Sporto veteranui S. Mickevičiui – savivaldybės sidabro ženklas „Už nuopelnus“

Kuklusis sporto veteranas švenčia 80-metį

Rūta Švedienė

Stasys Mickevičius – sporto veteranas, 1995 m. pasaulio veteranų krepšinio čempionato Kosta Rikoje vicečempionas, ilgametis krepšinio treneris, krepšinio teisėjas, Kėdainių krepšinio klubo „Nevėžis“ įkūrėjas, sporto visuomenininkas, fizinio aktyvumo ir sporto puoselėtojas 2022 m. kovo 17 d. šventė garbingą 80-ies metų jubiliejų. Daugybė laimėjimų ir, žinoma, daugybė apdovanojimų per gyvenimą. Štai gimtadienio proga meras Valentinas Tamulis įteikė Kėdainių rajono savivaldybės sidabro ženklą „Už nuopelnus“.  Bet… kai susėdome šnekėtis apie gyvenimą ir sportą, Stasys apie apdovanojimus tik kukliai, su šypsena tarstelėjo: „Tų apdovanojimų nežinau nei kur dėti. Girtis labai nėra kuo, manau. Buvo, kaip buvo“. Svarbiausia šiam žmogui – sportas kaip gyvenimo aistra, jaunųjų krepšininkų ugdymas, krepšinio veteranų palaikymas. Ir visa tai apgaubta globa, rūpesčiu, meile, atsakomybe, pareiga ir… kuklumu. 

– Jūs kėdainietis ar ne?

– Taip, gimęs, užaugęs pačioje Kėdainių širdyje – senamiestyje. Esu Kėdainių patriotas. Kiek buvo kvietimų vykti kitur žaisti krepšinį ir gyventi…. Atsisakiau. Pagal mane, Kėdainiai gražiausias miestas Lietuvoje. Teko ir Europoje daug būti, ir Centrinėje Amerikoje, bet visada laukiu grįžti namo. Kėdainiuose šilta, gera.

– Savo kaip krepšininko karjerą irgi pradėjote Kėdainiuose?

– Taip, pradėjau žaisti Kėdainiuose, tuo metu sporto salė buvo Evangelikų reformatų bažnyčioje, tai ten ir pradėjau. Aš, galima sakyti, toje salėje užaugau. Mūsų namai buvo šalia, aš per langą matydavau tą sporto salę. „Kalvinkėj“ šviesa dega – ir pirmyn! Turėjau gerą trenerį Napoleoną Kulvinską, kuris mane ir įkvėpė… Pradėjau žaisti nuo 12 metų ir užbaigiau labai neseniai su veteranais.

– Kurioje mokykloje mokėtės ir ką esate baigęs?

– Mokiausi 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Juozo Paukštelio progimnazija), žaisdavau, kaip sakiau, sporto salėje Evangelikų reformatų bažnyčioje. Čia nuo 1954 metų oficialiai buvo įkurta Sporto mokykla. Ten buvo daug visko: ir lengvoji atletika, ir futbolas, ir tinklinis, ir boksas, ir imtynės, ir daug dar visko. Po mokyklos vėliau neakivaizdžiai baigiau Kauno kūno kultūros institutą. Specializavausi krepšinio srityje.

– O be krepšinio, dar kažkuo domėjotės jaunuolis būdamas?

– Ką reikėjo, tą žaidžiau. Reikia futbolą už mokyklą žaisti – prašau, reikia lengvosios atletikos – prašau, reikia tinklinį – prašau, reikia stalo tenisą – prašau, reikia šokti – prašau. Tuo laiku, beje, gavau traumą bežaisdamas krepšinį, bet vis tiek žaidžiau, na, dabar jau rimtai ta trauma atsiliepia.

– Tuo laiku turbūt pradėjote ir kitur važinėti, kaip Kėdainių komanda žaisti.

– Taip, buvo išvažinėta visa Lietuva, visi didesnieji miestai. Buvo jaunučių rinktinė, buvo jaunių rinktinė. Ir važinėdavom, ir kitus priimdavom. Vaikų grupėse buvo labai daug.

– Ar greitai tapote ne tik žaidėju, bet ir treneriu, teisėju?

– Taip, aš buvau ir žaidėjas, ir treneris. Gana greitai tapau ir teisėju. Kelis metus ėjau Sporto mokyklos direktoriaus pareigas. Tuo laiku pažiūrėti krepšinio į tą Sporto mokyklą susirinkdavo galybė žmonių.

– Gal galite paminėti kelias savo geriausių krepšininkų, kuriuos išauginote, pavardes.

– Didelių žvaigždžių į mano rankas nepakliuvo. Buvo kandidatų į Lietuvos rinktinę. Saulius Būdvytis, Vytautas Paliulis, Vladas Baltuška, Paulius Rekšys.

– Tai kodėl Kėdainiai taip ir neišgarsėjo kaip Kaunas ar Vilnius krepšinio srityje?

