Smūgis europines investicijas „prašvilpusiems“ valdininkams

Pramogų ir poilsio zoną su beveik kiekvieną pavasarį užliejamu paplūdimiu už bemaž 700 tūkst. eurų Skongalyje, prie Nevėžio kilpos, šalia partizanų kapų ir greta esančio kapinyno, įrengusi ir čia jau miestiečiams net ir triukšmingas pramogas organizavusi Kėdainių rajono valdžia pagaliau priversta palikti ramybėje žuvusiųjų už Lietuvos laisvę amžinojo poilsio vietą.
Valdininkai patyrė smūgį ir yra priversti tyliai bei gėdingai atsitraukti. Tik pasirodo, kaip bebūtų neįtikėtina, šiandien gėdą jaučia ne visi iš jų. Bet tai jau kita istorija, apie kurią dar teks kalbėti, – juk ne šiaip sau sakoma, kad tauta turi žinoti savo „didvyrius“.
O dabar svarbu aiškiai įvardinti tai, kad Kėdainių valdantieji pralaimėjo bemaž septynerius metus trukusią kovą prieš aktyvius ir iniciatyvius, šio miesto istorijai neabejingus žmones, kuriuos sutelkė nusiteikimas nesitaikstyti su cinišku valdininkų abejingumu, o į šią kovą juos visus sujungė Kėdainių istorikas Vaidas Banys.
Pagaliau teisingumas pasiektas – Skongalio teritorijoje esanti Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai pripažinti nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektu, perbraižytos ir išplėstos šių kapų ribos, jiems nustatyta teisinė apsauga. Savivaldybė privalės pasirūpinti, kad šia vietove būtų tinkamai rūpinamasi.

Niekam nebebus leidžiama trypti ant laisvės kovotojų kapų

Visa ši protu sunkiai suvokiama istorija nutiko dėl tuometinių savivaldybės politikų ambicingos, bet nemoralios vizijos – ant laisvės kovotojų palaidojimo vietos ir senojo kapinyno sukurti kone antrą Senos pakrantę ar net Ibizos „pliažą“ – dar vieną pasilinksminimo vietą kėdainiečiams.

Arba galimai ta vizija buvo kur kas žemiškesnė – įsisavinti europinius pinigus. Šimtus tūkstančių eurų. Paprasčiau sakant – sukišti juos į žemę, įrengiant paplūdimį su treniruoklių ir vaikų žaidimų aikštelėmis bei kita infrastruktūra, kurią kone kiekvieną pavasarį užlieja potvynis.

Į žemę, kur užkasti partizanai ir kitos okupantų teroro aukos, nors šios masinės kapavietės buvimo faktas nėra jokia naujiena – nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų jį liudijo šioje vietoje stovintis paminklas su įspėjimu: „Po Jūsų kojomis mes, neišdavę Tėvynės, žuvę nenugalėti 1944–1954 m.“

Šį faktą liudija ir ant jo surašytos kelios dešimtys stribų ir čekistų čia slapta užkastų ir vėliau išaiškintų partizanų pavardžių. Be to, tikėtina, kad čia, į duobes, suverstos ir kitos okupantų nužudytos, bet taip ir neatpažintos sovietinio teroro aukos.

Tačiau visi šie akivaizdūs faktai politikų nuo keistų užmačių nesustabdė.

Kaip nesustabdė ir tai, kad projektas buvo planuojamas vos už kelių šimtų metrų nuo pavojingos užtvankos, garsėjančios kone kasmet pasiglemžiamomis žmonių gyvybėmis.

Pradėjus darbus, politikai nematė reikalo planų keisti net ir tuomet, kai šalia partizanų bei okupantų teroro aukų kapavietės buvo rastas dar ir XV–XVII a. kapinynas.

Tuometinė Kėdainių valdžia negirdėjo nei istorikų, nei kultūros paveldo specialistų, nei kapinyne palaidotų aukų artimųjų, kurie visais įmanomais būdais bandė tokius politikų užmojus sustabdyti tiek vos prakalbus apie juos, tiek jau procesui įgavus pagreitį.

Bukai ir aklai projektą stumiančių valdininkų neveikė jokie nei į moralę, nei į sveiką protą apeliuojantys argumentai. Viskas nublanko prieš pastangas įsisavinti europines lėšas.

O tam bandžiusiems pasipriešinti V. Banio sutelktiems iniciatyviems žmonėms teko atlaikyti milžinišką įvairių valdžios institucijų spaudimą.

Kantriai ir atkakliai dirbo daugybė žmonių

Kad Skongalio teritorijoje esanti Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai būtų pripažinti nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektu, perbraižytos ir išplėstos šių kapų ribos ir jiems nustatyta teisinė apsauga, kad į kultūros paveldo objektų sąrašą būtų įtrauktas XV–XVII a. kapinynas, dirbo išties nemažai žmonių.

„Vienam tokias pergales prieš sistemą, sukaltą iš institucinių, partinių ir kartelinių interesų, pasiekti būtų labai sunku. Realybėje taip būna retai, nebent Holivude apie tai kuriami filmai.

