Šešis dešimtmečius perkopusi tradicija: Labūnavoje skambiai pasveikintos Onos (FOTOGALERIJA)

Vakar visi krašto keliai vedė į Labūnavą, o didžiojo šurmulio kaltininkės – Onos vardu besipuikuojančios damos. Miestelio senbuviai skaičiuoja, jog Oninių šventės Labūnavoje tradicija jau senokai perkopė pusę amžiaus, todėl ją sergėti ir puoselėti – garbės reikalas. Oninių linksmybės šiame krašte kaskart tampa įsimintinos. O kaipgi labūnaviškiams tai pavyksta – nuvykome sužinoti.

Barupės slėnyje

„Oninės neatsiejamos nuo Labūnavos, – sutinka šio miestelio bendruomenės centro pirmininkė Rita Karnilavičienė. – Laikai keičiasi, žmonės, jų pomėgiai – taip pat, tačiau tradicija Onines švęsti Barupės slėnyje ir Šv. Onos atlaidus Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčioje – išlieka skirtingais laikmečiais.

Skaičiuojame, kad mūsų miestelio Oninių šventės tradicijai – apie 60 metų, o atlaidai žmones suburia, žinoma, dar gerokai ilgiau, – pabrėžė pašnekovė. – Būtent atlaidai ir įkvėpė sumanymą jų išvakarėse rengti kultūrinę pramogą – Oninių šventę.“

Remia ir pinigais, ir bulvėmis

Ši Labūnavos šventė nuo senų laikų pritraukia gerokai daugiau žmonių nei gyvena pačiame miestelyje.

„Oninės – mūsų ypatinga ir vienintelė tokia miestelio šventė. Ją rengdami kartu su Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriumi, įdedame daug savo jėgų, išmonės, laiko“, – sako R. Karnilavičienė ir apakintiems Onučių žavesio primena, kad Oninės – taip pat ir derliaus brandos, javapjūtės pradžios šventė.

Bendruomenės pirmininkė džiaugiasi, jog kasmet patiems labūnaviškiams ir gausiai susirenkantiems svečiams organizatoriai gali dovanoti išties kokybiškus Oninių šventės renginius. Finansavimas telkiamas ne tik per projektus – kuo tik gali prisideda ir įmonės, organizacijos, netgi pavieniai žmonės. Regis, dėl Onučių – nieko negaila.

„Šventės renginiams ieškome ir rėmėjų: kieno paprašai prisidėti – niekas neatsisako, – šypsosi R. Karnilavičienė. – Vienas kraštietis padovanojo bulvių, todėl iškepėme ir šventės svečius vaišiname kugeliu. Kiti prisidėjo dovanodami grietinės prie kugelio ar skirdami pinigų šventės reikmėms.“

Aštuonios Onutės

Anksčiau, pasak R. Karnilavičienės, Labūnavos krašte Onų buvo apie 14-ka. Dabar – kone perpus mažiau.

„Labūnavos bendruomenė vienija ne tik pačią Labūnavą, bet ir aplinkinius kaimus – Serbinus, Sičionis, Pamėklius, Bučiūnus. Šiuo metu čia turime gyvenančias iš viso aštuonias Onas, bet į šventę ateis dar mažiau – manome, jog trys. Kitoms jau sveikata nebeleidžia dalyvauti, – dėl retėjančių Onučių gretų apgailestauja R. Karnilavičienė ir priduria, jog organizuojant šventę nuspręsta pakeisti tradiciją. – Sveikinsime ne tik savo krašto Onas, bet ir visas, kurios atvyks į šventę ir prisistatys esančios Onos. Mūsų moterys užaugino dailių jurginų ir visoms varduvininkėms paruošė puokštes.“

Jauniausiai Labūnavos krašto Onai – per 60 metų, o vyriausia – perkopusi 90-metį.