– Todėl, kad Kėdainiai neturi tokių galimybių kaip didieji miestai formuojant komandą, vykdant žaidėjų atranką.

– O merginas ar treniravote?

– Taip, treniravau dvi merginų grupes: gimusias 1981 ir 1992 m. Pernai vyresniosios grupės dauguma merginų atšventė savo 40-ties metų jubiliejus, šiemet kitos mano treniruotos grupės dauguma merginų švenčia jubiliejinius 30-ties metų gimtadienius. Atsimenu visų jų gimtadienius, bet ir jos, progai pasitaikius, atvyksta manęs aplankyti, pasisvečiuoti, pabendrauti.

Prisimenu visas kaip šaunias merginas, kaip geras krepšininkes: Indrė Jegelavičiūtė, Indrė Nedzvegaitė, Akvilė Bosaitė, Ieva Macionytė, Karolina Maksimovaitė, Benita Linkevičiūtė, Giedrė Račiulaitytė, Akvilė Brazauskaitė, Paulina Šulskytė.

Paminėjau tik kelias pavardes, tačiau neišskiriu nė vienos. Visos dirbo. Visos stengėsi. Visos siekė pergalių.

– O su kitais garsiais Lietuvos treneriais bendraudavote?

– Taip, aišku, teko bendrauti ir su Antanu Sereika, ir su Ramūnu Butautu, su Edu Nickumi, su Vladu Garastu. Su juo teko ir krepšinį kartu žaisti. Man buvo šešiolika, aš žaidžiau už Kėdainius, Vladas Garastas – už Biržus. Man Lietuvoje nėra nepažįstamų trenerių ir teisėjų.

– Dar neseniai žaidėte su veteranais. O gal dar teisėjaujate?

– Ne, jau nebe. Viskam ateina laikas. Savo metu teisėjavau ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Buvau principingas teisėjas.

– O CASK teko teisėjauti?

– Ne, teisėjauti neteko, bet teko su jais žaisti, kai tarnavau kariuomenėje. Aš tada žaidžiau Kijeve už Šiaurės laivyno rinktinę. Buvo sąjunginės varžybos. Aišku, mes gavome į kailį tada.

– Už ką sergate, kai žiūrite rungtynes?

– Aš nuo 1961 metų esu „žalgirietis“ ir sergu už „Žalgirį“.

– Bet „Žalgiris“ dabar ne toks.

– Taip, įdomiausia buvo, kai žaidė Rimas Kurtinaitis, Voldemaras Chomičius, Arvydas Sabonis, kiti grandai. Tai buvo aukščiausio lygio komanda. Dabar krepšinis jau ne toks. Salė dainuoja „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“, o aikštelėje vien užsieniečiai.

– Priklausote veteranų klubui, kaip su jais sekasi?

– Taip, esame dukart tapę Lietuvos čempionais. Vygandas Valiukevičius subūrė veteranus. Jis vadovauja. Aš jų treneris ir žaidėjas. O štai 1995 m. pasaulio veteranų krepšinio čempionate Kosta Rikoje, atstovaudami Lietuvos rinktinei tapome vicečempionais, parsivežėme sidabro medalius. Tai buvo labai labai netikėta. Lietuvos veteranai, kuriems per 50 metų, susibūrėme ir vykome. Iš kėdainiečių mes buvome net dviese: aš ir V. Valiukevičius. Jis buvo mano rėmėjas kaip verslininkas.

– Sakote, po to laimėjimo labai iškilmingai buvote Kėdainiuose sutikti žmonių ir valdžios atstovų.

– Taip, ties Kėdainių riba mus sutiko labai daug žmonių. Ir valdžia, ir spauda, ir daugybė žmonių! Labai jaudinančiai buvo, kai mus, du Kėdainių atstovus, sutiko.

– Koks, be šio, dar didelis laimėjimas?

– Mano didžiausias laimėjimas turbūt bus kaip trenerio, kai aš su savo vaikinais 1975 metais tapome Lietuvos vicečempionais. Žaidėme Ukmergėje, grįžtame po rungtynių kaip vicečempionai, vaikinai sako: „Žiūrėkit, kas per žmonių minia prie kelio“, o ten buvo suėję kėdainiečiai mūsų pasitikti.

Su merginomis esam dukart tapę vicečempionais. Man visada pavykdavo suburti gerą komandą. Mūsų nemušdavo kas kaip norėdavo. Bet į čempionus neprasimuši per Vilnių, Kauną. Rajonui būti pirmam yra sunku.

– O kaip Jūs vaikus pritraukdavote į treniruotes?