Mūsų atveju tų bendraminčių buvo daug. Deja, ne visi jie sulaukė sveiko proto sugrįžimo į institucijas (tik, panašu, kad ne į visas). Ir šių žmonių indėlis toje kovoje buvo įvairus.

Mane įsitraukti į Skongalio bylą paskatino keli dalykai. Pirmiausia – nebaudžiamo įžūlumo demonstravimas vietoje, kurioje, galima drąsiai teigti, prasidėjo tikrasis Sąjūdis. Ten buvo pastatytas pirmasis paminklas partizanams mieste. Būtent nuo tiesos apie sovietinio teroro baisybes Skongalyje atvėrimo žmonės pradėjo nustoti bijoti kalbėti apie kovą už laisvę, o nuo baimės praradimo iki laisvės – tiesus kelias.

Į priekį stūmė ir partizaninio karo istorijos patriarchai, kuriuos drąsiai galime vadinti vienais iš šios temos mokslinės istoriografijos pradininkų – Ignas Meškauskas ir Juozas Banys. Jie žinias apie Skongalio kapinyną rinko, apklausinėdami dar anuomet gyvus liudininkus ir amžininkus.

Kai prasidėjo visa ši nesąmonė dėl paplūdimio įrengimo, buvo labai skaudu žiūrėti į nusiminusius pirmuosius tyrinėtojus, kurie, drauge su jau seniai mus palikusiais Vytautu Smagurausku, Juliumi Ardavičiumi ir daugeliu kitų, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius rūpinosi Skongalio kapinyno įamžinimu.
Įdomios informacijos sužinojau iš taip pat jau Amžinybėn išėjusio dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno. Jam, pokario vaikėzui, buvo draudžiama ganyti gyvulius tose Skongalio vietose, kur kėdainiečiai žinojo, kad yra užkasti nužudyti žmonės. Ne tik prietaringumas, bet ir elementarus padorumas neleisdavo tuometiniam žmogui ganyti kapinėse.

Didelis palaikymas buvo ir iš šioje Skongalio kapavietėje palaidotų žmonių giminaičių, rašiusių įvairioms institucijoms pasipiktinimo kupinus laiškus. Tačiau tam, kad būtų pralaužtos institucinės sienos, neužtenka tik pasipiktinimų ir emocijų. Valdininkai tam turi visišką imunitetą. Tam reikia įstatymų išmanymo, biurokratinės patirties, sugebėjimų rašyti, kalbėti ir, bene svarbiausia – reikia nesenkančio atkaklumo ir kantrybės.

Todėl didžiausias krūvis šioje kovoje teko paveldosaugos specialistams bei Kėdainių istorijos ir kultūros klubo aktyvui.

Savo srityse darbavosi tuometės Ministrės Pirmininkės patarėjas Darius Žėruolis, medikė, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkė Kristina Giedraitienė, verslininkas, istorinės atminties organizacijų vadovas Artūras Giedraitis ir kiti.

Kristina yra tikras energijos užtaisas – vien šiemet ji buvo apdovanota dviem valstybiniais medaliais už visuomeninę ir kultūrinę veiklą. O Skongalio „pliažo“ projektą stūmusių tuometinių politikierių nelaimei, Kristina yra viena iš Skongalyje užkastų aukų giminaičių, įžeista pareiškimų, neva jos, kaip ir kitų palaidotų artimųjų, kapavietės esą neegzistuoja.

Nepaprastai svarbų ir reikšmingą darbą nuveikė ir didžiausią patirtį Lietuvoje turintis masinių sovietinio teroro aukų užkasimo vietų ir kapų ekspertas Valdas Striužas, kuris taip pat dar pirminėse projekto stadijose net ir viešai Kėdainių politikus buvo perspėjęs dėl jų daromos didelės klaidos, pasirenkant netinkamą projekto įgyvendinimo vietą. Net ir šio specialisto argumentų tuomet nepaisė Kėdainių valdininkai.

Šio žmogaus indėlis šioje kovoje taip pat yra labai didelis“, – vardija V. Banys gausybę savo bendražygių, su kuriais kartu įveikė ilgą ir sunkų biurokratijos labirintą tam, kad pagaliau pasiektų teisingumą.

Iš vietinių pagalbos nesulaukta

Tačiau bene keisčiausia tai, kad dauguma tų, kuriems rūpėjo Skongalio partizanų kapavietės likimas, yra daug pasiekę savo sričių profesionalai, žinomi ir gerbiami žmonės, tačiau patys – ne kėdainiečiai. Šie žmonės arba yra išeiviai iš Kėdainių, arba čia yra jų protėvių žemė. Visus juos jaudino įsigalinti neteisybė ir vienijo bendras tikslas – siekis atkurti teisingumą. O nemažai daliai visuomeninę ar politinę įtaką turėjusių kėdainiečių, išskyrus V. Banį, šis klausimas, regis, nė nerūpėjo.

„Visi tie, kas turėjo rūpintis šiuo klausimu, arba tylėjo, galimai pabūgę spaudimo, arba apsimetė, kad jų tai neliečia.

