Storosios žarnos vėžys: nuo jo niekas neturėtų mirti

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Nors specialistai teigia, kad storosios žarnos vėžio nesunku išvengti ir, net nustačius pradinių stadijų vėžį, galima išgydyti, Lietuvoje kasmet nuo šio vėžio miršta maždaug 1 000 žmonių. Taip yra dėl to, kad daug mūsų tautiečių ignoruoja Storosios žarnos vėžio ankstyvosios patikros programą ir laiku nesitikrina.

„Storosios žarnos vėžys – tai liga, nuo kurios dabar niekas neturėtų mirti, nes galima valdyti rizikos veiksnius, galima surasti ir išgydyti ikivėžines ligas, yra metodų, kaip anksti nustatyti vėžį ir netgi metodų, kurie leidžia valdyti išplitusį vėžį“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos Chirurgijos klinikos vadovas prof. Algimantas Tamelis.

Viena iš keturių prevencinių programų

Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovas prof. Kęstutis Strupas pažymi, jog kol kas didžiausias mirštamumas nuo širdies kraujagyslių ligų, tačiau prognozuojama, kad nuo 2030 metų onkologiniai susirgimai turėtų būti pirmoje vietoje.

„Lietuvoje turime keturias onkologinių susirgimų profilaktines programas – krūtų vėžio, gimdos kaklelio, prostatos vėžio ir storosios žarnos vėžio profilaktinė programa, – vardija profesorius. –

Storosios žarnos vėžio prevencinė programa buvo pradėta vykdyti 2009 metais. Iš visų keturių įvardintų programų ji startavo vėliausiai.

Nuo 2014-ųjų ji funkcionuoja visoje Lietuvoje. 2019 m. jai įvykdyti buvo skirta 3,5 mln. eurų. Patikros programoje dalyvavo 260 tūkst. gyventojų. Nepaisant to, turime pripažinti, kad ir sergamumas ir letalumas yra pakankamai nemaži – 1 600 gyventojų Lietuvoje kasmet suserga storosios žarnos vėžiu, o apie tūkstantis miršta.“

Pagrindiniai susirgimo veiksniai

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Juozas Kupčinskas įsitikinęs, kad tiek pacientai, tiek sveikatos priežiūros institucijos siekiant apsaugoti žmones nuo storosios žarnos vėžio gali nuveikti kur kas daugiau.

„Jeigu pažiūrėtume į pasaulinę mokslinę praktiką ir literatūrą, matytume, jog yra daugybė veiksnių, kuriuos patys sąmoningai galime reguliuoti. Įrodyta, kad antsvoris ir metabolinis sindromas reikšmingai padidina sergamumą storosios žarnos vėžiu. Koreguodami antsvorį, mes galime ženkliai sumažinti jo riziką.

Antsvoris didina ne tik storosios žarnos vėžio riziką, bet ir visų kitų lokalizacijų vėžio išsivystymą. Todėl, laikydamiesi ir stengdamiesi išlaikyti teisingą svorį, galime apsisaugoti nuo įvairių ligų atsiradimo“, – pabrėžia prof. J. Kupčinskas.

Anot jo, taip pat neabejotinas storosios žarnos vėžio atsiradimo veiksnys yra rūkymas. Jis gali sukelti ne tik plaučių, bet ir storosios žarnos vėžį. Todėl profesorius pataria atsisakyti rūkymo arba šio žalingo įpročio apskritai neinicijuoti.

„Taip pat yra daug duomenų apie tai, kad piktnaudžiavimas alkoholiu skatina storosios žarnos vėžio išsivystymą. Taigi, žinutė yra tokia, kad visų blogų įpročių, deja, kurių mes turime nemažai, reikėtų vengti“, – sako prof. J. Kupčinskas.

Turi įtakos paveldimumas

Klinikos vadovas pabrėžia, kad gydytojai sulaukia labai daug klausimų apie dietos įtaką storosios žarnos vėžio išsivystymui.

„Visi pasaulio tyrimai rodo, kad Viduržemio jūros dieta ir į ją panašios dietos, kuriose yra gausu skaidulų, daržovių, mažiau raudonos mėsos, taip pat prisideda prie storosios žarnos vėžio prevencijos, – teigia prof. J. Kupčinskas. – Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, tai yra paveldimumas. Mes Lietuvoje mažai kalbame apie šį storosios žarnos vėžio atsiradimo veiksnį.