– Oi, kartais tekdavo ir daug kalbėtis su nusižiūrėtu vaikinuku ar mergina, su jų tėvais. Vis sakau: į savo auklėtinį žiūrėk kaip į savo draugą, bendražygį, su kuriuo kartu siekiame rezultatų. Nereikia galvoti, kad, va, aš čia kažkas aukščiau, esu treneris, kaip tau nurodysiu, taip ir bus. Turi draugauti. Kalbėk su žmogumi ir, svarbiausia, žiūrėk jam į akis! Akys viską pasako!

Nuo mažens savo auklėtinius pratinau prie disciplinos, tvarkos, higienos, laikytis žodžio, viską laiku padaryti, nevėluoti. Man tėvai dėkodavo, kad esu ne tik sporto treneris, bet ir globėjas.

– Ką tokio reikia turėti, kad taip žmonės gerbtų?

– Reikia laikyti jaunuolį žmogumi, draugu, gerbti. Mano auklėtiniai žinojo žodį „reikia“.

– Kokių reikia turėti savybių, kad būtum geras krepšininkas? Aišku, pirmiausia ūgis.

– Pirmiausia gera koordinacija, paskui šoklumas, vikrumas, didelis noras. Žinoma, treneris ir tėvai turi palaikyti įkvėpimą.

– Kaip Jums atrodo, kokia sporto padėtis dabar Kėdainiuose?

– Visai neblogai, nors, žinoma, visada norisi, kad būtų dar geriau. Lengvaatlečiai gerai sportuoja, bokso geri rezultatai, neblogai plaukimas… Seku, jaudinuosi dėl „Nevėžio“ klubo, nes esu jo įkūrėjas, buvau treneriu kurį laiką. Tai mano kūdikis, mano vaikas, sukurtas 1992 metais…

1998 metais krepšinio komanda „Nevėžis“ iškovojo teisę žaisti Lietuvos krepšinio A lygoje.

Daug teko rūpintis, kas parems klubą. Ypač esu dėkingas Romui Valevičiui. Jis daug rėmė šį klubą. Dabar šiek tiek gaila, kad šiuo metu tame klube nėra tikrų kėdainiečių. Kai kūrėmės ir siekėme pagrindinių tikslų, klube buvo vien kėdainiečiai.

– Ko dar trūksta dabartiniam „Nevėžio“ klubui, kad būtų sėkmingesnis?

– Man regis, reikia žaidybinės drausmės ir meistriškumo.

– Reiktų išvardyti Jūsų pagrindinius apdovanojimus. Esate Kūno kultūros ir sporto departamento apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, taip pat Atminimo medaliu, dar LKL garbės ženklu „Už nuopelnus Lietuvos krepšinio lygai“, „Už sportinius pasiekimus garsinant Kėdainių kraštą“ (Kėdainių KKFT), „Už nuopelnus Lietuvos krepšiniui“ (Lietuvos krepšinio federacija), Kėdainių rajono savivaldybės mero padėka, dabar štai Kėdainių rajono savivaldybės sidabro ženklas „Už nuopelnus“ ir kt.

– Tų apdovanojimų nežinau nei kur dėti (šypsosi). Girtis labai nėra kuo, manau. Buvo, kaip buvo.

– O dabar Jūs sportuojate?

– Taip, kas rytą darau mankštą, jei ryte nebūna kada, tada dieną, bet visada drausmingai padarau gerą mankštą, taip pat daug vaikštau. Man judėti nereikia prisiversti, tai jau mano gyvenimo būdas, hobis.

– Ką dar mėgstate veikti be sporto?

– Labai mėgstam su žmona Onute keliauti. Po Lietuvą, po Europą.

– Turite dvi dukras. Ar jos nepasuko tėvo keliu?

– Taip, Inga buvo gera krepšininkė, o dabar dirba Kultūros ir sporto skyriuje savivaldybėje. Kita dukra Ilona su sportu nedraugauja, ji buhalterė. Turiu anūkę Kristiną ir anūką Darių.

– Koks jų santykis su sportu?

– Ne ne (juokiasi). Jie dedelio pėdomis neseka.

– Kai Jūsų dukros Ingos paklausiau, koks yra tavo tėtis, ji pirmiausia atsakė, kad geras. Paskui papildė: „Griežtas, bet teisingas, atsakingas, mylintis ir rūpestingas“. Kai savo dukras auklėjote, ką pirmiausia bandėte įdiegti? Kas Jums atrodo svarbiausia?

– Atsakomybė. Už save, savo veiksmus. Pareiga, disciplina.

– Kaip palaiko Jus žmona Onutė?

– Žmona, kai vyro visas gyvenimas atiduotas sportui, per laiką irgi tampa sportininke (juokiasi). Kartu lankomės sporto varžybose, žmona girdi mano komentarus, kai stebiu krepšinio rungtynes žydrajame ekrane. Dabar ji jau tikra „krepšinio ekspertė“.

Džiugu, kai šeimoje vyrauja harmonija, sutarimas, kai galime rasti bendrą sprendimą, kada žiūrėsime sporto laidas, kada vyksime į kelionę.