Nesu kategoriškas, neskirstau visko tik į „blogį ir gėrį“, tad suprantu, kad kai kurie žmonės turėjo ir kitokių „nelindimo į šią problemą“ priežasčių.

Dalis kėdainiečių, menkai besidominčių savo gyvenamosios vietos istorija, gal tikrai nematė nieko blogo Skongalio vietos „sutvarkyme“ ir pritaikyme laisvalaikio poreikiams. Tokių buvo ir tarp rajono tarybos narių, kurie, daug nesigilindami, savo balsais palaimino tokį projektą.

Apmaudu, kad dalis politikų, gavusių valdžios mandatą, nei per nago juodymą nesidomi savo, galima sakyti, namų istorija ir su savo nežinojimu ne padeda, bet priverda košės.

Kita dalis, gana neblogai žinojusių, kas per vieta „tvarkoma“, blaškėsi konjunktūriniuose interesuose. Tokie, galima sakyti, pasirinko „pastovėti po medžiu“, nors turėjo galimybę pasakyti nuomonę koaliciniuose koridoriuose.

O visiems tylint, patriotiškai nusiteikusių žmonių balsais į valdžią atvestas veikėjas ėmėsi „darbo“. Ir daugelis tų patriotiškai nusiteikusių žmonių nuoširdžiai pasimetė, bandydami suprasti, kodėl kapinynus šluojantis buldozerinis ateizmas netikėtai grįžo iš tos pusės, iš kurios jo visai nelaukta.

Man tylėti neleido profesinė etika. Jau tada, kai daugiau kaip prieš septynerius metus buvo pradėta šioje vietoje daryti paplūdimį ar pramogų zoną, buvo aišku, kad tai – labai bloga idėja.
Jau tada garsiai apie tai kalbėjome, bet, deja, niekas nesiklausė.

Susidūrus su abejingumu, žinoma, paprasčiausia yra susitaikyti ir nuleisti rankas, bet tada ir supranti, kad jeigu tu pats nepadarysi to, ką reikia padaryti, niekas nepadarys, todėl tiesiog imi ir atkakliai darai tai, ką privalu daryti, nors ir kaip sunku ar beviltiška tai atrodytų“, – sako V. Banys.

Jis, kartu su bendraminčiais, daug kartų beldėsi į Kultūros paveldo departamentą, buvo daugybė svarstymų dėl Skongalio vietos reikalų, tačiau viskas, deja, atsimušdavo kaip į sieną.

Kodėl institucinė siena buvo nepramušama?

V. Banio įsitikinimu, institucinė siena ypač nepramušama tampa tada, kai prisidirba kelios institucijos, kurios po to, bandydamos išsisukti nuo atsakomybės, dengdamos viena kitą, pradeda piktybiškai kaišioti pagalius į ratus.

„Visa šita marga įvairių veikėjų kompanija Skongalio avantiūrą pradėjo, siekdama savų tikslų. Valdžion papuolę partiniai politikieriai skubėjo mieste įsiamžinti megaprojektais. Per Nevėžį turėjo vesti grandiozinis tiltas, kurio statytojų šlovė, matyt, turėjo prilygti Radvilų ir viso senamiesčio didybei. Tam tikra prasme, tai pavyko – tiltas tikrai tapo siaubinga miesto kraštovaizdžio dominante.

Tuo tarpu tilto kaimynystėje esančiame Skongalyje tuometinis miesto valdovas, kaip koks Gediminas sapnuodamas, galimai pamatė Ibizos viziją, už kurios įgyvendinimą jam tikriausiai būtų turėję dėkoti ištisos miestiečių kartos.

Šitam sapnui pildytis realybėje padėjo tai, kad Skongalio kapinynui nebuvo spėta suteikti formalaus saugotinos vietos statuso – Kultūros paveldo departamentas tokiems darbams neskiria pakankamai resursų. O ir niekam į galvą neatėjo, kad Nepriklausomoje Lietuvoje kas nors gali kėsintis į tokią vietą.
Deja, projektų vilkai empatijos istorinei atminčiai neturėjo ir, matyt, vadovavosi vieninteliu kriterijumi – kas įstatymo nedraudžiama, tas leistina. Projektų rengėjai savo mikliais pirštais, matyt, greitai pajuto nemažas sumas, tad projekto buldozeris pradėjo važiuoti nesustabdomai.

Čia turėtumėte paklausti, o kur gi buvo prieš tą buldozerį turėję atsistoti paveldosaugininkai? Be abejo – senamiesčio teritorijoje, kurioje yra didesnė dalis Skongalio, kur ir teko atlikti archeologinius kasinėjimus.
Tačiau Kultūros paveldo departamento specialistai prieš planuojamus kasinėjimus nenurodė jokių papildomų paveldosaugos reikalavimų, pastabų ar įspėjimų. Gal dėl menko gaudymosi regionų specifikoje, o gal dėl kitų priežasčių.

Į Kėdainius galbūt pirmą kartą atvykęs archeologas nei miesto, nei savo kasinėjimo vietų istorija taip pat tikriausiai nesidomėjo.

