Signataro Povilo Aksomaičio dukra: „Kovo 11-osios Aktas buvo svarbiausias Tėčio gyvenimo stebuklas“

1990-ųjų kovo 10-osios vakaras Vilniuje. Po vėlai pasibaigusio Aukščiausiosios Tarybos posėdžio susirenka Sąjūdžio klubo deputatai aptarti rytdienos – kaip paskui paaiškės, į Lietuvos istorijos puslapius pateksiančios iškilios datos – darbotvarkės. Ilgai tęsiasi diskusijos. Beveik šimtas deputatų negali sutarti, kada gi palankiausias laikas priimti ypatingąjį trečiu numeriu sąraše pažymėtą dokumentą. Auštant naujai dienai – pusę dviejų nakties, deputatai turi atsakymą – Lietuvos nepriklausomybę skelbti šiandien, kovo 11-ąją.

Ryte į posėdį susirenka Aukščiausioji Taryba. Iki vėlumos verda darbas, kol galiausiai išmuša istorinė akimirka – po slapto balsavimo suskaičiavus deputatų balsus, 23 val. 10 min. Aukščiausioji Taryba kūnu paverčia svarbiausią rinkėjų jai patikėtą priesaką – visam pasauliui paskelbia Lietuvos Nepriklausomybę. Posėdžių salėje pakelta didžiulė Lietuvos trispalvė uždengia Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos herbą – po penkiasdešimt aneksijos metų sutemos ima sklaidytis, okupantų pavergtos Tėvynės horizonte brėkšta Laisvė.

Iš 133 balsavusių deputatų, šeši – Sovietų Sąjungos Komunistų partijos nariai – susilaikė, o likusieji 124, balsavę „už“, pasirašė priimtąjį Aktą. Šiuos tautos herojus didžiuodamiesi vadiname Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais. Vienas iš jų – šviesaus atminimo vilainiškis Povilas AKSOMAITIS.

„Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktas Tėčiui buvo svarbiausias gyvenimo stebuklas, kurį vertino kaip istorinio pripažinimo ir asmeninės kovos už laisvę įrodymą. Tai buvo tarsi naujo etapo pradžia, kupina vilties ir tikėjimo“, – pakiliai taria jaunesnioji signataro dukra Aušra AKSOMAITYTĖ-ŠČIUKIENĖ, kai artėjant Kovo 11-osios 35-mečiui mudvi sklaidome praeities įvykius liudijančias jų šeimos archyvo fotografijas.

„Tėtis visada buvo dėkingas visiems Kėdainių krašto žmonėms, kurie suteikė jam mandatą tuo metu dirbti Aukščiausioje Taryboje ir tapti dalimi Lietuvos istorijos

A. Aksomaitytė-Ščiukienė

Jautėsi dėkingas žmonėms

„Tėtis visada buvo dėkingas visiems Kėdainių krašto žmonėms, kurie suteikė jam mandatą tuo metu dirbti Aukščiausioje Taryboje ir tapti dalimi Lietuvos istorijos, – atskleidžia Aušra. – Kol leido jėgos, Kovo 11-ąją Tėtis minėdavo Vilniuje kartu su Mama ir kitais signatarais, lankydavosi renginiuose, susitikimuose. Tradicijos švęsti namuose nebuvo, nebent tėvų gaminto vyno taures sudauždavome už Lietuvos laisvę. Tėtis niekada neakcentavo, kad jis yra signataras.

Gaila, bet nepriklausomoje Lietuvoje jam pragyventi buvo skirta tik 14 metų. Šią Kovo 11-ąją jau dvidešimtą kartą aš paminėsiu uždegdama žvakutę ant jo kapo.“

Laisvė – pro šalį riedant tankams

Aušra pasakoja, kad 1990-ųjų kovo 11-oji Tėčiui, kaip ir visiems šalies laisvės siekusiems deputatams, buvo rūpesčių kupina darbo diena. Vis tik viena akimirka tarsi pažadino ir leido pajusti atgimusios Tėvynės didybę.

„Kai audeklu buvo uždengtas LTSR herbas ir sugiedojome Lietuvos Respublikos himną, pajutau, kad ši diena tikrai istorinė, – anuomet išsakytas Tėčio mintis savo lūpomis atgaivina jo dukra. – Parlamento salėje, kurioje posėdžiavome, nėra langų, todėl, kai išėję iš rūmų, pamatėme mūsų laukiančią minią, kuri mus sveikino, teikė gėles ir net bučiavo – tai labai sujaudino, net ašarą išspaudė… Tada tikrai pamatėme, kad mūsų sprendimas buvo laukiamas ir reikalingas. Nors tada dar buvo nemažai abejojančių šio žingsnio teisingumu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mūsų klausė – ar nebijom išeiti į gatvę? O užsienio spauda nufotografavo pro parlamentą važiuojančius tankus.