Šiuo metu yra žinoma, kad apie 5 proc. visų storosios žarnos vėžio atvejų yra susiję su genetiniais veiksniais, paveldimumu. Tai yra, jeigu šeimoje nustatyti daugybiniai storosios žarnos vėžio atvejai arba pirmos eilės giminaičiams storosios žarnos vėžys nustatytas ankstyvame amžiuje – mažiau nei 40 metų arba 45 metai – reikėtų kreiptis į universitetinius centrus, medicinos genetikus, kurie įvertintų riziką paveldimo storosios žarnos vėžio sindromams ir paskirtų atitinkamus tyrimus“.

Vis tik, kaip pastebi profesorius, pagrindinė priemonė norint išvengti storosios žarnos vėžio – aktyviai dalyvauti šio vėžio patikros programoje. Nes iš visų vėžių patikros programų pasaulinė praktika rodo, kad tose šalyse, kuriose piliečiai aktyviai dalyvauja jose, turi puikius rezultatus ir ji efektyviausiai sumažina vėžio riziką.

Svarbiausia – neignoruoti rezultatų

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas prof. Algimantas Tamelis sutinka, kad storosios žarnos vėžys yra tikrai dažna liga. Tačiau, anot jo, šiuo metu jau galima teigti, kad dėl jos niekas neturėtų mirti.

„Visų pirma mes jau žinome rizikos veiksnius, kuriuos koreguodami galėtume mažinti ligos atsiradimo tikimybę. Taip pat žinome, kaip vėžys atsiranda, kokios yra ikivėžinės ligos, kurių aptikimas padėtų išvengti šios ligos.

Yra patikimų metodų, kurie leidžia ligą efektyviau gydyti ir netgi esant pažengusiai ligos stadijai, – džiugiomis žiniomis dalijasi chirurgas. – Labai svarbi šios grandinės vieta yra ankstyvas ikivėžinių ligų ir pačio vėžio suradimas. Ir, kaip jau minėta, dalyvavimas prevencinėje programoje.“

Prof. A. Tamelis atkreipia dėmesį, kad jeigu žmonės jaučia kokius nors simptomus, jie neturi dalyvauti tokiose prevencinėse programose, o iš karto turi kreiptis į gydytoją ir, atliekant įvarius tyrimus, bandyti išsiaiškinti, kokia yra nusiskundimų priežastis.

Tuo metu prevencinės ir diagnostinės programos yra skirtos žmonėms, kurie nieko nejaučia ir jaučiasi absoliučiai sveiki.

„Pagrindinis tyrimas, kuris taikomas visame pasaulyje – išmatų ištyrimas dėl labai mažo, akimi nematomo, kraujavimo. Tai yra būdinga daugeliui ligų ir vėžiui taip pat. Ir tik tais atvejais, kai randame kraujo, tiriame ir ieškome giliau, kokia kraujavimo priežastis.

Tokiu atveju negalime sustoti, net jeigu mes jo ir nematome, turime iki galo dalyvauti šioje programoje, – primygtinai pataria profesorius. – Negalima mėginti apgaudinėti savęs ir bandyti antrą ar trečią kartą daryti tyrimo, o viename iš jų neradus kraujo, viską palikti ir nieko toliau nebedaryti. Nors vienas teigiamas kraujo tyrimas išmatose, liepia toliau dalyvauti ir atlikti visą storosios žarnos ištyrimą.“

Prof. A. Tamelio teigimu, pagrindinis būdas, kai vis dėlto nusprendžiama, kad reikia ieškoti storosios žarnos vėžio, yra visas storosios žarnos ištyrimas endoskopu, kuris dažniausiai atliekamas su bendrine nejautra.

„Technologijos ir pagalba tobulėja, todėl tyrimas yra prieinamas, nebeskausmingas ir neturi jokių pasekmių. Milijonai žmonių visame pasaulyje patiria šį tyrimą ir nieko jiems neatsitinka“, – drąsina gydytojas.

Situacija gerėja

Vilniaus universiteto (VU) ligoninės Santaros klinikos Pilvo ir onkochirurgijos centro gydytojas prof. dr. Tomas Poškus sako, jog, laiku diagnozavus storosios žarnos vėžį, jį galima visiškai išgydyti.

„Jeigu pacientui nustatomas pirmos ar antros stadijos vėžys, tikimybė, kad jis bus sveikas ir pragyvens kiek Dievas davė, t.y. neribotą laiką, apie 90 proc.