Deja, archeologiniai žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai, mano manymu, yra nusivažiavę iki padienių versliukų lygio ir su mokslu turi nedaug ką bendro. Tad, pakasiojęs keliasdešimt duobių apšvietimo stulpų ir kitų statinių vietoje, archeologas parašė pažymą, kad kasinėtose vietose „senamiesčio nerado“, ir ramiai išvažiavo namo. Nerado jis ir žmonių palaikų. Dėl to nėra jokių priekaištų – jų ieškoti archeologui net nebuvo keltas tikslas.

Bėda buvo su projektą „stūmusiais“ politikieriais, kurie, neturėdami supratimo, kaip reikia skaityti archeologines pažymas, viena iš tokių pažymų mosavo kaip argumentu, kad esą ten „nieko nerasta“. Politikai net nesuvokė, kad ši pažyma buvo bevertė, sprendžiant tiek apie kapinyno buvimo, tiek apie kapinyno nebuvimo faktą platesniu kontekstu.

Skandalas kilo stačia kreive aukštyn. Ir vienintelis jo pliusas buvo tas, kad jis išprovokavo vienus išsamiausių mokslinių Partizanų užkasimo vietos ir kapų (PUVK) tyrimų Lietuvoje.

Svarbiausios šio laikotarpio tyrimų institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Lietuvos ypatingasis archyvas – pateikė archyvines Skongalio kapinyno tyrimų pažymas, kurias projektuotojai tiesiog ignoravo. Netrukus buvo atliktas dar vienas, žymiai platesnis, istorinis tyrimas.
Sudėjus visų pažymų faktografiją, neliko ne tik jokių abejonių dėl pokario masinės kapavietės fakto, bet net atsirado naujų duomenų, teigiančių, kad egzekucijos ten buvo vykdomos ir karo metu. Papildomai iškelta ir hipotezė dėl Skongalyje galimai sušaudytų žydų, o egzekucijų ir kapavietės faktas, liudininkų patvirtintas, – greta Skongalio buvusioje Odų fabriko teritorijoje.

Dar viena institucija – Kultūros paveldo centras – kreipėsi į prie Kultūros paveldo departamento veikiančią MAK – Mokslinę archeologijos komisiją, reikalaudamas sustabdyti „pliažo“ statybas, kol nebus atlikti detalūs kasinėjimai. Archeologo ataskaitą įvertinęs MAK taip pat nevyniodamas į vatą pareiškė, kad jų kolega kapų paieškai naudojo visiškai netinkamą metodiką.

Išvertus šias sąvokas į eiliniam skaitytojui suprantamą kalbą, tai reiškia štai ką: MAK – tai tarsi archeologinių „dievų vietininkai žemėje“, o metodinių klaidų buvimas tyrime reiškia, kad remiantis juo negalima daryti jokių išvadų dėl masinės kapavietės problematikos.

Tačiau net ir visa tai, deja, projekto nesustabdė“, – prisimena V. Banys.

Kapinyną išrausė įgyvendindami ir dar vieną europinį projektą

Lyg būtų maža šio „pliažinio“ skandalo, netrukus kilo ir dar vienas. Toje pačioje vietoje.

Praktiškai tuo pat metu Skongalyje buvo vykdomas ir projektas iš europinių lėšų – vandenvalos tvarkymo darbai.

Tik niekam net nekilo klausimas, kaip tuos darbus tinkamai atlikti, net nebuvo svarstoma, ar išvis juos ten realiai galima atlikti, nors vietiniams paveldo specialistams kapavietės buvimo faktas šioje vietoje nebuvo jokia naujiena. Tad netrukus sulaukta šokiruojančio rezultato – ekskavatoriui nestabdomai rausiant tranšėją ir pradėjus tiesti nuotekų tinklus, pasipylė žmonių kaulai. O kartu su jais ir įvairių institucijų pažeidimai bei melai, pasibaigę visų herojų sėkmingu „išsivyniojimu“ iš šios istorijos – niekas nesulaukė jokių griežtų tarnybinių patikrinimų ir nuobaudų dėl pažeidimų, niekas neprarado jokių licencijų, atleidimo iš darbo, visi liko „minkšti ir pūkuoti“, niekuo dėti dėl išraustos kapavietės, nors dėl to net nebuvo iškviesta policija. Buvo teisinamasi, esą tiesiog staiga ir netikėtai paaiškėjo „naujos“ aplinkybės, kad čia yra galimai partizanų užkasimo vieta. Ir niekam net nekilo elementarus klausimas, ką tokiu atveju taip staiga atsiskleidę „nauji“ faktai byloja apie vietos paveldo specialistų kvalifikaciją…  

Tačiau su pabirusių žmonių palaikų problema Kėdainių rajono savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas susitvarkė jau kur kas „raštingiau“.

Kultūros paveldo departamentas, nors ir po ilgiausio delsimo, šį kartą nurodė atlikti detalesnius tyrimus. Šie jau buvo atliekami visiškai kitaip nei ankstesnieji, taip, kaip ir turi būti atliekami ir tai, ką galima pagarbiai vadinti mokslu.