Ypatingos pareigos

Viena iš žymiųjų Labūnavos Onučių, nepraleidžiančių šventės – Ona Mačijauskienė. Sausio 1-ąją 90-metį atšventusi šviesi senjorė vis dar neatsisako nei svarbių pareigų savoje parapijoje, nei savarankiškų kelionių autobusų, nei malonaus rūpesčio paravėti daržą.

„Žinoma, sveikata jau silpnesnė nei prieš 10 metų, bet į šventę vis tiek atėjau, – atlydėta dukros Reginos Liutkevičienės kalbėjo gero ūpo kupina Onutė. – Kojos sveikos, rankos sveikos ir Labūnavoje dar nepaklystu, – juokiasi varduvininkė, o dukra priduria. – Mama ir į Kėdainius dar viena autobusu nuvažiuoja. Taip pat ji skambina varpais Labūnavos bažnytėlėje ir tarnauja parapijoje.“

Apdovanojimas – iš arkivyskupo rankų

Šią vasarą, per Jonines, Onutės gyvenime nutiko ypatingas įvykis – už atsidavimą tarnaujant Labūnavos parapijai ir bažnyčiai jai skirtas apdovanojimas, kurį įteikė pats arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

„Gavau labai gražų Šiluvos Švenčiausios Mergelės Marijos medalį ir garbės raštą. Šį įvykį man primena ir bendra nuotrauka su arkivyskupu K. Kėvalu bei mūsų parapijos klebonu Tomu Trečioku, – pasidžiaugia Onutė, tarnystę parapijoje prieš daugiau kaip 20 metų perėmusi iš savo vyro. – Iš pradžių tarnavo mano vyras, bet kai jis susirgo, o vėliau mirė, aš perėmiau jo tarnystę.“

Gimtinė – Žemygalos dvaras

Onutė su šeima į Labūnavą gyventi atvyko prieš 54 metus – iš Kaliningrado srityje esančios Ragainės vietovių, tačiau senjorės gimtinė – Lietuva.

„Mano tėviškė – Kryžkalnis, ten esu gimusi, bet augau Žemygalos dvare – ten gyvenau, užaugau, apsivedžiau, – pasakoja Onutė, o jos biografiją įdomia detale papildo dukra. – Mama ir tėtis buvo iš to paties kaimo: Macijauskaitė ištekėjo už Mačijausko, – retu sutapimu nustebina Regina, o man pasiteiravus, kaipgi jų šeimą likimas nuvedė į Kaliningradą, atsako. – Gyvenimo peripetijos. Mano vyras buvo traktorininkas, – tęsia Onutė. – Tada kolūkyje jie mažai uždirbdavo. Kaimynės sesuo, gyvenusi Kaliningrade, pasakė, kad ten traktorininkai neblogai uždirba, todėl išvažiavome sotesnio kąsnio ieškoti.“

Mačijauskai nenusivylė – vyras per mėnesį gaudavo išties solidų 170-ties rublių atlyginimą. Kaliningrade šeima praleido 9-erius metus.

Atvyko pasisvečiuoti ir persikraustė

Į Labūnavą gyventi atsikėlė Onutės šeimos draugai ir pakvietė juos į svečius. Atvažiavus kolūkio pirmininkas H. Kretavičius užsiminė, kad jiems kaip tik trūksta traktorininko, ir pradėjo kalbinti Onutės vyrą su šeima likti Labūnavoje.

„Sakė, jog reikia, kad vaikai tėviškę Lietuvą turėtų. Taip ir atsikraustėme į Labūnavą, – šypsosi Ona. – H. Kretavičius buvo išskirtinis pirmininkas, labai rūpinosi Labūnava – net apžiūrėdavo kieno darželis neravėtas, kieno kiemas nesutvarkytas.“

Labūnavoje Onutė su vyru užaugino tris atžalas: dabar 67-erių vyriausias sūnus gyvena Sankt Peterburge, vienintelei dukrai – 65-eri, o jauniausias 57-erių sūnus įsikūręs kartu Labūnavoje.