Aušra pasakoja, kad 1990-ųjų kovo 11-oji Tėčiui, kaip ir visiems šalies laisvės siekusiems deputatams, buvo rūpesčių kupina darbo diena. Vis tik viena akimirka tarsi pažadino ir leido pajusti atgimusios Tėvynės didybę.

Aut. past.

Atmintin įstrigo ir dar vienas momentas: norėjau padėti savo parašą ir niekaip neradau vietos po Aktu, nes jis jau mirgėte mirgėjo parašais… Pasirašiau kažkur šone.“

Sunkiausia – priešaky

Išsisklaidžius euforijai reikėjo kibti į dar sunkesnį darbą – iš naujo kurti Lietuvą.

Pasak P. Aksomaičio, valstybingumo įtvirtinimo laikotarpis yra sunkiausia nepriklausomybės kelio atkarpa. Anuomet šiam etapui įtaigiai paaiškinti signataras turėjo poetišką palyginimą: „Kaip pasakytų patyrę vyndariai, Kovo 11-ąją buvo užraugtas labai geras vynas. Jo rūgimas ir fermentacija yra sudėtingas, nelabai malonus ir ilgai trunkantis procesas. Dabar mes gyvename kaip tik intensyviausio rūgimo laikotarpiu, kai iš vyno žaliavos šalinami visi nereikalingi ir net žalingi ingredientai. Rūgimo procesas eina į pabaigą. Nors tai dar kažkiek užtruks, aš tikiu, kad Lietuvos žmonės turės galimybę paragauti tikrai gero vyno.“

„Tėtis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos laukia klestinčios valstybės ateitis“, – prisimena signataro dukra.

Gyvenimas griuvo

Kartu su Aušra grįžtame į prieš daugiau kaip devynis dešimtmečius – į 1938-ųjų kovo 29-ąją, kai Kaune gimė būsimasis signataras P. Aksomaitis. Nors pirmieji vaikystės metai žadėjo gražų gyvenimą, tačiau viską sumaišė likimo mesta tremties korta.

„Gyvenimas suformavo mane kaip užsispyrusį, daug dirbantį teisybės ieškotoją“, – vėliau sakys P. Aksomaitis. O negailestingais išbandymais gyvenimo kalvė signataro asmenybę grūdinti užsimojo jam tesulaukus trejų.

Anksti supratęs, kad gyvenime atsiremti galės tik į save, Povilas pasižymėjo atkakliu būdu. Vaikinas puikiai mokėsi ir, atėjus laikui rinktis profesiją, padavė pareiškimą studijuoti Medicinos institute.

Aut. past.

P. Aksomaitis augo Muravos kaime (netoli Pažaislio), kur jo tėvai, Vladislava ir Kajetonas, 1937 m. pasistatė namus. Po pusantrų metų pasaulį išvydo Povilo brolis Jonas, o dar po metų – ir sesuo Elena. Mama rūpinosi vaikais ir sodyba, o tėtis ėjo valstybines pareigas. Taip pat priklausė šaulių sąjungai, buvo Lietuvos politinės policijos slaptasis tarnautojas, 1928–1930 m. priklausė sukarintai, iš pradžių pogrindyje veikusiai organizacijai „Geležinis vilkas“, 1929–1933 m. vadovavo Kauno organizacijai „Jaunoji Lietuva“, propagavusiai tautiškumą, todėl okupacinės sovietų valdžios 1940 m. birželio 19-ąją uždraustą. Jo biografijoje – ir dar vienas iškalbingas įrašas: Kajetonas buvo Lietuvos nacionalistų partijos, turėjusios tikslą kovoti už nuo vokiečių, lenkų ir rusų nepriklausomą Lietuvą, narys.

Šviesios jaunos šeimos gyvenimo viltys dužo 1941-ųjų birželio 14-ąją – Kajetonas Aksomaitis atsidūrė numatytųjų ištremti sąrašuose. Pačią pirmąją masinio lietuvių trėmimo dieną į Aksomaičių namus atvyko NKVD darbuotojai. Kajetonas buvo komandiruotėje, todėl nuspręsta ištremti jo šeimą: Vladislavą su trejų Povilu, nė dvejų neturėjusiu Jonu, vos pusantro mėnesio sulaukusia Elena ir kartu gyvenusia Vladislavos seserimi Stanislava. Nuvežus į geležinkelio stotį, išsigandęs Jonas taip klykė, kad neapsikentę rusų kariškiai Stanislavai liepė su vaiku dingti iš akių. Tai tapo judviejų išsigelbėjimu. O Povilas nenorėjo atsiskirti ir šaukė prašydamas mamą jo nepalikti. Traukinys pajudėjo iš perono. Vagone į nežinią keliavo serganti Vladislava su kūdikiu ir mažučiu sūnumi.