„Kita vertus, matyt, jei Kultūros paveldo departamentui ir kai kuriems jo specialistams bei archeologams nors kažkiek rūpėtų mokslas, o ne „pachaltūrinimas“ statybvietėse, projektų sapnuotojai nesijaustų tokie nebaudžiami. Ir tokiems kaip man jau po visų darbų užbaigimų netektų eiti į tokias statybvietes rinkti paviršiuje paliktų besimėtančių žmonių kaulų, ieškoti ten dirbusių liudininkų ir kviesti paveldo inspektorių“, – sako V. Banys.

Atkasti palaikai nesustabdė, o kaip valdininkai su jais pasielgė – šokiruoja

Skongalyje kurį laiką dirbę archeologai nustatė, kad atkasti palaikai yra iš šalia partizanų kapavietės esančio XV–XVII a. kapinyno.

Tačiau ne mažiau šokiruoja ne tik faktas, kad Kėdainių valdininkų net ir šie radiniai nesustabdė nuo beprotiškų planų, bet ir tai, kaip jie pasielgė su atkastais palaikais.

„Visiškai nesuprantama, kodėl kasinėjimų metu iškasti žmonių kaulai buvo ne palaidoti atgal į savo istorinę vietą, greta kitų likusių palaikų, o ištremti į tolimas Daškonių kapines, niekuo nesusijusias su tuometiniais Kėdainiais.

Atrodytų, po tiek pažymų, argumentų ir reikalavimų belieka tik baigti nenusisekusį projektą, kapinynui suteikti deramą statusą ir užsiimti kitais, kur kas visuomenei naudingesniais darbais.
Deja, matyt, jei užtektų „tik tiek“, draustiniuose nedygtų namai, senamiesčiai nebūtų niokojami, visur būtų teisybė ir gėris…

Skongalio atveju valdininkams žmoniškai pripažinti klaidas grėsė nemažų projektinių lėšų grąžinimu.
Šios grėsmės akivaizdoje į nelaimingą archeologinę pažymą, kaip į vienintelį formalų šiaudą, skandale „skęstantys“ valdininkai įsikabino visomis keturiomis.

Kad visokiems įkyriems teisybės ieškotojams nebūtų lengva gyventi, valdiškos institucijos prikūrė įvairių kliūčių ruožų, dažnai vadinamų komitetais ar kitais gražiais vardais.

Šioje srityje Kultūros paveldo departamentas išrado tarybas, kurios turi įgaliojimus suteikti paveldo objektams apsaugos statusą.

Genocidinius objektus svarsto tokia penktoji vertinimo taryba, kurią pagal idėją turi sudaryti mokslininkai, temas, kurias jie svarsto, išmanantys kaip savo penkis pirštus ir mūru stojantys už paveldo išsaugojimą.
Tačiau, metams bėgant, tarybos nariai, matyt, nuo darbo krūvių mirtinai pervargo ir, svarstant Skongalio reikalus, jie tiesiog prarasdavo kalbos dovaną.

Remiantis vienintele vargana archeopažyma, paneigti kapavietės buvimo fakto niekas nedrįso, nes dėl to būtų tekę aiškintis jau teisminėse instancijose.

Nebuvo įmanoma paneigti ir dešimtyse įvairių tyrimų pažymų puslapių išdėstytos faktografijos, todėl jokia nei mokslinė, nei jokia kitokia produktyvi diskusija ir nevyko.

Priimti sprendimą trukdė kažkokios nematomos jėgos, šio klausimo vengusios kaip maro.
Svarstymai ir sprendimai buvo atidėjinėjami dėl visų formalių priežasčių, kokias tik gali sugalvoti valdininkai“, – prisimena V. Banys.

Pritrenkė abejingumas ir ciniška nepagarba žuvusiems

Kėdainiuose projektą šiaip ne taip prasukus ir šimtatūkstantines europines lėšas „sėkmingai“ įsisavinus, problema niekur nedingo – tiesiog klausimas buvo įklampintas į biurokratinį liūną.

Be to, „Ibizos sapnas“ sužlugo pats savaime. „Pliažą“, kaip ir buvo savaime suprantama, savo potvyniais „uždarė“ pats Nevėžis, o be to, ir triukšmingos miestiečių minios ten taip pat nesiveržė.

Gal toks status quo galėjo ir ilgiau tęstis, tačiau lemiamą lūžį šioje istorijoje, galima sakyti, išprovokavo pati Kėdainių rajono savivaldybė, pradėjusi šioje vietoje organizuoti ne vaikučių varžybas, bet masinius renginius.

„Tik nežinia, ar pabrėžtinas jų triukšmingumas turėjo tokią pat pasityčiojimo iš patriotų potekstę, kokią kažkada turėjo jau kitų veikėjų, beveik tokiu pat metu, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, priešais Genocido centrą įrengtas pliažas… Gal Kėdainių atveju tai buvo tiesiog visiškas nesiorientavimas laike ir erdvėje? Kaip keistai beskambėtų, tačiau pastarasis yra viltingesnis variantas, nes nežinojimas yra pataisomas švietimu ir mokslu“, – pastebi V. Banys.