Kai Onutė negelbsti parapijos reikaluose, tada ji rūpinasi daržais ir skaito.

„Veiklos dabar mažai, – sako senjorė. – Gyvulių neturime, bet darže dar truputį pasikapstau, paraviu. Labai mėgstu skaityti, todėl jei blogas oras, skaitau knygas. Dabar skaitau kunigo Ričardo Doveikos knygą, taip pat mėgstu ir spaudą.“

Vaišino duona ir Onutės gira

Oninių svečiams suraikytas ir po gabalėlį, kaip bendrystės simbolis besivaišinant kartu, išdalintas didžiulis kepalas duonos bei dar – apie 40 litrų giros, kurią pagal anytos Onos receptą užraugė labūnaviškė Rasa Rabikienė.

„Laikau save vietine – labūnaviške, – prisistato Rasa. – Gyventi į Labūnavą atvykau iš Utenos, kai buvau vos devynių mėnesių amžiaus, ir gyvenu čia jau 50 metų.

Branginu šį kraštą, todėl organizuojant šventes mielai prisidedu, kuo galiu. O šiandien visi vaišinasi mano užraugta gira, – pasidžiaugia pašnekovė. – Girą gaminti išmokau iš savo uošvenės. Beje, ji – Onutė.

O giros receptas labai paprastas, tik reikia įdėti darbo ir meilės, – pabrėžia Rasa ir pasidalina detaliau. – Orkaitėje paskrudiname tamsią duonutę, paskui ją mirkome, nukošiame, dedame mielių, cukraus, razinų ir virinto vandens.

Kadangi giros stiprios nereikia, tai gaminti šeštadieniui ją pradėjau ketvirtadienį. Jei dar porą dienų pastovėtų, būtų tikrai stipri, o dabar – švelni, gaivi, tad visi gali gurkšnoti.“

Saviečių ūkio turtai

Oninių šventėje, ką veikti rado kiekvienas – mažieji šėlo ant batuto, žaidė lauko žaidimus,  visi svečiai galėjo dalyvauti edukacijose ir čia išbandyti įvairius amatus ar netgi pasimokyti gaminti naminį actą.

Į gastronominių patirčių kelionę šventės dalyvius kvietė iškalbingoji Saviečių ūkininkė, su šeima sukūrusi prekinį ženklą „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“, Eglė Valuckaitė-Stašauskienė. Ūkio turtų kraštietė atsivežė išties daug.

„Šventa Ona yra duonos ponia, todėl mes vaišiname savo kepta kvietine duona su kanapių branduoliais. Kadangi vaikams norisi kažko saldžiau, o aš bandelių kepti nemoku – visad kepu vieną didelę bulką – tai su vyresnėliu sūnumi Emiliu šįsyk pasistengėme ir iškepėme mažesnių bandelių iš kvietinių miltų. Išėjo tokie dailūs Oninių ragaišiukai, – šypsojosi E. Valuckaitė-Stašauskienė. – Duoną ragauti kviečiame su mūsų ūkio gaminiais – džiovintų pomidorų arba bazilikų pestu, dar pagardinant džiovintų pomidorų ar iš garšvos, balandos, dilgėlės ir neglaudytų kanapių pagamintais pabarstukais.“

Žolynų actas

Saviečių ūkininkė į Labūnavą Oninių švęsti susirinkusias smalsias šeimininkes ir netgi jas lydėjusius džentelmenus mokė, kaip pasigaminti aromatinį actą iš to, kas liko nebereikalinga lysvėse.

„Nebereikalingi augalai gali tapti sveiku ir natūraliu produktu, kurį naudosite visus metus, – suintrigavo visą stalą edukacijai skirtomis priemonėmis nukrovusi E. Valuckaitė-Stašauskienė. – Šiandien actą gaminame iš įvairių prieskoninių žolelių. Atsivežėme trijų rūšių raudonėlio, kelių rūšių šalavijo, kalendros, kmyno, krapų, petražolių.

