Sugrįžusi jaunystės aistra fotografijai (FOTOGALERIJA)

Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be galimybės įamžinti svarbias akimirkas. Fotografijos menas leidžia sustabdyti vaizdus ir saugoti juos ne tik atmintyje, bet ir popieriniame arba skaitmeniniame variante. 

Matydami įstabias fotografijas pamatome, koks gražus yra mus supantis pasaulis – gamta, miestai ir kaimai bei juose gyvenantys žmonės. Tačiau ne kiekvienam fotografuojančiajam pavyksta „pagauti“ tinkamą akimirką.

Be elementariausių žinių apie fotografijos meną, dar reikia turėti menišką sielą, sugebėti perteikti akimirkas, pastebėti detales ir tiesiog mokėti padaryti gerą kadrą.

Pomėgis nuo jaunystės

Kėdainiuose gyvenantis ir 23 m. vienoje darbovietėje – Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro GMP – vairuotoju dirbantis Vidas Dovydaitis nuo pat jaunystės užsikrėtė aistra fotografijai. Pirmasis jo fotoaparatas buvo „Smena 8“.

Įsigijęs didintuvus, džiovintuvus, pats darydavo nuotraukas. Dirbdavo naktimis arba užtemdžius kambarį, užtraukus tamsias užuolaidas, ir dieną.

„Anksčiau buvo daug sudėtingiau – pačiam reikėdavo pirkti ryškalus, fiksažą, filmutes, – prisimena V. Dovydaitis. – Daug brangiau kainuodavo. Pavyzdžiui, išfotografuoji visą filmutę ir matai, kad nėra gerų nuotraukų, o filmutė tai sugadinta, ir fiksažas, ryškalai perniek… Dabar viskas paprasčiau.“

Fotografo pareigos jam teko ir trejus metus tarnaujant kariniame laivyne. Ten reikėdavo fotografuoti rikiuotes, užfiksuoti reikiamą kadrą ir padaryti nuotraukas.

Lig šiolei V. Dovydaitis prisimena nuoskaudą, kaip neteko namiškių dovanoto fotoaparato.

„Iš namų man atsiuntė naują fotoaparatą, tik vieną filmutę buvau spėjęs išfotografuoti ir naujut naujutėlį aparatą sugadino vienas iš tarnavusių karių. Paprašiau jo, kad mane nufotografuotų, o jis, užtaisydamas fotoaparatą, per stipriai užlaužė užraktą ir sulaužė, – karčiu prisiminimu dalijosi V. Dovydaitis. – Vėliau buvo metas, kai fotografiją teko „užmesti“, nes vedžiau, turėjau šeimyną, kurią reikėjo išlaikyti, tai, dirbdamas GMP vairuotoju, 32 metus auginau agurkus – laiko fotografijai tiesiog neliko.“

Fotoaparatas dukrai

V. Dovydaitis užaugino dvi dukras, kurios iš tėvo paveldėjo polinkį į meną. Jaunesnioji Agnė nuo vaikystės rašė eilėraščius, būdama moksleivė rašė straipsnius spaudai, vėliau studijavo žurnalistiką Anglijoje, ten liko dirbti ir šiuo metu su draugu kuria dokumentinius filmus.

Vyresnėlė dukra, kaip ir tėvas, susižavėjo fotografija, jai 16-ojo gimtadienio proga tėvas padovanojo fotoaparatą „Canon“.

„Pirkau išsimokėtinai, apie 2 000 litų anuomet kainavo – brangokai, – pasakoja V. Dovydaitis. – Gražiai dukra fotografuodavo. Bet kai įstojo mokytis į VU ir išvyko, įsigijo dar geresnį fotoaparatą, o šis liko man, taip pat, kaip ir jos kompiuteris, nes mokslams nupirkau jai nešiojamąjį.“

Išbandęs dukros paliktą fotoaparatą, pamatęs jo galimybes, kad galima išfotografuoti daug kadrų ir iš jų atrinkti tik vieną ir tai nieko nekainuoja, V. Dovydaitis vėl grįžo prie savo aistros fotografijai, o vėliau abi dukros padovanojo jam dar modernesnį fotoaparatą, kuriuo galima dar arčiau prisitraukti objektą, jį patyrinėti ir dar gražiau nufotografuoti.

Fotografija reikalauja kantrybės

Kur tik bevažiuodamas, V. Dovydaitis mėgsta dairytis į šonus. Pamatęs ką nors gražaus, grįžta po darbo į tą vietą su fotoaparatu. Didelį atsipalaidavimą ir poilsį jam teikia buvimas miške. „Nuvažiuoju į mišką, kartais įlipu į medžiotojų bokštelį ir laukiu, gal kas išlįs.

Kartais ir niekas nepasirodo, tačiau pasitaiko ir gerų kadrų, laukimas pasiteisina, – tikina V. Dovydaitis. – Gerų kadrų papuola ir prie namų, nes gyvenu prie Nevėžio senvagės. Nueinu ten vasarą ir guliu kokias porą valandų, stebiu pasislėpęs, kol išlenda koks pilkakailis ar  tirna ateina…

Reikia turėti kantrybės, mokėti išlaukti. Aišku, nuvažiavus į draustinį, kur daug tų gyvūnų, paprasčiau, o čia juk laukinė gamta.