Apie tremtį tylėjo

Vladislavai paskirta dirbti Altajaus krašto kolūkyje. Kasdienybę lydėjo alkis, šaltis ir alinantis darbas. Neturėdama, kur palikti Elenos, Vladislava ją nešdavosi kartu prisirišusi prie nugaros.

„Brolis buvo didžiausias mamos pagalbininkas: kol mama dirbo, įdėtą į dviejų rankenų krepšį nešdavo mane, sergėdavo“, – vėliau jau suaugusi pasakojo Povilo sesuo Elena.

„Kad Tėtis buvo tremtyje, mes sužinojome tik prasidėjus atgimimui. Iki tol apie tai niekas nekalbėjo. Kai išgirdau apie tėčio vaikystę, man buvo šokas. Negalėjau to net įsivaizduoti.“

A. Aksomaitytė-Ščiukienė

Prižiūrėtojams pastebėjus, kad Vladislava moka siūti, megzti, nerti ir siuvinėti, priėmė ją dirbti į ligoninę Kamenio mieste. Plaučių tuberkulioze sirgusią lietuvę gydė dispanseryje, o Eleną su Povilu atidavė į vaikų namus. Čia vaikai bent jau buvo pavalgę, nešalo, galėjo mokytis.

1946 m. pradėtos organizuoti tremtinių vaikų gelbėjimo ekspedicijos. Per vieną iš jų į gimtinę grįžo ir Povilas. Elena tuo metu sirgo užkrečiama akių liga (trachoma), todėl turėjo likti su mama Kamenyje.

Tremtyje gyvenę vaikai iš tėvų pasakojimų Lietuvą įsivaizdavo kaip ypatingą kraštą. „Būdami vaikai, dar nelabai supratome, apie kokią nepriklausomybę šnekėjo mama ir barako kaimynai, tačiau skanesnis kąsnis ir ypač po ilgų prisiminimų apie Lietuvą giedama Tautinė giesmė atrodė tokia didinga ir paslaptinga, kad mes šios dienos laukdavome su nekantrumu. 1946 m. grįžęs į Lietuvą labai nustebau, kad Vasario 16-oji čia nešvenčiama, nes už tai žmonės vežami į Sibirą“, – vėliau savo prisiminimais dalijosi P. Aksomaitis, sugrįžimą iš tremties vadinęs pirmuoju savo gyvenimo stebuklu.

„Kad Tėtis buvo tremtyje, mes sužinojome tik prasidėjus atgimimui. Iki tol apie tai niekas nekalbėjo, – pasakoja Aušra. – Kai išgirdau apie tėčio vaikystę, man buvo šokas. Negalėjau to net įsivaizduoti.“

Trūko tėvų meilės

Grįžęs į Lietuvą, Povilas apsigyveno savo vaikystės namuose, kuriuos visą laiką prižiūrėjo ir čia Aksomaičių sūnų Joną augino teta Stanislava. Deja, gyvenimas ir čia buvo sunkus: trūko maisto ir tėvų globos.

Tėčio namuose Povilas nerado – 1944 m. Kajetonas buvo nuteistas 10-čiai metų ir kalėjo Komijos bei Kazachstano lageriuose. Kai grįžo, Povilas jau buvo 17-kos. Gilaus tarpusavio ryšio vaikams su tėčiu užmegzti nebepavyko, o ir neliko daug laiko – dešimtmetis lageriuose atėmė Kajetono sveikatą ir 1958-ųjų gruodį jis mirė.

Kiek anksčiau, 1947 m. rudenį, neišbuvusi viso tremties laiko, išsirūpinusi fiktyvią pažymą, iš Sibiro su dukra pabėgo Vladislava. Abi slėpėsi pas kitą seserį Varniuose. Vis tik ir Vladislavai šioje žemėje atseikėta buvo mažai – 1948 m. birželį, sulaukusi 38-erių, moteris mirė. Rudenį jos dar ieškojo NKVD.

