Šių laikų vaikams išmokti muzikos padeda geri santykiai

Sudėtingų charakterių vaikams reikia ne žinių, o santykių

Jorūnė LIUTKIENĖ

Ugdytojo ir ugdytinio santykis. Ar jis svarbus šiandienio ugdymo kontekste? Kiek ir kaip jis daro įtaką ugdymo sėkmei? Ar lengva tą santykį kurti? Kaip jis kuriamas su kiekvienu vaiku? Ir ar jis apskritai įmanomas, kai mokai… ypatingą vaiką? Šiais ir kitais klausimais diskutavome su muzikos mokytoja Giedre, besistengiančia pamokoje ne tik kurti tą ypatingą santykį, bet ir ugdytis jautrumą labai specifiniams savo ugdytinių poreikiams.

Giedrė Kaziukonienė skaičiuoja jau 28 savo darbo metus rajono ugdymo įstaigose. Imli, darbšti, atsakinga mokytoja, pagal specialybę pati būdama vaikų muzikos mokyklos smuiko specialybės mokytoja ir orkestro muzikantė, maždaug prieš ketverius metus savo talentą ir visą kruopščiai sukauptą pedagoginę patirtį pritaikė idealiai: dirbdama su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais. 

Šiuo metu dalį Giedrės darbinės veiklos užima darbas su ypatingais vaikais asociacijoje „Mes kitokie vaikai“. 

Prieš tuos ketverius metus Kėdainių muzikos mokykla greitai sureagavo į išaugusį bendruomenės poreikį ir leidosi į tam tikrą „avantiūrą“ – padėti ypatingų poreikių vaikams. „Avantiūra“ ne visai tinka vadinti, bet tuomet ir mokykla su direktore, ir tam pasiryžusi mokytoja nėrė kaip į šaltą jūrą ir dar užrištomis akimis.

Muzikos mokykloje atsirado eksperimentinė programa, kuri buvo skirta lavinti autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Esminis skirtumas tarp šių vaikų ir, na, sakykime, „įprastos“ klasės yra tai, kad kiekvienas vaikas yra labai skirtingas ir net labai skirtingas.

„Mums taip dirbti dar neteko“, – prasitaria G. Kaziukonienė, kuri, gavusi šią užduotį, jai skyrė daug laiko ir pastangų.

Neypatingi vaikai

Dar parašiau ir žodį „ypatingi“. Tačiau padiskutavusios abi sutariame, kad nenorime taip vadinti nė vieno vaiko.

Kaip vaikai, jie saviti, bet visi vaikai yra saviti, su savo poreikiais, charakteriu ir mūsų – tokių skirtingų – šiame pasaulyje tik daugėja dėl įvairių priežasčių. Dalis jų turi „diagnozes“, kurios kartais padeda, kartais trukdo, o kartais nereiškia nieko.

„Nenoriu jų vadinti „ypatingais“, kaip ir nesu linkusi sakyti „tipiškos raidos vaikas“, nes taip išskiri ar net atskiri vaikus. Vaikai mąsto taip, kaip mąsto, ir elgiasi taip, kaip jaučia“, – prisipažįsta Giedrė, tačiau, kad jos darbas su šiais vaikais yra kiek kitoks, tai – faktas.

G. Kaziukonienė teigia, kad jai kaip pedagogei norisi „prieiti“ prie kiekvieno vaiko ir aiškinti jam dalykus tol, kol jis supras ir pajudės žingsneliu pirmyn. „Toks mūsų abiejų tikslas“, – sako Giedrė. 

„Nesu medikė, statistika nesidomėjau, todėl negaliu pasakyti tiksliai, kiek padaugėjo mokyklose specialiųjų poreikių turinčių mokinių, bet mokytojui vis dažniau klasėje reikia ieškoti naujo ir individualaus rakto į vaiko širdį ir per ją ugdyti“, – sako pedagogė. 

Kadangi vaikų su įvairiais sudėtingumais daugėja, tėvams kyla klausimai ir jie ieško atsakymų, diagnozių, kurių gydytojai lengvai nedalija. Kai suaugusiems darosi nebeaišku, kas vyksta su vaiku, kodėl jis toks ar kitoks, jie ieško atsakymų. Diagnozė atsiranda tik po tam tikro, kartais ilgo laiko.

Pasak Giedrės, pavyzdžiui, mergaitės autistės – labiau užsimaskavusios. Joms gerai pavyksta pasislėpti. „Matyt, tai prigimtiniai dalykai“, – mano pedagogė.

