Susitiko moterys, kurias vienija bendras pomėgis

Džestina BORODINAITĖ

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name vyko susitikimas su Kėdainių krašto moterimis, kurias vienija bendras pomėgis – mezgimas. Jaukaus renginio metu susitikimo dalyvės pristatė savo megztus rankdarbius – raštuotas kojines, prisiminė ir pasakojo įdomias istorijas apie tai, kas megzti mėgstančias kraštietes įkvėpė šiai veiklai, taip pat susipažino su čia pat parengta mezgimo knygų parodėle, o tada diskutavo, dalijosi turima mezgimo patirtimi bei kūrybinėmis idėjomis ir, žinoma, mezgė. Draugėn susirinkusios mezgėjos labai džiaugėsi galimybe gyvai bendrauti.

Mezga nuo vaikystės

Nuo pat vaikystės draugystę su siūlais ir virbalais pradėjusi truskavietė Aurelija Katinskienė atviravo, kad jai mezgimas – vienas didžiausių malonumų.

Megzti kur kas anksčiau nei skaityti išmokusi Aurelija pirmuosius savo rankdarbius kūrė megzdama geromis ir blogomis akimis, vienspalviais siūlais.

Dabar moters mezginiuose vyrauja įvairūs raštai, pynės bei spalvų įvairovė.

Vienos mezga, kitos ilsisi

Pomėgis megzti Aureliją lydėjo visą gyvenimą.

Vienas mėgstamiausių truskavietės mezginių – kojinės, kurios mezgėjos namuose ilgai neužsilieka – visos atranda savo šeimininkus.

„Niekada nemezgu vienos poros kojinių. Jų namuose vienu metu būna keletas ir pagal nuotaiką į rankas imu tai vienas, tai kitas.

Jei, tarkim, vienos yra mezgamos, visos kitos jau pradėtos ilsisi ir laukia kažkokios minties, kuri bus išmegzta.

Šiemet prieš didžiąsias metų šventes daug kojinių iškeliavo į Vilnių, labai daug rankų darbo gaminių įsigijo draugai ir bendradarbiai, o kadangi dirbu dvare – ir lankytojai“, – sako Aurelija, kuriai mezgimas malonus užsiėmimas, tiesiog meditacija.

Pomėgį mezgimui Aurelija mano paveldėjusi iš puikių giminės mezgėjų: močiutės bei mamos ir jos brolio, Aurelijos dėdės, kuris buvo ilgametis Krekenavos klebonas ir mokėjo megzti ne tik pirštines, kojines, bet ir megztinius.

Tarsi terapija

Tiskūnietė Vida Vansevičienė mezgimo subtilybes perėmė iš savo močiutės, kuri, anot jos, buvo puiki bei patyrusi mezgėja. Ir nuo to laiko mezgimo nepamiršo. Šiandien Vida kiekvieną laisvą akimirką praleidžia su virbalais.

„Į mezgimo pasaulį pasinėriau jau seniai, galima sakyti, nuo vaikystės.

Vėliau kurį laiką teko dirbti Vilainių melioracijos institute. Puikiai prisimenu tuos laikus, kuomet laisvą minutę nuo darbo ištaikiusios moterys į rankas tuoj pat imdavo mezginį ir megzdavo.

Kolektyve turėjome puikių mezgėjų, kurios jei kam nesisekdavo, su malonumu pamokydavo šio amato.

Dabar mezgimas man – tarsi terapija, leidžianti pamiršti visas blogas mintis ir sunkumus, padedanti atsipalaiduoti ir ramiai pabūti pačiai su savimi“, – tikina tiskūnietė.

Vida daugiausia mezga sau ir savo šeimai.

Tikslą pasiekė

Rima Damašauskienė iš Ažytėnų mėgsta megzti viską, ko tik jos širdis užsigeidžia: ir kojines, ir pirštines, ir liemenes, megztukus, kostiumėlius, sukneles… 

Megzti Rima pradėjo dar besimokydama mokykloje. Jos pirmoji mezgimo mokytoja buvo mama, kurios sesuo – irgi puiki mezgėja, tad nenuostabu, kad ir Rimai nesvetimas mezgimas.

Nors mažai mergaitei nebuvo lengva susitvarkyti su siūlais ir virbalais, bet didelio noro vedama ji tikslą pasiekė – megzti išmoko ir tapo, kaip ji pati sako, priklausoma nuo šio pomėgio.

Mezgimas – rimta liga

„Mezgimas tapo rimta liga. Nei vienos dienos neįsivaizduoju be mezginio rankose, mezgu kasdien.

Net ir po sunkių dienos darbų turiu numegzti bent porą eilių, jei to padaryti nepavyksta, viduje jaučiu kažkokią įtampą.

Dažnai vyras priekaištauja sakydamas, kad mesčiau į šoną visus siūlus ir virbalus, bet aš to padaryti negaliu, nes ši širdžiai miela veikla tapo mano gyvenimo būdu, be kurio aš savęs nebeįsivaizduoju“, – pabrėžia Rima.