Kėdainių savivaldybei pavaldus Kėdainių kultūros centras nuo 2023 metų Skongalio teritorijoje pradėjo renginių organizavimo vajų, lyg mieste būtų maža kitų erdvių masiniams renginiams.

Čia kultūrininkai ėmė kviesti miestiečius tai į piknikus, tai į triukšmingas Užgavėnes, tai į kitus renginius, kurie jau neturėjo nieko bendro su ramiu sportavimu ar pasipliuškenimu „maudymvietės ir poilsio zonoje“.
Netrukus paaiškėjo, kad ši vieta jau buvo virtusi „multifunkcine erdve“.

Galiausiai lemiamą tašką šioje istorijoje padėjo to paties Kultūros centro pernai čia surengtas „Laimingų kėdainiečių piknikas“.

„Mūsų, vietinių, visa tai jau labai nestebina, bet kai čia atvyksta žmonės iš kitų miestų ir užuodžia tokią sovietmečio ideologijos smarvę bei pamato, kas čia vyksta, tai net negali patikėti, kad taip gali būti.

Na, galima suprasti, kad šiuolaikinei ir patogumų išpaikintai liberaliai visuomenei sunku jausti empatiją „svetimam“ skausmui, apie kurį pasakoja tik žilagalviai tėvai ar seneliai. Tačiau visiškai pamiršti ar apsimesti, kad to skausmo nebuvo, yra mankurtiškumo požymis. Juolab kad „pikniko linksmybes“ ar čia surengtas „šėltynes prie Užgavėnių laužo“ organizuojančiai įstaigai buvo iš anksto labai mandagiai ir išsamiai paaiškinta, kad Skongalis yra masinė kapavietė.

Liūdna, kad tai dar reikia aiškinti – ši informacija jau 35-erius metus yra iškalta Skongalio paminkliniame akmenyje. Dar liūdniau, kad tai daroma karo metu.

Ten, skaičiuojant istoriniais masteliais, dar labai neseniai buvo kėdainietiška Buča, kur okupantas slapta į duobes mėtė dešimtis, o gal ir šimtus kovotojų už laisvę ir kitų teroro aukų.

Pritrenkė kai kuriuos į Kėdainius paviešėti atvykusius kitų miestų gyventojus toks mūsų krašto valdininkų abejingumas, istorinių faktų ignoravimas ir visiška nepagarba žmonėms, paaukojusiems gyvybes dėl tų „kėdainiečių laimės“, – prisimena V. Banys.

Primena negailestingai apsisukusį istorijos ratą

Visa tai, kas įvyko Kėdainiuose, istorikui V. Baniui šiandien primena apsisukusį istorijos ratą:
„Dar nemažai vyresnių žmonių prisimena, kai po okupacijos sovietai ilgokai nedrįso masiškai uždarinėti bažnyčių, naikinti kapinių, keisti gatvių pavadinimų ir kitaip naikinti istorinę atmintį.

Tik per keletą dešimtmečių uždarytos Kėdainių bažnyčios iš sakralinių vietų miestiečių pasąmonėje virto į sandėlius, sporto ir parodų sales.

O kas dabar įvyko Kėdainiuose? Realiai – tas pats. Tik ne per kelis dešimtmečius, o vos per keletą metų Kėdainių institucijų profesionaliai „prasuko“ klasikinį totalitarinių sistemų atsargiai vykdomą sąvokų pakeitimą.

Po „nekaltų“ sportinių estafečių širma lyg savaime vyko istorinės atminties plovimas, trinant sąvokas: atminties vieta, kapavietė, memorialas.

O kai nuo paminklo tualetais atskirtą kapinyną miestiečiai jau buvo įpratinti vadinti kokiomis tik nori „erdvėmis“, buvo nuspręsta, kad nieko nebeglumins ir čia organizuojami piknikai su diskotekomis…
Net ir nuorodose bei žemėlapiuose tyliai atsirado „multifunkcinė pramogų ir sporto erdvė“…
Ir štai tada, kai tai įvyko, įvyko ir paskutinio kantrybės lašo efektas.

Tuomet prasidėjo realūs Skongalio skandalo užbaigimo veiksmai, nes jau nebuvo galima su tuo taikstytis ar tiesiog dejuoti: „Vaje, kaip taip galima, kur ritasi pasaulis.“

Supratome, kad turime patys visa tai iškuopti, nes niekas kitas to tiesiog nepadarys.“

Ledai pajudėjo prisibeldus į Seimą

Kėdainių valdininkų abejingumą aktyviems kovotojams už Skongalį pavyko įveikti jau kitais keliais – tiesiai per Seimą ir Vyriausybę.

Prie reikalo prisijungė nemažai Seimo narių kartu su savo profesionaliomis komandomis. Daugelis tų, į kuriuos buvo kreiptasi, suvokė situacijos absurdiškumą ir buvo pasiruošę padėti. Keletas jų, tiek Seime, tiek ir Vyriausybėje, betarpiškai įsitraukė į veiksmą. Tuoj pat susibūrė šią problemą sprendžiančių žmonių darbo grupė. Per reguliarius nuotolinius pasitarimus buvo rasti tam tikri sprendimai.