Visuomenė po truputėlį pradeda labiau priimti visus vaikus ir tada šeimos gali drąsiau tą turimą ar numanomą diagnozę įgarsinti. Beje, diagnozės nereikėtų vengti – kuo anksčiau sužinoti ją naudinga pirmiausia dėl paties vaiko, nes kuo anksčiau bus suteikta įvairių specialistų, terapeutų pagalba, tuo greičiau galima tikėtis teigiamo pokyčio vaiko raidoje.

Vaikui reikia pagalbos čia ir dabar, o ne tada, kai bus sėkmingai sutvarkyti visi dokumentai. Ir specialistų komanda (kuo ji įvairiapusiškesnė, tuo naudingiau vaiko raidai), ir tėvai turi pradėti dirbti su vaiku kuo anksčiau, nes smegenys – plastiškos, įmanoma neuronų jungtis suformuoti ar atkurti. Tačiau, be įvairių terapijų, vaikui reikia ir saviraiškos.

Mokytoja G. Kaziukonienė sako, kad kvalifikuotos ir operatyvios pagalbos ne mažiau nei vaikui reikia ir jo šeimai. Vyksta psichologiškai sunkūs procesai: sužinojus diagnozę prasideda savęs kaltinimas (ką padariau ne taip, kad taip atsitiko), o kai tai nueina į antrą planą, tada jau dėmesį fokusuojame į vaiką. O broliai, seserys? Todėl pačioje pradžioje reikia daug pagalbos šeimai, kad ji galėtų visą pagalbą teikti vaikui.   

Sėkmingi individualūs užsiėmimai

Asociacija „Mes kitokie vaikai“ užčiuopė Giedrės talentą ir skubėjo mokytoją prisikalbinti bei pasikviesti dirbti pas save, kad padėtų čia susibūrusiems vaikams atrasti talentus ir meninius gebėjimus, o, svarbiausia, ugdyti ir ruošti save ateičiai. 

Asociacijoje vyksta individualūs specialistų užsiėmimai su kiekvienu vaiku atskirai. Kodėl? Nes čia geriausiai suprantama, kad visi skirtingi.

„Vaikų diagnozės kaip vandenynas, sutrikimai, baimės, interesai labai skirtingi, o ir man pačiai geriausiai sekasi dirbti su vienu vaiku. Aš ir vaikas – mes esame komanda: drauge muzikuojame, mokomės ir abu esame partneriai. Aš jam nesu vien mokytoja. Su mažesniais esu jų žaidimų draugė“, – sako Giedrė.

Ar visi užsiėmimai sėkmingi? Ar toks metodas tinka daugeliui? Ar čia tas tinkamiausias raktas?  –  pagalvoju. Giedrė sako, kad sėkmė atkeliauja visada.

„Dirbau individualiai su 10 vaikų ir nė vienas nepabėgo. Taip nebūna, kad nebūtų jokių rezultatų“, – sako muzikos pedagogė.

Bet sunkių atvejų būna. „Kartą teko užsiėmimą nutraukti, nes vaikas labai rėkė ir mes turėjome išvesti jį iš mokyklos visai, bet išsiaiškinome priežastį: tąkart pamoka vyko ne jam įprastu laiku, dėl pamokos teko nutraukti mėgstamą veiklą prie kompiuterio, vaikas dėl to atvažiavo stipriai suirzęs ir nieko negalėjau padaryti, kaip tik užbaigti“, – sako G. Kaziukonienė.

„Jau pirmojo užsiėmimo metu koncentruojuosi į tris dalykus: prie ko vaikas linksta, kas jam patinka, ką mėgsta, tada išsiaiškinu, ką jis jau gali, ir trečias, bene svarbiausias dalykas, iš karto nuo pirmų minučių sukurti kuo geresnį santykį su vaiku.

Būti komandos draugais yra viena, o aš dar siekiu iš to gero santykio gauti rezultatą. Mūsų santykiai – pagrindas, ant kurio lipdomas ugdymas, įgalinantis naujų dalykų išmokimą ir judėjimą priekin – nors ir po mažą žingsnelį.

Mūsų užsiėmimas įprastai sutelpa į jau vaikui įprastą ugdymo intervalą: su mokyklinukais stengiamės tilpti į akademinę valandą, o su darželinukais dirbu trumpėliau, tačiau užsiėmimą skaidome į kelias dalis – kiek ilgai mažyliui pavyksta išlaikyti dėmesį.

Pradžia – pirminis vaiko interesas: varpeliai, spalvos, melodiniai instrumentai, pianinas, sintezatorius, perkusija, dainavimas, o gal – muzikos klausymas? Ar vaikas pasyviai klausosi, o gal mėgina pats?