Akis narplioja nuo mažumės

Krakiškė Kristina Armalienė mezginio akis narplioti, kaip ir daugelis kitų susitikime dalyvavusių moterų, išmoko dar būdama maža.

Kristina puikiai prisimena akimirką, kai močiutė jai įteikė pirmus medinius virbaliukus ir pamokė megzti.

Iš pradžių taip pamėgtas kojines ir pirštines ji mezgė iš vienspalvių siūlų. Vėliau krakiškės mezginiai tapo margesni, vis dažniau mezgėja renkasi kiauraraščio raštą.

Siūlų skyriaus neaplenkia

Dabar mezgimas užima didelę vietą Kristinos gyvenime. Mezgėja neslepia jaučianti didelę silpnybę šiai veiklai, o aplenkti siūlų skyrių parduotuvėje tapo misija neįmanoma: „Pasitaiko atvejų. kai parduotuvėje nenusiperku, ko reikia, bet siūlų į namus būtinai parsinešu. Dažniausiai net nenutuokiu, ką iš patikusių siūlų megsiu, tačiau nepirkti negaliu“.

Netrūksta Kristinos namuose ir virbalų. Mezgėja dažniausiai renkasi „ADDI“ ir neseniai išbandytus „Knit Pro“ firmos virbalus.

Mezgimo knyga – kaip Biblija

Virginija Urbonavičienė iš Tiskūnų pirmuosius savo darbus mezgė padedama mamos, krikšto mamos ir močiutės.

Artimos Virginijai moterys, mėgusios ne tik megzti, bet ir verpti bei austi, parodė, kaip geras ir išvirkščias akis išmegzti. Toliau Virginija visko mokėsi pati.

„1957 metų leidimo knyga apie mezgimą buvo man kaip Biblija. Bandydama įvairius raštus apmezgiau visą savo šeimą ir taip įgijau patirties“, – pažymi Virginija.

Nešioti nebenori

Pastaruoju metu savo mezginiais Virginija pradžiugina tik dukrą. Sūnūs, anot mezgėjos, jokių megztų gaminių, išskyrus kojinių, nešioti nebenori.

Susikaupusius mezginius: skaras, megztinius, sukneles, tiskūnietė dažniausiai išdovanoja artimiesiems, draugams.

Vienintelė mezgėja šeimoje

Rasa Kerzienė iš Mantviliškio – vienintelė mezgėja šeimoje.

Ne kartą savo megztus darbus bendruomenių parodėlėse pristačiusi mantviliškietė būdama maža mezgimo amato mokėsi iš mamos.

„Pirmas akis parodė mama, paskui viską darydavau savarankiškai, pagal mezgimo knygas, vėliau žurnalus.

Šiandien tiek raštų, tiek mezginių modelių galima rasti interneto platybėse“, – sako mantviliškietė.

Nepamainomi mezgimo įrankiai

Namuose Rasa turi įvairiausių dydžių ir storių virbalų, tačiau patys geriausi ir nepamainomi mezgimo įrankiai, anot mezgėjos, iš dviračio stipinų: „Jie tvirti, nesilanksto“.

Nors mezgimas virbalais Rasai – kaip meditacija, kuri padeda atsiriboti nuo bet kokių rūpesčių, o mintys tampa šviesios, skaidrios, tačiau savo kūrybiškumo neapriboja vien tik šia veikla.

Dažnai į rankas mantviliškietė pasiima ir vąšelį: neria staltieses, kuprinytes ir kitokius nėrinius.

Gerų virbalų ir siūlų negaudavo

Juostų pynėja, tradicinių amatų meistrė Loreta Steponavičienė iš Arnetų namo mezgimo amatą pažino mamos dėka.

Pirmieji Loretos virbalai buvo iš dviračio stipinų: „Nes mama gerų neduodavo, negaudavau ir gerų siūlų. Juos tekdavo iš likusios nekokybiškos kaimiškos vilnos pačiai pasidaryti“.

Knygų nebereikia

Teko meistrei išbandyti profesionalų mezgimą, prisiliesti prie mašininio mezgimo.

Dabar Loretai nei knygų, nei katalogų ar mezgimo schemų nebereikia – užtenka tik pažiūrėti į gaminį ir ji gali megzti arba išmokyti kitą.

Mezginys keliauja kartu

Ilgainiui Loretos susidomėjimas mezgimu tapo toks didelis, jog dabar siūlai ir virbalai nuolat jos rankinėje. 

„Nesvarbu ar keliauju į gamtą, ar ekskursiją, siūlai mane lydi visur ir visada. Ir kur tik aš nesu mezgusi.

Mane pažįstantys žmonės, draugai žino, kad einant į bet kokį pasisėdėjimą, vakaronę ar gimtadienį su manimi visada keliauja ir mezginys ir, jei aplink nėra svetimų žmonių, tai aš būtinai ir pamezgu, jei nepažįstamų būna – siūlų neimu“, – tikina Loreta.

