Ši kaimo mokykla išugdė ne vieną šviesuolį

Kaip paukščiai parskrenda į namus, taip ir buvę mokiniai, vedini nostalgijos bei džiugių jaunystės prisiminimų, su jauduliu širdyse sugrįžta aplankyti mokyklos. Gudžiūnų vidurinės mokyklos 23-ioji abiturientų laida į savo klasę dar kartą žengė po pusės amžiaus. Šiandien mokykla neatpažįstamai pasikeitusi – anuomet vaikų klegesyje skendusi ir ne vieną šviesuolį užauginusi ugdymo įstaiga jau dešimtmetį reorganizuota, prijungta prie Akademijos gimnazijos ir žinių šviesą dovanoja tik patiems mažiausiems. Nors besikeičiantys laikai kartais atneša liūdnų pokyčių, tačiau mūsų atmintyje sergimi brangūs praeities momentai išlieka nepavaldūs nei permainoms, nei metų tėkmei. Tad kokios buvo Gudžiūnų vidurinės mokyklos aukso dienos ir kaip susiklostė mokinių likimai?

Su gėlėmis aplankė auklėtoją

Gudžiūnų vidurinės mokyklos 23-iosios laidos abiturientai ugdymo įstaigos suolui „sudie“ tarė 1973-iaisiais. Iš dvidešimties bendraklasių vieno jau nebėra. Į 50-mečio susitikimą atvyko devyni iš 19-kos.

„Mūsų laida susitinka kas penkerius metus. Atvažiuoja ne visi, dažniausiai tie patys žmonės – branduoliukas“, – pasakoja Gudžiūnų vidurinės mokyklos abiturientė Vida Proscevičienė.

Susitikimą bendraklasiai pradėjo Kėdainių ligoninės Slaugos skyriuje aplankydami jau 92-ejų metų sulaukusią savo auklėtoją Birutę Martinkutę, kurią pradžiugino ne tik savo vizitu, bet ir puokšte gėlių. Vėliau būrelis buvusių moksleivių nuvyko į savo mokyklą – pasižvalgyti pro ugdymo įstaigos langus bei atgaivinti prisiminimų. Kaimo kapinėse jie uždegė žvakeles ant čia palaidotų savo mokytojų bei tėvų kapų. Vėliau klasės bičiuliai išvyko į Kėdainius, kur jų laukė ekskursija su gide po senamiestį ir šventinė vakarienė restorane. Čia temų bei ūpo pašnekesiams nepristigo iki vėlaus vakaro.

Kokie buvo, tokie ir išliko

„Man mokykloje buvo gera, tad susitikti su bendraklasiais visada malonu, – sako V. Proscevičienė. – Žinoma, skaudu širdyje, kad mokykla jau nebe tokia kaip anuomet, kai buvo daug vaikų, mokytojų, kaimelis buvo gyvas. Dabar mūsų klasė teliko tuščia, be suolų, nenaudojama patalpa. Gyvenimas keičiasi ir tenka susitaikyti.“

Pašnekovės tėviškė – Vikaičiai, tad iki mokyklos V. Proscevičienei tekdavo įveikti apie penketą kilometrų. Gudžiūnų vidurinės mokyklos abiturientė pasakoja šaltuoju metų laiku gyvendavusi moksleivių bendrabutyje. Ši patirtis išugdė svarbių charakterio savybių.

„Visi buvome skirtingi, bet turėjome išmokti sugyventi, rasti bendrą kalbą. Tai buvo labai smagūs laikai, – prisimena ji. – Mokykloje man labiausiai patiko chemija ir biologija. Studijavau pedagoginiame institute, bet taip susiklostė, kad mokslų nebaigiau. Daug metų Akademijos gimnazijoje dirbau direktoriaus pavaduotoja ūkinei veiklai.

Susitikusi bendraklasius matau, jog kokie buvome, tokie ir likome. Žinoma, gyvenimiška patirtis mus keitė, bet ryškiausi charakterio bruožai niekur nedingo: vienas – labiau bendraujantis, kitas – uždaresnis, trečias – labiau atjaučiantis. Įdomu, kad vienas bendraklasis dar mokyklos metais itin mėgo važinėti dviračiu. Net iki Panevėžio važiuodavo. Jis ir dabar dviračio nepaleidžia. Džiugu, – šypsosi pašnekovė. – Kad ir kokie skirtingi buvome, visus mus jungia Gudžiūnų vidurinė mokykla.“

Veikli ir po 50 metų

Vitalija Šimkūnienė, baigusi Gudžiūnų vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti į Šiaulių pedagoginį institutą ir čia įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. Gyvena Vilniuje, o į Kėdainių kraštą atvyksta aplankyti Akademijoje gyvenančios sesers bei Gudžiūnų kapinėse amžinojo poilsio atgulusių tėvų bei senelių.