Įprastai turime problemų su kalba, o kai kas gyvena ir nekalbėjimo pasaulyje, tad tenka būti budriai ir norus bei polinkius nuspėti iš menkiausio garso, mirktelėjimo, kūno kalbos, pirštų judesiukų ar šiaip mažyčių reakcijų. Stebi iš karto viską, čia ir dabar „online“ režimu, nes kito karto nebus. Tu nieko negali praleisti, nes nuo to priklauso tolimesnė sėkminga komunikacija.

Visuomet apgalvojama individuali programa vaikui, nepamirštant būti draugu, partneriu. Programa būtinai individuali ir, svarbiausia, neilgalaikė. Taip. Nes visiškai neaišku, kaip greitai pavyks progresuoti, kur pakryps norai ir kiek jie koreliuos su individualiomis galimybėmis, gal ims patikti varpeliai, kurių vaikas paniškai bijojo, o gal mes imsim ir uždainuosim…“ – pasakoja Giedrė.

Mokytoja kaskart rašo ir pamokos dienoraštį – sau: kur link ir kiek pavyko pasistūmėti, kas buvo gerai, ką paruošti kitam kartui – pavyzdžiui, kaip, kokiu kitokiu būdu užrašyti jau išmoktą kūrinėlį, kad įtvirtintų įgytus įgūdžius?

Lavinimas neparemtas dideliais tėvų lūkesčiais

Dar Giedrė laikosi tam tikrų ritualų: „Nemėgstu prieš pamokas būti pavargusi. Aš negaliu „nepilna koja“, negaliu pralėkdama įlėkti, padaryti, padirbti ir išlėkti. Geriausiai ateiti kiek anksčiau, pasiruošti viską, apgalvoti, kas to vaiko, kurio laukiu šiandien, nedirgina. Susiruošti ir laukti susikaupus ir nusiteikus. Stengiuosi atiduoti maksimaliai tiek, kiek tą dieną turėjau ir galėjau“.

Tėvai iki to, kai atveda savo vaiką į muzikos terapiją, jau būna daugybę kartų susidūrę, kad jų vaikas kažko negali, nesugeba ir jam nepavyksta padaryti. Tėvai neturi jokių lūkesčių, išskyrus vieną: galbūt vaikui bus įdomu ir naudinga?

„Beje, mano ugdomiems vaikams bet kokia veikla, bet koks išėjimas iš savo įprastos erdvės, socializacija bei rutinos pakeitimas teikia naudą. Asociacija „Mes kitokie vaikai“ yra įrengusi sensorinius kambarius, čia pat veikiančiame vaikų dienos centre vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai, dalijamasi bendryste.

Mūsų miestas nėra didelis, tad negalime pasigirti veiklų ribotas fizines bei intelektines galimybes turintiems žmonėms gausa, o ši asociacija – viena iš nedaugelio erdvių, kur mano ypatingi vaikai jaučiasi puikiai bei saugiai“, – sako Giedrė.

„Man darbe dar labai svarbi išsami komunikacija su vaiko tėvais po kiekvieno užsiėmimo. Smulkiai apsakau, ką veikėme, kas pavyko, kas ne, mano akcentas visada į tai, kas pavyko. Nes manau, kad vaiko sėkmė svarbi ne tik pačiam vaikui, bet ir tėvams: jie tiek daug kartų girdėjo, ko jų vaikas negeba, nemoka, tad būtina akcentuoti tai, ką jis geba ir kas pavyko.

Dar kreipiu dėmesį ir į emocinę vaiko raišką, nes įprastai ji taip pat būna sutrikusi ir neadekvati“, – pasakoja pedagogė.

Negali dirbti nekokybiškai

Nors vaikai rodo pasiekimus ir užsiėmimuose yra įgalinami, tačiau Giedrė vien sau nuopelnų neprisiima.

„Visada suveikia labai paprastas dalykas: kiekvienas vaikas nori patirti sėkmę, o kad taip įvyktų, mokytojas privalo pateikti suprantamas ir įveikiamas užduotis. Ir didžiausias iššūkis mokytojui – kad užduotis būtų truputį sunkesnė nei buvo, tačiau ne per sunki – nes taps neįveikiama. Ir dar – būtina labai aiškiai paaiškinti, ko aš – mokytoja – noriu.

Manau, jog vaikas kažko per pamoką nedaro ne dėl tingėjimo, nenoro ar protesto, o dėl to, kad jam neaišku ar neįdomu. Tai mano užduotis paaiškinti labai suprantamai. Čia padeda mūsų draugiški santykiai, nes jeigu nebus gero santykio – prievarta nieko nebus, – tęsia mokytoja. – Pamokoje viską sieju su muzika, o ramybė ateina iš manęs. Jokios maišaties, jokio blaškymosi viduje. Aš esu čia ir dabar. Nors… pati vis dar mokausi būti čia ir dabar.“

„Aš nesu tas žmogus, kuris nepasitiki savimi, bet kartais prieš užsiėmimus užslenka akla panika – tuomet einu kur nors be tikslo – tarsi paniką stengčiausi išpūsti iš galvos…

O tada – po tokių minučių – į užsiėmimą neriu kaip į ledinį vandenį, kartais net oro, rodos, pritrūksta. Tvarka, viskas einasi puikiai – tarsi pasitikrinu, ir dirbame toliau“, – sako Giedrė.