„Galiausiai ši problema buvo iškelta Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje.
Tada jau buvo iškviestas ir Kėdainių rajono meras, ir Kultūros paveldo departamento, ir visų kitų atsakingų institucijų atstovai bei vadovai.

Kai tai perėjo į kitą lygį, jau tapo aišku, kad nebepavyks užsimerkti prieš faktus ir be rimtų argumentų sukišti dokumentų į stalčių.

Tarybos pirmininkas prieš posėdžius staiga pradėjo imti atostogas, kiti jos nariai nuotoliniuose posėdžiuose išsijungdavo kameras ir mikrofonus bei tiesiog „išnykdavo“ iš eterio. Tais atvejais, kai kažkuris narys teikdavosi ką nors pasakyti, tapdavo akivaizdu, kad su Skongalio reikalais susijusių dokumentų neskaitė ir mūsų masinių kapaviečių tema nesidomėjo. Pirmininkaujantį pavaduojanti kita tarybos narė, menkai besiorientuojanti Skongalio problematikoje, sunkiai rasdavo net logišką priežastį vėl atidėti sprendimą. Ir visa tai vykdavo mokslininkų posėdžiuose, kuriuose tiesa turi gimti diskusijose, atkaklioje įtikinamų argumentų ir kontrargumentų kovoje.

Visą šį farsą stebėti gal net būtų šiek tiek linksma, jei nebūtų pikta dėl gaištamo laiko ir tiesiog žmogiškai nebūtų gaila žmonių, kurie gal ir ne visi norėjo tapti pusiau anoniminiais įrankiais bandant gelbėti nevykėlių politikų ir valdininkų sukurptą projektą bei ilgam susigadinti reputaciją.

Jau tada tapo aišku, kad valdininkams nebėra kur trauktis, kad mes laimime, kad negalima ignoruoti ar iškraipyti istorinių faktų, negalima tyčiotis iš to, ko pats galbūt net nesupranti“, – pasakoja V. Banys ir priduria, kad štai tada jau ledai ir buvo stipriai pralaužti.

Prieš faktus nebegalėjo užsimerkti

Seime pagaliau pajudėjus reikalams, valdininkams teko pabrukti uodegą ir grįžti prie derybų stalo. Arogantiškas tonas ir ciniški užmetinėjimai, kad esą Skongalio teritorijoje „nieko nėra“, dingo.
Prasidėjo visapusiškų paveldosauginių žinių reikalaujantis darbas. Senieji žemėlapiai, grafinių programų pagalba, buvo „užmauti“ ant dabartinių.

Tuomet, remiantis dešimtmečius kauptais liudijimais ir šaltiniais, buvo lokalizuojamos teritorijos – buvę keliai, takai, žvyrduobės, pakrantės ir kiti duomenys apie teritoriją, kurioje sovietai, pavieniui ar ištisomis grupėmis, užkasinėjo vykdytų žudynių aukas.

Galiausiai buvo perbraižytas saugotinos Skongalio teritorijos ribų planas. Iš naujo pažymėta ir gerokai išplėsta Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, išsidėstę didžiulėje – 26 621,00 kv. m – teritorijoje.
Buvo priimtas nutarimas, kad šiai Lietuvos partizanų užkasimo vietai ir kapams reikalinga teisinė apsauga, pripažintas šiai vietai nacionalinio reikšmingumo lygmuo.

Vietovė paženklinta kaip saugotina teritorija, o apsaugos plotas iš naujo apibrėžtas taip, kad garantuotų, jog partizanų palaikai bus tinkamai gerbiami.

„Iniciatyvinė grupė neužsispyrė įtraukti visos Skongalio teritorijos į saugotinų objektų sąrašą, nors tai ir būtų logiška.

Tam pagrįsti tiek liudijimų, tiek mokslinių tyrimų yra daugiau nei pakankamai.

Mes leidomės į gana nemažą kompromisą, sutikdami neįtraukti ploto, kuriame jau yra įrengta infrastruktūra su treniruokliais ir kita sportine įranga“, – sako V. Banys.

Kompromisas dar neužtikrina ramybės

Nors kompromisas ir buvo rastas, o savivaldybė, spaudžiama aukščiausių institucijų, galiausiai įsitraukė į procesą, kova vis tik dar nebaigta.

V. Banys skeptiškai žiūri į valdžios pažadus: „Mes pasiekėme kompromisą su sąlyga, kad savivaldybė daugiau nebesikiš ir nebus jokių papildomų bandymų sumažinti apsaugos zoną. Bet kas gali garantuoti, kad, pasikeitus dabartinei valdžiai, viskas nebus tiesiog pamiršta? Juk pasitikėjimas jos žodžiais yra… na, švelniai tariant, abejotinas.

Išlieka klausimas, ar būsimos valdžios gerbs pasiektus susitarimus ir užtikrins, kad, praėjus dar kuriam laikui, Skongalio istorija vėl nebus pradėta trinti iš atminties, atėjus į valdžią kokiam neadekvačiam politikieriui?