„Tėtis užaugo be tėvų meilės. Jam labai trūko tos globos, emocinio užnugario. Jis visada į priekį turėjo eiti vienas, – pasakoja Aušra. – Kaip Tėtis sakė, našlaičio nevisavertiškumo kompleksas išlieka visam gyvenimui, o su metais vaikystės be tėvų praradimai vis auga ir stiprėja.“

„Kai atėjo 1988 metai, atrodo, kad žmogus nusimetė visą vargų naštą – įsiliejęs į Sąjūdžio veiklą, Tėtis tiesiog akyse ėmė spindėti. Tuo labai džiaugiamės. Mums tai buvo stebuklas. Jis pamiršo ligą ir dirbo tą darbą, kuris jam buvo mielas. Atgimimo laikotarpiu Tėtis buvo laimingas.“

A. Aksomaitytė-Ščiukienė

„Tėtis užaugo be tėvų meilės. Jam labai trūko tos globos, emocinio užnugario. Jis visada į priekį turėjo eiti vienas, – pasakoja Aušra. – Kaip Tėtis sakė, našlaičio nevisavertiškumo kompleksas išlieka visam gyvenimui, o su metais vaikystės be tėvų praradimai vis auga ir stiprėja.“

Sunkumai ne palaužė, o sustiprino

Anksti supratęs, kad gyvenime atsiremti galės tik į save, Povilas pasižymėjo atkakliu būdu. Vaikinas puikiai mokėsi ir, atėjus laikui rinktis profesiją, padavė pareiškimą studijuoti Medicinos institute.

„Tėčio nepriėmė. Tremtinių vaikams – tik Žemės ūkio akademija, – vieną didžiųjų tėčio gyvenimo nusivylimų prisimena dukra Aušra. – Būtų nepriėmę ir ten, bet tėtis buvo labai geras sportininkas ir Lietuvoje žinomo trenerio Vytauto Bimbos dėka kaip sportininkui padarė išimtį. Prasidėjo studijos Hidromelioracijos fakultete. Tėtis ir toliau daug dėmesio skyrė sportui. Nors čia jo pasiekimai darė įspūdį, bet į tarptautines varžybas Tėčio vis tiek neimdavo dėl to pačios priežasties – neleido saugumiečiai. Tėčiui buvo skaudu, nes sportas visą gyvenimą jam labai daug reiškė.“

„Visada dėkosiu Kėdainių rinkėjams, kurie Tėtį išrinko ir taip suteikė viltį, stimulą gyventi, siekti Lietuvos laisvės. Jeigu Tėtis su liga būtų pasilikęs vienas, nežinia, kaip būtų buvę. Galimybė kurti nepriklausomą Lietuvą – tarsi dovanojo antrą gyvenimą.“

A. Aksomaitytė-Ščiukienė

Atvyko į Kėdainius

Studijuodamas P. Aksomaitis susipažino su toje pačioje Akademijoje besimokančia būsimąja žmona Ramute.

„Pastebėjome vienas kitą pertraukų metu, – kadaise prisiminimais dalijosi Ramutė. – Jo negalima buvo nepastebėti: aukštas, tamsiais garbanotais plaukais, dailiai nuaugęs, sportiškas – žodžiu, gražuolis.“

1961 m. vidurvasarį susituokusi pora apsigyveno Vilainiuose, kur abu pradėjo dirbti tada neseniai iš Kauno į Vilainius perkeltame Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute. Akademinei veiklai atsidavęs P. Aksomaitis, 1967 m. apgynė žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją, tapo Drėkinimo skyriaus vadovu. Daktaro laipsnį įgijo ir žmona Ramutė.

Aksomaičių pora labai aktyviai dalyvavo instituto visuomeniniame gyvenime, o Povilas dar garsėjo ir savo sportine veikla bei šios srities pasiekimais.

1962 m. šeima sulaukė pirmagimės Rasos, o 1966 m. – antrosios dukros Aušros.

„Tėvai visą laiką gyveno labai veiklų gyvenimą, tad mudviejų su sese turtas buvo močiutė ir kiemo vaikai. O bendraamžių tada Vilainiuose turėjome apie 80. Taigi gyvenome kieme, – šypsosi vaikystę prisiminusi Aušra. – Kai paaugom, tėvai ir mus su Rasa įtraukė į visokiausias sporto bei kultūros veiklas.“

Liga pakeitė gyvenimą

Regis, „sibiriako“ vargai, kaip vadino pats P. Aksomaitis, liko užmaršty ir veržliam vyrui pavyko užtikrintai išsikovojo vietą po saule. Tačiau 1970-ųjų vasarą sušlubavo sveikata – po metų P. Aksomaičiui diagnozuotas inkstų nepakankamumas. Liga progresavo. 1986 m. P. Aksomaičiui buvo transplantuotas inkstas.