Tačiau, aptikus vėlesnėse stadijose, tikimybė iš karto mažėja. Pavyzdžiui, trečios stadijos naviku sergančio paciento tikimybė išgyventi yra apie 60 proc. Bet net ir esant išplitusiai ligai, rezultatai yra žymiai geresni negu jie, tarkim, buvo prieš penkerius metus, – apie medicinos pažangą pasakoja prof. dr. T. Poškus. – Mes turime lietuviškus duomenis, kur bendradarbiaudami su LSMU klinikomis, Nacionaliniu vėžio institutu palyginame pacientų išgyvenamumą, operuotų 2005–2009 m. ir matome žymų progresą.

Ypatingai didelis progresas pasiektas tarp ketvirtos stadijos pacientų, kur tikimybė išgyventi iki penkerių metų padidėjo nuo 5 iki 20 proc. Kadangi tai buvo prieš kurį laiką, manau, kad tie duomenys dabar būtų dar geresni, nes diagnostikos, ištyrimo, gydymo kokybė yra dar geresnė.“

Tačiau pagrindinė problema, su kuria susiduria onkologinių ligų medikai, yra stadija.

„Šiuo metu pirmos ir antros stadijos navikų nustatoma tik trečdalis. Du trečdaliai nustatoma trečios–ketvirtos ir nepatikslintos stadijos. Viena iš pagrindinių priežasčių – žmonės neskiria pakankamai dėmesio prevencijai, – apgailestauja medikas. – Kaip chirurgai, mes tikrai galime labai pagelbėti pacientams laiku aptikus ligą, o praleidus tinkamą laiką, galimybė padėti iš karto prastėja.

Bet pabrėžiu, kad ji tikrai yra gerėjanti, mokslas, medicinos teorija ir praktika juda į priekį ir galimybės gerėja. Todėl, jaučiant simptomus, būtina tikrintis. Nejaučiant simptomų ir pasiekus tiriamąjį amžių, reikia tikrintis profilaktiškai, tada tikimybė susirgti storosios žarnos vėžiu arba mirti nuo jo tikrai bus žymiai mažesnė.“

Reikėjo tikrintis anksčiau

Prof. K. Strupas atskleidžia, jog paskutiniais 2021 m duomenimis, žmonės, sergantys storosios žarnos išplitusiu vėžiu su kepenų metastazėmis, kai kuriose Europos šalyse penkerius metus išgyvena iki 65 proc. ir tai yra ženklus progresas. Anot jo, tai daugelio gydytojų – onkologų, radioterapeutų, radiologų, chirurgų – konstruktyvus bendradarbiavimas.

Taip pat jis pažymi, jog šiuo metu vadinama atvira operacija tampa retenybė. Didžiąją dalį – 80 proc. – onkologinių operacijų, taip pat ir storosios žarnos vėžiui gydyti yra atliekama laparoskopu.

Šiuo būdu nuo II stadijos storosios žarnos vėžio neseniai buvo operuotas ir keturiasdešimt septynerių vilnietis Marjanas Pleskačiauskas. Nors dabar vyras jaučiasi neblogai, tačiau gydymas dar nebaigtas, – jis turės apsilankyti pas gydytojus, kurie spręs, ar jam skirti chemoterapijos.

Maždaug prieš metus vyrui prasidėjo kraujavimas iš storosios žarnos, jis pamanė, kad atsinaujino anksčiau operuotas hemorojus ir ėmė laikytis dietos. Liga apslopo, tačiau netrukus vėl ėmė kraujuoti. Tada jis kreipėsi į savo poliklinikos gydytojus, bet dėl koronaviruso karantino jie negalėjo atlikti kolonoskopijos – apžiūrėti žarnyno iš vidaus.

Galiausiai, kai prasidėjo dar didesnis kraujavimas, Marjanas kreipėsi į privačią gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatytas II stadijos storosios žarnos vėžys. Netrukus vyras buvo operuotas.

„Jeigu būčiau pasitikrinęs prieš metus, nelaukęs, tikriausiai, būtų buvęs I stadijos vėžys, kurį gydyti paprasčiau“, – teigia M. Pleskačiauskas.

Tikimasi susirgimų padidėjimo

Prof. dr. T. Poškus sako, jog operacija laparoskopu turi nemažai privalumų.

„Mes padarome tokią pat operaciją, kaip ir darydami atvirai, tačiau išsaugome pilvo sieną, kas yra labai svarbu: žymiai mažesnė išvaržų tikimybė, daug mažesnis pooperacinis skausmas ir truputį greičiau grįžtama prie kasdienės veiklos“, – pažymi chirurgas.