V. Šimkūnienė mane užbūrė savo charizma ir žavinga vidine energija. Tokio temperamento negali neįsiminti.

„Dalyvauju visuose bendraklasių susitikimuose, – taria pašnekovė. – Šįkart buvo ypač smalsu pasimatyti, nes tai pirmas susitikimas, kai esame sulaukę pensinio amžiaus. Norėjosi pakalbėti, kaip mūsų gyvenimai pasikeitė, ką veikiame, kuo domimės, kokios mūsų pažiūros į dabar pasaulyje vykstančius dalykus. Taip pat labai norėjau sudainuoti bent vieną mokyklinę dainą, – emocingai kalba V. Šimkūnienė, kuriai daugelis galėtų pavydėti gyvybingo būdo ir veiklumo. – Išėjusi į pensiją, prie televizoriaus nesėdžiu. Trečiojo amžiaus universitete lankau Meninės saviraiškos fakultetą. Įvairiuose renginiuose daug deklamuoju. Gyvenu aktyvų kultūrinį gyvenimą. Taip pat stengiuosi kuo daugiau keliauti.

Veikli buvau ir mokykloje: dainavau, lankiau dramos būrelį, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Mūsų klasė buvo itin kūrybinga, surengėme daug šaunių pasirodymų. Gera prisiminti tuos laikus.“

Praeities romantika

„Sunku patikėti, kad jau prabėgo 50 metų, kai baigėme mokyklą. Neįtikėtai daug! – stebisi Kėdainių, o vėliau Panevėžio policijos komisariatui vadovavęs Eugenijus Venskevičius. – Šis, paskutinis, susitikimas man buvo geriausias iš visų.

Su keliais bendraklasiais ryšį palaikome nuolat. Pasveikiname vienas kitą gimtadienio proga, padedame, kai reikia.

Susitikus gražu matyti, kad net ir bėgant metams vidumi likome tokie patys, – V. Proscevičienei pritaria pašnekovas. – Štai Algimantas Velutis anuomet mėgo klausytis užsienietiškos muzikos: „Led Zeppelin“, „The Rolling Stones“, taip ir dabar. Mūsų identiteto laikas nepakeitė.“

E. Venskevičius mokyklos metams saugo daugybę sentimentų. „Mūsų laikais mokyklose buvo daugiau romantikos, geranoriškumo – taria jis. – Nebuvo girtavimo, narkotikų, kaip dabar.

Mes, kaimo vaikai, buvome neatskiriami nuo gamtos. O šiuolaikiniai moksleiviai visai kitos mąstysenos: eina su ausinėmis ir nė negirdi vieversių čiulbesio. Mes daug sportavom: žaidėm futbolą, krepšinį. Dabar nebėra romantikos, paprastumo, natūralumo. Žinoma, į visas santvarkas reikia žiūrėti kritiškai, bet kad ir kokia ta sistema bebuvo, mums buvo gera, nes buvome jauni ir sveiki, galėjome mokytis, sportuoti – ko daugiau bereikėjo.“

Veikė mokyklos radijas

Algimantas Velutis, tikras gudžiūniškis, baigęs savo miestelio vidurinę mokyklą ir studijas Kauno politechnikos institute, įsikūrė Kėdainiuose. Profesinis A. Velučio gyvenimas prabėgo „Lifosos“ gamykloje.

„Gaila Gudžiūnų. Sodybų tuštėjimo metas… Ištisi miesteliai nyksta, – nepaneigiamą nūdienos tikrovės paveikslą lakoniškai nutapo dar vienas Gudžiūnų vidurinės mokyklos abiturientas. – Pradinėse klasėse mokiausi senojoje medinėje mokykloje, bet prisimenu statomą naują mūrinę, kurioje nuo penktos klasės ir tęsiau mokslus.

Čia buvo daug klegesio, daug vaikų: penktų–aštuntų klasių net po dvi. Tada buvo tikras šios mokyklos klestėjimo laikas, – džiugiai pasakoja A. Velutis. – Vienas smagiausių mokyklos laikų prisiminimų – radijo taškas. Žinoma, jis, matyt, buvo skirtas civilinei saugai, bet mes jį naudodavome muzikai. Rudenį ir pavasarį, kai geras oras, ilgosios petraukos metu mokyklos kieme per garsiakalbį leisdavome muziką, kas nors dar pakalbėdavo… Visi šių petraukų laukdavome.“

Bendraklasiai – verti pavyzdžio

Stropi Gudžiūnų vidurinės mokyklos abiturientė Vitalija Miliuvienė mokslo šaknis toliau krimto Kauno medicinos institute. Anuomet čia įstoti pavykdavo tik patiems geriausiems. V. Miliuvienė gyvena Šiauliuose ir vis dar dirba gydytoja.