Vieną kartą bridau Obelies upe. Apsiaviau aukštus botus ir per visą Obelies upę nuo pėsčiųjų tilto Pramonės rajone iki Nevėžio sandūros lėtai bridau žvalgydamasis, gal, sakau, ką nors užtiksiu. Tai puodą paskendusį radau, tai akmenį įdomų, tupintį pilkąjį garnį užtikau. Ilgą atstumą nuėjau, botai net kojas iki kraujo nutrynė.“

[quote author=“Aut. past.“]Išbandęs dukros paliktą fotoaparatą, pamatęs jo galimybes, kad galima išfotografuoti daug kadrų ir iš jų atrinkti tik vieną ir tai nieko nekainuoja, V. Dovydaitis vėl grįžo prie savo aistros fotografijai.[/quote]

Mėnulis ir paukščiai

Daugelyje V. Dovydaičio nuotraukų užfiksuoti vaizdai su įvairiais paukščiais.

„Tuos paukščiukus fotografuojant, daug kas priklauso nuo tinkamo apšvietimo, patamsyje geros kokybės nuotraukos nebus. Svarbi ir reakcija, ji turi būti greita. Štai tupi gražus paukščiukas – prisitrauki ir kaip snaiperis turi „nušauti“, stengdamasis, kad nesudrebėtų ranka ir kad nespėtų jis nuskristi.

Mažiausias sudrebėjimas ar suvirpėjimas – ir nuotrauka sugadinta, – teigia V. Dovydaitis. – Tas pats ir fotografuojant mėnulį – pritrauki jį ir užfiksuoji, o jei sujudės ranka, išeis ne tokia ryški nuotrauka. Apibendrintai galima pasakyti, kad kuo arčiau daiktą pritrauki – tuo sudėtingesnis fotografavimas.“

Traukia seni pastatai

Mėgėjo fotografo, savo nuotraukas dedančio „Facebook“ paskyroje, žvilgsnį traukia ne tik gamta, paukščiai ir žvėrys, jo fotoobjektyve – senoviniai, įdomūs automobiliai, paslaptimi dvelkiantys senoviniai namai. 

V. Dovydaičio kolekcijoje – apie 200 labai gražių, sutvarkytų arba apleistų pastatų nuotraukų. „Daugelio tų pastatų jau nėra, – sako V. Dovydaitis. – Važiuoju ir dažnai matau – mano kažkada fotografuotas namas nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas, ir tik nuotraukoje išlikęs ankstesnis vaizdas.“

Fotografuodamas pastatus V. Dovydaitis kartais pastebi publikuojamas kreivų pastatų nuotraukas, kurias laiko nevykusiomis.

„Reikia kažkur atsitraukti, tą pastatą iš toliau fotografuoti, jį prisitraukti, išlyginti kampus, kad kuo lygiau, natūraliai pastatas stovėtų. Jeigu fotografuodamas užversi aparatą į aukštą bažnyčią ar kokį kitą objektą, tas pastatas gausis nelabai lygus, pakrypęs tai vieną, tai į kitą pusę ir vėliau užims daug laiko, lyginant jį su programa, – tvirtina V. Dovydaitis, pridurdamas, kad dažnai tenka dirbti korektoriaus darbą. – Parke fotografavau Minaretą, žiūriu – atsilupę dažai, pažiūrėjau į nuotrauką – nelabai gražiai atrodo, pabandžiau užtušuoti tą lopą – pavyko.

Tačiau pats bokštas atrodė pakrypęs, teko ilgai jį lyginti, kad kuo lygiau, kuo gražiau išeitų. Pavyko, bet būna ir taip, kad nuotrauka, atrodo, graži, o pastato neišeina išlygint, ir viskas, nesinori tokios nuotraukos dėti į FB.“

Objektyve – Kėdainiai

„Miestą fotografuojant irgi nėra taip lengva, – teigia V. Dovydaitis. – Atsimenu, kartą susitikus pažįstamą fotografą A. Kantautą, šis manęs paklausęs, kur einu ir ką ruošiuosi fotografuoti. Atsakiau, kad fotografuosiu miestą. „Tai kad čia viskas jau išfotografuota“, – atsakęs šis.

Bet iš tikrųjų tas miestas kiekvieną kartą atrodo vis kitaip, ir nežinai, koks akordas suskambės, apšvietus jį vienokia ar kitokia šviesa – ryto, vakaro, žiemos, vasaros… Rūko apsuptyje…Šviesa daro stebuklus, sudeda kirčius.“

Motociklas

Būdamas namuose, V. Dovydaitis ištisas valandas praleidžia prie kompiuterio, klausydamasis muzikos ir domėdamasis Lietuvos bei užsienio profesionalų ir mėgėjų fotografų darbais.

Iš kėdainiečių menininkų jį labiausiai žavi A. Kantauto bei V. Bečelio pagauti unikalūs kadrai.

Kai pabosta kompiuteris, fotografijos meistras užsuka į garažą, kur stovi 1978 m. gamybos motociklas, kaip naujas.

„Seniai važiavau, bet jis užsikuria, viskas tvarkoje su juo. Man labai patinka technika, esu kurį laiką remontavęs variklius. Ir, jei nebūtų fotografijos, – pripažįsta V. Dovydaitis, – tikriausiai tupėčiau prie motociklo.“

[#gallery=2588#]