Tapybos kūriniuose – žmonių nuotaikos, jų patirtys ir prisiminimai
Septintoji Violetos Marijos Bičkutės personalinės parodos, kaip ir visų kitų, kurias menininkė buvo surengusi, darbai stebina originalumu. Šį kartą parodos autorė panoro atspindėti jos studijoje apsilankiusių žiūrovų nuotaikas, jų gyvenimo patirtis bei prisiminimus./Organizatorių ir asmeninio archyvo nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
„Nuo neatmenamų laikų žmonės nesutaria, nuo ko viskas prasidėjo arba kas viską pradėjo. Ar tai buvo 0, ar 1? O gal iškarto 6? Hmm… Labai priklauso nuo pozicijos, iš kurios žiūrime, ir nuo kiekvieno asmeniškų patyrimų. Apie skaičius yra žinoma daugybė liaudies patarlių, jie minimi mūsų tautosakoje. Mano tapybos darbų parodoje paveikslai vietoje įprastų pavadinimų turi jiems priskirtus skaičius, kurie įkvėpė mane sužinoti savo giminės istoriją, išsiaiškinti, iš kur esame kilę, kas mūsų dėdės ir tetos, kokia yra tarpusavio istorija ir iki kokio amžiaus galime ją atsekti“, – štai taip pasiaiškino Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje eksponuojamos parodos „Skaičiai“ autorė Violeta Marija Bičkutė, pasiteiravus, kodėl savo tapybos darbams vietoje įprastų pavadinimų sugalvojo priskirti skaičius ir parodai suteikti būtent tokį pavadinimą.
Kilo idėja įamžinti
Tai – jau septintoji V. M. Bičkutės personalinė paroda, kaip ir visos kitos, kurias menininkė buvo surengusi, stebina originalumu. Šį kartą parodos autorė panoro atspindėti jos studijoje apsilankiusių žiūrovų nuotaikas, jų gyvenimo patirtis bei prisiminimus.
„Vilniaus senamiestyje iki karantino buvau išsinuomojusi studiją, kurioje sukūriau daugumą didžiųjų abstrakčių darbų. Studija buvo pirmame namo aukšte, tad užsukti į vidų galėdavo kiekvienas praeivis. Vadinau ją atvirąja meno studija.
Su dideliu susidomėjimu stebėdavau savo svečius, kurie tuo pat metu dėmesį sutelkdavo į mano kūrinius. Ir man šis tarsi nebylus bendravimas tapo labai įdomus. Ne kartą pastebėjau, jog tai, kas patiko vieniems, nebūtinai „prilipo“ kitiems, todėl kilo idėja visa tai įamžinti.
„Skaičių“ parodos paveikslai yra apie žiūrovus, stebėjusius mano sukurtus darbus, jų atsineštas nuotaikas, gyvenimo patirtis bei prisiminimus“, – apie tai, kaip kilo idėja sukurti ekspoziciją „Skaičiai“, pasakoja V. M. Bičkutė.
Tėtis – tikras kėdainiškis
Parodą „Skaičiai“ V. M. Bičkutė skiria savo tėčiui, kuris yra kilęs iš Kėdainių.
„Mano tėvelis yra tikras kėdainiškis, čia gimęs, čia augęs. Kėdainiuose gyveno abu tėčio tėvai, tebegyvena dvi jo seserys ir brolis.
Dar visai mažutė atvažiuodavau su tėvais į Kėdainius, į Biliūno gatvės namus. Daug vaikystės dienų, o vėliau ir paauglystėje, esu čia leidusi smagiai laiką, iš čia liko įstrigę malonūs prisiminimai apie nuostabų Kėdainių miesto parką, užtvanką, Dotnuvėlės upelį, pratekantį pro namus, kuriame vasaromis braidydavau“, – į prisiminimus panyra menininkė.
Nepaisant to, jog teko išbandyti ir kitokias meno sritis, savo gyvenimo be vienos iš mylimiausių – tapybos, įsivaizduoti tikrai negaliu“.
V. M. Bičkutė
Tapyba – gyvenimo būdas
V. M. Bičkutė neslepia, jog teptuko imasi veikiama tik gerų emocijų.
„Mane tam įkvepia kelionės, susitikimai, parodos, muziejai, fotografijų ar tapybos albumai, matytos laidos, spektakliai, knygos.
Tapyba man yra gyvenimo būdas, pasiruošimas parodai pats įdomiausias momentas, apibendrinantis kūrybos kelią, o kiekviena surengta personalinė tapybos paroda – lyg vidinė šventė.
Mėgstu mąstyti ir leisti sau augti be skubos. Domiuosi įvairiomis kūrybos sritimis, šalia tapybos, tai ir piešimas, fotografija, rankdarbiai, makiažas, kulinarija…
Nepaisant to, jog teko išbandyti ir kitokias meno sritis, savo gyvenimo be vienos iš mylimiausių – tapybos, įsivaizduoti tikrai negaliu.
Apie visus būsimus paveikslus visų pirma ilgai galvoju mintyse. Svarbu atrinkti, kokias spalvas, atspalvius pasirinkti, kokią techniką panaudoti, tada nuspręsti, ar kūrinys bus vienas, o gal darbą sudarys visa serija… Todėl kiekvienas paveikslas yra išjaustas ir labai lauktas“, – pabrėžia parodos autorė, mananti, jog būti dailininku yra didelė atsakomybė.
„Juk jau nuo senų senovės menininkai pritraukdavo skirtingų požiūrių asmenybes pokalbiui ar diskusijai, surinkdavo išsibarsčiusius gimines susitikimui, pinigai už parduotus meno kūrinius būdavo aukojami kilniems tikslams įgyvendinti.
Šiais metais ruošiantis parodai „Skaičiai“ į mane kreipėsi Klaipėdos moterų klubo „Smiltė“ atstovė.
Ji pakvietė mane prisidėti savo kūriniu prie jų organizuojamo labdaringo paveikslų aukciono „Sušildykime mažąsias širdeles“, kurio metu lėšos, surinktos už parduotus meno kūrinius, bus paaukotos vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis.
Mano tapytas paveikslas „The future“ buvo parduotas aukcione gruodžio 9 dieną“, – informuoja kūrėja.
Tobulėjimui ribų nėra
V. M. Bičkutė nemažai metų dainavo mergaičių chore. Paauglystėje šešerius metus lankė ir baigė Panevėžio dailės mokyklą.
2011 metais baigė ekonomikos bakalauro studijas Vilniaus universitete. 2016 metų vasarą mokėsi aliejinės tapybos paslapčių pas menininkę Maria Armengol Gonzalez.
2015–2019 metais konsultavosi pas menininkę, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę, Rūtą Viktoriją Katiliūtę, 2019 metų rudenį ir žiemą pas tapytoją Godą Lukaitę.
Tuo pačiu metu piešimo techniką tobulino A. ir R. Gataveckų piešimo studijoje-mokykloje. 2020 metais prasidėjusi pasaulinė pandemija sustabdė visus sumanymus ir privertė atšaukti savo personalinę parodą Šiaulių „Laiptų galerijoje“.