„Du donoro inkstus po vieną transplantuodavo iškart dviem pacientams. Kartu su tėčiu operuotas vyras netrukus mirė, – pasakoja Aušra. – Labai nerimavome, gal ir Tėčio rytoj laukia toks pats likimas… Šis laikotarpis jam – veikliam žmogui, sportininkui, buvo labai sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: čia skini pergales varžybose, o čia nieko negali – trūksta sveikatos net anūką ant kelių pasisodinti.“

Atgimė kartu su Lietuva

Tačiau su bundančia Lietuva tarsi antrąsyk atgimė ir pats P. Aksomaitis. Jo dukra Aušra prisimena: „Kai atėjo 1988 metai, atrodo, kad žmogus nusimetė visą vargų naštą – įsiliejęs į Sąjūdžio veiklą, Tėtis tiesiog akyse ėmė spindėti. Tuo labai džiaugiamės. Mums tai buvo stebuklas. Jis pamiršo ligą ir dirbo tą darbą, kuris jam buvo mielas. Atgimimo laikotarpiu Tėtis buvo laimingas.“

1988 m. P. Aksomaitis buvo išrinktas į Kėdainių rajono Sąjūdžio tarybą, dalyvavo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime Vilniuje. 1988 m. lapkričio 26 d. Kėdainių rajono „Tremtinio“ klubo steigiamajame susirinkime jis išrinktas Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku, rūpinosi tremtinių istorinio atminimo įamžinimu, palaikų grąžinimu. 1989 m. liepos 28 d. vadovavo 128 tremtinių palaikų sutikimo ceremonijai Kėdainių aerodrome. P. Aksomaičio iniciatyva pastatyti atminimo kryžiai Baltijos kelyje, Kryžių kalne, Kėdainių Kauno gatvės kapinėse.

1990 m. vasario 24 d. P. Aksomaitis išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu Šėtos 88-ojoje rinkimų apygardoje.

„Visada dėkosiu Kėdainių rinkėjams, kurie Tėtį išrinko ir taip suteikė viltį, stimulą gyventi, siekti Lietuvos laisvės, – graudindamasi kalba Aušra. – Jeigu Tėtis su liga būtų pasilikęs vienas, nežinia, kaip būtų buvę. Galimybė kurti nepriklausomą Lietuvą – tarsi dovanojo antrą gyvenimą.“

Išsaugojęs žmonių pasitikėjimą, P. Aksomaitis tęsė politinę karjerą, siekdamas kiekvieną atgimusios valstybės dieną padaryti dar šviesesnę. 1993 m. signataras buvo išrinktas Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku. 1995 ir 1997 m. – Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariu.

Nuostabus senelis

P. Aksomaičio dienos, augant dukroms, skriejo, regis, greičiau už laiką – visada pilnos darbų ir visuomeninės veiklos. Vis tik senelis keturiems anūkams – Evelinai, Vyčiui, Justui ir Agotai – buvo be galo dėmesingas.

„Tėviškus jausmus jis įprasmino gimus anūkams, – su šiluma prisimena Aušra. – Abu su mama anūkams kūrė išradingiausias karnavalines kaukes, mokė skaičiuoti, piešti. Tėtis ypač mėgo žvejoti, tad kabinti sliekus ir užmesti meškerę anūkus taip pat išmokė.“

Išėjo ramus

Paskutinieji P. Aksomaičio gyvenimo mėnesiai, nors ir apleidus jėgoms, buvo palydėti dviejų jam, kaip Nepriklausomybės Akto signatarui, itin džiugių įvykių: 2004-ųjų kovo 29-ąją Lietuva tapo NATO nare, o gegužės 1-ąją – ir Europos Sąjungos.

„Kai Tėčio sveikata nusilpo, namuose vis tiek lankydavosi draugai, netrūko bendravimo – jis nenorėjo atsiriboti, – pasakoja Aušra. – O po žinios, kad Lietuva tapo ES nare, rodos, viskas – Tėtis nebepakilo iš lovos. Tarsi būtų pajutęs, kad dabar Lietuvai viskas bus gerai ir jis gali ramiai išeiti.“

Signataras P. Aksomaitis iškeliavo simbolinę dieną – 2004 m. rugpjūčio 23-iąją, minint Baltijos kelio 15-ąją sukaktį.

Įvertino apdovanojimais

P. Aksomaičio veikla įvertinta net keliais garbingais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ ir Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius ir Lietuvos pakvietimo į NATO proga. 2017 m. signatarui P. Aksomaičiui suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas.

Mūsų kraštas didžiuojasi ir dar vienu signataru, kurio parašas taip pat padėtas ant Kovo 11-osios Akto – tai Mykolas Arlauskas, 2018 m. taip pat tapęs Kėdainių krašto garbės piliečiu.