„Kol turiu sveikatos ir energijos, norisi dirbti. Gydytojos kelią laikau tikru savo pašaukimu, – taria pašnekovė ir atskleidžia už profesinį gyvenimo pasirinkimą turinti dėkoti auklėtojai. – Tapti gydytoja svajojau dar vaikystėje. Mano mama vis sirguliavo, tad aš kartodavau, jog tapsiu gydytoja ir išgydysiu savo mamą. Bet tai tebuvo vaiko kalbos, – šypsiu savo žodžius palydi moteris. – Rimčiau apie medikės kelią susimąsčiau būdama devintokė, kai auklėtoja pasakė mane įsivaizduojanti būtent gydytoja. Tai kaimo vaikui labai daug reiškė. Žinoma, vėliau dar ir kitos gyvenimo aplinkybės galutinai nulėmė profesijos pasirinkimą. Esu labai patenkinta tapusi gydytoja. Į darbą einu su didžiausiu noru ir tikiuosi padirbėti dar ne vienerius metus.“

V. Miliuvienė pasidalina, kaip prieš pusę šimtmečio atrodė moksleivių kasdienybė kaimo mokykloje: „Kadangi kaime trūko pramogų, tai mes susigalvodavome daug užklasinės veiklos ir laiką leidome išties kūrybingai. Tas klasės gyvenimas mus subūrė palikdamas daug gražių prisiminimų.

Į visus bendraklasių susitikimus visada važiuoju noriai. Man įdomu, kaip laikas pakeitė nuo mokyklos dienų pažįstamus žmones, kuo jie užsiima. Džiaugiuosi, kad mūsų bendraklasiai liko išties verti pavyzdžio.“

Didi asmenybė iš mažo kaimelio

Paskutinį mano pašnekovą, Kęstutį Urbą, klasės draugai apibūdina ypatingai. „Talentingas. Labai gerai mokėsi. Visada buvo lyderis. Jei ne jis, nė vieno klasės susitikimo greičiausiai nė nebūtų įvykę“, – sutaria visi ir nė kiek neperdeda. Mažulyčiame Alksnėnų kaime užaugusio Kęstučio pavardė įrašyta į Visuotinę lietuvių enciklopediją. Iškalbinga.

K. Urba – lietuvių literatūrologas, vertėjas, savo kūrybą neatsitiktinai pasirašantis Alksnėno slapyvardžiu. Baigęs Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą) jame dėstė iki 2019 m., 1989–97 m. ėjo Filologijos fakulteto dekano pareigas. Mokslo veiklos sritys – vaikų ir paauglių literatūros tyrimai.

Alksnėniškio veikla įvertinta garbingais apdovanojimais: Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vaikų literatūros premija (2005), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2015) bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016).

Ryšiai, kuriuos verta saugoti

„Organizuoju ne tik klasės, bet ir kurso susitikimus, – atskleidžia K. Urba. – Man įdomu, kaip klostosi žmonių gyvenimai. Taip pat manau, kad mokykloje, universitete susiformavęs bendramokslių ryšys yra svarbus, todėl jį reikia išsaugoti. Visi mes vaidiname tam tikrą vaidmenį vienas kito gyvenime, keičiame, formuojame vienas kitą. Tai reikšminga.“

Stipri mokykla

Gudžiūnų vidurinė mokykla, pasak K. Urbos, buvo stipri.

„Štai mūsų klasėje buvo 20 mokinių, iš kurių net 16 įstojo į aukštąsias mokyklas. Tais laikais tai buvo tam tikras kriterijus“, – dėmesį atkreipia pašnekovas.

„Kai stojau į lituanistiką, buvo labai didelis konkursas – penki į vieną vietą. Įdomu tai, kad mano kurse iš 50-ties studentų kokie 45-ki buvo kaimo vaikai – tokie kaip aš. Gal būtent dėl šios vienodos emocinės patirties mums iki dabar taip gera bendrauti, – svarsto pašnekovas. – Tais laikais, prieš 50 metų, vyko didysis kaimo judėjimas į miestą. Tad ryškios atskirties dėl to, kad baigiau kaimo mokyklą, nepatyriau. Nors dabar apie šį atotrūkį dažnai kalbama.“

K. Urba atkreipia dėmesį, kad jo bendraklasių kartos tėvai augo karo metais, todėl retas buvo baigęs daugiau mokslų.

„Mano mama buvo baigusi tik tris klases, rašydavo su klaidomis. Jai buvo aštuoneri, kai prasidėjo karas. Taigi, kaip sakau, esu mužikiškos kilmės. Tačiau ne vien raštingumas svarbu, – akcentuoja 50 metų sostinėje gyvenantis pašnekovas. – Mūsų tėvai buvo nedaug teišsilavinę, bet jie labai vertino mokslą ir savo atžalas skatino siekti šios šviesos.

Gudžiūnų vidurinė mokykla buvo didi ir išleido nemažai šviesių žmonių. Savo mokykla didžiuojuosi.“