Ėmė draugiškas pavydas

Dana Morozovienė iš Beinaičių pirmąsias mezgimo pamokas dar maža būdama gavo iš moters, kuri dirbo jų namo liftininke.

„Prieš atsikeliant į Beinaičius gyvenome mieste, penktame aukšte, į kurį mus kaskart veždavo liftininkė.

Kad darbo diena laukiant norinčių kilti liftu neprailgtų, ji megzdavo. Kaskart matant jos rankose mezginį, ėmė draugiškas pavydas, kol kartą išdrįsau paprašyti, kad ji pamokytų megzti ir mane“, – prisiminimais dalijasi Dana.

Ir vėl apėmė azartas

„Kiek pramokusi ėmiau vis daugiau megzti. Kai sukūriau šeimą, ėmiau megzti drabužėlius savo vaikams. Dukrelėms – sijonukus, megztukus, sūnui kelnytes, liemenes ir kitus vaikiškus drabužėlius.

Išbandžiau įvairiausius raštus. Mezgimas tuo metu buvo tas užsiėmimas, neleidęs nuobodžiauti ir padėjęs atsipalaiduoti.

Vaikams užaugus ir pasikeitus santvarkai mezgimą pamečiau ir tik po penkiolikos metų į rankas vėl paėmiau virbalus. Po šitiek laiko mane ir vėl apėmė azartas megzti.

Tada intensyviai domėjausi kojinių raštais, ėmiau megzti riešines. Taip pat pradėjau lankyti Kėdainių kurčiųjų organizacijoje organizuojamą mezgimo būrelį, su kurio dalyviais vykdavome į Radviliškyje organizuojamą kojinių mezgimo čempionatą.

Visa ši veikla mane paskatino pradėti dalyvauti parodose“, – pasakoja mezgėja.

Megzdama kojines Dana daugiau praktikuoja su raštais, dažniausiai renkasi du virbalus.  Taip pat beinaitiškė jau kurį laiką pamėgusi megzti kiauraraštes kojines.

Mezgimo mokė bobutė

Šiuo metu Kėdainiuose gyvenanti Zita Jurelienė kilusi iš Utenos. Nors Zitos mama buvo patyrusi mezgėja ir net turėjo mezgimo mašiną, tačiau laisvo laiko pamokyti jos megzti virbalais vis neatrasdavo.

Zitos mezgimo pradininkė buvo jos bobutė.

„Šeimoje mezgė ir mama, ir bobutė, todėl virbalais susidomėjau ir aš, vis knietėjo išbandyti šį amatą.

Kadangi mama vienintelė tuo metu rajone turėjo mezgimo mašiną, daug laiko skirdavo, kol įvairiais mezginiais aprūpindavo aplinkinius, kurie atvažiuodavo pas ją su vežimais iš toliausių rajono kampelių, todėl laisvo laiko prisėsti ir pamokyti mane megzti virbalais ji vis neatrasdavo.

Mano mezgimo pradininkė buvo mano bobutė, kuri ir išmokė mane megzti kojines“, – prisimena Zita.

Susidorojo su iššūkiu

Elenai Petrauskienei iš Kėdainių mezgimas – taip pat puikus laiko praleidimo būdas.

Megzti Elena išmoko mokyklos laikais.

Pasakodama apie savo mezgimo pradžią, kėdainietė prisimena nelengvus pirmuosius bandymus: „Megzti mane išmokė globėja.

Jos vyras padėjo susidoroti su didžiausiu man iššūkiu – parodė, kaip teisingai išmegzti išvirkščią akį“.

Mezginius parduodavo

Įgijusi mezgimo patirties Elena su siūlais ir virbalais keliaudavo net atostogauti, o Palangos paplūdimy numegztus mezginukus: servetėlių komplektukus ar kostiumėlius, pavykdavo čia pat parduoti.

Savo mažametei dukrelei Elena mezgė ir lininius, ir vilnonius drabužėlius. Šiuo metu senjorė mezga tik savo malonumui.

Pirmosios patirtys – ligoninėje

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovei Reginai Lukminienei taip pat nesvetimas mezgimas.

„Turėjau nuostabią močiutę iš Utenos krašto. Nuolat gėrėdavausi jos mezginiais.

Prisimenu, kai pirmoje ar antroje klasėje mane paguldė į ligoninę. Ten pamačius vieną moterį mezgant kilo nenumaldomas noras pabandyti pačiai. Tuo metu jaučiau tarsi jau mokėčiau megzti.

Kai mama atvažiavo manęs aplankyti, paprašiau, jog kitą kartą man būtinai atvežtų virbalus ir siūlų. Ji taip ir padarė, dar padėjo užsidėti pirmas akis.

Labai greitai išmezgiau aš tą siūlų kamuoliuką. Tada, kad ir vėl turėčiau ką veikti, savo mezginį išardžiau, tik gaila nemokėjau akių užsidėti…

Teko prašyti ligoninėje mezgančių moterų pagalbos. O kai pati išmokau, nuo to laiko nebepaleidžiu virbalų iš rankų“, – sako Regina.