Po edukacijos kiekvienas išsineš savo buteliuką su actu, kurį palaikys nuo dviejų savaičių iki dviejų mėnesių, paskui nusipils ir turės nerealiai gerą produktą. Be to, edukacijos dalyviai jau turės žinių, kaip acto pasigaminti vėl.

Šiuo actu man skaniausia gardinti salotas.“

Budina iš užmaršties

E. Valuckaitė-Stašauskienė surengė ir acto ragautuves – kad žmonės patys įvertintų naminio gaminio privalumus.

„Palyginimui atsivežėme pirktinio vynuogių acto, filtruoto obuolių acto ir savo natūralaus, visiškai nefiltruoto – paties sveikiausio, – sakė ūkininkė. – Mano mama obuolių actą vadina pirmu vaistu gerti ryte, jei norite sumažinti skrandžio rūgštingumą. O visai neseniai sužinojau, kad šis actas naudojamas ir grybelinėms ligoms gydyti. Juo galima plauti rankas ar kojas.

Žmonės išmeta pernelyg daug užauginto derliaus. Vien kiek obuolių supūna, o juk iš jų galima pagaminti nuostabų obuolių actą – natūralų produktą, su kuriuo visi lietuviai užaugo, tik dabar pamiršo. Na, o mes su šeima stengiamės tuos prisiminimus atgaivinti.“

Nauja asociacija

E. Valuckaitė-Stašauskienė ir jos acto gamybos edukacija – ne vienintelis Oninių šventės debiutas. Renginyje, kviesdama į rankdarbių dirbtuves, visuomenei save pristatė ir nauja, balandžio mėnesį įsikūrusi, Kėdainių krašto asociacija „Bendrystės tiltai“.

„Mūsų tikslas – per socialines paslaugas, amatus visuomenėje didinti ir plėtoti socialinę įtrauktį, – sakė asociacijos pirmininkė Dana Morozovienė. – Mūsų bendraminčių būryje – sertifikuota mezgėja, sodų rišėja, keramikė, taip pat turime asociacijas narę, mokančią kurti grožybes iš karoliukų.

Aš pati esu socialinio darbo magistrė, dauguma asociacijos narių dirba socialinį darbą, todėl ateityje planuojame teikti socialines ir pavėžėjimo paslaugas, – pasakoja pirmininkė. – Bendrystės ieškosime su kaimo bendruomenėmis. Asociacijos veiklą plėtoti norime būtent kaimuose, nes čia daugelis socialinę atskirtį patiriančių žmonių dėl transporto kliūčių negali dalyvauti mieste vykstančiose veiklose, o kai kurie – ir dėl silpnesnės sveikatos. Taigi norime veiklas – mūsų atveju, amatus – atvežti arčiau jų.

Laukiame visų žmonių, kuriems trūksta socialinės įtraukties, kurie nori bendrauti ir mokytis amatų. Su mumis susisiekti galite feisbuke.“

Oninės dar nesibaigė

Oninių publiką džiugino marga koncertinė programa, drebinusi Labūnavos vasaros estradą. Scenoje pasirodė Kėdainių kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Volungė“ ir „Lankesa“, liaudiškos muzikos kapela „Beržynėlis“ bei Kėdainių miesto linijinių šokių grupė.

Vėliau skrabalų muzikos skambesiu žavėjo SKRABALMAN Karolis Šileika ir žymieji atlikėjai Violeta Riaubiškytė, Vilius Tarasovas bei grupės DAR ir POPKULTŪRA.

Šeštadienio koncertu Oninės Labūnavoje dar nesibaigė – šventinį savaitgalį vainikuos šiandien, sekmadienį, 12 val., tikinčiuosius Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčioje subursiantys Oninių atlaidai.