„Aš esu praktikė. Manyje kaupiasi visos įgytos žinios, perskaitytos profesinės knygos, informacija, ir viską darau su meile. Naudoju visus įrankius, kuriuos turiu. Jeigu vaikas nesupranta to, ką aiškinu, atmetu galimybę, kad jam tai nepatinka, tada primenu sau, kad tai aš jam neaiškiai paaiškinau ir aiškinu dar kartą kitu būdu tol, kol jis supranta.

Vaikams nemalonu, kai sunku arba nesuprantama. Tada užduotis lengvinu, kad jie pajustų sėkmę, tai labai svarbus momentas“, – darbo ypatumus atskleidžia G. Kaziukonienė. 

Beje, lygindama darbą su įprasta mokykla, Giedrė padarė atradimą. Vaikai po vasaros į mokyklą ateina tarsi viską būtų pamiršę.

„Mano vaikai nepamiršta nieko. Netgi po karantino susitikę pasijutome taip, lyg vakar išsiskyrę – susitikome ir tęsėme toliau. Tai tikrai unikalu ir ypatinga“.

Integracija į mokyklą

Kaip vyksta vaikų integracija į mokyklą, vienareikšmiškai atsakyti sunku.

„Vieniems vaikams būtų labai sveika ir naudinga būti mokykloje ir mokytis lygiai su kitais pagal palengvintas ar įprastas programas, o kitiems ėjimas į mokyklą gali tapti sunkiai pakeliama kančia.

Dažniausiai jautrūs triukšmui, garsams, šviesoms, prisilietimams, begalei įvairių dirgiklių – žmonių apsuptyje jie patiria diskomfortą. Mokykloms taip pat sudėtinga suteikti tinkamas sąlygas tokiems vaikams ugdyti.

O yra vaikų, kurie mokosi, yra socialiai aktyvūs (pavyzdžiui, visiškai nepažįstamus žmones kalbina patys, klausia „O ką tu ruoši vakarienei?“) ir mokykloje jaučiasi labai gerai.

Manau, kiekvieno vaiko situacija yra labai individuali ir mes privalome atsižvelgti pirmiausia į vaiko poreikius, nors būna atvejų, kai į pirmą planą iškyla tėvelių norai bei lūkesčiai.

Dabar jau kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje yra po kelis vaikus, kurie išsiskiria iš kitų vaikų. Beje, vaikai juos priima natūraliai, kitaip nei suaugusieji, kurie žiūri arba paniekinamai, arba su tam tikra doze gailesčio. Nereikia nei vieno, nei kito, pakaks paprasčiausio supratimo. Jau dabar šaligatviuose daug kur yra nuolydis padarytas neįgaliojo vežimėliui, bet kol mes savo dūšiose nenuversime tų bortelių, nieko nebus“, – sako pedagogė.

Viskas bus gerai

„Gausybė perskaitytos informacijos apie autizmą padėjo man suvokti, kas tai yra, koks yra jo veikimo mechanizmas. Pati kuriu planus ir strategijas, kaip apeiti vaiko negales, kaip įveiklinti vaiko jau turimas galias.

Juk tai neurologinio tipo sutrikimas, kuris paveikia socializacijos procesus ir vaiko raidą labai plačiai. Tad ir kelių, metodų įveikai – gausybė. Kai kuriuos atrandu skaitydama, tačiau daugumą tiesiog sugalvoju pati – pagal individualius vaiko poreikius ir galimybes.

Viskas bus gerai, – viltingai sako Giedrė, – kiekvienam vaikui galima padėti tapti visateisiu mūsų visuomenės nariu, kiek įmanoma prisitaikiusiu būti drauge su visais.“

„Kai matai, kaip vaiko veide išsilygina raukšlės, dingsta pilkuma ir akys tampa gyvos, kokios būna,  kai užsimiršęs vaikas laimingas žaidžia savo pasaulyje, tokia akimirka man nuplauna visą nuovargį“, – sako G. Kaziukonienė.

„Dabar duodu, kiek galiu ir sugebu, kiek man leista gamtos, aplinkybių padovanoti džiaugsmo, suteikti žinių… Kuo daugiau vaikai gaus iš manęs ar iš kitų – tuo jie jausis tvirtesni ir jiems bus lengviau pasaulyje.“