aplinkiniai draugiškai pasijuokia, kad turėdama vadovo pareigas, atlieku funkcijas ne pagal savo  „lygį“. Deja, šių pareigų pavadinimas mano asmeninių savybių ir galimybių nekeičia. Šiandien esi čia, rytoj nežinai, kur tave likimas nuneš. O tai, ką moki ir gali, tau neleis prapulti.

– Ko reikia, kad žmogus ryte atsikėlęs norėtų į darbą, o vakare norėtų namo?

– Turbūt šiuo atveju būsiu banali ir pasakysiu, kad darbas turi sutapti su pomėgiu, tuomet ir nereikės dirbti. Panašu, kad tai mano atvejis. Per šiuos penkerius metus dar taip nebuvo, kad nenorėčiau eiti į darbą, nebent vasarą.

Prisipažinsiu – turiu priklausomybę, esu nepataisoma darboholikė. Nepasakyčiau, kad į darbą einu kaip į šventę (nors ten švenčių apstu), o kaip į galimybę veikti, kurti, atlikti ir sulaukti rezultato. O vakare, žinau, kad namuose ramu ir galėsiu užsiimti kuo norėsiu, kad ir užbaigti nebaigtus darbus. Man tai netrukdo.

– Jūs kėdainietė? Ar akademiškė? Ar norėtumėte dirbti mieste? Kuo darbas kaime geras?

‒ Aš nei kėdainietė, nei akademiškė. Gimusi esu Beržų kaime, dabar gyvenu Šlapaberžėje. Man labai patinka mūsų krašto gyventojų apibūdinimas – dotnuviai. Tai gal aš prie jų norėčiau būti priskirta.

Miestas turi savo privalumų, kaimas – savų trūkumų, ir atvirkščiai. Mieste didesnė populiacija, didesnės galimybės. Galbūt lengviau, nebandžiau. Bet, tikiuosi, daugiau ir atsakomybės.

Kaime artimiau galima pažinti žmones, paprašyti jų pagalbos, susitelkti ir laimingai dirbti bei gyventi ramesnėje aplinkoje. Esu Svarstyklės, tai dažnai svyruoju priimdama sprendimus, įvertinimus. Kaip yra sakoma – visur gerai, kur mūsų nėra. Nepabandžius nesužinosi.

– Ar turite kažkokių apdovanojimų?

– Jei kalbama apie kažkokius asmeninius nuopelnus ir apdovanojimus darbe – tuomet negaliu pasigirti. Pastebėjau, kad kultūros lauke dirbantys žmonės jų laukia dešimtmečiais, o aš dirbu tik penkerius metus.

Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti labai aukštu Kultūros ministerijos įvertinimu. Man atėjus vadovauti, 2021 metais Akademijos kultūros centras gavo apdovanojimą kaip geriausias 2020 m. I kategorijos kultūros centras respublikoje. Tai šį apdovanojimą priimu ir kaip labai svarų mano kelių  metų darbo indėlį.

O šiaip, manau, esu apdovanota gamtos. Turiu šeimą, mylimus ir mylinčius vaikus ir didžiausią Dievo dovaną – anūką.