Prof. K. Strupas pastebi, jog COVID-19 pandemijos metais besikreipiančių pagal prevencinę programą buvo mažiau, nes vadinamoji prevencinė medicina turėjo tam tikrus apribojimus. Kadangi COVID-19 pandemija mažėja ir prognozuojama, kad neužilgo ji turėtų išsikvėpti, profesorius kviečia aktyviau dalyvauti programoje. Kadangi kuo anksčiau bus nustatytas susirgimas, tuo geresni bus rezultatai.

O prof. dr. T. Poškaus nuomone, atlaisvėjus prevencinės medicinos apribojimams, gali padaugėti diagnozuojamų tiek pradinės, tiek pažengusios stadijos storosios žarnos vėžio susirgimų.

„2009 metais, kai buvo pradėta programa, tiek 2015-aisiais, kai ji tapo prieinama visoje šalyje, mes matėme daugiau naujų storosios žarnos vėžio atvejų Lietuvoje. Bet iš tiesų tai yra tas dalykas, kurį mes norime matyti, nes diagnozuojame ligą ne tada, kai auglys pasireiškia išplitimo simptomais ar nepraeinamumu, o tada, kai galimybės padėti yra realesnės“, – pastebi chirurgas.

Baiminasi tyrimų

Žmonėms, neturintiems jokių simptomų ir dalyvaujantiems programoje, reikėtų tikrintis kas dvejus metus. Vis tik prof. dr. T. Poškus atkreipia dėmesį, jog didžiausios baimės ir vengimas tikrintis dėl storosios žarnos vėžio yra dėl to, kad dauguma žmonių bijo, jog tie tyrimai gali būti nemalonūs, nesmagūs, nepatogūs.

„Bet tikrai noriu nuraminti, kad išmatų tyrimas nėra nei skausmingas, nei nemalonus, tai yra labai paprasta procedūra. 92 proc. tarp tiriamųjų nerandami pakitimai, taigi toliau daryti nieko nereikia. O kolonoskopijos procedūra šiuo metu atliekama su nejautra“, – būsimus pacientus ramina gydytojas.

Jeigu vis dėlto laikas dalyvauti prevencinėje programoje jums dar neatėjo, tačiau norite pasitikrinti ir svarstote, ar tai nekainuos jums krūvos pinigų, prof. A. Tamelis sako:

„Jeigu yra kokių nors simptomų, tai mūsų pagalba Lietuvoje organizuota taip, kad mokėti nereikia. Tiesiog kreipiatės į šeimos gydytoją, gaunate siuntimus ir toliau kelias aiškus.

Jeigu žmogus vis dėlto nori pasidaryti slapto kraujo testą, vaistinėse yra parduodami specialūs testai. Jie nėra brangūs. Jeigu testas yra neigiamas ir neatėjo laikas dalyvauti programoje bei nejaučiate jokių simptomų, galima nusiraminti, o jeigu teigiamas, bet nieko nejaučiate ir neatėjo laikas dalyvauti programoje, tada jau reikia ne antrą testą atlikinėti ir mėginti gauti neigiamą atsakymą, o kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikta kolonoskopija, kuri taip pat yra nemokama.“

Sergantieji jaunėja

Tuo metu prof. J. Kupčinskas pabrėžia, jog net ir nejaučiant simptomų tyrimus būtina atlikti.

„Mano praktikoje yra buvę atvejų, kai mes nustatome pažengusios stadijos storosios žarnos vėžį, kuriam reikia ir operacinio gydymo ar netgi chemoterapijos tik dėl to, kad vengė profilaktiškai pasitikrinti, – apgailestauja gydytojas. – Pasaulyje mokslininkai stebi, kad storosios žarnos vėžio atvejai jaunėja.

Pavyzdžiui, JAV per pastaruosius dvidešimt metų žmonių, kuriems išsivystė šis vėžys jaunesniems negu 50 m., padvigubėjo. Tai labiau susiję ne su genetiniu paveldimu storosios žarnos vėžiu, bet visos studijos šią tendenciją sieja su antsvoriu ir nutukimu.

Kalbant apie Lietuvą, manau, reikėtų taip pat įsivertinti, koks sergamumas yra tarp jaunesnių žmonių ir pagalvoti, ar neverta mums daryti tam tikrų pokyčių programoje ją paankstinant.“

Šiuo metu Storosios žarnos vėžio ankstyvosios patikros programoje kviečiami dalyvauti gyventojai nuo 50 iki 74 metų.