Todėl akivaizdu, kad artimiausiais metais neišvengiamai teks suteikti tokį pat apsaugos statusą ir „kompromisinei“ teritorijai. Bet nelaukdami formalių sprendimų, valdininkai jau dabar turi ruoštis netolimam teritorijos pertvarkymui į memorialinės paskirties zoną“, – sako V. Banys.

Ypač pikta, kad administraciniai ir politiniai funkcionieriai per trumpą laiką pridirba kvailysčių ir vėl dingsta į politinę nebūtį. O tas kvailystes kitiems tenka taisyti metų metais, gaištant brangų laiką.

Savivaldybė nieko nesiruošia daryti

Ir panašu, kad V. Banio nuogąstavimai nėra be pagrindo.

Kėdainių savivaldybė nesiruošia nieko daryti Skongalio teritorijoje, įsiteisėjus naujam Kultūros paveldo departamento sprendimui dėl naujų Lietuvos partizanų užkasimo vietos ir kapų apsaugos zonų.
Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis, paklaustas, kokių veiksmų ketina imtis, be privalomos kultūros paveldo objekto teritorijos priežiūros, kad būtų nustatyta, ką galima daryti Skongalio teritorijoje, šalia kultūros paveldo objektų, ir ko – ne, atsakė: „Objektui suteikta teisinė apsauga, todėl netikslinga rengti atskirų dokumentų, reglamentuojančių veiklą šioje teritorijoje. Teritorijai taikomi Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 str. ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimai.“

Taigi, galima pasiguosti nebent tuo, kad bent jau nebebus rengiama masinių renginių ant partizanų kapų, mat, pasak V. Tamulio, savivaldybė šioje teritorijoje viešų renginių neorganizuos.

Informaciją nutylėjo

Beje, apie tai, kad Skongalio teritorijoje esanti Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai pripažinti nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektu ir perbraižytos bei išplėstos šių kapų ribos bei jiems nustatyta teisinė apsauga, kad ši vieta nebegalės būti aktyvia kėdainiečių pramogų erdve ir čia nebegalės vykti masiniai renginiai, Kėdainių rajono savivaldybė šią informaciją nutylėjo.

Nors savivaldybės tinklalapyje ir šios įstaigos socialiniame tinkle kasdien skelbiamos įvairios naujienos, kurios gali būti aktualios rajono gyventojams (naujienų skiltyje pateikiamos žinutės kone apie kiekvieną nupjaunamą medį ar į šį miestą ateinantį naują prekybininką), tačiau apie pokyčius Skongalio teritorijoje naujienos paskelbti nepasivarginta.

Ši žinia nutylėta ir, pasirodo, savivaldybės tinklalapyje nukišta ten, kur pamatyti gali tik retas kuris, nebent specialiai šios informacijos ieškodamas – Kultūros paveldo skiltyje.

Svarbiausia – neužsimerkti prieš neteisybę

Nors V. Banio ir jo bendraminčių ilgus metus trukusi kova už teisingumą buvo labai sunki, reikalavo daug jėgų, kantrybės ir atsidavimo, galutinis rezultatas buvo vertas pastangų.

Pats Vaidas sako: „Dabar kaip niekad svarbu nesitaikstyti su panieka mūsų pačių istorijai. Jos negalime nei perrašyti, nei pasukti tokia linkme, kaip mums patogiau ar geriau.

Turime priimti faktus, gerbti praeitį, dabartį ir vienas kitą.

O jei susiduriame su tokiu bukumu, kaip Skongalio istorijos atveju, nelieka nieko kito, kaip patiems stoti akistaton prieš nuo realybės „nušokusius“ veikėjus ir ginti teisingumą.
Tam, kad galėtume patys gerbti save.“

Už Lietuvos nepriklausomybės stiprinimą, lietuvybės idėjų platinimą ir valstybės istorijos garsinimą šiais metais V. Banys buvo apdovanotas Vasario 16-osios Akto signataro Donato Juozo Malinausko kultūros premija. Paklausus jo, iš kur žmonėms pasisemti drąsos pasipriešinti biurokratijai, kai provincijoje, kur įsigalėjęs švogerizmas, žmones valdo baimė netekti darbo, Vaidas tik šypteli: „Iš vidinio ir intuityvaus teisingumo suvokimo. Pilietiškumo pajautimo.

Neužsimerkti prieš neteisybę – tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas ir pasirinkimas.
Aš neužsimerkiu, nes nesu tas, kuris eina su nuleista galva ir klauso, ką kažkas nusprendė už uždarų durų. Mano seneliai tokie nebuvo, tėveliai, o ypač mama, tokie nėra, tai ir man jokių šansų tapti kitokiu. Neturiu jokių savo nuopelnų – aršumą gavau jau „komplekte“ su genais ateidamas į šį pasaulį.
Mums visiems svarbiausia – nenuleisti rankų net tada, kai viskas atrodo beviltiška, ir likti ištikimiems savo vertybėms ir teisingumui.“